Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI
Iš Tamaros Lazerson-Rostovsky prisiminimų

                                                       

1943-iųjų gruodį, prieš pat savo 15-ąjį gimtadienį, sužinojusi, kad iš geto pabėgo mano bendraamžė, aš parašiau dienoraštyje: Chavka išėjo iš geto į miestą. Gaila. Mama, aš irgi noriu! Aš noriu gyventi!

Aš dirbau Gumos fabrike prie konvejerio kaip ir pridera penkiolikmetei. Kai dirbi prie konvejerio nepažiopsosi, reikia mikliai judinti pirštelius priklijuojant detales. Vos vos užsižiopsojai ir jau tu prapuolusi, prapuolė ir tavo skysta, skaidri sriuba – zuppe. Staiga mane iškviečia į kontorą. Ir dabar prisimenu savo pergyvenimus – kaip aš ten pasirodysiu tokia nešvari, nuskurusi, nelaiminga. Kontoroje sėdėjo nepažįstama moteris. Ji manęs paklausė, ar aš prisimenu savo mokytoją Petronėlę Lastienę ir ar norėčiau eiti pas ją. Kurgi nenorėsi, noriu, labai noriu! Nepažįstamoji buvo Bronė Pajedaitė. Per karą mes daugiau nesimatėme, tačiau po išlaisvinimo ji suvaidino didžiulį vaidmenį tolimesniame mano gyvenime. Mano tėvas kartu su daktare Kisina parengė detalų mano pabėgimo iš geto planą, kurį aš, nepagailėjus fortūnai sėkmės, įgyvendinau.

1944 metų balandžio 7-a diena. Aš pabėgu iš geto.

Taigi einu, einu pas savo istorijos mokytoją iš Kauno 5-osios gimnazijos – Petronėlę Lastienę. Jinai pažadėjo priimti mane. Perėjusi per visą miestą, pagaliau pasiekiu Donelaičio gatvę. Gatvė pasisuka ir pereina į akligatvį. Visai kaip plane, kurį įsiminiau iš daktarės Kisinos piešinio. Ji buvo čia ne kartą ir nupiešė man smulkų planą.

Ankstyvas rytas, kažkur gieda gaidys. Girdisi muzika. Aš trypčioju prie vartelių. Lyg ir ankstoka dar belstis pas žmones, nepatogu. Bet negaliu ir labai ilgai čia užsilaikyti. Aš juk už įstatymo ribų, neturiu teisės čia būti...

Lėtai pakylu laiptais. Trečiame aukšte pasibeldžiu į vos vos pridarytas duris ir iš karto papuolu į savo mokytojos glėbį. Pasirodo, manęs čia laukė! Petronėlė iš karto kažkam skambina ir praneša, kad atėjo Elenutė. Ar tai aš Elenutė? Keista...

Petronėlė man duoda gimimo liudijimą, niekada anksčiau aš nesu mačiusi tokių dokumentų. Ten aiškiai parašyta, jog aš esu Elenutė Savickaitė, Aldonos duktė. Toje vietoje, kur turėtų būti tėvo pavardė – riebus brūkšnys – Aldonos duktė. Aš drovėdamasi klausiu: man atrodo, kad čia turėtų būti įrašyta tėvo pavardė?  Petronėlė juokiasi nereikia tėvo, taip paprasčiau...

Gera jai juoktis, o man kaip? Maža to, kad man davė svetimą vardą ir pavardę, tai dar ir tėvą atėmė. Karštai mylimas tėveli, aš juk tada nežinojau, kad su tavimi atsisveikinu amžinai.

Aš taip didžiavausi tavimi. Tu gydei žmones, stengeisi palengvinti psichikos ligonių kančias, hipnoze gydei alkoholikus. Rašei straipsnius į žurnalą „Šeima ir mokykla“ apie vaikų ir paauglių auklėjimą, skaitei paskaitas iš psichiatrijos srities, pateikdamas daugybę pavyzdžių iš savo didelės praktikos. Būdamas Lietuvos kariuomenės gydytojas tu prisiekei savo ištikimybę Lietuvai. Savo priesaiką tu ištesėjai. Tačiau Lietuva nei piršto nepajudino, kad padėtų savo piliečiui, kaip tai padarė Suomija, Bulgarija ir kai kurios kitos šalys.

Petronėlė Lastienė buvo graži vidutinio amžiaus moteris. Kažkas didingo buvo joje, elgėsi labai oriai, lyg jausdama savo vertę, drąsi ir ryžtinga, žavinga ir išsilavinusi. Ji gerai mokėjo rusų kalbą. Prisimenu, kaip ji persigando, perskaičiusi mano laišką tėvams, kuriame klaidų buvo daugiau nei žodžių... Petronėlė taip pat buvo įgijusi ir medicininį išsilavinimą, kurį laiką dirbo medicinos sesele. Ji turėjo neblogą biblioteką rusų kalba, tai man padėjo leisti ilgas dienas jos bute, iš kurio aš neišeidavau. Petronėlė skyrė man vieną iš dviejų savo kambarių ir pasakė, kad čia ką tik gyveno Lietuvos Prezidento Stulginskio duktė. Detaliau aš neklausinėjau ir nesistebėjau, kadangi buvau įpratusi niekuo nesistebėti ir nieko neklausinėti. Be manęs Petronėlė gelbėjo daktarės Nemenčikienės sūnų, dvi daktarės Kisinos dukras ir kitus, apie kuriuos aš nieko konkretaus negaliu pasakyti. Kada aš pas ją atėjau iš geto, Petronėlė Lastienė gyveno privačiame name Donelaičio 14 a, akligatvyje. Tai buvo trijų aukštų namas, priklausęs jos giminaitei daktarei ginekologei Bliudžiūtei. Pirmamae aukšte gyveno jos sesuo dr. Mikužienė su šeima, antrame – daktarė Bliudžiūtė, o trečiame – Petronėlė Lastienė. Sodo takelis vedė į prof. Mažylio namą, profesoriaus Mažylio žmona buvo Petronėlės Lastienės teta. Šiuo takeliu mane keletą kartų lydėjo į prof. Mažylio namus nakvoti, kai pas Petronėlę Lastienę buvo perdaug „gyventojų“.

Taip prasidėjo mano nenuspėjama kelionė –  iš vienų gerų žmonių pereidavau pas kitus, vis keisdama savo gyvenamąją vietą.  Šie žmonės buvo didvyriai. Man taip norėjosi šaukti – neatidarykite man durų, juk aš pažymėta mirtį nešančiu ženklu! Tačiau labiau už viską norėjau išgyventi...

Veronika Žvironaitė nebuvo ištekėjusi, ji gyveno kartu su savo brolio Kazimiero šeima Kaune, Žaliakalnyje, Tulpių gatvėje. Šiame name Veronika turėjo didelį kambarį, kuriuo dalijosi su manim. Ji buvo mano biologijos mokytoja ir inspektorė 5-oje Kauno gimnazijoje. Veronika buvo nepaprastai jautri svetimam skausmui, ji spinduliavo šilumą ir meilę. Jai aš jaučiau ypatingą artumą, ji mane suprasdavo iš poros žodžių. Ir kaip tik su ja aš išgyvenau du nemalonius įvykius. Pirmas susijęs su Dostojevskiu. Taip, su tuo pačiu, Fiodoru Michailovičiumi. Aš sėdėjau kambaryje ir skaičiau knygą, kai Veronikos atėjo aplankyti jos kolegė. Viešnia pasirodė esanti smalsi, pasidomėjo, ką mergaitė skaito, o mergaitė skaitė „Nusikaltimą ir bausmę“. Ak, kokia protinga mergaitė. Tačiau sekančią dieną kolegė pasakė Veronikai: Tu slapstai žydaitę. Pagalvok, ar lietuvaitė skaitytų Dostojevskį originalo kalba, rusiškai?  Pasisekė, kad ji niekam nepasakė. Kitas atvejis buvo daug baisesnis. Vieną naktį pas mus įsiveržė vokiečių kareiviai ir ėmė daryti kratą. Ieškojo visur: po lova, atidarinėjo spintas, lakstė po visą butą. Į klausimą ko ieškote, atsakė, kad prapuolė kažkoks vaikas, kurio jie ieško. Žinoma, kad aš galvojau, jog ieško manęs. Tą patį galvojo ir Veronika, ji labai išsigando. Juk tame pačiame bute gyveno jos trys sūnėnai, maži berniukai, ji neturėjo teisės taip rizikuoti. Todėl po „saugumo tarybos“ posėdžio buvo nuspręsta išsiųsti mane į kaimą. Taip aš atsisveikinau su Veronika Žvironaite.

Ir nusirito siūlų kamuolėlis iki Latvijos sienos... Ten, gražiame Pakamačių dvare, gyveno labai geri žmonės – Vera ir Petras Effertai. Petras Effertas buvo šio dvaro valdytojas. Vera – Petronėlės Lastienės sesuo. Pro Pakamačių dvaro didelį sodą tekėjo siaura, srauni upelė Kamatė.  Šalia ošė miškas. Tyki ir labai vaizdinga vieta, kuri tapo manaisiais namais iki Raudonosios Armijos atėjimo. Čia aš gyvenau, ir, kiek sugebėjau, stengiausi padėti visuose būtinuose namų ūkio darbuose.

Pirmoji mano užduotis – baidyti varnėnus. Taip, taip – atstojau baidyklę didžiuliame nepaprastai skanių vyšnių sode. Šių vyšnių skonis varnėnams labai patiko, jie ištisais pulkais atskrisdavo. Man davė dvi medines tarškykles-daužykles, vaikščiojau po sodą jas barškindama. Pradžioje varnėnai jų labai bijojo, vėliau priprato. Už tai aš vyšnių prisivalgydavau iki soties, prisikišdavau už abiejų skruostų, ačiū Dievui, kad nereikėjo dainuoti...

Ravėjau darželį, rinkau uogas, netgi bandžiau melžti karvę, tačiau šis mano bandymas pasibaigė liūdnai. Karvė įspyrė ir brangiausias turtas – pienas išsipylė. Dar man labai patiko mušti sviestą. Į medinį indą supildavo grietinėlę, įstatydavo stūmoklį, kurį reikėjo ilgai aukštyn-žemyn stumdyti, kol nepradėdavo darytis sviestas. Dažnai prisimindavau Petronėlės pasakojimą apie dvi varles, kurios įkrito į grietinę. Viena iškart pasidavė ir žuvo, o kita kapstėsi palei indo sieneles ir kapstėsi, vis krisdama žemyn, vėl ropšdamasi į viršų, kol nesuplakė sviesto ir galutinai neišsikapstė į paviršių. Šią istoriją mums papasakojo Petronėlė per pamoką.

Taip nesunkiai darbuojantis, ir bėgo dienos tarp gerų žmonių, gražioje gamtoje. Retkarčiais  kažkokie nemalonumai ir čia nutikdavo, tačiau lyginant su miestu, tai buvo tyki užuolanka. Frontas tai prartėdavo prie mūsų dvaro, tai nutoldavo. Išradingasis Petras pakabino ant sienos dvipusį potretą: iš vienos pusės žiūrėjo nepakenčiamas baisusis tironas Hitleris, o iš kitos – diktatorius Stalinas. Priklausomai nuo kariuomenės – kokia priartėdavo – Petras sukinėdavo portretą.

Tačiau vieną gražią dieną Vera ir Petras susiruošė į kelionę. Jie labai bijojo bolševikų ir aiškiai suprato, kad Sibiro neišvengs. Tuo labiau, kad Veros brolis buvo ištremtas dar 1940–ais. Užbėgant už akių pasakysiu, kad Petronėlė buvo nuteista ir dešimt metų praleido lageryje.

Vera man pasiūlė važiuoti kartu į Vokietiją. Ir štai tada aš prisipažinau, kad aš žydė (nors jos vyras Petras tai ir anksčiau žinojo, tačiau nesakė savo žmonai nenorėdamas jos gąsdinti) ir vokiečių bijau daugiau nei rusų. Paaiškėjo, kad jie su Petru norėjo mane įsidukrinti, galvodami kad esu našlaitė, savų vaikų jie neturėjo.

Išvažiuodama Vera man palinkėjo: – pasilieki didelio dvaro mažąja šeimininke. Šeimininkauk. Taip ir tapau dvaro „šeimininke“. Tada man buvo penkiolika...

Kai Pakamačiuose jau nebeturėjau ką veikti, sugrįžau į Kauną. Apsigyvenau pas Bronę Pajėdaitę, pas ją jau radau savo draugę Onutę Keilsonaitę. Bronė priglaudė dvi našlaites, ji dalijosi savo prakaitu uždirbta duona. Pas Bronę gyvenau iki pat jos arešto KGB 1944-ųjų metų rudenį. O už metų – 1945-jų metų rugsėjį ji tragiškai baigė savo gyvenimą KGB patalpose Kaune.

Kurį laiką gyvenau ir pas geriausią Bronės draugę Veroniką Žvironaitę, ji man padėjo viskuo, kuo tik galėjo. 1945 metų rudenį Veroniką KGB areštavo ir išsiuntė į lagerius. Ji grįžo po daugelio metų, visai paliegusi, silpna. Su savo sūnėnais ir dukterėčiomis pasistatė namą Užpaliuose, kur ir gyveno iki mirties (1982 m.). Apie jos mirtį man pranešė Sigutė Žvironaitė, prof. Antano Žvirono duktė. Visą tą laiką iki pat jos mirties aš su ja aktyviai susirašinėjau.

Petronėlę Lastienę KGB areštavo 1945-ųjų spalį. Ištrėmė į Sibirą, kur ji praleido beveik dešimt metų. Aš rašiau į KGB, kad ji gelbėjo žydus, bet, deja, mano kreipimasis niekuo nepadėjo. Kai sugrįžo, paklausiau, ar žino apie mano laišką. Pasirodo, kad tardytojas Petronėlei apie tai pasakė ir klausė, kodėl ji taip darė? Mano mokytoja jam atsakė – Ar jūs esate ką nors girdėjęs apie humaniškumą? Štai tokie buvo žmonės...

Petronėlė Lastienė mirė 1981.11.30 Kaune. Apie tai man parašė Veronika Žvironaitė. Gyvendama Izraelyje aš gana aktyviai susirašinėjau su savo gelbėtojomis Petronėle Lastiene, Veronika Žvironaite. Kai skaitau jų laiškus, ašaros rieda iš akių... Aš nesigėdiju šių ašarų.

Likimas atėmė mano tikrąją motiną, bet padovanojo tris kitas motinas, kurios apgaubė mane šiluma ir meile, rūpinosi kaip tikra dukterimi. Deja, baisus raudonasis maras nubaudė ir pražudė mano motinas. Aš antrą kartą tapau našlaite.

 

  Tamara Lazerson-Rostovsky

                                                                                   

 

 

 

 

 

 

 

Ištraukas iš Tamaros Lazerson prisiminimų

Не говорите мне..., Мои спасители,

iš rusų kalbos vertė

Danutė Selčinskaja

 

Informacija atnaujinta: 4/19/2007
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel.  tel. 8 663 53322,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.