Tarp vidurio ir šiaurės Lietuvos esančios Šeduvos ištakos siekia XVI a. 1512 m. čia įsteigta parapija, o jau 1542 m. Šeduvos gyvenvietė pirmą kartą įvardijama miestu. 1654 m. Šeduva gavo Magdeburgo teises, kurios suteikė miestui savivaldą ir paskatino ekonominį augimą.
Miesto augimą paspartino ne tik miesto statuso kaita, tačiau pati miesto lokacija, per kurią ėjo svarbūs prekybiniai keliai. Tikėtina, kad XVIII a. pradžioje praūžus Šiaurės karui Šeduvoje pradeda kurtis žydų bendruomenė. Ji sparčiai augo – 1765 m. surašymo duomenimis čia gyveno 508 žydai. XIX a. antrojoje pusėje apylinkių gyvenimą pagyvino greta Šeduvos nutiesta Radviliškio-Daugpilio geležinkelio linija. XIX a. pabaigoje Šeduvoje gyveno net 2500 žydų, sudariusių kiek daugiau nei pusę miesto gyventojų. Tiesa, XIX a. pabaiga taip pat žymi prasidėjusią žydų emigraciją, kuri tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo, į JAV, PAR bei tuometinę Palestiną.
Nuo pat seniausių laikų vietos žydai vertėsi tradicinėmis veiklomis: prekyba, amatais, tačiau žinoma, kad jau XVIII a. antrojoje pusėje dalis žydų užsiėmė daržovių ir vaisių auginimu. Užaugintą produkciją supirkdavo iš Rygos atvykdavę pirkliai. Tarpukariu net ir sumažėjus Šeduvoje gyvenančių žydų skaičiui – dauguma Šeduvos centrinėje dalyje esančių parduotuvių priklausė žydams. Jose buvo galima įsigyti nuo maisto iki geležies prekių. Šeduvoje netrūko ir paslaugų sferoje dirbančių žydų – gydytojų, stomatologų, ar apgyvendinimo paslaugas teikusių ne tik bendruomenės nariams, tačiau ir krikščionims bei į miestą atvykstantiems apylinkių gyventojams. Šeduvos žydų tarpe buvo ir stambių verslininkų. Žinomiausi buvo broliai Kaganai, kuriems priklausė vienintelis Šeduvoje garinis malūnas, lentpjūvė ir vilnų verpykla.
Tarpukario metais Šeduvoje veikė Tarbut mokyklų tinklui priklausiusi pradinė mokykla, kurioje buvo dėstoma hebrajų kalba. Mokiniai mokslus vėliau tęsė valstybinėje mokykloje arba kituose miestuose. Taip pat miestelyje buvo jidiš, hebrajų knygomis turtinga biblioteka, jame veikė itin didelio populiarumo sulaukusios sionistinės organizacijos, siekusios ugdyti ir rengti vietos jaunimą gyvenimui tuometinėje Palestinoje. Tam Šeduvoje buvo suburtas kolektyvinis ūkis - kibucas, kuriame žydų jaunimas iš įvairių vietų, vykdavo treniruotis ir mokytis ūkio darbų.
Dauguma Šeduvos žydų gyveno pagrindinėse miestelio gatvėse: Turgaus aikštės prieigose ir aplink buvusiose Vytauto, Panevėžio ir Kėdainių gatvėse. Pirmosios žinios apie šioje vietoje stovėjusias sinagogas mus pasiekia iš 1866 m., tačiau beveik neabejotina, jog žydai savo maldos namus turėjo ir ankstesniais laikais, kuomet XVIII a. I p. Šeduvos žydams buvo suteikta privilegija kurtis, statyti sinagogą ir įsteigti kapines. Iki XX a. 6-ojo dešimtmečio stovėjusi mūrinė sinagoga buvo pastatyta XIX-XX a. sandūroje, o nugriauta sovietmečiu. Tuo tarpu 1866 m. pastatyta medinė sinagoga manomai pražuvo Antrojo pasaulinio karo liepsnose. Buvusi sinagogų vieta pastaraisiais metais pažymėta ir įamžinta Šeduvoje vystomo ,,Dingusio štetlo” projekto dėka, kuris taip pat rūpinosi senųjų žydų kapinių ir trijų Holokausto vietų sutvarkymu, kitais būdais siekia įamžinti Šeduvos žydų bendruomenės atminimą. Šeduvoje šaknis turinčių žydų šeimos dėka finansuojamas ,,Dingusio štetlo” projektas taip pat rūpinasi muziejaus, skirto Lietuvos ir Šeduvos žydų istorijai, steigimu bei atidarymu.
Šeduvos miestelis visiems laikams pasikeitė 1941 m. vasarą. Birželio 25 d. į miestelį įžengus nacistinei kariuomenei, jau liepos mėnesį vietos žydams buvo liepta dėvėti geltonas Dovydo žvaigždes, o buvusiam Šeduvos aerodrome buvo įkurtas laikinas getas. Apie 664 Šeduvos žydai nacių ir vietos kolaborantų buvo nužudyti rugpjūčio mėnesio pabaigoje Liaudiškių miške.
Šeduva (Shadeve, שאַדעווע)
Šeduva, located between central and northern Lithuania, dates back to the 16th century. A parish was established in 1512, and in 1542, Šeduva was first named a town. In 1654, Šeduva was granted the Magdeburg rights, which contributed to its economic growth. It is probable that the Jewish community in Šeduva began to settle at the beginning of the 18th century after the outbreak of the Great Northern War.
The majority of Šeduva’s Jews lived in the main streets of the town: in front of the Market Square and around the former Vytauto, Panevėžio and Kėdainių streets. The Jewish community in Šeduva grew rapidly. According to the census of 1765, there were 508 Jews living in the town. In the second half of the 19th century, the life was boosted by the Radviliškis-Daugavpils railway, which was built next to Šeduva. At the end of the 19th century, as many as 2,500 Jews lived in Šeduva, making up slightly more than half of the town’s population.
Šeduva changed forever in the summer of 1941. In July, local Jews were ordered to wear yellow Stars of David, and a temporary ghetto was set up at the former Šeduva airfield. At the end of August, 664 Šeduva Jews were killed in the Liaudiškės Forest.
In the interwar period, even though the number of Jews living in Šeduva had decreased, most of the shops in the central part of the town were owned by Jews. Among the Jews of Šeduva there were also big businessmen. The Kagan brothers, who owned the only steam mill, sawmill and wool spinning mill in Šeduva, were among the best know businessmen.