Jurbarkas – seną istoriją turintis miestas trijų upių – Nemuno, Mituvos ir Imsrės santakoje. Jurbarko reikšmė nuosekliai augo ir vietovė dar XIV a. tapo karališkuoju dvaru, vėliau - svarbiu prekybos centru pasienyje su muitine prie Nemuno. 1611 m. Jurbarkui suteiktos Magdeburgo miesto teisės, o neilgai trukus 1642 m. žydams patvirtinama privilegija, leidžianti laisvai kurtis ir gyventi. Nors yra duomenų, jog žydai Jurbarko apylinkėse apsigyvena anksčiau, tačiau apie organizuotą žydų bendruomenę žinių dar nėra.
Nuo XVII a. vid. žydų bendruomenė Jurbarke nuosekliai augo ir XVIII vid. pasiekė 2300 gyventojų, žydai skirtingais laikotarpiais sudarė trečdalį ar pusę visų Jurbarko gyventojų. Kadangi per Jurbarko muitinę keliaudavo nemažai prekių, todėl gana didelę žydų pragyvenimo dalį užėmė prekyba bei eksportas: mediena, žemės ūkio produktai, miško produktai, tekstilė ir t.t. buvo gabenami į Vakarų Europą. Per Jurbarko uostą ne tik eksportuodavo, tačiau taip pat Lietuvą pasiekdavo prekės iš Vakarų: cukrus, druska, vaisiai, silkės ir kiti produktai.
Ko gero, labiausiai pasididžiavimo vertas jurbarkiečių objektas buvo įspūdinga barokinė medinė sinagoga, statyta XVIII a. pabaigoje ir tarnavusi bendruomenei iki pat Antrojo pasaulinio karo. Jurbarko sinagoga savo puošniu interjeru buvo tikra miesto puošmena, kurią lankydavo ir miesto svečiai. Ji išsiskyrė tiek savo dydžiu, tiek puošniais drožiniais, tiek ir sunaikinimo istorija. Lietuvą okupavus naciams, Jurbarko žydai buvo verčiami patys sunaikinti, ardyti sinagogą, kuri vėliau padegta. Žinoma, jog greta medinės sinagogos buvo ir mūriniai maldos namai, mieste taip pat veikė dar keletas mažesnių maldos namų.
Gyvenimas prie upių sąlygodavo ir neįprastą jurbarkiečių kasdienybę, potvynių metu dalį gatvių užliedavo vanduo. Jurbarko žydai taip pat išsiskyrė dar vienoje srityje – transporte. Tarpukariu iš Jurbarke važinėjusių 5 autobusų ir 8 sunkvežimių pusę jų valdė Jokūbas Goldė. Nemunu vyko intensyvi laivyba ir prekyba, tarpukariu keletas žydų turėjo garlaivius (I. Levinsbergas ,,Lietuva”, Karabelnikas ,,Planta”), kuriais plukdė prekes ir žmones į Kauną, Klaipėdą, Rytprūsius. Prekyba su Rytprūsiais buvo neatsiejama Jurbarko žydų gyvenimo dalis, todėl Jurbarko ekonominė reikšmė buvo gana stipri. Gyvenimas pasienyje sąlygojo ir kitą ne mažiau populiarią veiklą - kontrabandą.
Jurbarko žydai daugiausiai koncentravosi dabartinėje Kauno g., kurioje stovėjo žydų namai ir įvairios krautuvės, viešbučiai. Dalis Jurbarko senamiestyje išlikusių senųjų mūrinių pastatų priklausė žydams. Tarpukariu Jurbarko mieste buvo du parkai, tačiau vienas jų turėjo gana neįprastą pavadinimą - Tel Avivo parkas (dab. parkas prie bibliotekos) - tuo metu jurbarkiečių žydų įkurtas prie hebrajiškos ,,Herclio” gimnazijos.
Su Jurbarku susiję arba čia gimę nemažai žymių asmenų. Kurį laiką Jurbarke gyveno rašytojas, moderniojo hebrajiško romano pradininkas Abraomas Mapu (1808–1867), atvykęs 1832 m. dirbti kaip privatus mokytojas turtingoje žydų šeimoje. Žymus modernistas Viljamas Zorachas (1887- 1966) gimė Jurbarke, emigravęs į JAV išgarsėjo ir tapo žymiu menininku. Jurbarke taip pat gimė Solas Goldšteinas (1914–1992), kitaip nei visa jo šeima, išgyvenęs Holokaustą, po karo pasitraukė į JAV, kur tapo aktyviu žydų bendruomenės lyderiu, sėkmingu verslininku ir filantropu. Prisimindamas savo gimtąjį miestą S. Goldšteinas rašė: ,,Jurbarkas teka mano krauju. Jį myliu visa savo širdimi bei siela. Trokštu dar kartą pamatyti savo Jurbarką – paklajoti jo gatvėmis, krautuvėlėmis, žydų gimnazijos kiemu ir Tel Avivo parku; įkvėpti šviežaus oro - kvėpuoti Jurbarku.”
Jurbarkas patenka tarp pirmųjų elektrifikuotų miestų Lietuvoje. Elektros tiekimu kurį laiką rūpinosi verslininkas Girša Feinbergas, Jurbarke turėjęs malūną, lentpjūvę, o nuo 1921-ųjų – ir elektrinę, kuri apšvietė ne tik sinagogą, bet ir evangelikų liuteronų bažnyčią, gaisrinės pastatą ir visą Kauno gatvę. 1940 m. liepos 7 d. kaip manoma būtent nuo elektrinės kilęs gaisras sunaikino ne tik Fainbergo turtą, bet ir didžiąją dalį miesto, tuo tarpu daugybė žmonių liko be pastogės. Pastariesiems buvo organizuojama šalpa.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai sudarė 42 proc. Jurbarko gyventojų (~ 2000 žydų) dalį. Ramų jurbarkiečių gyvenimą negrįžtamai pertraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas – 1941 m. liepos 3 d. naciai suorganizavo pirmąsias žudynes – tarp pasmerktųjų žydų grupės buvo ir 20 lietuvių (tarp jų ir skulptorius Vincas Grybas) – apie 300 vyrų. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį beveik visi miesto žydai sušaudyti.
Jurbarkas (Yurburg, יורבורג)
Jurbarkas is a city with a long history, located at the confluence of three rivers - the Nemunas, the Mituva and the Imsrė. Jurbarkas importance grew steadily and became a trade centre on the border with the customs office on the Nemunas. In 1611, Jurbarkas was granted the Magdeburg rights, and shortly afterwards, in 1642, a privilege was granted to Jews, allowing them to freely settle and live. Although there is evidence that Jews settled in the vicinity of Jurbarkas earlier, there is no knowledge of an organised Jewish community.
Since the mid-17th century, the Jewish community in Jurbarkas grew steadily, reaching 2,300 inhabitants in the mid-18th century, with Jews making up one-third or one-half of the total population of Jurbarkas in different periods. As many goods passed through the Jurbarkas customs office, trade and exports were a significant part of the Jewish livelihood: timber, agricultural products, forest products, textiles, etc. were exported to Western Europe. Not only were goods from the West exported through the port of Jurbarkas, but also goods from the West, such as sugar, salt, fruit, herring and other products, reached Lithuania.
Perhaps the most proudest feature of Jurbarkas was the impressive Baroque wooden synagogue, built in the late 18th century. With its magnificent interior, the Jurbarkas Synagogue was a real highlight of the town. It was remarkable for its size, its ornate carvings and its history of destruction. When Lithuania was occupied by the Nazis, the Jews of Jurbarkas were forced to destroy and dismantle the synagogue themselves, which was later set on fire. It is known that in addition to the wooden synagogue, there was also a brick, and also several smaller synagogues in the town.
The life by the river also led to an unusual daily routine for the inhabitants of Jurbarkas, with some streets flooded during floods. The Jews of Jurbarkas also excelled in another area - transportation. Jokūbas Goldė, during the interwar, owned 5 buses and 8 trucks. There was intensive shipping and trade on the Nemunas, and in the interwar period several Jews owned steamboats (I. Levinsbergas "Lietuva", Karabelnik "Planta"), which they used to transport goods and people to Kaunas, Klaipėda and East Prussia. Trade with East Prussia was an integral part of Jewish life in Jurbarkas, so the economic importance of Jurbarkas was quite strong. Living on the border also led to another equally popular activity - smuggling.
The Jews of Jurbarkas were mainly concentrated on the present-day Kauno Street, where Jewish houses and various shops and hotels stood. In the interwar period there were two parks in Jurbarkas, but one of them had a rather unusual name - Tel Aviv Park (now the park by the library) - which was founded by the Jews of Jurbarkas at that time near the Hebrew 'Herzl' gymnasium.
A number of famous people are connected to Jurbarkas. Abraham Mapu (1808-1867), a writer and pioneer of the modern Hebrew novel, lived in Jurbarkas for some time, arriving in 1832 to work as a private tutor for a wealthy Jewish family. The famous modernist William Zorach (1887-1966) was born in Jurbarkas, and later emigrated to the USA and became a famous artist. Sol Goldstein (1914-1992) was also born in Jurbarkas, and unlike his family, he survived the Holocaust, and after the war, he moved to the USA, where he became an active leader in the Jewish community, a successful businessman and philanthropist. Reflecting on his hometown, Goldstein wrote: "Jurbarkas flows with my blood. I love it with all my heart and soul. I long to see my Jurbarkas again - to wander its streets, its shops, the courtyard of the Jewish Gymnasium and the Tel Aviv Park; to breathe in the fresh air - to breathe Jurbarkas."
Jurbarkas was among the first towns in Lithuania to be electrified. For some time, the electricity supply was provided by businessman Girša Feinbergas, who had a mill and sawmill in Jurbarkas, and from 1921 onwards - a power station, which not only lit up the synagogue, but also the Evangelical Lutheran Church, the fire station building and the whole of Kaunas Street. On 7 July 1940, it is believed that it was the power station that started the fire that destroyed not only Fainberg's property, but also most of the town, leaving many people homeless. A shelter was organised for the latter.
Before the Second World War, Jews constituted arouond 40% of the town's total population of Jurbarkas (~2000 Jews). The peaceful life of Jurbarkas residents was irreversibly interrupted by the outbreak of World War II - on 3 July 1941, the Nazis organised the first massacre - about 300 men were murdered. In September of the same year, almost all the Jews of the town were shot.
