Ar žinojai?

Nors legendos sieja žydų atsiradimą Vilniuje su XIV a. pradžia ir Didžiojo kunigaikščio Gedimino kvietimais kurtis mieste, istoriniai šaltiniai šių pasakojimų nepatvirtina. Priešingai – manoma, kad XVI a. pradžioje Vilniaus miestiečiams pavyko išsiderėti privilegiją, kuri draudė žydams gyventi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje.

Pirmieji žydų bendruomenės ženklai Vilniuje pradėjo ryškėti tik XVI a. antroje pusėje. 1633 m., kai buvo oficialiai įsteigtas žydų kvartalas, viena iš jame esančių gatvių jau buvo vadinama Žydų gatve – šalia Šv. Mikalojaus ir Mėsinių gatvių. Tais pačiais metais žydams buvo leista statyti mūrinę sinagogą, vėliau tapusią Didžiąja Vilniaus sinagoga.

Pasak tradicijos, pirmoji medinė sinagoga šioje vietoje galėjo būti pastatyta dar 1573 metais. Vėlesniais šimtmečiais ji buvo perstatoma ir plečiama, o XVIII a., po kelių gaisrų, architekto Jono Kristupo Glaubico rekonstruota vėlyvojo baroko stiliumi. Per Antrąjį pasaulinį karą sinagoga buvo apgriauta, o 1953 m. sovietinė valdžia ją visiškai nugriovė, nepaisydama išlikusios žydų bendruomenės pastangų ją išsaugoti.

Oficialų žydų kvartalo apibrėžimą Vilniuje nustatė Lenkijos karaliaus Vladislovo IV 1633 m. privilegija. Kvartalas apėmė teritoriją tarp Mėsinių, Žydų gatvės ir jos tęsinio – Šv. Mikalojaus skersgatvio. Nors žydai gyveno ir dirbo šioje teritorijoje, jie turėjo nuosavybės ir kitose miesto vietose, o bendruomenės gyvenimas nebuvo griežtai apribotas kvartalo ribomis. Tačiau kitų miestiečių bandymai segreguoti žydus šioje teritorijoje tęsėsi ištisus šimtmečius.

1742 m. suteikta nauja privilegija žydams leido kurtis ir už kvartalo ribų, išskyrus dvi pagrindines miesto gatves – nuo Aušros vartų iki Katedros bei nuo Trakų vartų iki Šv. Jonų bažnyčios. 1861 m. šie ribojimai panaikinti – žydams buvo leista gyventi visame Vilniuje be apribojimų.

Although legends trace the arrival of Jews in Vilnius to the early 14th century, linked to invitations from Grand Duke Gediminas encouraging settlers to move to the city, these stories are not supported by historical sources. In fact, it is believed that in the early 16th century, the townspeople of Vilnius secured a privilege that prohibited Jews from residing in the capital of the Grand Duchy of Lithuania.

The first clear evidence of a Jewish community in Vilnius appears only in the second half of the 16th century. By 1633, when an official Jewish quarter was established, one of the streets within it was already called Žydų gatvė (Jews’ Street), located near Šv. Mikalojaus and Mėsinių streets. That same year, Jews were granted permission to build a brick synagogue, later known as the Great Synagogue of Vilnius.

According to tradition, a wooden synagogue may have existed on that site as early as 1573. Over the centuries, it was rebuilt and expanded several times. After a series of fires in the 18th century, the synagogue was reconstructed in the late Baroque style by architect Johann Christoph Glaubitz. During World War II, the building was heavily damaged, and in 1953, despite efforts by the remaining Jewish community to preserve it, the Soviet authorities demolished it completely.

The boundaries of Vilnius’s Jewish quarter were formally defined in a 1633 privilege issued by King Władysław IV of Poland. The area covered the space between Mėsinių Street, Žydų Street, and its extension: Šv. Mikalojaus Lane. Although Jews lived and worked in this quarter, many also owned property elsewhere in the city, and communal life was not strictly limited to its borders. Still, efforts by non-Jewish residents to confine Jews to this area continued for centuries.

In 1742, a new privilege allowed Jews to settle outside the quarter, except along two major city routes: from the Gate of Dawn to the Cathedral, and from the Trakai Gate to St. John's Church. These restrictions remained in place until 1861, when Jews were finally granted the right to live anywhere in Vilnius without limitation.