Simonas Dubnovas

Simonas Dubnovas (1860–1941) –  žymus žydų istorikas, žurnalistas ir politinis aktyvistas.

Vienas įtakingiausių XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės žydų istorikų ir politikos mąstytojų gimė 1860 m. mažame Rusijos imperijos provincijos miestelyje – Mstislavlyje. Augdamas gausioje ir religingoje šeimoje, S. Dubnovas nuo mažens mindavo vietos chederio slenkstį, tačiau pamažu jaunuolio pasąmonėje brendo vidinis maištininkas, siekiantis išsilaisvinti nuo religija persmelktos mokslo doktrinos bei siekti plačiau duris praveriančio sekuliaraus išsilavinimo. Būdamas 14-kos S. Dubnovas įtikino tėvus leisti jam lankyti valstybinę žydų gimnaziją, kurioje buvo mokoma ir rusų kalbos, tačiau tuomet praverti universiteto duris jam sutrukdė nepalanki carinės Rusijos politika žydų atžvilgiu.

Nepavykus realizuoti savo planų, S. Dubnovas rankų nenuleido. 1880 m., pasinaudojęs padirbtais dokumentais, jis išvyko į Sankt Peterburgą, kuriame įsiliejo į Rusijos inteligentijos ratą. Netrukus ,,Voshod“ žurnale pasirodė pirmieji jo darbai. 1890 m. priverstas palikti Sankt Peterburgą, S. Dubnovas išvyko į Odesą, o 1903-1906 m. gyveno Vilniuje, kuriame jis rašė vėliau išleistas pasaulyje plačiai žinomas dešimties tomų „Pasaulio žydų istorijos“ dalis. Po kelerius metus trukusio Vilniaus epizodo, jis sugrįžo į Sankt Peterburgą, tačiau po bolševikų perversmo, sulaukęs kvietimo vadovauti Lietuvos universitete steigiamai Žydų istorijos katedrai, jis patraukė į Kauną. Tiesa, dėl sutikto pasipriešinimo profesūros tarpe, jame ilgai neužsibuvo, ir netrukus išvyko į Berlyną. 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams, jam dar sykį teko bėgti nuo autoritarinio režimo. Naujaisiais S. Dubnovo namais tapo Rygos miestas, kurioje jis parašė savo autobiografiją bei aktyviai įsitraukė Žydų mokslo instituto (YIVO) veiklą. 1941 m. Latviją okupavus nacistinei Vokietijai, S. Dubnovui visgi nepavyko išvengti režimo gniaužtų – tais pačiais metais jis buvo nužudytas šalia Rygos vykusių masinių žudynių metu.

S. Dubnovas į istoriografiją įvedė naują žydų tautos istorijos teoriją, kurios epicentre buvo autonomiškos diasporoje gyvenančios žydų bendruomenės, skirtingais laikotarpiais buvusios pagrindiniais žydų kultūrinės, religinės bei politinės minties sklaidos centrais. Ši S. Dubnovo teorija puikiai susišaukė su jo politine ir ideologine laikysena. Populiarėjant sionizmo idėjoms, S. Dubnovas teritorinės valstybės sukūrimo idėją vertino kaip utopinę, o žydų tautos ateitį matė stipriose, modernizuotose ir lygias teises turinčiose diasporoje gyvenančias žydų bendruomenes, kurių tarpusavio jungtimi taptų bendra kultūra, istorija bei tradicijos.