Moišė Kulbakas
Moišė Kulbakas (1896–1937) – poetas, moderniosios žydų literatūros klasikas, kūryboje Kabalos filosofiją, žydų folklorą susiejęs su Vakarų Europos mintimi bei literatūros mentalitetu.
Mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, o vakarais lankydavo chederį, vėliau mokslus tęsė Švenčionių, Valažino ješivose. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo Kaune. Eilėraščius pradėjo rašyti hebrajiškai, bet greitai perėjo į jidiš kalbą. 1919 m. persikėlė į Vilnių, o 1920 m. čia išėjo pirmoji jo knyga Širim (Dainos) jidiš kalba. 1920–1923 m. lavinosi jidiš kultūros centre Berlyne, siurrealistinius jo poezijos motyvus ėmė keisti istoriniai kūriniai su filosofine potekste – drama Jankev Frank (Jokūbas Frankas, 1923), romanas Mešiach ben Efraim (Mesijas, Efraimo sūnus, 1924). 1923–1928 M. Kulbakas vėl Vilniuje, dėstė gimnazijoje ir žydų mokytojų seminarijoje, skelbė kritikos straipsnius apie žydų literatūrą, 1927 m. išrinktas Vilniaus žydų PEN klubo pirmininku. Pasirodė jo poema Vilne (Vilnius, 1926), romanas Montig (Pirmadienis, 1926). 1928 m. rašytojas persikėlė į Minską, į jidiš kalbą išvertė daug baltarusių poezijos, parašė apysaką Zelminianer (Zelmeniečiai, I ir II dalis, 1931 ir 1935), satyrinę poemą apie 3-iojo dešimtmečio Berlyną Disner Čaild Harold (Čaild Haroldas iš Dysnos, 1933). 1937 m. apšauktas „liaudies priešu“, jo dramos Boitre (Plėšikas Boitrė) ir Benjomin Magidov (Benjaminas Magidovas, 1937), kurias Maskvoje pastatė Solomonas Michoelsas, buvo uždraustos, o jis pats uždarytas lageriuose. Nei tiksli jo tremties vieta, nei mirties data iki šiol nenustatyta.
Moyshe Kulbak (1896-1937) was a poet and a representative of modern Jewish literature, who combined Kabbalah philosophy and Jewish folklore with Western European thought and literary mentality.
Kulbak studied at the state Jewish school, and in the evenings he attended a cheder. Later, he continued his education at yeshivas in Švenčionys and Valozhyn. During WWI, he worked as a teacher in Kaunas. He began writing poems in Hebrew, but very soon switched to Yiddish. In 1919, Kulbak moved to Vilnius. In 1920, his first book Širim (Poems) in Yiddish was published there. In 1920-1923, he studied at the Yiddish Cultural Center in Berlin. Not long after, his surrealistic poetry had been replaced by the historical works with a philosophical overtone, such as the drama Jankev Frank (1923), and the novel Mešiach ben Efraim (The Messiah of the House of Ephraim, 1924). In 1923-1928, Kulbak was back in Vilnius, teaching at the gymnasium and the Jewish Teachers’ Seminary, publishing critical articles on Jewish literature. In 1927, he was elected chairman of the Vilnius Jewish PEN Club. In 1928, the poet moved to Minsk, where he translated Belarusian poetry into Yiddish and wrote the short story Zelminianer (The Zelmenyaners; part I in 1931 and part II in 1935) and a satirical poem about Berlin in the 1920s, Disner Čaild Harold (Child Harold from Disna, 1933). In 1937, Kulbak was slandered and called an “enemy of the people,” his plays Boitre (Boitre the Thief) and Benjomin Magidov (1937), which were staged in Moscow by Solomon Michoels, were banned and the author himself was imprisoned in the camps. Neither the exact place of Kulbak’s exile nor the date of his death have been established to date.