Restauruoti iškilaus litvakų dailininko meno kūriniai

Palydėdami 2024-uosius, džiaugiamės galėdami pristatyti muziejuje įgyvendintą restauravimo projektą, kurio metu buvo konservuota ir restauruota 16 muziejaus rinkiniuose saugomų meno kūrinių, tarp kurių – net 13 iškilaus Lietuvos žydų kilmės menininko Rafaelio Chwoleso kūrinių. Šis projektas, finansuotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos lėšomis, išryškino ne tik šių darbų meninę vertę, bet ir jų svarbą istorinės atminties išsaugojimui.

 

 Rafaelis Chwolesas, Į getą, 1956, drobė, aliejiniai dažai, 68 x 49,3 cm, apsk. Nr. VŽM 9196/24

 

Restauruoti piešiniai, akvarelės, guašo ir aliejinės tapybos darbai subtiliai atspindi Rafaelio Chwoleso kūrybinį kelią ir glaudžius ryšius su istorine atmintimi, Lietuvos žydų bendruomenės patirtimi, Holokaustu bei Vilniumi, Lietuvos Jeruzalės simboliu, ir Vilniaus griuvėsiais – sunaikinto Lietuvos žydų gyvenimo ženklais. Tarp šio projekto metu restauruotų kūrinių yra ir vienas ankstyviausių išlikusių Rafaelio Chwoleso kūrinių – 1942 m. nutapytas jautrus berniuko portretas ir 1945 metų Vilniaus miestovaizdžiai, kuriuose užfiksuota sugriauto žydų kvartalo gatvelės, Didžiosios sinagogos šulhoifo kampeliai ir YIVO instituto griuvėsiai. Restauruoti ir keli 1950–1957 metais Vilniuje sukurti darbai, atspindintys tiek to meto istorinį kontekstą ir naująją sovietinę realybę, tiek asmeninius trauminius dailininko išgyvenimus, susijusius su neblėstančiu praradimo skausmu. Vizualiniu paminklu per Holokaustą sunaikintam Lietuvos žydų  pasauliui galima vadinti restauruotą kūrinį „Requiem (Smuikininkas)“, kurį dailininkas sukūrė 1965-aisiais, jau palikęs Lietuvą.  

 

Rafaelis Chwolesas, Vilniaus geto gatvelės griuvėsiai, drobė, aliejiniai dažai, 60 x 43 cm, apsk. Nr. VŽM 3657

 

Restauruojant šiuos kūrinius, subtiliai atkurti spalvų tonai, stabilizuotos pažeistos medžiagos, atidžiai pašalintos netinkamos medžiagos ir laiko žymės ne tik grąžino šiems kūriniams jų pirminį pavidalą, bet ir užtikrino jų išlikimą ateities kartoms. Restauravimo  procesas sustiprino kūrinių fizinį stabilumą ir suteikė šiems kūriniams galimybę dar ilgus dešimtmečius liudyti ne tik menininko istoriją, bet ir platesnį istorinį bei kultūrinį Lietuvos žydų bendruomenės kontekstą ateities kartoms.