Ar žinojai?

XIX a. ir XX a. pradžioje žydai sudarė apie trečdalį, o kai kuriais laikotarpiais – ir daugiau nei pusę Vilniaus gyventojų. Tad jidiš kalba ir hebrajiškais rašmenimis rašytos iškabos buvo įprastas miesto peizažo elementas.

Šiandien Žemaitijos g. 7 ir 9 vis dar išlikusios ir restauruotos žydų parduotuvių iškabos, menančios XX a. pradžios miesto gyvenimą. Viena jų priklausė Jankeliui ir Gidlai Gordonams, valdžiusiems kolonijinių prekių krautuvę, kurioje sklandė rytietiškų prieskonių, kavos, arbatos ir šokolado kvapai. Greta veikė Chajos Link žibalo ir druskos parduotuvė – kuklesnė, bet ne mažiau svarbi vietos bendruomenei.

Šios iškabos – ne tik egzotiški reliktai. Jos liudija apie gyvą, daugiakalbį, daugiakultūrį miestą. Įsivaizduokime: XX a. 4 dešimtmetyje darbininkas, grįžtantis po naktinės pamainos, stabteli pas Chają nusipirkti žibalo – kad sūnus vakare galėtų piešti. Tuo pat metu Regina Vainraich, gydytojo Cemacho Šabado duktė ir YIVO įkūrėjo Makso Vainraicho žmona, leidžiasi nuo Pohulankos kalno pas Gidlą, nes girdėjo, kad atvežta šviežios kavos.

Net sunkiausiomis akimirkomis geto gyventojai ieškojo būdų palaikyti dvasinį gyvenimą. Ypatingą vaidmenį čia atliko biblioteka ir vienintelis legalus geto teatras.

Teatras veikė Arklių gatvėje, dabartiniame „Lėlės“ teatro pastate. Jame rodyti spektakliai jidiš kalba pritraukdavo pilnas sales žiūrovų, ieškojusių atokvėpio nuo kasdienybės siaubo. Tai buvo erdvė, kurioje – nors trumpam – buvo galima pasijusti žmogumi, ne tik kaliniu.

Geto biblioteka, įsikūrusi buvusioje M. Strašūno g. 6 (dabar – Žemaitijos g. 4), buvo viena mėgstamiausių ir lankomiausių vietų. Ji siūlė prieglobstį žinių troškusiems, o jos lentynose – ne tik knygos, bet ir viltis, kad kultūra gali išlikti net tamsiausiuose istorijos puslapiuose.