Vidurio Lietuvoje esanti Ukmergė (seniau vadinta Vilkmerge) istorinių šaltinių akiratyje atsirado itin anksti – dar 1333 m. minima čia stovėjusi pilis, kurią užpuolė kalavijuočiai. Jau XV a. antrojoje pusėje Ukmergė minima, kaip miestas, kuris po 1566 m. įvykusios administracinės reformos, tapo pavieto centru. Nors XVIII a. pradžios karai sudavė stiprų smūgį miestelio raidai, tačiau amžiaus eigoje Ukmergė sugebėjo atsitiesti bei tapti reikšmingu prekybos ir amatų miestu.
Pirmieji žydai Ukmergėje įsikūrė XVII a. antrojoje pusėje. 1765 m. vykdyto žydų surašymo duomenimis, Ukmergėje gyveno apie 716 žydų. Jau paskutiniais XVIII a. dešimtmečiais Ukmergė tapo tikru štetlu, kurio apie pusę visų miestelio gyventojų sudarė žydai. XIX a. pabaigoje Ukmergėje gyveno net apie 10 tūkst. žydų. Gausią žydų bendruomenę itin palietė 1915 m. caro įsakymas, nurodęs visiems Ukmergės žydams persikelti į toliau nuo fronto linijų esančias Rusijos imperijos gubernijas. Amžininkai savo prisiminimuose teigia, kad po žydų tremties Ukmergė ištuštėjo, išaugo maisto ir įvairių prekių kainos. Pasibaigus karui dalis žydų sugrįžo į savo namus, tačiau dėl įsibėgėjusios emigracijos į JAV, PAR, o vėliau ir į tuometinę Palestiną, Ukmergės žydų bendruomenė lyginant su XIX a. pabaiga sumažėjo – 1923 m. ją sudarė 3 887 žydai.
XVIII a. pradžioje dauguma žydų gyveno klebonijai priklausančioje miestelio dalyje. To paties amžiaus pabaigoje vis daugiau Ukmergės žydų pradėjo gyventi už klebonijos jurisdikos ribų, centrinėje miesto dalyje: Kauno, Ramygalos, Anykščių, Bažnyčios, Kalėjimo gatvėse. Žydų bendruomeninio gyvenimo centru buvo dabartinėje Vienuolyno gatvėje stovinti Didžioji sinagoga, pastatyta dar XVIII a. pabaigoje. Kadaise iki šių dienų išlikusią sinagogą juosė ir daugiau žydų maldos namų, kurių iš viso Ukmergėje 1864 m. duomenimis buvo net 14. Iki šių dienų išliko tik dveji kadaise žydams priklausę maldos namai, t.y. – Didžioji sinagoga ir Vilkmergėlės g. kloizas. Pokario metais Didžiojoje sinagogoje buvo įrengta sporto mokykla. Sovietmečiu vietos vaikai sakydavo, kad eina „į šūlę“ (jidiš kalba šul reiškia sinagogą) sportuoti, tik retas susimąstydavo, kodėl vietinių gyventojų žodyne ši sporto salė buvo ir tebėra taip vadinama.
Nuo pat įsikūrimo Ukmergės žydai vertėsi amatais, prekyba bei karčemų laikymu. XIX a. viduryje vietos žydams priklausė 7 odų raugyklos, 3 alaus daryklos bei tiek pat plytinių. Turgaus aikštėje žydų prekybininkai savo prekes pardavinėjo čia stovėjusiuose kromeliuose, kiti parduotuves buvo įsirengę savo namų pirmuosiuose aukštuose. Vietos žydo Šmuilos Berkovičius Tarapanijaus dėka Ukmergėje dar 1877 m. buvo atidaryta pirmoji fotoatelje. XIX a. pabaigoje bendruomenės tarpe radosi vis daugiau pasaulietinį universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių, įgijusių gydytojo, odontologo ar teisininko specialybę. Tiesa, tarp vietos žydų netrūko ir vargingai gyvenančių, kurių išlaikymu rūpinosi savišalpos organizacijos. Nors tarpukariu vietos žydų bendruomenė sumažėjo, tačiau jų vaidmuo vietos ekonomikoje išliko itin svarbus.
Ukmergės žydai didelį dėmesį skyrė švietimo ir kultūros sritims. Tarpukariu čia veikė Tarbut, Javne tinklų bei ir jidiš k. pradinės mokyklos, taip pat jidiš ir hebrajų k. gimnazijos. Ukmergės žydų literatūros dramos bei žydų skaitymo mėgėjų draugijos įgyvendino skirtingos kultūrinės veiklas, taip pat Ukmergėje veikė žydų knygynai ir bibliotekos, sionistinės organizacijos ir vietos Makabi sporto skyrius.
1941 m. vasarą vokiečiams užėmus Ukmergę, netrukus buvo pradėta organizuoti vietos žydų žudynes. Pirmąsias liepos mėnesio pradžioje įvykusias žudynes inicijavo okupantai, tačiau jų planus realizavo vietos kolaborantai, nužudę apie 80 žmonių, apkaltintų komunistine veikla. Ateinančiais vasaros mėnesiais masinės Ukmergės krašto žydų žudynės vyko šalimais esančiame Pivonijos miške, kuriame amžino poilsio atgulė apie 7 000 žydų.
Ukmergėje pasaulį išvydo ne viena garsi asmenybė, keletas iš jų: kalbininkas, žodynininkas - Chackelis Lemchenas (1904-2001); JAV sionistas ir industrialistas – Samuelis Blūmas (1860-1941); Jungtinės Karalystės anarchistas, redaktorius ir profsąjungų organizatorius – Woolf Wess (1861-1946); istorikas, vertėjas ir bibliografas - Aleksandras Braudo (1864-1924); verslininkas, kolekcionierius, optinių ir mokslui skirtų prietaisų kompanijos ,,Charles Frank Ltd" savininkas – Čarlzas Frankas (1865-1959); chirurgas, asmeninis Lenino gydytojas Borisas Veisbrodas (1874-1942); jidiš poetė ir pedagogė – Rivka Basman Ben-Hayim (g. 1925).
Ukmergė (Vilkomir, ווילקאָמיר)
Ukmergė (formerly known as Vilkmergė), located in central Lithuania, appears early in historical sources. In 1333, a castle is mentioned as having stood there, which was attacked by the Livonian Brothers of the Sword. The first Jews settled in Ukmergė in the second half of the 17th century. According to the Jewish census of 1765, over 700 Jews lived in Ukmergė.
The center of Jewish communal life was the Great Synagogue, which was built in the late 18th century on what is now Vienuolyno Street. Jews concentrated on the present-day Kauno, Ramygalos, Anykščių, Bažnyčios, Kalėjimo and other surrounding streets. In the last decades of the 18th century, Ukmergė became a real shtetl. At that time, about half of the town’s population was Jewish, and by the end of the 19th century, there were as many as 10,000 Jews living in the town.
When the Germans occupied Ukmergė in the summer of 1941, about eighty people were killed at the beginning of July. In the same summer, the mass murder of the Jews of the Ukmergė region took place in the nearby Pivonija Forest, where around 7,000 people were laid to rest.
Ukmergė was a hometown for many well-known personalities, including the linguist Chackelis Lemchenas (1904-2001), the Yiddish poet and educator Rivka Basman Ben-Hayim (1925-2023), the American Zionist and industrialist Samuel S. Bloom (1860-1941), and the entrepreneur, collector, and owner of the Charles Frank Ltd company, which made optics and scientific instruments, Charles Frank (1865-1959).
