Ar žinojai?

Nors legendos sieja žydų atsiradimą Vilniuje su XIV a. pradžia ir Didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimais kurtis mieste, istoriniai šaltiniai šių pasakojimų nepatvirtina. Priešingai – manoma, kad XVI a. pradžioje Vilniaus miestiečiams pavyko išsiderėti privilegiją, kuri draudė žydams gyventi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje.

Pirmieji žydų bendruomenės ženklai Vilniuje pradėjo ryškėti tik XVI a. antroje pusėje. 1633 m., kai buvo oficialiai įsteigtas žydų kvartalas, viena iš jame esančių gatvių jau buvo vadinama Žydų gatve – šalia Šv. Mikalojaus ir Mėsinių gatvių. Tais pačiais metais žydams buvo leista statyti mūrinę sinagogą, vėliau tapusią Didžiąja Vilniaus sinagoga.

Pasak tradicijos, pirmoji medinė sinagoga šioje vietoje galėjo būti pastatyta dar 1573 metais. Vėlesniais šimtmečiais ji buvo perstatoma ir plečiama, o XVIII a., po kelių gaisrų, architekto Jono Kristupo Glaubico rekonstruota vėlyvojo baroko stiliumi. Per Antrąjį pasaulinį karą sinagoga buvo apgriauta, o 1953 m. sovietinė valdžia ją visiškai nugriovė, nepaisydama išlikusios žydų bendruomenės pastangų ją išsaugoti.

Oficialų žydų kvartalo apibrėžimą Vilniuje nustatė Lenkijos karaliaus Vladislovo IV 1633 m. privilegija. Kvartalas apėmė teritoriją tarp Mėsinių, Žydų gatvės ir jos tęsinio – Šv. Mikalojaus skersgatvio. Nors žydai gyveno ir dirbo šioje teritorijoje, jie turėjo nuosavybės ir kitose miesto vietose, o bendruomenės gyvenimas nebuvo griežtai apribotas kvartalo ribomis. Tačiau kitų miestiečių bandymai segreguoti žydus šioje teritorijoje tęsėsi ištisus šimtmečius.

1742 m. suteikta nauja privilegija žydams leido kurtis ir už kvartalo ribų, išskyrus dvi pagrindines miesto gatves – nuo Aušros vartų iki Katedros bei nuo Trakų vartų iki Šv. Jonų bažnyčios. 1861 m. šie ribojimai panaikinti – žydams buvo leista gyventi visame Vilniuje be apribojimų.

Although legends link the arrival of Jews in Vilnius to the early 14th century and to invitations issued by Grand Duke Gediminas encouraging settlers to move to the city, historical sources do not confirm these accounts. On the contrary, it is believed that in the early 16th century, Vilnius townspeople obtained a privilege that prohibited Jews from residing in the capital of the Grand Duchy of Lithuania.

The first clear signs of a Jewish community in Vilnius began to appear only in the second half of the 16th century. In 1633, when a Jewish quarter was officially established, one of its streets was already known as Žydų gatvė (Jews’ Street), located near Šv. Mikalojaus and Mėsinių streets. That same year, Jews were granted the right to build a brick synagogue, which later became the renowned Great Synagogue of Vilnius.

According to tradition, the first wooden synagogue on that site may have been built as early as 1573. Over the following centuries, the building was repeatedly rebuilt and expanded. In the 18th century, after a series of fires, it was reconstructed in the late Baroque style by architect Johann Christoph Glaubitz. The synagogue was damaged during World War II, and despite efforts by the surviving Jewish community to save it, the Soviet authorities demolished it completely in 1953.

The official definition of the Jewish quarter in Vilnius was established by a privilege granted in 1633 by King Władysław IV of Poland. The quarter encompassed the area between Mėsinių Street, Žydų Street, and its continuation – Šv. Mikalojaus Lane. While Jews lived and worked within this area, many also owned property in other parts of the city, and community life was not strictly confined to the designated quarter.

Nevertheless, attempts by other residents to enforce Jewish segregation in this area persisted for centuries. In 1742, a new privilege allowed Jews to settle outside the quarter, with the exception of two main city streets – the stretch from the Gate of Dawn to the Cathedral, and from the Trakai Gate to St. John's Church. These final restrictions were lifted in 1861, when Jews were granted the right to live throughout the city without limitation.