Ant Baltijos jūros kranto esančios Palangos istoriją dengia tankus paslapties šydas. Miestas, kurį šiais laikais tapatinamas su vasaros atostogomis, kadaise buvo pačiame aršių kovų su Vokiečių ordinu epicentre. XIII a. – XIV a. ant Birutės kalno stovėjo gerai įtvirtina medinė pilis, kurią juosė papilio įtvirtinimai. Ankstyvąjį Palangos etapą užbaigė kilęs gaisras, pasiglemžęs pilį su gyvenviete. XV–XVI amžių sandūroje pamažu formavosi nauja gyvenvietė.
Žinoma, kad 1540 m. Palangoje jau stovėjo bažnyčia, o 1547 m. šaltiniuose Palanga įvardijama miesteliu, kuriame veikia karčemos. Manoma, kad pirmieji pavieniai žydai Palangoje apsigyveno dar XVI a. viduryje. 1586 m. Palangos miestelio nuomininkas buvo žydas Kasperas Samuelovičius. Nepaisant to, tikėtina, jog gausesnis žydų įsikūrimas Palangoje prasidėjo po 1639 m., valdovui Vladislovui Vazai Palangos ir Gargždų žydams suteikus privilegiją, leidusią teisėtai gyventi ir verstis šiuose miesteliuose. 1662 m. miestelyje gyveno apie 40 žydų šeimų. XVIII a. pradžios karai pristabdė miestelio, o kartu ir žydų bendruomenės augimą - pagal 1756 m. inventorių Palangoje žydams priklausė vos 13 sklypų.
Palangos žydų gyvenamoji erdvė pradėjo ryškėti jau XVIII a. - šiaurinė miesto dalis to meto šaltiniuose vadinama ,,Žydų miestu”, turėjusi atskirą turgaus aikštę. Naturalu, kad būtent čia jau XVIII a. stovėjo žydų maldos namai, šalia kurių 1902 m. iškilo nauja raudonų plytų mūro sinagoga. Tarpukariu didžioji dalis vietos žydų gyveno dabartinėse Turgaus, Kretingos, Vytauto, Sinagogos ir Pirties gatvėse.
Spartesnis miestelio augimas prasidėjo XIX a. viduryje valdant grafams Tiškevičiams, dėjusiems dideles pastangas paversti Palangą plačiai žinomu kurortu. Atsivėrusios verslo nišos paskatino vis daugiau žydų apsigyventi šiame mieste, tad XIX a. pabaigoje čia gyveno 2149 gyventojai, kurių beveik pusę (925) sudarė žydai. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui kurortas prarado dalį iš Rusijos imperijos plūstančių poilsiautojų, taip pat sudegė dalis kurorto vilų. Tai nulėmė, jog XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Palangoje pradėjo mažėti ir čia gyvenančių žydų.
Aptariant Palangos žydų verslus – XVII–XVIII a. lyginant su kitais LDK miestais didelių skirtumų nematoma, kaip ir kitur vietos žydai vertėsi tradicinėmis veiklomis: prekyba, amatininkyste bei karčemų laikymu. Specifinės veiklos išryškėjo XIX a. Palangai pamažu įgyjant kurorto statusą, kas paskatino vietos žydus persiorientuoti į paslaugų sektorių. Tarpukariu žydams priklausė ne vienas restoranas, nakvynės namai ir pensionatas. O štai broliai Leviasai 1935 m. įkūrė vaisvandenių dirbtuvę, kurios gaminiai padėdavo poilsiautojams malšinti troškulį. Kitas kiek labiau neįprastas žydų verslas - gintaro apdirbimas, tarpukariu jiems priklausė net 10 gintaro apdirbimo dirbtuvių. Palangos žydai reikšmingai prisidėjo prie miesto modernizacijos. Mažai kam žinoma, kad pirmąją elektros stotį Palangoje 1936 m. J. Basanavičiaus gatvėje pastatė Eta Gutmanienė.
XIX a. pabaigoje dauguma Palangos žydų vaikų mokėsi pradinėje Talmud Toros mokykloje, dalis valstybinėje mokykloje kartu su krikščionių vaikais. Tarpukariu Palangoje veikė du chederiai ir Javne tinklo pradinė mokykla, Makabi sporto draugija. Didelė dalis Palangos žydų priklausė sionistinėms organizacijoms.
1941 m. vasara buvo pati juodžiausia per visą Palangos istoriją. Miestą užėmusi vokiečių kariuomenė tuoj pat pradėjo organizuoti vietos žydų žudynes. Jau birželio 26 d. įsakymas liepė suimti visus Palangos žydus. Sekančią dieną daugiau nei 111 įvairaus amžiaus vyrų buvo nužudyti į pietus nuo Birutės kalno. Apie 300 moterų ir vaikų tragiško likimo sulaukė tų pačių metų spalio 12 d. į šiaurę esančiame Kunigiškių miške.
Palangoje gimė ne viena iškili žydų tautybės asmenybė. Vieni iš daugelio - broliai Bruckai. Julius Bruckus (1870-1951) – gydytojas, Pirmojo Lietuvos seimo narys, ėjęs ministro žydų reikalams pareigas, sionizmo judėjimo aktyvistas; Borisas Bruckus (1874-1938) – ekonomistas ir agronomas, aršus planinio ūkio kritikas, dar XX a. pirmojoje pusėje išpranašavęs neišvengiamą sovietų ekonomikos griūtį. XX a. 7-ąjame dešimtmetyje Palangą pamilo vienas žymiausių XX a. antrosios pusės žydų tautybės poetų – Josifas Brodskis (1940-1996), skyręs net keletą eilėraščių šiam Lietuvos kurortui.
Palanga (Palonge, פּאַלאָנגע)
In the mid-13th and mid-14th centuries, a well-fortified wooden castle stood on Birutė Hill. The early phase of the town of Palanga was brought to an end by a fire. At the turn of the 15th and 16th centuries, a new settlement was gradually emerging.
It is believed that the first Jews settled in Palanga in the mid-16th century. They began to settle in greater numbers after 1639, when the ruler Vladislovas Vasa (Polish: Władysław IV Vasa) granted the Jews of Palanga and Gargždai a privilege, allowing them to live and do business in these towns. The Jewish environment in Palanga began to emerge in the 18th century. The northern part of the town was referred to in the early sources as the Jewish Town. Between the wars, the majority of the local Jews lived on the present-day Turgaus, Kretingos, Vytauto, Sinagogos and Pirties streets.
In 1662, about forty Jewish families lived in Palanga. The town began to grow more rapidly in the mid-19th century, as it became more widely known as a resort town. At the end of the 19th century, there were 2,149 inhabitants, almost half of them Jewish. On June 26, 1941, all Jews in Palanga were rounded up on the orders of Nazi Germany. The next day, about 111 men of all ages were murdered south of Birutė Hill. Around 300 women and children met their tragic fate on October 12 of the same year in Kunigiškės Forest to the north.
The well-known Brutzkus brothers were born in Palanga. Julius Brutzkus (1870-1951) was a physician, a member of the First Lithuanian Seimas, minister without portfolio for Jewish affairs, and an active member of the Zionist movement. His younger brother, Boris Brutzkus (1874-1938), was an economist and agronomist, a fierce critic of the planned economy, who predicted the imminent collapse of the Soviet economy in the first half of the 20th century.