Per šią ceremoniją apdovanoti: Jehošua Šochoto, jo motinos Reizl ir brolio Chaimo, Rachel Taic, Icchoko Mero ir jos sesers Joninos Meras-Gersh (Meraitės-Geršienės), Vulfo Engelčino, Chanos Etės Engelčinienės ir jų vaikų 12 metų Isaako ir 6,5 metų Mozeso, Idos Šaterienės, Anusės Keilsonaitės, Tamaros Lazerson-Rostovsky, Leo Rozentalio, Izaoko Gliko, Miriam Zaborskienės ir jos  pusbrolio Velerio, Levų šeimos, Idos Krubelnikaitės-Marcus, Miros Dubrovinos ir jos vaikų – Jevgenijaus ir Irinos, Tavitos Abramovič ir jos vaikų Marko ir  Jurijaus, Lizos, Saros ir Benciono Fridkauskų, Beilės Baronienės ir jos dukros Dinos gelbėtojai.

  Domicėlė Pagojutė su savo auklėtiniais Jehošua (vežimėlyje) ir Chaimu Kleboniškyje prie Kauno, 1934 m.

 Domicėlė Pagojutė ir Šochotų šeima prieš karą gyveno Telšiuose. Domicėlė dirbo aukle Šochotų šeimoje. Ši paprasta, religinga moteris labai mylėjo vaikus – prie jos vaikai prisirišdavo visam gyvenimui. Savo globotinių ji nepaliko ir prasidėjus karui. Tik Domicėlės dėka visi Šochotų šeimos nariai buvo aprūpinti maistu, kol buvo įkalinti Telšių gete. Domicėlė suvaidino lemiamą vaidmenį Chaimo ir Jehošua Šochoto bei telšiškės, taip pat savo buvusios auklėtinės, garsaus Telšių fotografo Chaimo Kaplanskio anūkės Rachel Taic išsigelbėjime. Visiems savo globotiniams Domicėlė padėdavo surasti slapstymosi vietas pas pažįstamus ūkininkus, slaugydavo susirgus, o kai nebebūdavo kur eiti, visi sugrįždavo pas Domicėlę. Jehošua Šochoto žodžiais tariant: Pati būdama labai religinga, Domicėlė Pagojutė vienodai padėjo krikštytiems ir nekrikštytiems, ji gelbėjo žūstančiuosius, padėjo kenčiantiems nepriklausomai nuo to kokiai religijai ir tautybei jie priklausė. Domicėlė gelbėjo Žmones. Seniai nebėra mūsų tarpe Domicėlės, tačiau jos prisiminimas šventai puoselėjamas Jehošua Šochoto šeimoje, o šiandien garbingą Lietuvos Valstybės apdovanojimą  Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už Domicėlę atsiėmė jos brolio Juliaus Pagojaus dukra – Joana Stasinauskienė (Pagojutė).

Domicėlės Pagojutės apdovanojimą priima Domicėlės brolio dukra Joana Stasinauskienė - Pagojutė (viduryje)

Reizl Šochotienė su sūnumis – Jehošua (kairėje) ir Chaimu (dešinėje). Maskva, 1960 m. Chaimas Šochotas su Reizl Šochotienės seserimi Lėja 1945 m. apleido Lietuvą, turėdami tikslą pasiekti Palestiną. Motinai su vyresniuoju sūnumi ir abiems broliams buvo lemta susitikti tiktai po 15 metų, kai Chaimas Šochotas su turistų grupe trumpam atvyko į Maskvą. Galutinai  Šochotų šeima susijungė jau Izraelyje tiktai 1972 metais  

  Stefanija Budzinskaitė (dešinėje) priima Žūvančiųjų  gelbėjimo kryžių.

 Budzinskų šeima. Priekyje sėdi Antanas ir Benigna Budzinskai. Prieškarinė nuotrauka

Juozapas Vagnorius priima savo tėvų Povilo ir Stanislavos Vagnorių apdovanojimą (kairėje) ir Stasė Kepalienė -Vagnoriutė priima savo apdovanojimą

Povilo ir Stanislavos Vagnorių šeima gyveno Telšių rajone Žilvičių kaime. Vagnoriai  turėjo didelį ūkį, daug gyvulių, be šeimos narių ūkyje dirbo ir pora samdinių. 1942-1943-jų žiemą į šią šeimą pakliuvęs 10-metis  Jehošua Šochotas prisimena:

Kadangi aš buvau bendraamžis su Vagnorių vaikais, tai mes labai greitai susidraugavome, jaučiausi ne svetimu, bet šeimos nariu, broliu. Skirtumas tarp mūsų buvo tik tas, kad Vagnorių vaikai žiemą, pavasarį ir rudenį lankė kaimo mokyklą, o aš likdavau namie. Vagnorių vaikų - Staselės ir Juozuko pagalba išmokau skaityti lietuviškai. Pagrindinis mano užsiėmimas Vagnorių šeimoje buvo piemenavimas. Vasarą, kai Vagnorių vaikai mokyklos nelankė, ganydavome gyvulius kartu, bet pavasarį ir rudenį – ganydavau vienas. Vagnorių šeimoje man buvo labai gerai, skaitau, kad tai buvo mano nelegalaus gyvenimo aukso dienos. Tam buvo dar viena priežastis. Visai netoli nuo Vagnorių – Gaurilavičiaus šeimoje buvo mano motina. Jinai dažnai mane lankydavo.

Už tėvelius Povilą ir Stanislavą Vagnorius apdovanojimą atsiėmė jų sūnus Juozas Vagnorius, apdovanota ir vyresnioji duktė Stasė Vagnoriutė (dabar Kepalienė). 

Vagnorių šeimoje Jehošua Šochotas prabuvo iki 1943-jų rudens. Kai  pasidarė nesaugu, Stanislava Vagnorienė perdavė Jehošua Budzinskų šeimai – taip Budzinskų šeimoje Jehošua atsirado antrąjį kartą.

Michalinos Legantienės apdovanojimą priima Antanina Sasnauskienė su anūke

Michalina Legantienė

Icchokas Meras prie savo knygų lentynos. Holonas 2004 m. Fridos Meras fotografija, iš asmeninio I.Mero archyvo

Kelmės ir aplinkinių miestelių bei bažnytkaimių žydus šaudė Kelmės dvaro žvyrduobėj du kartus: didžiąją daugumą - liepos 29 d., o likusius - rugpiūčio 22 d.

1941 m. liepos 28-tą mus atvarė iš stovyklų į didžiulę Kelmės dvaro daržinę, iš kurios kitą dieną grupėmis po keliasdešimt žmonių varė į žvyrduobę, esančią maždaug už pusės kilometro, ir ten šaudė. Tą dieną sušaudė motiną, o sesuo Janina ir aš su keliolika kitų mažamečių vaikų, kažkodėl sugrąžintų į daržinę, likome gyvi ir vėliau buvome uždaryti vienoj dvaro rūmų kamaroj.

Kai mus uždarė toj kamaroj, po kelių valandų prie Kelmės dvaro rūmų susirinko grupelė lietuvių moterų, jų tarpe ir Michalina Legantienė, ir pradėjo prašy­ti baltaraiščius, o paskui ir Kelmės viršaitį,  kad atiduotų joms žydų vaikus.

Petronėlės Urbelienės-Unikauskienės ir Adomo Urbelio apdovanojimą atsiima Ona Bajorynienė

 Teresė Toliušienė-Sankutė priima apdovanojimą už save ir savo motiną Zofiją Sankienę

Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė

Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė (dešinėje) su savo augintine Onute ir nežinoma moterimi prie savo namelio Kelmėje, Kalnų 14, kur per karą slapstėsi Janina ir Icchokas

Jonina Meras-Gersh (Meraitė-Geršienė)

Michalina Legantienė parsivedė mus į savo mažą kambarėlį Kalnų g-vėje 14. Tą kambarėlį ji nuomavo, pas Petronėlę Urbelienę. Michalinos prašymu mane priglaudė pas save Petronėlė Urbelienė ir jos vyras Adomas Urbelis. Tačiau valdžiai tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir po kelių dienų mus išvežė į Mošės Gelmano ūkį Laukodemės kaime (apie 3 klm. nuo Kelmės). Šis ūkis taip pat buvo paverstas lageriu-getu. Prieš mus išvežant, Urbelienė ir Legantienė patarė mums pabėgti iš lagerio ir sugrįžti vėl pas jas. Po kiek laiko mums su broliu pavyko pabėgti. Vieną ankstų rytą mes sugrįžome į Kelmę. Mes ėjome be kelių ir be takų, slėpdamiesi krūmuose, daržuose ir sudegusių namų griuvėsiuose, bijodami, kad kas nors mūsų nepastebėtų. Aš grįžau pas Urbelius, o mano brolis - pas Legantienę.Tačiau valdžiai ir vėl tapo žinoma, kur mes slapstomės, ir dieną prieš antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes atėjo pas Urbelienę ir Legantienę seniūnas Lopata ir liepė mus nuvesti į Kelmės dvaro daržinę. Į tą pačią didžiulę daržinę, kurioje jau kartą buvome uždaryti, dar kartu su mama, liepos 28 d., t.y. vieną dieną prieš pirmąsias masines Kelmės žydų žudynes. Daržinė tą dieną buvo sausakimša mirčiai pasmerktų žydų - moterų ir vaikų. Dabar, gavus seniūno nurodymą mus nuvesti į tą pačią daržinę, mūsų globėjos ir mes - vaikai labai sunerimome, bijodami, kad ir vėl ruošiamos dar vienos masinės žydų žudynės. Slapstytis Kelmėje, kad ir miestelio pakraštyje, jau tapo labai pavojinga. Todėl Urbelienė ir Legantienė mus išvedė ant rytojaus anksti rytą iš Kelmės į kaimą, tikėdamosios rasti kaimiečius, kurie sutiks mus paslėpti. Tačiau pažįstami kaimiečiai atsisakė mus priimti.

Tada Urbelienė ir Legantienė pradėjo stabdyti pravažiuojančių nepažįstamų kaimiečių vežimus, klausdamos: “Ponia, ar nereikia piemenukų?” Visi kaimiečiai atsakydavo klausimu: ”Ar žydukai?” Ir gavę atsakymą: “Žydukai”, sakydavo: “Nereikia”. Pagaliau pravažiuodamos sustojo turtinga ūkininkė Sankienė ir jos duktė Teresė. Sankienė nesiryžo mus paimti, tada prabilo jos dukra Teresėlė. „Mama, paimk tuos vaikus... Paimk tuos vaikus...“, ir jos motina pasakė „Gerai, važiuojam.“

Tą dieną, t.y. 1941 m. rugpiūčio 22 d., vyko antrosios ir galutinės Kelmės žydų masinės žudynės. Kelmės žydus baltaraiščiai sušaudė žvyrduobėje, esančioje maždaug už pusės kilometro nuo Kelmės dvaro rūmų.

Zofija Sankienė

Apdovanojimus priima Petro Dainausko žmona Stasė Dainauskienė ir dukra Regina Razminienė

Bronislava Dainauskienė

  Dainauskų giminė. Priekyje sėdi Juozas ir Bronislava Dainauskai. Stovi – antras iš kairės Petras Dainauskas

Icchokas Meras:

Juozas Dainauskas mane išgelbėjo parsivedęs į savo namus iš gatvės.

Bet kas mane visą laiką gelbėjo, slėpdama nuo svetimų akių, maudydama, kad niekas nematytų, valgydindama kąsneliu daugiau, negu savo nuosavus vaikus, ir priglausdama prie širdies ar mielu žodžiu pakalbindavusi dažniau nei savuosius, vesdama greitom į mišką, jei iš tolo pamatydavo artėjančius nepažįstamus, buvo Bronislava Dainauskienė, kuri visaip stengėsi ne tik išgelbėti mano gyvybę, bet ir sušildyti prarasta motiniška šiluma, ir gydė mane be daktarų, pas kuriuos eiti negalima buvo, ir be vaistų, kurių negalima buvo gauti, tik žolelėm, arbatėlėm ir širdies šiluma.

Bronislavos Dainauskienės pirmuoju ir pagrindiniu pagalbininku mane saugant ir slapstant buvo jų vyresnysis sūnus Petras Dainauskas.

Feliksas Bogdanovičius priima apdovanojimą už tėvus Reginą ir Ignacijų Bogdanovičius

Ignacijus ir Regina Bogdanovičiai su sūneliu Vladislavu. Rakšonių kaimas 1942 m.

Apolinaras Gudas priima savo ir tėvų Onos ir Juozo Gudų apdovanojimus.

Ona ir Juozas Gudai.

Prezidentas Valdas Adamkus apdovanoja Joną Janonį.

  Anusia Keilsonaitė 1946 m.

Ona Janonienė-Žvironaitė

Vera Lelienė (Janonytė) apie 1945 m

Sėdi priekyje: Emilija Kirvelienė (Žvironaitė), dešinėje jos sūnus Dobilas Kirvelis, kairėje prof. Antano Žvirono sūnus Ringis, stovi – prof. Antanas Žvironas (kairėje) ir Jonas Kirvelis (dešinėje).

1943 m. į Onos Janonienės ūkį Norvaišių kaime, Užpalių valsčiuje (Utenos raj.) vyresnioji dukra Veronika Janonytė (Lelienė) atvežė Anusią Keilsonaitę.

Iš 2004-ųjų metų Anusios Keilsonaitės laiško muziejui: “Kiek gyvenimo vietų pakeičiau – nesuskaičiuosi. Ir tik Norvaišiuose pasijaučiau kaip namie. Manimi rūpinosi Ona Janonienė ir visi jos vaikai: Vera, Genutė ir Jonas. Emilę Kirvelienę aš taip pat labai mylėjau.“

Visi Žvironų-Janonių šeimos nariai, kur jie begyventų – mokytoja Veronika Žvironaitė – Kaune, jos brolis Vilniaus universiteto profesorius, fizikas  Antanas Žvironas ir Emilija Kirvelienė (Žvironaitė) su savo vyru Jonu Kirveliu – Vilniuje, dar viena sesuo – Ona Janonienė (Žvironaitė) su savo vaikais Norvaišių kaime, šalia Užpalių – šios šeimos nariai neliko abejingi žydų tragedijai, visus vienijo humanizmo idėjos ir globa tais, kurie staiga tapo beteisiais, ujamais ir žudomais Lietuvos piliečiais.

Anusia Keilsonaitė sulaukė karo pabaigos Janonių šeimoje Norvaišių kaime. Visi Anusios artimieji žuvo.

Po karo Anusia Keilsonaitė išvyko gyventi į Maskvą, kur ir gyvena iki šiol.

 Dalia Augulytė priima Petronėlės Lastienės apdovanojimą

Tamara Lazerson kartu su tėvais ir broliu Viktoru buvo įkalinti Kauno gete. 1944-ųjų sausį į Gumos fabriko, kuriame dirbo Tamara, kontorą atėjo dantų gydytoja Bronė Pajedaitė, išsikvietė Tamarą ir paklausė, ar ji nenorinti pabėgti iš geto ir pasislėpti pas savo buvusią istorijos mokytoją Petronėlę Lastienę. Tamara atsakė teigiamai. Jai pavyko pabėgti 1944 metų balandžio 7-tą. Tą dieną ji atėjo pas Petronėlę Lastienę, kuri gyveno Donelaičio 14a, Kaune. Čia ji buvo labai šiltai sutikta, tuojau pat gavo fiktyvų gimimo liudijimą Elenos Savickaitės vardu. Kurį laiką pagyvenusi pas Petronėlę Lastienę, vėliau persikėlė pas kitą savo mokytoją – Veroniką Žvironaitę. Veronika Žvironaitė buvo neištekėjusi, gyveno savo brolio Kazimiero bute Tulpių gatvėje, Kaune. Brolio bute ji turėjo vieną didelį kambarį, kuriuo ir dalijosi su besislapstančia Tamara Lazersonaite. Tamaros žodžiais tariant – ši moteris buvo nepaprastai jautrios sielos žmogus, spinduliavusi meilę ir šilumą. Prasidėjus jų bute kratoms, Tamara Lazerson buvo išsiųsta pas Petronėlės Lastienės seserį Verą Effertienę į Pakamačių dvarą Pasvalio rajone, kur laimingai sulaukė karo pabaigos.

Petronėlė Lastienė 1925 m.

Veronika Žvironaitė 1932 m.

Fulgentas Levulis priima savo ir tėvo Vlado Levulio apdovanojimus

Fulgentas Levulis

Janina Rutkauskaitė-Viktaravičienė su anūku Gediminu Jankausku Prezidento Rūmuose po apdovanojimo ceremonijos

Marija Žarnauskienė 1977 m.

Fridkauskaitė-Kurliandčik su dukrele. Vilnius, 1947 m.

Iš Kauno geto pabėga buvę Lazdijų rajono gyventojai Liza, Sara ir Bencionas Fridkauskai. Kadangi prieš karą gyveno Kapčiamiestyje, tai nusprendžia ieškoti pagalbos pas pažįstamus ūkininkus. Kas padės? Kas priglaus? Pirmieji pagalbos ranką ištiesia Teofilis ir Marė Žarnauskai. Jie įrengia bunkerį šalia virtuvės, kur Fridkauskai praleidža žiemą, o pavasarį iškasa bunkerį miške. Maistą jiems nešioja Janė Rutkauskaitė – tai per šią ceremoniją apdovanota, jau garbingo amžiaus sulaukusi – Janina Viktaravičienė. Deja, net dviems Fridkauskų gelbėtojams Teofiliui Žarnauskui ir Vladui Levuliui likimas buvo negailestingas. Abu jie žuvo per pokario neramumus nuo banditų rankos. Už žuvusius tėvus šiandien apdovanojimus atsiėmė jų sūnūs Antanas Žarnauskas ir Fulgentas Levulis. O su išgelbėtąja Liza Fridkauskaite Kurliandčik,  gyvenančia Izraelyje,  teisininkas Fulgentas Levulis susirašinėja ir dabar.

 Evaldas Macijauskas (kairėje) ir Algirdas Macijauskas (dešinėje) priima apdovanojimus už Petrą, Liudviką, Robertą ir Zenoną Macijauskus. 

Petras Macijauskas (dešinėje) su savo vaikais ir išgelbėtais žmonėmis:  Dovydas Levinas (kairėje) ir berniukas priekyje – Leo Rozentalis. Pokarinė fotografija.

Leonas Mackevičius. Kaunas. 1955 m

Miriam Šaferytė-Zaborskienė. 1948 m.

  Marija Paškevič. Šalčininkai.

 Šalčininkuose kartu su Marijos Paškevič  šeima išgelbėtieji Jurijus Abramovičius (su akordeonu), šalia jo – Jurijaus motina Tamara Abramovič.

Mira Dubrovina su vaikais  Eugenijumi ir Irina Šalčininkuose 1950 m.

Nuo 1940 metų gydytojų Josifo ir Miros Dubrovinų šeima kartu su savo vaikais – 1935 metais gimusiu Jevgenijumi ir 1940 gimusia Irina gyveno Vilniuje. Pora savaičių prieš karo pradžią, iš Rusijos į svečius pas Dubrovinus atvažiavo Miros Dubrovinos sesuo Tavita Abramovič su dviem savo vaikais: 1929 m. gim. Marku ir 1936 m. gim. Jurijumi.

Prasidėjus karui, pačią pirmą karo dieną Josifas Dubrovinas moteris su vaikais įsodino į traukinį, važiavusį Minsko link. Pats Josifas Dubrovinas liko dirbti karo ligoninėje (jis žuvo 1942 metais).

Traukinį su bėgliais vokiečiai sustabdė Baltarusijoje, ties Voronovu. Visi atsidūrė miške. Mira Dubrovina nusprendė grįžti į Vilnių: susirado vežiką su arkliu, tačiau ties Šalčininkais vežimas sulūžo ir čia, šalikelėje sėdinčius bėglius, užkalbino pro šalį ėjusi moteris. Ji paaiškino, kad grįžti į Vilnių jiems negalima, ten jau prasidėjo žydų gaudynės ir pasiūlė savo pagalbą. Tai buvo Šalčininkų gyventoja Marija Paškevič. Sutemus ji sugrįžo su  savo dukra Elžbieta Paškevič (vėliau Tomaševskaja) ir visus bėglius – dvi moteris ir keturis vaikus parsivedė pas save namo. Savo namuose moterys įrengė slaptą kambarį su dviem išėjimais.

Aleksandra Rondomanskienė priima velionio vyro Vytauto Rondomanskio apdovanojimą.

Andrius Rondomanskis (sūnus) priimė savo ir savo tėvų Felicijos ir Andriaus Rondomanskių apdovanojimus

Andrius Rondomanskis. Kaunas 1938 m.

Felicija Rondomanskienė. Kaunas 1932 m.

Kaimynų Baronų ir Rondomanskių šeimos prieškaryje. Stovi Danielius Baronas, Andrius Rondomanskis (tėvas), sėdi Vytautas Rondomanskis ir Dina Baronaitė (dešinėje)

1941 m. rugpjūčio mėnesį įsteigtame Kauno gete buvo įkalinta dantų gydytoja Beilė Baronienė su dukra Dina. Jos ir buvusios kaimynės Felicijos Rondomanskienės pastangomis pavyko nustatyti abipusį ryšį. Beilė Baronienė nuolat rasdavo būdų pasišalinti iš geto ir pasiekti Feliciją Rondomanskienę Savanorių prospekte. Tik su jų žinia bėgliai buvo aprūpinami maistu, drabužiais, nakvyne, fiktyviais asmens dokumentais ir prieglobsčiu pas patikimus žmones. Šioje rizikingoje veikloje aktyviai ir pasiaukojančiai dalyvavo visa Rondomanskių šeima. Nežinia kam įskundus, Felicija ir Andrius Rondomanskiai buvo tardomi gestape, bet jų kaltė nebuvo įrodyta.

Jonas Stašaitis, jo šeimos nariai ir išgelbėtasis Izaokas Glikas po apdovanojimo ceremonijos.

1941-ais m. Jonas Stašaitis gyveno Vytėnuose. 1942-1943-ais metais Kauno kunigų seminarijoje studijavo filosofiją. 1942-ųjų metų vasarą saleziečių vienuolyno Vytėnuose valdytojas kunigas Antanas Skeltys paprašė Joną Stašaitį pabūti krikšto tėvu vienam ikimokyklinio amžiaus žydukui. Tai buvo Izaokas Glikas, kilęs iš Kudirkos Naumiesčio, kurį kunigas Antanas Skeltys pakrikštijo Antano vardu, o metrikuose įrašė pavardę Žemaitis. Toliau savo krikštasūniu pasirūpino Jonas Stašaitis. Kadangi vienuolyne berniuką buvo laikyti nesaugu, vaikas buvo per mažas, Jonas Stašaitis 1943-ųjų metų vasarą nuvežė berniuką pas savo tėvus Juozą ir Agnietę Stašaičius, gyvenusius Patolupio kaime, Šimkaičių valsčiuje, Raseinių apskrityje. Kaimynams buvo sakoma, kad visišką našlaitį vienuolynas paprašė paauginti iki mokyklinio amžiaus. Berniukas labai gražiai, be akcento kalbėjo lietuviškai ir niekam nekilo jokių įtarimų. Visa Stašaičių šeima žinojo, kokios tautybės yra berniukas ir kas gręsia išryškėjus tiesai, tačiau globojo jį visą okupacijos laiką. Tik praūžus frontui, pas Stašaičius Izaoką Gliką susirado jo motina, kuri visą karą slapstėsi pas kitus dorus ūkininkus.

Jonas Šalkauskas priima savo ir brolio Prano Šalkausko apdovanojimus.

Nuo pat karo pradžios Antanas Šalkauskas ir visa jo šeima – žmona Aleksandra,  sūnūs – Jonas, Juozas ir Pranas nepaliko nelaimėje žydų. Daug žmonių pas juos pabuvojo, vieni ateidavo, kiti išeidavo, visi rasdavo prieglobstį ir šiltus namus. Iš Idos Krubelnikaitės Marcus 2004 m. laiško muziejui:

  1941-1942 m. gyvenau pas Antaną Šalkauską. Neturiu žodžių išreikšti jų gerumui man ir daugeliui mano tautiečių tais pavojingais laikais. Žinau, kad daug žydų gavo prieglobstį toje šeimoje. Šalkauskai išreikalavo gimimo metrikus ir išrūpino man pasą mirusios Antano Šalkausko dukros Genės vardu. Kaip Genė Šalkauskaitė gyvenau iki 1957 m., baigiau mokslus, ir turiu mokytojos diplomą. Jie stengėsi mane lepinti, nors anais laikais tai buvo nelengva... Jie neprašė jokio atlyginimo, ir net nedavė padėti laukų darbuose.

Būčiau laiminga, jei galėtumėt apdovanoti šiuos žmones „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“, jie padėjo slapstytis man ir daugeliui žydų, kurių pavardes jau užmiršau.

Šalkauskų šeima. Sėdi Aleksandra ir Antanas Šalkauskai su anūkais, stovi – Jonas Šalkauskas ir jo žmona Jadvyga.

Iš kairės Pranas, Juozas, Jonas Šalkauskai savo laukuose Sokių kaime, Kelmės rajone. Pokarinė nuotrauka.

Leonas Lilas, Aldona Balniuvienė ir Irena Taraškevičienė priima Vyšniauskų apdovanojimus.

              Natalija Vyšniauskienė

Algirdas Vyšniauskas

Karo metais Natalija Vyšniauskienė gyveno Kaune, Marvelės gatvėje.

Šioje šeimoje buvo trys vaikai:  Algirdas, Kazimieras ir Aldona, kuriais rūpinosi motina. Nuo karo pradžios visi šeimos nariai įsijungė į pagalbą žydams – keisdavo jų drabužius į miltus, kruopas, riebalus ir nešdavo žydams.

Liudija Miriam Šaferytė-Zaborskienė, išgelbėtojo Chaimo Velerio giminaitė, gerai pažinojusi gelbėtojų Vyšniauskų šeimą:

<...> Kadangi suaugusiems žmonėms į getą ateiti buvo neįmanoma Natalija pasinaudojo savo vaikais – Algiu ir Aldona <...>

Sūnus Algis  užsidėdavo geltoną žvaigždę, ir taip įeidavo į getą, įnešdamas malkas ir maistą Velerio šeimai. O ryte su brigada išeidavo į miestą. Taip tęsėsi per visą geto buvimo laiką.

Dukra Aldona užsidėjusi pačiūžas atveždavo Veleriui maistą į aerodromą, padėjo geto pogrindinei organizacijai įvykdyti įvairius pavedimus, nežiūrint savo amžiaus ji buvo drąsi mergaitė. Ji ir Marvelės brigados alkanus kalinius pamaitindavo karšta sriuba, nežiūrėdama pažįstami ar ne.

Natalija Vyšniauskienė dažniausiai važinėdavo į kaimus maisto <...>

Iš Algirdo Vyšniausko 1991 m. lapkričio 5 d. prisiminimų:

<...>  kad galėtume padėti žydams ir patys kaip nors prasimaitinti, teko nuolat palaikyti ryšius su Chaimo Velerio rekomenduotais Kauno gete gyvenančiais žydais. Aš pats, turėdamas valtelę, perkeldavau žydus per Nemuną į Vilijampolę su maisto produktų krepšeliais ir kuprinėmis. Maisto jie gaudavo mainais iš vietinių gyventojų už savo dar neatimtus daiktus. Minėti žydai tuo metu dirbo Marvelės žvyro karjere.

Mano motina, taip pat ir aš su seserimi Aldona pakaitomis gautus iš žydų daiktus veždavome garlaiviu iki Šakių raj. Ilguvos ir Plokščių miestelių aplinkinių kaimų pas pasiturinčius ūkininkus ir keisdavome į maisto produktus.

Vokiečiai, pamatę kas dedasi Kauno prieplaukoje, pradėjo atiminėti maisto produktus, bet kadangi aš žinodavau, kada motina turi sugrįžti, laukdavau prie Kauno prieplaukos ir garlaiviui dar nespėjus prisišvartuoti prie kranto visi ryšuliai su maisto produktais jau atsidurdavo pas mane valtelėje, o aš sau lyg tai žvejodamas pasiekdavau namus. Iki prieplaukos plaukti tapo rizikinga, motina bei kiti žmonės pradėjo išlipinėti Lampėdžiuose, o vokiečiams nujautus ir tai, pradėjome išlipinėti Kačerginėje. Bet prieš srovę pakrauta  valtele buvo nelengva pasiekti Marvelę. Sekantį kartą jau aš pririšdavau valtelę prie garlaivio ir sėkmingai pasiekdavau krantą su visomis gėrybėmis.

Mūsų šeimos ryšiai su Kauno geto pavergtaisiais kaskart stiprėjo, nors tai ir buvo rizikinga.

Aš pats, o kartais ir su draugu kaimynu Simu Kuru pradėjome perplaukę Nemuną ir Nerį lankytis su maisto produktais Vilijampolės gete, o iš ten pargabendavome net siuvamųjų mašinų. Ir dabar galėčiau parodyti tą vietą, kur įlįsdavau pro tvorą į getą ir nueidavau pas pažįstamus žydus. Tai dažniausiai darydavau sutemus.

Jie man prikabindavo šešiakampes Dovydo žvaigždes – geltonus lopinius – ir vaikščiodavau su reikalais po getą kaip jo gyventojas. Teko į ten įvažiuoti ir pasikinkius arklį. Vežime būdavo malkos, o po jomis – maisto produktai. Į getą nuvežiau ir per spygliuotą tvorą perdaviau Ickei Starkui vokišką „Parabellum“ tipo ginklą. Tai buvo Linkuvos gatvėje, netoli didžiųjų įėjimo į getą vartų. Kiek vėliau sužinojau, kad I. Starkus liko gyvas ir pasiekė Ameriką.

Po didžiosios tragedijos Kauno gete pasilikę žydai 1944 metais buvo gabenami traukiniu į mirties fabrikus. Leiba Levas su žmona (du mažamečiai jų vaikai buvo atimti vokiečių ir sunaikinti) ir dar viena jauna žydaitė (pavardės ir vardo neprisimenu, vadindavome „mažike“, nes buvo neaukšto ūgio) pabėgo iš traukinio ir atėjo pas mus į Marvelę, nes jie žinojo, kad pas mus slapstosi Chaimas Veleris ir kad mes išsaugosime ir jiems gyvybes. Ir taip jie visi liko gyvi. <...>

Aldona Vyšniauskaitė-Balniuvienė

Vyšniauskų šeima.