Šalia Nevėžio upės esanti Krekenava minima dar nuo Vytauto Didžiojo laikų, tačiau spartesnė gyvenvietės raida prasidėjo XV a. pabaigoje, kuomet Krekenavos valdos atiteko Žemaičių vyskupijai. Nors apie ankstyvąją Krekenavos istoriją žinoma nedaug, tačiau XVI a. viduryje Krekenava jau vadinama miesteliu, jame stovėjo parapinė bažnyčia bei dvaras, o trumpą laikotarpį Krekenava buvo tapusi Upytės pavieto administraciniu centru, vėliau šį statusą užleidusi augančiam Panevėžio miestui. Krekenavos miestelio augimą paspartino jau tuo metu vykdyta laivybinė prekyba bei medienos plukdymas Nevėžio ir Nemuno upėmis į Prūsijos miestus.
Manoma, jog žydai Krekenavoje apsigyveno XVII a. pabaigoje. 1727 m. čia minimos 18 žydų šeimų, o 1775 m. miestelyje jų gyveno net 55. XVIII-XIX a. sandūroje miestelis kentėjo nuo jį siaubiančių gaisrų ir krašte siautėjusios besitraukiančios Napoleono armijos. Visa tai pristabdė žydų bendruomenės ir paties miestelio augimą. Jo atsigavimas prasidėjo tik XIX a. antrojoje pusėje, prie ko itin svariai prisidėjo žydai: 1897 m. duomenimis iš 2187 gyventojų, apie 1500 sudarė žydai. Pirmojo pasaulinio karo metu carinė valdžia, baimindamasi vietos žydų bendradarbiavimo su vokiečiais, ištrėmė juos į Rusijos gilumą. Pasibaigus karui tik trečdalis anksčiau gyvenusių žydų grįžo į Krekenavą. Tai nulėmė, kad tarpukariu miestelis sumažėjo - 1923 m. duomenimis miestelyje buvo kiek daugiau nei vienas tūkstantis gyventojų, kurių pusę sudarė žydai. Prie to nemaža dalimi prisidėjo ir vietos žydų migracija į didesnius miestus bei tuometinę Palestiną, JAV ir PAR.
Vietos žydai nuo pat XVIII a. pirmosios pusės telkėsi centrinėje miesto dalyje. Ankstyviausi miestelio inventoriai mini, jog žydams jau tuo metu priklausė sklypai aplink miestelio turgaus aikštę bei Nevėžio upę. Spėjama, jog pirmoji sinagoga stovėjo sklype, kuriame ir vėliau stovėjo sinagogos – į vakarus nuo pagrindinės miesto aikštės. 1842 m. kilusio gaisro nuostolių ataskaitoje minima, jog absoliuti dauguma vietos žydų gyveno mediniuose nameliuose, tačiau jau tuo metu Krekenavoje stovėjo mūrinė sinagoga. Pastaroji sinagoga ne kartą nukentėjo dažnai miestą siaubusiuose gaisruose. XX a. pradžioje minimi keturi žydų maldos namai, tačiau mūsų dienas pasiekė vienintelė mūrinė sinagoga.
Krekenavos žydai nuo senų laikų vertėsi daugiausia įprastomis veiklomis: prekyba, amatais bei karčemų nuoma. Dar 1727 m. miestelio inventoriuje minima, jog 5 žydai turėjo smulkias krautuves, o vienas jų vertėsi katiliaus amatu. Iš to paties laikmečio šaltinių žinome, jog kaip ir kituose miestuose, Krekenavoje žydai nuomojosi karčemas. XIX a. pabaigoje miestelyje veikė iš viso 77 prekybos ir amatų verslai. Tarpukariu nepaisant sumažėjusios žydų bendruomenės - didžioji dalis vietos verslų priklausė žydams: 1931 m. surašymo duomenimis visos 12 Krekenavoje užfiksuotos parduotuvės priklausė žydams. Jiems taip pat priklausė tarpukariu Krekenavoje veikę dveji malūnai, deguto fabrikėlis, likusioji dalis daugiausiai vertėsi mėsininko, siuvėjo, batsiuvio, kirpėjo, stikliaus ir kitais amatais.
Krekenavoje veikė įvairios žydų švietimo, kultūros ir savišalpos organizacijos. Dauguma vietos vaikų lankė Tarbut tinklo hebrajų mokyklą, taip pat žinoma, jog miestelyje veikė maža ješiva bei biblioteka. Veikė įvairios organizacijos, teikusios pagalbą išalkusiems ar pastogės neturintiems bendruomenės nariams. Miestelį nuo gaisrų pavojaus saugojo žydų savanorių ugniagesių komanda.
Ramus vietos žydų bendruomenės gyvenimas nutrūko atėjus Antrajam pasauliniam karui. 1941 m. vasarą, naciai ir vietos kolaborantai visų pirma įvykdė keliasdešimties jaunų vyrų žudynes, likusieji vyrai, moterys ir vaikai buvo suvaryti į vieną iš sinagogų. Vyrai buvo pasitelkti kelio vedančio link Panevėžio remonto darbams, po kurių buvo nužudyti. Tuo tarpu moterys ir vaikai, liepos mėn. pabaigoje buvo sušaudyti Pajuostės miške. Iš viso buvo nužudyta apie 190 Krekenavos žydų.