Irena Veisaitė
Irena Veisaitė ( 1928 m. Kaune – 2020 m. Vilniuje) – Lietuvos literatūrologė, teatrologė, žmogaus teisių aktyvistė, viešoji intelektualė, daug dėmesio skyrusi žydų ir lietuvių santykiams, Holokausto atminčiai, žydų gelbėtojų istorijoms.
Augusi inteligentiškoje Kauno žydų šeimoje, I. Veisaitė nacių okupacijos pradžioje neteko abiejų tėvų, kalėjo Kauno gete, iš kurio pavyko pabėgti ir slapstytis lietuvių šeimose. Savo antrąja mama Irena vėliau vadino Stefaniją Ladigienę, kuri, nepaisant didelės rizikos priglaudė našlaitę savo namuose.
Dar sovietiniu periodu Irena Veisaitė tapo Lietuvos kultūros šviesuliu, dėstydama Vakarų Europos litaratūrą, germanistiką, teatro istorija tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute ir kaip teatro kritikė, parašiusi daugybę straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. Taip pat buvo mokyklinių vadovėlių bendraautorė, keliolikos knygų sudarytoja.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, I. Veisaitė kartu su bendraminčiais įsteigė „Atviros Lietuvos fondą“ – organizaciją, kurios pagrindinis siekis yra stiprinti pilietinę visuomenę. I. Veisaitė daug nuveikė žmogaus teisių, demokratijos idėjų sklaidoje, buvo įvairių nevyriausybinių organizacijų valdybos narė. Nuolat kėlė klausimus atsakomybės, lietuvių žydų santykių, Holokausto istorijos temomis. 2016 m. išleista I. Veisaitės ir istoriko A.Švedo pokalbių knyga „Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus“.
Už savo kūrybinę ir visuomeninę veiklą Irena Veisaitė pelnė ne vieną Lietuvos ir užsienio šalių apdovanojimą, tarp jų ir - Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didįjį kryžių už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje 2018 m.
Irena Veisaitė (1928 in Kaunas - 2020 in Vilnius) was a Lithuanian literary scholar, theatre scholar, human rights activist, and public intellectual, who devoted a great deal of attention to the relations between Jews and Lithuanians, the remembrance of the Holocaust, and the stories of those who saved Jews.