Ir šiandien, praėjus daugiau nei pusei amžiaus nuo tų žiaurių įvykių, nėra paaiškinimo, kaip tai galėjo įvykti. Kodėl europiečiai, savo mąstyseną ir gyvenimą per amžius grindę krikščioniškosiomis vertybėmis, ginklą nukreipė į šalia gyvenantį žmogų. Šis klausimas buvo per sudėtingas to meto politikams. Tačiau į jį atsakė eiliniai Lietuvos piliečiai, ėmęsi gelbėti nelaimės ištiktuosius, sakė Prezidentas

Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalba, pasakyta 2005 metų rugsėjo 23 dieną, Lietuvos žydų genocido dienos paminėjimo proga apdovanojant žydų gelbėtojus

Gerbiamieji,

Šiandien visa Lietuva mini skaudų istorijos faktą – holokaustą. Geros valios žmonės prisimena lemtingus dvidešimtojo šimtmečio vidurio įvykius ir pagerbia tūkstančius nužudytų žydų. Visi reiškia užuojautą didžiulės tragedijos aukoms. Mes pagerbiame visas holokausto aukas ir reiškiame nuoširdžią užuojautą jų artimiesiems.

Ir šiandien, praėjus daugiau nei pusei amžiaus nuo tų žiaurių įvykių, nėra paaiškinimo, kaip tai galėjo įvykti. Kodėl europiečiai, savo mąstyseną ir gyvenimą per amžius grindę krikščioniškosiomis vertybėmis, ginklą nukreipė į šalia gyvenantį žmogų. 

Šis klausimas buvo per sudėtingas to meto politikams. Tačiau į jį atsakė eiliniai Lietuvos piliečiai, ėmęsi gelbėti nelaimės ištiktuosius. Mirtinos grėsmės akivaizdoje jie ne žodžiais, o veiksmais parodė, kas yra tikroji artimo meilė ir tikroji pagarba gyvybei. Aš nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie gyveno vadovaudamiesi šiomis tiesomis ir tikruoju žmogiškumu.

Laikas bėga, ir vis mažiau lieka tų įvykių dalyvių ar liudytojų. Tačiau lieka istorinė pamoka, kuri, esu tikras, Lietuvoje bus perduodama iš kartos į kartą kaip tikrojo humanizmo pavyzdys.  

Ir esu tikras, kad tai kuria ir ateityje kurs prielaidas lietuviams ir žydams, visoms mūsų valstybėse gyvenančioms tautoms bendrauti nuoširdžiai ir atvirai. Tikiu, kad žydai ir lietuviai matys vieni kitus ne per senų nuoskaudų prizmę, o kaip dvi tautos, atsimenančios ir gerbiančios praeitį. Gebančios iš jos mokytis ir todėl kalbančios ne priekaištų ir kaltinimų, o atgailos ir atleidimo kalba.

Prievarta, smurtas, žudynės ir abejingumas blogiui neturi tautybės. Kolaborantai ir nusikaltimų žmoniškumui bendrininkai visada buvo ir bus laikomi Lietuvos gėda. O Jūs, visi čia esantieji žydų gelbėtojai, parodę išskirtinį ryžtą, pasirinkę mirtiną grėsmę, bet neišsižadėję žmogiškumo, esate ir būsite laikomi mūsų tautos sąžine. Jūs rizikavote atsidurti šalia nelaimės ištiktų žydų, bet, neatsižvelgdami į tai, išlikote žmonėmis. Šiandien su didele pagarba dėkoju už tai, ką padarėte žydų tautai, o kartu – padarėte Lietuvai, jos istorijai ir ateičiai.

Valdas Adamkus, Lietuvos Respublikos Prezidentas

Gelbėtojus, ir ceremonijos dalyvius sveikino Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius                                                                                          

Jūsų ekscelencija, gerbiami ambasadoriai, gelbėtojai, žydų bendruomenės nariai, kiti garbingi svečiai, Vargu, ar yra žodžiai galintys išreikšti skausmą, kurį jaučia kiekvienas iš mūsų kalbėdamas apie Holokausto tragediją, vargu, ar yra ir tokie žodžiai, kuriais galima būtų apibūdinti padėką žmonėms susirinkusiems šiandieną šioje salėje ir dar daugeliui kitų gelbėjusių karo metais žydus, ir ne tik juos. Lietuvoje žydų tauta per amžius gyvenusi santarvėje ir taikoje su savo kaimynais buvo beveik visa sunaikinta, bet nepaisant to, šiandien  – mes esame gyvi ir esame čia.

Atveria duris mūsų mokyklos, sinagogose girdime vestuvių džiaugsmus, maldas, Lietuvoje gimsta mūsų vaikai, turime nuostabią bendruomenę. Mes esame gyvi ir mes esame čia.

Mes esame čia ir lenkiame galvas prieš kiekvieną iš Jūsų. Gelbėtojas – toks paprastas žodis, o kiek gi jame sudėta prasmės. Keturi skiemenys pilni ryžto, pasiaukojimo ir žmogiškumo. Kiekvienas iš Jūsų yra pavyzdys.

Ar daug žinome lietuvių kalbos žodžių su dešimčia skirtingų raidžių? Ar daug žinome žmonių, kurie šiomis dienomis iš tiesų prisilaiko visų dešimties Dievo įsakymų? Manau, kad žodis „gelbėtojas“ yra pavyzdys lietuvių kalboje, o žmogus „gelbėtojas“ – tai išties pavyzdys pasaulio tautoms viso to, ką skelbia Dievo įstatymai, ne tik šiandien, bet per amžius.

Džiaugiuosi turėdamas garbės paspausti Jums ranką, kurią kadaise Jūs buvote ištiesę besislapstančiam vaikui, su pagarba žvelgiu Jums į akis, kurių šviesa sušildė ne vieną prisiglaudusį Jūsų namuose.

Žodžiai, manau, tiesiog tampa beprasmiai, nes tai ką jaučiame Jums - pasakyti gali tik širdys. Nepaisant tam tikrų laikraščių pastangų sukurstyti neapykantą, nepaisant tam tikrų politikų pasisakymų apie išgalvotą Holokaustą, nepaisant dar daugelio kitų dalykų, tikiu mūsų tautos gyvens pagal Jūsų mums parodytą pavyzdį.

Dažnai sakome, kad Lietuva – tai šalis, kur lyja lietūs, o keliose mūsų rabinų istorijose lietus – tai tarytum angelų ašaros. Angelai neverkia iš skausmo, jie verkia tik iš laimės. Jie verkia matydami, kaip vienas brolis apkabina kitą, kaip tautos sugyvena vienoje žemėje, kaip kartu dirba bendriems tikslams.

Tegul tokio lietaus Lietuvoje būna kuo daugiau, o mes savo ruožtu niekada nepamiršime Holokausto! Niekada nepamiršime nė vieno iš Jūsų!

Specialiai į apdovanojimo ceremoniją iš Izraelio atvykęs Jehošua Šochotas  pasakė prasmingus žodžius:

Šiandien man labai laiminga diena. Trys mano gelbėtojai – Baltramiejus Pagojus, Zenonas ir Domicėlė Smilgevičiai gavo aukštą Lietuvos valstybės įvertinimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už mano gyvybės išgelbėjimą. Jau ne vienas mano gelbėtojas yra apdovanotas. Aš padariau sąrašą visų savo gelbėtojų, aprašiau, kaip jie padėjo, priskaičiavau 35 žmones. Ką galėčiau pasakyti, - nužudyti žmogų tada buvo taip paprasta. Įsivaizduokite – vienas žmogžudys galėjo nužudyti dešimtis, o gal šimtus žmonių, o kad išgelbėti vieno žydų vaiko gyvybę prireikė net 35 žmonių pastangų. Gelbėjimo darbas nebuvo paprastas – buvo sunkus, pavojingas. Žmonės rizikavo savo gyvybėmis, savo šeimos gerbūviu. Tai buvo tikri lietuvių tautos didvyriai, tautos dorovės žiedas tais sunkiais laikais...

  1997 metais Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus išleido pirmąją knygą apie gelbėtojus Gyvybę ir duoną nešančios rankos (sud. Michailas Erenburgas ir Viktorija Sakaitė).

Ant šios knygos viršelio unikali fotografija: 1945 metais užfiksuota reta akimirka – aštuoniolikmetė Morta Kalendraitė perduoda išgelbėtą berniuką, visų vadintą Simu (Seymour Gordimer) tėvui Icikui Gordimeriui. Šiandien, 2005-jų rugsėjo 23-ąją, taip nutolusią nuo anųjų žiaurių laikų dieną, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių už Simo Gordimerio išgelbėjimą iš Lietuvos Prezidento rankų priėmė atvykusi iš Žemaitijos, Kruopių miestelio (Akmenės rajonas) ta pati Morta Kalendraitė, dabar Jakutienė.

Kartu su Morta apdovanojimus priėmė ir kita jos sesuo – Zofija Meilutė Levinskienė. Dar dvi seserys Kalendraitės– Nijolė ir Viktorija bei jų motina Monika apdovanotos po mirties.

2005 09 23 Prezidentas apdovanoja seseris Kalendraites: kairėje Monika Jakutuenė, dešinėje Zofija Meilutė Levinskienė.

Tiek Kalendrų, tiek Levinskų šeimoms (Levinskai gelbėjo Šakynos miestelio vaistininko Trusfuso žmoną ir anūkę Rutą Jofaitę) teko patirti ir kitokius, skaudžius šio negailestingo istorinio laikmečio išbandymus: šeimos buvo ištremtos, tremtyje prarado savo artimuosius, tačiau niekados šiems žmonėms nebuvo svetimas žmogiškumo, pagalbos artimajam jausmas.

Šis atvejas – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kuomet per karą išsigelbėjo visi vienos žydų šeimos nariai: tėvai Icikas ir Sonia Gordimeriai  bei jų vaikai Jona (vėliau George) ir Šolomas (vėliau Seymour).

Per šią ceremoniją apdovanoti dar vienos, Gordimerių gelbėjime dalyvavusios – Garbačiauskų – šeimos nariai. Unikalu, kad šio garbingo apdovanojimo sulaukė visi Stepono ir Marijonos Garbačiauskų vaikai: Stasys, Stepas, Adolfina ir Ona.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais ir gelbėtojų prisiminimais pristatome visus apdovanotuosius per šią ceremoniją.

Gyvenimą dovanojusios širdys, apdovanojimo ceremonijos bukleto tekstas.