Kėdainiai – vienas iš seniausių Lietuvos miestų, išsaugojusių praėjusių laikų dvasią ir smarkiai prisidėjusio prie Lietuvos žydų tapatybės formavimo. Manoma, jog pirmą kartą Kėdainiai buvo paminėti dar 1372 m. Livonijos kronikoje kaip „Gaydine“. Apie čia gyvenusius žmones liudija ir archeologų tyrimai. Kėdainių žemės iki XV a. vidurio buvo valdovo domeno dalimi, tačiau 1447 m. šias žemes tuometinis valdovas Kazimieras Jogailaitis padovanojo Radvilui Astikaičiui – garsiausios LDK didikų Radvilų giminės pradininkui. 1482 m. rašytiniuose šaltiniuose Kėdainiai pirmą kartą įvardijami kaip miestelis, o 1590 m. Kėdainiai gavo Magdeburgo teises, paspartinusią tolimesnę miesto raidą.
Kada Kėdainiuose įsikūrė žydai – nėra iki galo aišku. Dalis istorikų mano, jog žydai į miestą atsikėlė dar XVI a. viduryje, tačiau pirmasis žydų gyvenimą mieste patvirtinantis apie Kėdainiuose gyvenančius žydus mus pasiekia iš 1627 m., kuomet skirtinguose dokumentuose minimi pavieniai žydai, besiverčiantys muitų rinkimu. Tais pačiais metais buvo suteikta privilegija, leidžianti Kėdainiuose įsikurti visiems doro elgesio svetimšaliams, o jų tarpe ir žydams. Vietos žydų bendruomenė ganėtinai sparčiai augo: 1686 m. čia gyveno 64 žydų šeimos, o 1764 m. – 122. XIX a. pabaigoje Kėdainiuose gyveno viena didžiausių žydų bendruomenių, kurią sudarė net 3733 žydai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje prasidėjusi žydų emigracija į Pietų Afriką, Argentiną, JAV ir tuometinę Palestiną bei Pirmojo pasaulino karo metu vykę trėmimai neabejotinai paveikė vietos žydų bendruomenę, todėl tarpukariu vietos žydų bendruomenė kiek sumažėjo – 1923 m. čia gyveno 2499 žydai.
Pradžioje žydams įsikūrus Kėdainiuose jų gyvenamoji erdvė nebuvo reguliuojama, tačiau augant bendruomenei, XVII a. viduryje krikščionys miestiečiai miesto savininkus užvertė prašymais, kuriais būtų siekiama suvaldyti žydų sklaidą miesto erdvėje. 1666 m. Boguslavas Radvila suformavo žydų gyvenamąją erdvę, paskirdamas jiems tris gatves – Senosios Rinkos, Pasmilgio ir dalį Kreivosios gatvės. Nepaisant draudimų ir nustatytų ribų, praktikoje susiklostė kitokia situacija – žydai gyveno ir už kvartalo ribų. XVII a. pabaigos dokumentuose minima, jog žydai gyveno dabartinėse Didžiojoje, Radvilų, Kauno bei Skongalio gatvėse. Suformuotame kvartale pamažu pradėjo formuotis pagrindinis bendruomenės centras – sinagogų kiemas, kuriame stovėjo ir iki šių dienų stovi dvi sinagogos.
Žydus į Kėdainius Radvilos pakvietė dėl jų teikiamų ekonominių naudų: žydai įprastai versdavosi karčemų, muitinių nuoma, prekyba, amatais, tačiau svarbiausia vietos žydų mokami mokesčiai pildė didikų iždą. XVII a. auganti konkurencija su miestiečiais, privertė Radvilas rasti unikalius sugyvenimo sprendimus – mišrius žydų-krikščionių amatininkų cechus, kuriems priklausantys žydai toliau galėjo verstis amatais. XIX a. dauguma vietos žydų vertėsi daržininko, staliaus, siuvėjo, duonkepio, batsiuvio amatais ir užsiėmė smulkia prekyba. 1871 m. per Kėdainius nutiesus geležinkelio liniją, žydų daržininkų derlius pasiekdavo ne tik Lietuvos, tačiau ir kaimyninius Rygos bei Liepojos miestus. Daugiausiai buvo auginami agurkai, kuriais iki šių dienų garsėja šis miestas. XX a. pradžioje vietos žydai į Kėdainius atnešė to meto naujovių: U. Krigeris įsteigė savo fotoateljė, broliai Bergeriai valdė kino teatrą „Rekord“, M. Šapiro užsiėmė benzino ir žibalo prekyba, o Š. Mavšovičius ir N. Kaganas 1923 m. įkūrė spaustuvę. Vietos žydai miestelyje teikė itin svarbias paslaugas: tarpukariu Kėdainiuose ir apylinkėse garsėjo gydytojas P. Melcas.
Kėdainiai garsėjo ir kaip judaizmo studijų centras. Dar XVIII a. trečiajame dešimtmetyje Elijas ben Saliamonas, kitaip žinomas kaip Vilniaus Gaonas, nuo 7 metų studijavo Kėdainių ješivoje, kuri veikė iki Holokausto. XIX a. pabaigoje Kėdainiuose pradėjo veikti Talmud Tora, o nuo - 1922 m. Tarbut tinklų mokyklos. Vietos žydų bendruomenė pasižymėjo aktyvumu: tarpukariu veikė našlaičių ir senelių prieglaudos, skirtingos labdaros organizacijos. Vietos žydų tarpe buvo populiarios sionistinės idėjos, tad nemažai Kėdainių žydų priklausė sionistinėms organizacijoms. Veikė sporto organizacija Makabi, kurios futbolo derbiai su vietos lietuvių futbolo komandomis susilaukdavo žiūrovų susidomėjimo.
1941 m. vasarą Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, liepos mėnesį buvo pradėtos pirmosios Kėdainių žydų žudymo akcijos. Pirmosios aukos (125, iš kurių 95 žydai) buvo nužudytos liepos 23 d. netoliese esančiame Babėnų kaime. Liepos mėnesį Kėdainių, Šėtos ir Žeimių žydai buvo suvaryti į Smilgos gatvę ir šalia esančias gatveles, kuriose buvo suformuotas getas. Rugpjūčio 16 d. iš geto į grafo Totlebeno dvarą buvo suvaryti visi vyrai, tuo tarpu moterys buvo atgabentos iki rugpjūčio 26 d. Dvare vietos žydai buvo varomi į darbus, tačiau rugpjūčio 28 d. buvo duotas įsakas pradėti Kėdainių žydų žudymo akciją. Nacistinės Vokietijos SS būrys, talkinant vietos kolaborantams, tą dieną nužudė apie 2100 Kėdainių ir apylinkių žydų.
Kėdainius ir jose gyvenusių žydų bendruomenę iki šių dienų garsina čia gimusios pasaulyje plačiai žinomos asmenybės, keletas iš jų: keletas iš jų: vienas žymiausių Jeruzalės Talmudo komentatorių ir manomas Vilniaus Gaono mokytojas - Mošė ben Simonas Margolis (1710–1771); haskalos judėjimo aktyvistas, švietėjas ir rašytojas Mauša Leibas Lilienbliumas (1843–1910).
Kėdainiai (Kayden, קיידאַן)
Kėdainiai is one of the oldest towns in Lithuania that has preserved the spirit of a bygone era and contributed significantly to the formation of Lithuanian Jewish identity. Kėdainiai is believed to have been mentioned for the first time in the Livonian Chronicle in 1372 as "Gaydine". Archaeological research also bears witness to the people who lived here. Until the middle of the 15th century, Kėdainiai lands were part of the ruler's domain, but in 1447, the then ruler Casimir IV Jagiellon donated these lands to Radvila Astikaitis, the founder of the most famous noble family of the GDL, the Radziwiłł. In 1482, Kėdainiai was first mentioned as a town in written sources, and in 1590, Kėdainiai was granted Magdeburg rights, which accelerated the further development of the town.
It is not entirely clear when Jews settled in Kėdainiai. Some historians believe that Jews moved to the town as early as the middle of the 16th century, but the first evidence dates back to 1627, when various documents mention individual Jews collecting customs duties. In the same year, a privilege was granted to all well-behaved foreigners, including Jews, to settle in Kėdainiai. The local Jewish community grew quite rapidly: in 1686 there were 64 Jewish families living in Kedainiai, and in 1764 - 122. At the end of the 19th century, Kėdainiai was home to one of the largest Jewish communities, with as many as 3,733 Jews. The emigration of Jews to South Africa, Argentina, the USA and Mandatory Palestine in the late 19th and early 20th centuries, as well as the deportations during the First World War, undoubtedly affected the local Jewish community, and the Jewish community in Kėdainiai shrank slightly between the wars, with 2,499 Jews living in Kėdainiai in 1923.
When first Jewish inhabitants settled in Kėdainiai, their living space was not regulated, but as the community grew, in the mid-17th century, the Christian townspeople overwhelmed the town's owners with requests to control Jewish living space. In 1666, Bogusław Radziwiłł defined a Jewish living space by designating three streets for Jews - the Old Market, Pasmilgio and part of Kreivoji Street. Despite the prohibitions, in practice the situation was different - Jews lived outside the quarter. Documents from the end of the 17th century mention that Jews lived in what are now Didžioji, Radvilų, Kauno and Skongalio streets. The main centre of the community, the synagogue courtyard, gradually began to emerge in the established quarter, where two synagogues stood and still stand today.
Kėdainiai was also famous as a centre for Judaic studies. As early as the 1730s, Elijah ben Solomon, otherwise known as the Vilna Gaon, studied from the age of 7 in the Kėdainiai Yeshiva, which remained open until the Holocaust. At the end of the 19th century, Talmud Torah and, from 1922, Tarbut network schools began operating in Kėdainiai. The local Jewish community was active: orphanages and old people's shelters and various charitable organisations were active between the wars. Zionist ideas were popular among local Jews, and many Kėdainiai Jews belonged to Zionist organisations. There was a sports organisation called Makabi, whose football derbies with local Lithuanian football teams were popular with spectators.
During the Nazi occupation, the first killing of the Jews of Kėdainiai began in July, 1941. The Jäger Report says the first victims in Kėdainiai were 95 Jews, 14 Russian Communists, 1 Russian officer and 15 Lithuanian Communists. On July 23, 1941, all 125 were shot at Babenai II village near Kėdainiai (about 3 kilometers from the center of the city). On August 16, 1941, all Jewish males older than 13 or 14 were taken to the former manor house of Count Totleben. Some of the women were taken there later the same day. A report by a special state commission later found that 4,000 Jews had been shot next to the Smilga creek on August 28, 1941. The Jäger Report has different figures, which there is no reason to doubt: 2,076 Jews, including 710 men, 767 women and 599 children, were shot on August 28, 1941. The bodies were buried in a ditch about 100 meters long, 3 meters wide and 2 meters deep. After a group of Jews was murdered, prisoners of war sprinkled lime on the bodies and laid down a layer of earth.
