Šiaurės Lietuvoje esantis Žagarės miestelis nuo seniausių laikų buvo Lietuvos pasienio teritorija – čia veikė viena iš pelningiausių LDK muitinių. Žagarės žemės minimos dar 1254 m. Livonijos ordino ir arkivyskupo Žiemgalos žemių dalybų akte. XV a. antrojoje pusėje šalia Senosios Žagarės dvaro sodybos pradėjo formuotis gyvenvietė, kuriai to paties amžiaus pabaigoje buvo suteiktos turgaus teisės. LDK augant prekybos reikšmei - gerėjo ir Žagarės padėtis. Šalia Senosios Žagarės XVI a. pradėjo formuotis nauja gyvenvietė, kuri XVI a. viduryje pradėta vadinti Naująja Žagare. Ji XVII a. pirmoje pusėje dėl prekybos su Ryga sparčiai augo ir savo dydžiu greitai pralenkė Senąją Žagarę. Tad iki XIX a. pabaigos čia egzistavo du savarankiški miesteliai, padalinti Švėtės upės.
XVIII a. pradžioje abiejuose miesteliuose pradėjo kurtis žydai. Dar 1731 m. buvusio ATR karaliaus Jono Sobieskio sūnus Jokūbas privilegijoje teigė, Naujojoje Žagarėje gyvena beveik išskirtinai tik žydai ir joje stovi puošnūs namai, tuo tarpu Senojoje - jų beveik nebūta, kaip ir nebūta žmonių miestelio turguose. Senosios ir Naujosios Žagarių žydai turėjo sinagogas, kapines, ir netgi atskirus ginčus nagrinėjančius teismus. 1897 m. duomenimis Naujojoje Žagarėje jau gyveno 5602 gyventojai, iš kurių 3814 buvo žydai, tuo tarpu Senojoje Žagarėje buvo 2527 gyventojai, iš jų – 1629 žydai. XX a. pradžioje Žagarės žydai susidūrė su dideliais iššūkiais. XIX a. pabaigoje prasidėjo žydų emigracija į JAV, PAR ar tuometinę Palestiną, o Pirmojo pasaulinio karo pradžioje visi miestelio žydai buvo ištremti į Rusijos gilumą. Galiausiai, 1916 m. per Joniškį nutiestas geležinkelis nuo Šiaulių iki Jelgavos ypač paspartino Joniškio augimą, tačiau turėjo lemiamos reikšmės stabdant Žagarės ekonominę plėtrą, tad dalis vietos žydų kraustėsi į didesnius pramoninius centrus. 1923 m. Žagarės mieste gyveno 4730 žmonių, iš jų – 1928 žydai.
Tarpukariu dauguma žydų gyveno dabartinėse Vilniaus, Kęstučio, Joniškio ir P. Cvirkos gatvėse bei Turgaus aikštėje. Teigiama, jog XX a. pradžioje Žagarėje buvo net 7 sinagogos, aplink kurias sukosi bendruomeninis gyvenimas. Iki šių dienų buvusioje Senojoje Žagarėje išliko tik viena sinagoga esanti Trumpojoje gatvėje, kuri dabar pritaikyta kitoms reikmėms. Tuo tarpu Naujojoje Žagarėje Petro Avižonio gatvėje išliko dvi sinagogos, statytos 1799 m. ir 1802 m. Vienoje iš jų šiuo metu yra įsikūrusi gaisrinė, ji yra visiškai perstatyta.
Nuo pat įsikūrimo miestelyje žydai vertėsi prekyba, taip pat turėjo įvairias gamyklas, fabrikus ir dirbtuves – nuo midaus, saldainių ir šokolado, iki žvakių, batų ir šerių, taip pat malūną, kepyklas, elektrinę, foto studijas ir kt. Žagarės žydai vertėsi ir tradiciniais žydams būdingais amatais – auksakalyste, knygrišyste. Turtingesni vietos žydai vertėsi prekyba su Rygos ir Jelgavos miestais, eksportuodami ir importuodami prekes. Vienas žinomiausių XX a. pradžios Žagarės verslininkų buvo Mozė Strulis, kuris tarpukariu praturtėjęs grįžo į Žagarę, bei nusipirko Naujosios Žagarės dvarui priklausiusį malūną, kuris po atliktos modernizacijos tiekė elektrą visam miesteliui.
Žagarės žydai steigė įvairias organizacijas ir verslus: veikė savitarpio pagalbos draugijos, įsteigtos religinės ir pasaulietinės mokyklos, kultūriniu gyvenimu rūpinosi literatūros ir dramos draugija, veikė bibliotekos ir knygynas, kuriuose buvo galima rasti literatūros hebrajų ir jidiš kalbomis. Mieste veikė įvairios mokyklos: chederiai, Talmud Tora ir Javne mokyklos, prekybos mokykla, progimnazija. Ekonominę pagalbą miesto žydams teikė Žydų liaudies bankas. Žagarės žydai aktyviai dalyvavo ne tik savo bendruomenės gyvenime, taip pat aktyviai kūrė ir bendrą gerovę miestelyje – 1937 m. iš devynių Žagarės savivaldybės narių net keturi buvo žydai. Mieste taip pat aktyviai reiškėsi kairiųjų pažiūrų Bundo partija bei įvairūs sionistiniai judėjimai.
1941 m. Lietuvą užėmus nacistinei Vokietijai, Žagarėje įkurtas getas, kuriame sukoncentruoti ne tik Žagarės, bet ir aplinkinių vietovių žydai iš Šiaulių, Joniškio, Kuršėnų, Žeimelio ir kitų gyvenviečių. Pirmosios masinės žudynes Žagarėje įvyko rugpjūčio mėnesio pabaigoje. Tuomet Senosiose Žagarės kapinese buvo nužudyti apie 38 vyrai. Didžioji žudymo akcija įvyko rugsėjo mėnesio paskutinėmis dienomis, kuomet nacistinės Vokietijos pareigūnai, kartu su vietos kolaborantais, Žagarės dvaro Naryškino parke nužudė apie 2236 žmones.
Žagarėje gimė gausus būrys iškilių žydų tautybės asmenybių, kurios iki šių dienų plačiai žinomos ne tik gimtajame štetle, tačiau ir už jo ribų. Keletas iš jų: pirmasis žydas, studijavęs Maskvos universitete, vertėjas, publicistas, rašytojas Leiba Mandelštamas (1809–1889); sentimentalaus romano pradininkas ir rašytojas, propagavęs modernų žydų auklėjimą bei švietimą – Jakovas Dinezonas (1852–1919); vienas didžiausių Sovietų sąjungos fizikų, dalyvavęs projektuojant ir kuriant karinę atominę techniką profesorius Izaokas Kikoinas (1908-1984); žinomas JAV darbininkų judėjimo veikėjas, profsąjungų lyderis Simcha Gilmanas (1887–1946); iškilus rabinas, Musar judėjimo pradininkas Izraelis Salanteris Lipkinas (1810–1883); filantropas, Maskvoje sukūręs garsiąją arbatos firmą “Vysockio arbata”, Kalonimas Zyvas Vysockis (1824–1904).
Žagarė (Zhager, זשאַגער)
Žagarė, located in northern Lithuania, had been a Lithuanian border town since ancient times and one of the most profitable customs in the GDL. The Švėtė River divides the town into two historical territories: Old Žagarė on the left bank and New Žagarė on the right bank. From the 16th century onwards, both settlements developed as independent towns and merged into one only at the beginning of the 20th century.
At the beginning of the 18th century, Jews began to settle in Old Žagarė and New Žagarė. They were engaged in trade, and ran various factories, mills and workshops, producing mead, sweets, chocolate, candles, shoes and bristles. They were also engaged in running a mill, bakery, power station, photo studios and other enterprises.
The Jews of Old Žagarė and New Žagarė had synagogues and cemeteries. In the interwar period, most Jews lived in what are now Vilniaus, Kęstučio, Joniškio and P. Cvirkos streets, as well as in the Market Square. There were several Jewish schools in the town.
According to the data of 1897, there were already 5,602 inhabitants in New Žagarė, including 3,814 Jews. There were 2,527 inhabitants, including 1,629 Jews, in Senoji Žagarė. According to the data of 1923, the population of the town was 4,730 people, including 1,928 Jews.
In 1941, when Lithuania was occupied by Nazi Germany, a ghetto was established in Žagarė. The first mass killings in the town took place at the end of August. The biggest massacre took place in the last days of September, when 2,236 people were killed in the Naryškin Park of the Žagarė estate.
Moses Strulis was one of the most famous businessmen in Žagarė in the early 20th century. After getting rich between the wars, he returned to Žagarė and bought the mill that belonged to the New Žagarė manor. After modernizing it, Strulis supplied electricity to the entire town.