Žydės revoliucionierės / Jewish Women Revolutionaries
Nuo XIX a. pabaigos žydės pradėjo įsitraukti į pogrindinę politinę veiklą. Iki atsirandant žydų politinėms partijoms ir judėjimams jos aktyviai dalyvavo revoliucinėje anticarinėje veikloje. Pirmosios revoliucionierės dažniausiai buvo iš pasiturinčių šeimų, turėjusių finansinių galimybių savo dukterims suteikti gerą išsilavinimą, kuris savo ruožtu atvėrė kelią į literatūrą, kėlusią klausimus apie visuomenės santvarką ir prastą darbininkų padėtį. Šios išsilavinusios moterys prisidėjo prie darbininkų švietimo, sakydavo kalbas jų susirinkimuose. Beje, moterų intelektiniai gebėjimai valdžios akyse buvo nuvertinami – manyta, kad jos negali būti pakankamai politiškai išprususios, todėl nekelia grėsmės esamai santvarkai, o tai leido joms prisidėti prie nelegalios revoliucinės literatūros platinimo.
Beginning in the late 19th century, Jewish women increasingly joined underground political movements. Before formal Jewish political parties were established, they took part in revolutionary activities against the Tsarist regime. These early revolutionaries often came from well-off families that could afford to educate their daughters. Exposure to literature and philosophy led many of them to question the social order and the plight of the working class. Educated women often spoke at workers’ gatherings and were actively involved in educational initiatives. Interestingly, the authorities underestimated women’s political potential, assuming they posed no real threat, an attitude that allowed them to participate in the clandestine distribution of illegal revolutionary literature.