Pietvakarių Lietuvoje šalia Šešupės upės esanti Kalvarija susiformavo ganėtinai vėlai – XVII a. antrojoje pusėje, tačiau jau po 100 metų Kalvarija dėl čia gyvenusios gausios žydų bendruomenės buvo vadinama “Žydų Kalvarija”. Miestelio pradžia siejama su XVII a. vidurio karu, kurio metu karo bėgantys Užnemunės regiono gyventojai prieglobstį surado Šešupės upę supančioje giriojoje. Teigiama, jog dabartinėje Kalvarijos vietoje 1655-1660 m. apsigyveno Trobių šeima, vėliau šioje vietovėje įsikūrė ir daugiau šeimų, kurios net ir pasibaigus karui neišvyko. XVII a. antrojoje pusėje šalia Trobių kaimo buvo įkurtas Kalvarijos dvaras, padėjęs tvirtus pamatus miestelio formavimuisi.
Per Kalvariją ėjęs svarbus prekybos kelias su Prūsija paskatino miestelio augimą. Dalis tyrinėtojų mano, kad žydai Kalvarijoje apsigyveno anksti – XVII a. pabaigoje, kadangi jau 1713 m. nurodoma, jog Kalvarijoje gyveno nemažai žydų, kuriems tais pačiais metais buvo suteikta privilegija. Miesto žydų bendruomenė itin išaugo jau XVIII a. – 1764 – 1765 m. žydų surašymo duomenimis Kalvarijos kahalui priklausė net apie 1000 žmonių. Po 1795 m. įvykusio paskutinio ATR padalijimo, Kalvarija XIX a. pateko į Prūsijos, Napoleonui pavaldžios Varšuvos kunigaikštystės, o vėliau caro valdomos Lenkijos karalystės sudėtį. Nepaisant nestabilios politinės padėties, Kalvarija ir toliau augo, ką paskatino nutiestas Sankt Peterburgo - Varšuvos kelias, taip pat įkurtas kareivinių kompleksas. XIX a. pabaigą galima laikyti Kalvarijos miestelio aukso amžiumi: 1895 m. Kalvarijoje gyveno 10027 žmonės, kurių daugumą – 7930 sudarė žydai. Tiesa, XIX a. pabaigoje vis daugiau vietos žydų emigravo į JAV, PAS ir tuometinę Palestiną. Prie miesto nuosmukio itin prisidėjo ir Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu vokiečių kariuomenė itin nusiaubė miestą. Visa tai sąlygojo, jog 1923 m. Kalvarija sumažėjo beveik 3 kartus – joje gyveno 4529 gyventojai.
Jau XVIII a. pradžios šaltiniuose išskiriamos dvi pagrindinės miestelio gatvės: Virbalio bei Iškalos. Pastarosios pavadinimas liudija, kad jau tuomet joje stovėjo sinagoga. 1764-1765 m. žydų surašymas parodo, jog jau tuomet vietos žydai gausiai gyveno aplink Turgaus aikštę - svarbiausią miesto prekybos centrą. Sparčiai augant žydų bendruomenei kartu augo ir žydų maldos namų poreikis. 1803 m. Kalvarijoje iškilo iki šių dienų išlikusi mūrinė sinagoga, o 1857 m. šalia jos iškilo erdvesnė eklektinio stiliaus sinagoga bei Talmudo mokyklos (Rabino namo) pastatas. Dabartinėje Sodų gatvėje esantis sinagogų kompleksas iki pat Antrojo pasaulinio karo buvęs svarbiausiu Kalvarijos žydų bendruomeninio ir religinio gyvenimo centru.
Žydai nuo pat įsikūrimo užėmė itin svarbią vietą miesto ekonominiame gyvenime.. Jiems priklausė absoliuti dauguma parduotuvių, karčemų, taip pat didelė dalis miesto amatininkų buvo žydų tautybės. Prekybai patogi miesto padėtis paskatino Kalvarijos žydus užsiimti prekyba su Prūsija. Žydai eksportuodavo žemės ūkio žaliavas ir produktus į Karaliaučių. XIX a. viduryje tarp bažnyčios ir Turgaus aikštės iškilo ilgas žydų krautuvių pastatas. Kalvarijos žydų tarpe netrūko sėkmingų verslininkų, kurie savo kapitalą investavo į gamybą. Žinoma, kad 1834 m. Kalvarijoje veikė Zeliko Morthelovičiaus šukų fabrikas. XIX a. pabaigoje Izraelis Salamonas atidarė tabako fabriką, kurį tarpukariu išplėtė jo sūnūs atidarę tabako fabriką laikinojoje sostinėje. Tarpukariu net ir sumažėjus vietos žydų bendruomenei, daugumą vietos verslų priklausė žydams, įskaitant Abeliui Jakobzonui priklaususią elektros stotį, Maušos Josado vilnų verpyklą bei Leibo Bliumbergo sunkevižimių nuomos kontorą. Likusieji žydai užsiėmė prekyba, žaliavų supirkimu, amatais, garsėjo savo paslaugas teikę gydytojai ir teisininkai. Tarpukariu Kalvarijoje veikė Javnės, jidiš mokyklos ir hebrajų gimnazija, taip pat turtinga biblioteka. Žydų jaunimo tarpe itin populiarios buvo sionizmo idėjos, tad miestelyje veikė įvairios sionistinės organizacijos, kurios ruošė jaunimą naujam gyvenimui Palestinoje.
1939 m. rudenį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui žydai iš netoliese esančių Lenkijos miestų patraukė prieglobsčio į Kalvariją, tačiau 1941 m. nacistinei Vokietijai įsiveržus į Lietuvos teritoriją, tuoj pat buvo pradėta organizuoti Kalvarijos žydų žudynes. Rugpjūčio mėnesį nuo 30 iki 150 vietos žydų buvo nužudyti netoliese esančiame Smalininkų kaime. Likusieji to paties mėnesio pabaigoje buvo išvežti į Marijampolę ir kareivinių teritorijoje nužudyti kartu su Marijampolės ir aplinkinių miestelių žydais. Kadaise egzistavusi žydų bendruomenė yra neatsiejama nuo Kalvarijos miestelio istorijos. Čia gyvenę žydų tautybės žmonės paliko gausybę apie savo gyvenimą liudijančių ženklų, kurių nesugebėjo ištrinti totalitarinių režimų okupacijos. Vietos bendruomenės tarpe gime ne viena miestelio vardą garsinusi asmenybė, keletas iš jų: teisininkas ir Izraelio politikas – Ari Ankorninas (1908-1986); radiobiologas ir biochemikas – Jefimas Londonas (1869–1939); JAV politikas ir kongreso narys – Mejeris Londonas (1871–1926); garsus paleografas – Elijas Averis Lou (1879-1969); rabinas ir rašytojas - Isakas Margolis (1842–1887); garsus JAV verslininkas, vienas iš garsios Ex-Lax farmacijos kompanijos savininkų, kurio garbei pavadintas Jeruzalės hebrajų universiteto žydų teisės fakultetas – Israelis Matzas (1869–1950).
Kalvarija (Kalvarye, קאַלוואַריִע)
Kalvarija, located near the Šešupė River in South-Western Lithuania, was founded quite late - in the second half of the 17th century, but 100 years later Kalvarija was already known as "Jewish Kalvarija" because of the large Jewish community that lived there. The town's origins can be traced back to the war in the mid-17th century, during which the inhabitants of the region, fleeing from the war, found refuge in the woods surrounding the Šešupė River. It is said that the Trobiai family settled in the present-day Kalvarija site between 1655 and 1660, and later more families settled in the area, but they did not leave, even after the war. In the second half of the 17th century, the Kalvarija manor was established near the village of Trobiai, which laid a solid foundation for the formation of the town.
The important trade route with Prussia went through Kalvarija. Some scholars believe that Jews settled in Kalvarija relatively early, at the end of the 17th century, as already in 1713 it is mentioned that Kalvarija was inhabited by a large number of Jews, who were granted a privilege in the same year. The Jewish community in the town grew considerably during the 18th century - according to the Jewish census of 1764 - 1765, about 1000 people belonged to the Kalvarija Jewish community. After the last partition of the Commonwealth, Kalvarija became part of Prussia, under Napoleon - the Duchy of Warsaw, and later the part of the Kingdom of Poland. Despite the unstable political situation, Kalvarija continued to grow, boosted by the construction of the St Petersburg-Warsaw road and the establishment of a military barracks complex. The end of the 19th century can be considered the golden age of Kalvarija: in 1895, Kalvarija had a population of 10,027 people, the majority of whom - 7,930 - were Jews. However, at the end of the 19th century, more and more local Jews emigrated to the USA, South Africa and Mandatory Palestine. The First World War, during which the German army devastated the town to a great extent, also contributed to its decline. As a result, in 1923 Kalvarija's population was almost 3 times smaller, with 4,529 inhabitants.
