ŽŪVANČIŲJŲ GELBĖJIMO KRYŽIŲ ĮTEIKIMO CEREMONIJA

 

 

Pasak šalies vadovo, šie apdovanojimai liudija pagarbą tiems, kurie XX amžiaus viduryje susidūrė su tamsiausiomis žmogiškosios būties apraiškomis ir liko ištikimi savajai šviesai.

 

 

 

„Lemtingą akimirką pasirinkę tiesą vietoje abejonės, atjautą vietoje nužmogėjimo, gyvenimo viltį vietoje pražūties, šie Lietuvos žmonės pakeitė ne tik pavienių žydų tautybės žmonių, bet ir jų šeimų, bendruomenių, buvusių, esamų ir dar tik ateisiančių kartų likimus. Savo tvirtu moraliniu apsisprendimu jie įsirašė į Lietuvos ir pasaulio istoriją ir taip tapo nemirtingi“, – apdovanojimų ceremonijoje sakė šalies vadovas.

 

Pasak Prezidento, šiandien prisimename ir šimtmečiais daugiabalsį bei daugiakultūrį Lietuvos veidą kūrusią gausią žydų bendruomenę, kuri Antrojo pasaulinio karo metais buvo sadistiškai išplėšta iš gyvojo mūsų visuomenės audinio. Ši neregėto masto tragedija, pareikalavusi šimtų tūkstančių bendrapiliečių žydų gyvybių – tai milžiniška ir nepataisoma visos Lietuvos netektis.

 

„Daugelis dramatiškų žydų gelbėjimo istorijų byloja apie nepaprastą gelbėtojų drąsą ir altruizmą. Apie visus įmanomus – ir neįmanomus – būdus rūpintis šalia esančiu žmogumi. Tačiau niekada – apie abejingumą svetimo skausmui. Išties, nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvybę, kaip ir nieko šventesnio už jos išsaugojimą“, – valstybės apdovanojimų ceremonijoje sakė Prezidentas.

 

Valstybės vadovas palinkėjo, kad šių nepaprastų žmonių gyvenimo istorijos ir iškalbingi darbai visu ryškumu šviestų pasauliui ir vėl susiduriant su naujomis blogio jėgų apraiškomis.

 

„Tegul šių drąsių žmonių pavyzdys tampa įpareigojimu mums visiems – visada stovėti žmogiškumo sargyboje, kurioje nėra vietos nejautrumui, diskriminacijai ir neteisybei. Iš jų semkimės įkvėpimo kas dieną teisingai pasirinkti. Rinktis meilę. Rinktis atjautą. Rinktis Žmogų!“ – akcentavo šalies vadovas.

 

Prezidento dekretu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais buvo apdovanota 30 asmenų, visi po mirties. Tėvų, senelių ar prosenelių vardu apdovanojimus atsiėmė didvyrių artimieji.

 

Lietuvos žydų genocido atminimo diena minima rugsėjo 23 d.

 

Prezidento komunikacijos grupė

 

Stanislovo ir Petronės Ambrozaičių apdovanojimus priima dukra Donelė Paknienė ir vaikaičiai

 

 Simo Endrikio apdovanojimą priima vaikaitis Rimvydas Ignatavičius su sutuoktine

 

 

Antaninos ir Jono Puišių apdovanojimus priima sūnus Zigmantas Puišys, vaikaičiai ir provaikaičiai

 

Zosės Andraitienės apdovanojimą priima vaikaitės Birutė Karvelienė ir Rūta Veličkienė

 

Promočiutės Marijos Balčiauskienės apdovanojimą priima Kęstutis Vitkauskas su dukra

 

Kazimiero ir Salomėjos Kondelevskių apdovanojimus priima marti Irutė Kondelevskienė, vaikaitė Inga Kavaliauskienė ir provaikaitės Ieva Lota, Aurėja ir Margarita Kavaliauskaitės

 

Antaninos Pečiulienės, Onos Kviliūnienės ir Juozo Pečiulio apdovanojimus priima Antaninos sūnus Povilas Algis Pečiulis ir Juozo Pečiulio vaikaitis Tomas Pečiulis

 

Eugenijos ir Viktoro Pekarskių vaikaičiai Galina Deniušienė, Sergejs Pekarskis, provaikaitis Vitalijus Deniušas kviečiami priimti senelių apdovanojimus

 

Eugenijos ir Viktoro Pekarskių artimieji priėmė senelių apdovanojimus. Iš kairės: provaikaičiai Igoris ir Vitalijus Deniušai, vaikaičiai  Sergejs Pekarskis ir Galina Deniušienė, LR Prezidentas Gitanas Nausėda, Voitiech Geniuš, provaikaitė Jūratė Petronienė, vaikaitis Remigijus Jocas ir proprovaikaitis Daniel Deniušas

 

Senelių Antano ir Onos Račiūnų ir jų sūnų Antano ir Petro apdovanojimus priima vaikaičiai Rimas Račiūnas ir Erika Vaitkienė su šeimos nariais

 

Jono Vaitkaus apdovanojimą priima dukterėčia Rūta Gaurelienė

 

Juozo ir Zofijos Ramanauskų apdovanojimus priima provaikaitis Viktoras Matyžonokas ir Greta Grigaitė

                     

 

 

 

Jūsų Ekscelencija Ponas Prezidente, ponai ir ponios,

 

ačiū, kad atmintis gyva. Ačiū, kad šiandien šia tradicija Prezidentūros salėje galime liudyti žmogiškąsias vertybes, kurios, manau, yra kiekvieno iš mūsų, šiandien susirinkusių čia, moralinis kompasas. Tai labai svarbu, kai aplink mus daugėja tamsos, neapykantos ir baimių.

 

Lietuvoje per pastaruosius porą metų atsidūrė tūkstančiai nuo karo bėgančių ukrainiečių. Lietuvos žmonės jiems padėjo, visų pirma, neprarasti vilties. Atsirado daug gelbėtojų, kurie atvėrė savo namų duris. Aukojo maisto, drabužių, daiktų. Rėmė finansiškai. Geradariai nejautė jokios baimės būti nubausti, įkalinti, suluošinti ar nužudyti.

 

Kitaip, negu gelbėtojai prieš 80 metų.

 

Ir vis dėlto pastangos bei pagalba išsenka. Karas yra ilgas ir varginantis, o emocijos dabar – jau gerokai nuslopusios, žmonės stengiasi grįžti į įprasto gyvenimo vagą. Sumažėja noras dalytis ir gelbėti. Kodėl?

 

Tikriausiai dėl tų pačių priežasčių, kurios atkirto žmonių dėmesį nuo Antrojo pasaulinio karo košmarų, nukreipė mintis, išblukino baisiausius prisiminimus. Dauguma žmonių tuo metu tiesiog tęsė savo gyvenimus, bandė išlaikyti įprastą vagą: mokėsi, dirbo, augino vaikus, skaitė laikraščius, lankė teatrą. Galbūt neužteko miltų, mėsos ar kitų produktų, bet dauguma prisitaikė prie sunkumų tiesiog turėdami tikslą ištverti krizę ir sulaukti pagerėjimo.

 

Išskyrus Lietuvos žydus, kuriems apskritai buvo uždrausta gyventi. Iš jų buvo atimti dokumentai, namai, nuosavybė. Leista gyventi tik apibrėžtoje teritorijoje, labai apibrėžtą laiką. Ši teritorija su šimtais tūkstančių žmonių buvo atkirsta, ištrinta iš visuomenės gyvenimo.

 

Dabar, praėjus daugiau nei 80 metų, mes klausiame savęs: ar ši teritorija vis dar atkirsta bei izoliuota nuo bendros istorinės atminties, o vietoj jos juoduoja išdraskyta skylė.

 

Man atrodo, kad laisvoje pilietinėje visuomenėje atsakymas tarsi pats išplaukia iš common sense. O edukacija, simboliai, tradicijos ir šventės neleidžia atminčiai ir savasčiai pranykti. Negana to, tai tampa impulsu mąstyti ir vystytis laisvai, pilietiškai bendruomenei, stiprinti ir karta karton perduoti žmogiškąsias vertybes.

 

Pastaraisiais metais Lietuva tarsi ima permąstyti simbolius ir jų reikšmę. Matome permainas miestų ir miestelių aikštėse, nebelieka primesto totalitarinių režimų palikimo. Tikiu, kad šis laikas suteiks impulsų pamąstyti, kokius simbolius aplink save mes norėtume matyti, kurie atspindėtų laisvą, klestinčią, atvirą ir tolerantišką Lietuvą.

 

Simboliai, kurie pasakotų nepalaužiamo žmogiškumo istorijas, sukurtas mūsų visų – paprastų piliečių.

 

Sukurtas ne dėl atlygio, ne dėl medalių ar garbės. Istorijas, atsiradusias namuose paprastų kaimiečių, žmonių, kurie jautė karo negandas, patyrė trūkumą, bet dalijosi kąsniu su visko netekusiais. Globojo ir slėpė.

 

Prieš ateidama čia suskaičiavau, kad mano šeimą iš viso gelbėjo 18 žmonių. Visi jie rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybėmis be jokio atlygio, ne dėl pinigų. Visi jie turėjo vieną brangiausią dalyką – moralinį kompasą. Tokį, kuris nuveda atverti durų, kai į jas beldžiasi bėgantys nuo mirties.

Kad suprastum, kaip veikia šis kompasas, nereikia nei daktaro laipsnio, nereikia net išlaikyti valstybinio matematikos egzamino. Pakanka Dekalogo.

 

Ačiū Jums, brangūs Gelbėtojai, ačiū Jums, ačiū gelbėtojams, kurių jau nėra tarp gyvųjų, arba apie kuriuos iš viso nieko nežinome.

 

Aš jau tiek metų kalbu, kad pati nebetikiu, jog Jums kada nors bus pastatytas paminklas. Paminklas – ne kaip finansinė eilutė, ne kaip akmuo, bet kaip moralės kompasas ir simbolis – tai, ką mes gerbiame ir vertiname.

 

Dėkoju.

 

 

 

 

Jūsų EkscelencijaLietuvos Respublikos Prezidente,

Pirmoji Ponia,

Lietuvos žydų Gelbėtojų artimieji,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininke,

Garbūs svečiai,

 

Šiandien, kaip ir kiekvienais metais, susirenkame pagerbti pasipriešinusiųjų brutalumui. Pagerbti jų moralinę jėgą ir apsisprendimo nelikti abejingiems. Tų, kurie nepaisant juos supančio siaubo ir neteisybės, turėjo drąsos išlikti tvirti, nepasiduoti, būti ištikimi sau.

 

Gelbėjimas yra viena iš centrinių temų, siekiant suprasti Holokaustą ir įvertinti sunkius sprendimus, kuriuos žmonės priėmė ekstremaliomis aplinkybėmis. Įvairių tautų ir profesijų žmonės rizikavo savo gyvybe ir savo šeimų saugumu, kad išgelbėtų kitus, siūlydami vilties šviesą tamsiausiais laikais. Šie asmenys buvo pripažinti teisuoliais, o jų veiklos liudijimai yra nesibaigiančios žmogiškosios empatijos galios įrodymas. Gelbėjimo reikšmės suvokimas yra viena iš pamatinių Holokausto pamokų.

 

Turime suprasti, kad Holokaustas yra ne tik juodas istorijos puslapis, bet su šiandienos realybe tampriai susijusi tamsos ir blogio apraiška. Šiandien, Lietuvoje jau galime išgirsti prabudusio ir stiprėjančio antisemitizmo atgarsius, kuomet įgarsintos mintys pradžioje kelia sumišimą ir liūdesį, o ilgainiui siaubingą suvokimą, kad iš istorijos nebuvo pasimokyta.

 

Kaip sakė italų chemikas, Aušvico kalinys Primo Levi:“Karas gali būti paaiškintas, tačiau Aušvicas neturi nieko bendro su karu, jis nebuvo epizodas šiame kare ir nebuvo siaubingas šio karo padarinys. Karas visada yra siaubingas dalykas, kuriam būtina priešintis. Tačiau jis yra mumyse, jis turi savo logiką, mes jį „suprantame“. Jokios logikos nacių neapykantoje nėra. Tai yra neapykanta, kurios mumyse nėra, kuri yra už žmogaus, kuri yra nuodingas vaisius, atsiradęs iš mirtino fašizmo kelmo, nors ir esantis anapus paties fašizmo. Jei supratimas yra neįmanomas, žinojimas lieka imperatyvu, nes tai, kas nutiko, gali nutikti ir vėl”.

 

Šiandien Holokausto temą nagrinėja mokytojai, mokiniai ir universitetų studentai. Tyrinėdami, kaip pavienių žmonių ir šeimų moralinės jėgos inspiruoti kasdieniai veiksmai gali formuoti istoriją, privalome išmokti vertingą pamoką. Tų, kurie savyje rado drąsos padėti, pagerbimas ir atminimas yra ypatingas atminimo aktas, kuris meta iššūkį genocido ideologijai.

 

Prisimindami ir pagerbdami gelbėtojus, taip skatiname ir kitus sužinoti apie jų veiksmus ir siekti pasaulio be neapykantos ir išankstinių nuostatų. Prisimindami ir pagerbdami Gelbėtojus, mes šiuo veiksmu viešai sakome – pažinkite šiuos žmones, pažinkite jų darbus! Pabandykite išjausti tai ir galbūt tuomet neliks mūsų šalyje tokių, kurie reiškia abejones Holokaustu, kurie, nepaisant visos tragiškos praeities vis dar nevengia antisemitinių ir ksenofobiškų pasisakymų. Tokioms neapykantos apraiškoms ne vieta mūsų visuomenėje.

 

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus savo darbais, renginiais, parodomis ir edukacijomis, prisideda prie to, kad Lietuvoje būtų mažiau tamsos. Kad čia gyvenantys žmonės pažindami savo istoriją ir priimdami ją, taptų šviesesni ir geresni. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimai yra vienas iš tokių, šviesą nešančių darbų.

 

Asmeniškai noriu padėkoti Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadovei gerbiamai Danutei Selčinskajai ir kolegei Gintarei Žuravliovaitei už labai svarbų ir nelengvą darbą. Ačiū.