Poetų apdainuotų Anykščių žemių ankstyvąją istoriją iki šių dienų dengia paslapties skraistė. Šios žemės, esančios Anykštos ir Šventosios upių santakoje, priklausė karaliaus Mindaugo laikų valstybės branduoliui, todėl, kai kurie istorikai mano, kad ant visai greta Anykščių esančio Šeimyniškėlių piliakalnio galėjo stovėti XIII a. šaltiniuose minima karaliaus Mindaugo Vorutos pilis. Pirmasis Anykščių gyvenvietės paminėjimas istoriniuose šaltiniuose sutinkamas 1440 m., kuomet didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis patiki Anykščių dvaro valdymą Radvilai Astikaičiui. Žinoma, kad jau XVI a. pradžioje Anykščiai buvo tapę miesteliu, kuriame stovėjo bažnyčia, keletas karčemų bei turgaus aikštė.
Pavieniai žydai - karčemų laikytojai - Anykščiuose minimi nuo XVI a. vidurio, tačiau bendruomenės įsikūrimas siejamas su XVII a. pabaiga. XVIII a. pradžioje Lietuvą nusiaubus švedų ir rusų kariuomenėms, XVIII a. antrojoje pusėje Anykščiai pamažu atgijo. 1775 m. duomenimis miestelyje gyveno 58 krikščionių ir 68 žydų šeimos. Maždaug tuo pat metu pirmą kartą paminėta Anykščiuose stovinti sinagoga, pastatyta netoliese dabartinės Šaltupio g. Remiantis XIX a. pirmosios pusės šaltiniais, dauguma žydų gyveno tuometinėse Žydų, Žydų turgaus, Didžiojoje, Skiemonių, Įvažiavimo ir Kalamiesčio gatvėse. Žydai tankiai gyveno bei prekiavo turgaus aikštę juosiančiuose pastatuose. 1915 m. caro pavedimu, Anykščių žydai buvo ištremti į Rusijos gilumą. Apie 1920 m. dalis vietos žydų pradėjo grįžti į gimtuosius Anykščius, rasdami karo apgriautus pastatus. 1921 m., vos atkūrus Lietuvos valstybę, Anykščiuose gyveno 1800 žydų.
Anykščiuose nuo pat įsikūrimo žydai daugiausiai vertėsi tradicinėmis veiklomis: karčemų laikymu, prekyba ir amatininkyste. Žydų prekybininkai savo produktus pardavinėdavo turgaus aikštėje stovėjusiose parduotuvėlese. XIX a. pabaigoje šalia miestelio nutiesus Panevėžio-Švenčionėlių geležinkėlį, Anykščiuose suklestėjo vietos gyventojų verslai ir amatai. Tuo metu įsikūrė nemažai batsiuvių ir veltinių dirbtuvių, kuriose pagaminti gaminiai, anot amžininkų, plačiai pasklido ne tik po Lietuvos, bet ir po visos Rusijos miestus. Tarpukariu itin suaktyvėjo linų ir veltinių prekyba bei avalynės gamyba. Žydai amatininkai daugiausiai vertėsi siuvėjo, mėsininko ir kepėjo amatu. Tarp mažiau tradicinių amatų galime priskirti žydus laikrodininkus ir juvelyrus. Dalis užsiėmė sielių plukdymu į Prūsiją. Vietos žydų dėka Anykščiuose atsirado kai kurios to meto naujovės. Vienas iš pavyzdžių - Iciko Melniko įkurta moderniausia Anykščių fotostudija, kurioje įsiamžino gausybė to meto miesto gyventojų.
Jau XIX a. viduryje Anykščiuose stovėjo dvi sinagogos į pietus nuo turgaus aikštės. Nepaisant miestą ne kartą nusiaubusių gaisrų, 1928 m. Anykščiuose buvo 7 žydų maldos namai, didžioji dalis jų stovėjo dabartinėse Šaltupio ir S. Daukanto gatvėse. Mieste veikė trys žydų mokyklos, kuriose buvo mokoma hebrajų ir jidiš kalbomis. Dažniausiai vyresniųjų klasių moksleiviai mokslus tęsdavo Ukmergės žydų gimnazijoje. Miesto gyvenimą turtino čia veikusi žydų teatro trupė, įvairios sionistų jaunimo ir sporto organizacijos.
Vietos žydų gyvenimas sustojo 1941 m. vasarą, kuomet liepos mėnesio pabaigoje žydų vyrai buvo atskirti bei sušaudyti. Po mėnesio to paties likimo sulaukė moterys, vaikai ir senyvo amžiaus žmonės, kurie buvo sušaudyti netoliese esančio Liudiškių piliakalnio papėdėje. Iš viso per šias žudymo akcijas buvo nužudyta apie 1500 žmonių.
Anykščių žydų tarpe gimė ir užaugo keletas pasaulyje žinomų asmenybių, pavyzdžiui, JAV rašytojas, žurnalistas ir sionizmo judėjimo aktyvistas Zalmanas Boruchas Komeiko (1879-1957); JAV išgarsėjęs dailininkas Rudolfas Baranikas (1920-1998).
Anykščiai (Aniksht, אַניקשט)
The early history of the lands of Anykščiai, which were celebrated by the poets, has been shrouded in mystery until today. These lands, located at the confluence of the rivers Anykščiai and Šventoji, belonged to the core of the state during the reign of King Mindaugas, which is why some historians believe that the 13th-century castle of Voruta, mentioned in the sources, may have stood on the mound of Šeimyniškėliai, which is located just next to Anykščiai. The first mention of Anykščiai in historical sources dates back to 1440, when Grand Duke Casimir Jogailaitis entrusted the management of Anykščiai Manor to Radvila Astikaičius. It is known that Anykščiai had already become a town by the beginning of the 16th century, with a church, several inns and a market square.
Individual Jews - keepers of karchemas - are mentioned in Anykščiai from the middle of the 16th century, but the settlement of the community is associated with the end of the 17th century. After Lithuania was devastated by the Swedish and Russian armies at the beginning of the 18th century, Anykščiai gradually revived in the second half of the 18th century. According to the data of 1775, 58 Christian and 68 Jewish families lived in the town. Around the same time, a synagogue was first mentioned in Anykščiai, which was built in the vicinity of the current Šaltupio Street. According to sources from the first half of the 19th century, the majority of Jews lived in the then Žydų, Žydų turgaus, Didžioji, Skiemonii, Įvažiavimo and Kalamamiesčio streets. Jews lived and traded densely in the buildings surrounding the market square. In 1915, the Jews of Anykščiai were deported to the interior of Russia by order of the Tsar. Around 1920, some of the local Jews began to return to their hometown of Anykščiai, only to find their buildings destroyed by the war. In 1921, just after the restoration of the Lithuanian state, 1800 Jews lived in Anykščiai.
From the very beginning, the Jews in Anykščiai were mainly engaged in traditional activities such as keeping carchemas, trade and crafts. Jewish traders sold their products in the shops on the market square. At the end of the 19th century, when the Panevėžys-Svenčionėliai railway was built near the town, local businesses and handicrafts flourished in Anykščiai. At that time, a number of shoemakers and felt workshops were set up, and according to contemporaries, the products produced there were widely distributed not only in Lithuania, but also in cities all over Russia. Between the wars, the flax and felt trade and the production of footwear were particularly active. Jewish craftsmen were mainly tailors, butchers and bakers. Less traditional crafts include Jewish watchmakers and jewellers. Some were involved in the transport of souls to Prussia. Thanks to the local Jews, some of the innovations of the time appeared in Anykščiai. One example is the state-of-the-art Anykščiai photography studio, founded by Itzik Melnik, which was used to take photographs of many of the town's inhabitants at that time.
Local Jewish life came to a standstill in the summer of 1941, when at the end of July Jewish men were separated and shot. A month later, women, children and the elderly suffered the same fate and were shot at the foot of the nearby Liudiškės Mound. In total, some 1 500 people were killed in these massacres.
Several world-famous personalities were born and raised among the Jews of Anykščiai, such as Zalman Boruch Komeiko (1879-1957), an American writer, journalist and activist in the Zionist movement; Rudolf Baranik (1920-1998), a famous painter in the USA.
