Trakai – miestas įsikūręs itin vaizdingoje ir strategiškai palankioje vietovėje. Jį supantys nuostabaus grožio ežerai sudarė natūralias gynybines kliūtis, apsunkinusias kadaise vykusius priešų antpuolius. Pirmasis Trakų paminėjimas siejamas su už 4 km nutolusiais Senaisiais Trakais, kurie, tikėtina, dar valdant Gediminui, iki 1323 m. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine. XIV a. antrojoje pusėje Kryžiuočių ordinas ne kartą puolė Trakų pilis. Naujieji Trakai istoriniuose šaltiniuose pradedami itin dažnai minėti po Algirdo mirties, kuomet jie tapo Kęstučio-Vytauto ir Jogailos kovos epicentru. XIV a. pabaigos šaltiniuose Trakai minimi kaip miestas, kuriame pradeda gyventi įvairių konfesijų atstovai. 1441 m. Trakų karaimų gyvenamai miesto daliai buvo suteiktos Magdeburgo teisių privilegijos - tai unikalus įvykis visoje Europoje.
Istorikų tarpe ilgą laiką nebuvo vieningo sutarimo dėl žydų įsikūrimo Trakuose. Prancūzų keliautojas Žilberas de Lanua, kuris Trakuose lankėsi XV a. pradžioje, pastebėjo, kad Trakuose gyveno lietuviai, vokiečiai, rusai, totoriai ir daug žydų. To meto šaltiniuose terminu ,,žydas” buvo įvardijami tiek žydai rabinistai, tiek karaimai. Tai įrodo XVI a. šaltiniai, viename iš jų – vaito žydai (karaimai) išskiriami nuo visų kitų Trakuose gyvenančių žydų. XVI-XVII a. Trakai pamažu prarado savo kaip politinio centro statusą, o 1655 m. pačiame karų su Rusija ir Švedija įkarštyje, kazokų būriai sudegino miestą. Iki pat XVIII a. pabaigos žinios apie Trakuose gyvenančius žydus - itin sporadiškos. Prie to itin prisidėjo karaimų pakankamai sėkmingos pastangos uždrausti žydams gyventi mieste. Spartesnis žydų kūrimasis prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje: pagal 1868 m. statistikos duomenis – Trakuose gyveno 1792 gyventojai: iš kurių 530 buvo žydai, 350 karaimai, 244 stačiatikiai ir 19 totoriai. XX a. pradžioje čia gyvenusių žydų skaičius pasiekė savo apogėjų - Trakuose gyveno kiek daugiau nei tūkstantis žydų. Pirmasis pasaulinis karas, Trakų patekimas į Lenkijos valstybės sudėtį ir emigracija į JAV ir PAR – itin paveikė vietos žydų bendruomenę: 1923 m. čia gyveno 466 žydai, sudarę ketvirtadalį Trakų gyventojų.
Miestą supantys ežerai aiškiai ,,nubraižė” miestelio ribas ir nulėmė tankų miesto apstatymą. XIX a. antrojoje pusėje Trakuose nusistovėjo žydų gyvenamoji erdvė, kurios epicentru tapo 1862-1863 m. pastatyta sinagoga, stovėjusi į vakarus nuo miesto centro, greta Vilniaus - Trakų gatvių. Žinoma, kad tai nebuvo pirmoji sinagoga Trakuose. Dar 1809 m. magistrato įrašuose minimas faktas, kad vietos žydai pasistatė naują medinę sinagogą mieste. Iki pat Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis pastatų buvo mediniai ir vieno aukšto.
Po XVII a. vidurio karų, kurių metu nukentėjo Trakai, įskaitant ir jų simbolis - salos pilis, buvusioji LDK sostinė labiau priminė eilinį miestelį nei didikų buveinę. XIX a. antrojoje pusėje dauguma vietos žydų vertėsi prekyba: turtingesni turėjo įvairių prekių parduotuves, mažiau pasiturintys versdavosi išnešiojamąja prekyba. XIX a. antrojoje pusėje Trakuose buvo daugiau nei 16 parduotuvių, jų skaičius palaipsniui augo – lygiai taip pat vis daugiau žydų įsitraukė į prekybą. Tad, kaip ir daugumoje Lietuvos miestų ir miestelių XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje prekybą Trakuose kontroliavo žydai. Nemaža dalis vietos žydų vertėsi amatininkyste, daugiausia siuvėjo, kepėjo, kalvio, baldžio amatais, o žydams Mitlanskiams priklausė mechanizuota batų dirbtuvė. Kitas kiek mažiau įprastas vietos žydų verslas buvo žvejyba, kuria jie vertėsi nuo senų laikų.
Ilgą laiką Trakuose veikė tik chederis. XX a. pradžioje Trakuose veikė verslininkų brolių Mitlanskių privati mokykla, kurioje didesnis dėmesys buvo skiriamas jidiš kalba dėstomiems pasaulietiniams dalykams. Tarpukariu Trakuose veikė biblioteka. Joje buvo skolinamos knygos hebrajų ir jidiš kalbomis. Biblioteka lėšas rinkdavo įvairiais būdais. Vienas iš jų - organizuojami renginiai, vaidinimai ir koncertai.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Trakuose gyveno apie 500 žydų. 1941 m. Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, vasaros pabaigoje apylinkių žydai sukoncentruoti į laikiną getą Bernardinų ežero pakrantėje, į kurį buvo atgabenti ir Oniškio, Rūdiškių, Žydkaimio ir Lentvario žydai. Rugsėjo 30 d. gete kalinami žydai buvo nugabenti į Varnikų mišką, kuriame tądien iš viso buvo nužudyti 1446 žydai.
Trakai (Trok, טראָק)
The first mention of Trakai is associated with Old Trakai, which is four kilometers away and was probably the capital of the Grand Duchy of Lithuania under the rule of Gediminas until 1323.
For a long time, there was no consensus among historians about the Jewish settlement in Trakai, as both Jews and Crimean Karaites were referred to as Jews in historical sources. For example, one 16th-century document distinguishes the Jews (Karaites) from all other Jews living in Trakai.
In the second half of the 19th century, a Jewish area was established in Trakai, the core of which was the synagogue built in 1862-1863 to the west of the center of the city, next to the present-day Vilniaus and Trakų streets.
In the early 20th century, just over 1,000 Jews lived in Trakai. By 1923, their number had fallen to 466, which was about a quarter of the population of Trakai.
When Lithuania was occupied by Nazi Germany in 1941, at the end of the summer the Jews of the surrounding area were rounded up in a temporary ghetto on the shore of the Bernardinai Lake, where the Jews of Oniškis, Rūdiškės, Žydkaimis and Lentvaris were later brought. On September 30, the Jews imprisoned in the ghetto were taken to the Varnikai Forest, where 1,446 people were murdered.
At the end of the 19th century and early 20th century, trade in Trakai was controlled by Jews. Many of them were involved in crafts, mainly tailoring, baking, blacksmithing, and furniture making, while the Mitlanskis family owned a mechanized shoe workshop.