Štetlas

Krautuvė 

Dauguma parduotuvių buvo sujungtos su namais. Namuose buvo anga su kopėčiomis, vedančiomis į rūsį, kuriame buvo laikomi maisto produktai. Ten buvo laikoma žuvis ir iš ten buvo išnešamos įvairių rūšių uogienės ir džemai (varenye), kurie buvo paruošti ir ilgai konservuoti dideliuose stiklainiuose.

Prie įėjimo į kiekvieną parduotuvę būdavo mediniai laiptai, kurie nebuvo prikalti. Vieną naktį du išdykėliai nuėmė visus laiptus ir išmėtė juos gatvėje. Ir tarsi to būtų negana, jie nuėjo ir apsuko durų raktų skylutes. Ryte šeimininkai, pamatę padarytą žalą, išsigando ir šaukdami išbėgo lauk: "Vagys, vagys!" -  kilo didelis triukšmas.

Dirbtuvės

Standžius [gyvūnų] plaukus naudodavo batsiuviai. Jie paimdavo vieną plauką, susukdavo jį su lininiu siūlu, odoje išmušdavo skylutes, kurias perverdavo standžiais siūlais, ir juos tvirtai suverždavo. Taip jie pritvirtindavo odos juosteles batams gaminti; tikriausiai taip jie lopydavo batus. Štetle buvo kelios odos dirbtuvės, buvo zagatovtchikes (viršutinės batų dalies siuvėjos) ir, žinoma, buvo batų siuvėjai. Buvo batsiuvys Hiršas-Zeligas, Tzilkės tėvas. Jis turėjo septynis ar aštuonis vaikus. Jie gyveno viename kambaryje, kuriame dirbdavo ir jų batsiuvys tėvas. Nuo darbo stalo visada sklisdavo daug triukšmo. Jie mėtydavo batus vieni į kitus, o kai nueidavai taisyti batų, galėdavai gauti į veidą iš bato. 

Turgaus aikštės prekeivis

Tuometu Kupiškyje, prosenelio jauniausia dukra, Lėja, buvo ištekėjusi už Zundelio Bero Ginzburgo. Jiedu turėjo vaistinę, kurioje buvo galima įsigyti skirtingų vaistų. 

Fotografijos studija

Kadangi fotografija buvo vienintelis Kaplanskių pajamų šaltinis, visa šeima dirbo jiems priklausiusioje fotostudijoje. Chaimo žmona Taubė Kaplanskienė buvo išradinga, energinga ir autoritetinga moteris, kuri buvo atsakinga už verslo ir ekonominius reikalus, o Chaimas daugiausia rūpinosi fotografijos menu. Vaikai buvo jo pagalbininkai, nes nuo mažens mokėsi fotografijos amato.

Ugniagesių draugija

Vyresnieji dažnai kalbėjo apie pozhar ir pozharnikes (gaisrus ir ugniagesius). Tačiau mano laikais, tarpukariu, gaisrinės stoginė dažniau buvo naudojama teatrui.

Paprastai ugniagesiais savanoriais tapdavo jauni žmonės. Dauguma miestelio gyventojų buvo žydai, todėl didžioji dalis atsakomybės tekdavo jiems. Tačiau gaisrų gesinime dalyvaudavo ir krikščionys. Įdomu, jog Žąsliuose savanoriai ugniagesiai įrangą įsigijo iš Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančių miesto gyventojų aukų.

Miestelio pakraštys, vargana trobelė 

Namai buvo žemi ir pastatyti iš molio, o vietoj kietmedžio grindų, gruntas buvo tinkuotas šviežiu moliu, sumaišytas su mėšlu, kad suteiktų tvirtumo.

Grybavimas 

Vasarą eidavome į mišką rinkti įvairiausių uogų: gervuogių, aviečių, raudonų ir juodų pozshimkes (raudonųjų miško uogų). Grįždavome su pilnais krepšiais uogų, taip pat miško rūgštynių... Kai tapome vyresni, per miškus važiuodavome dviračiais - daug kilometrų, miškas buvo didelis ir tankus, ne kartą žmonės pasiklysdavo ir iš miško išeidavo kita kryptimi. Dvi seserys Henka ir Mirka Slep, mano sesuo Tsirelė ir aš reguliariai eidavome į mišką su krepšiais ant rankų rinkti uogų. Ten būdavome nuo vidurdienio iki sutemų. Ne kartą rinkdamos uogas pasiklydome ir sunkiai radovome kelią atgal. Grįždavome namo su uogomis uogienei, bet mums labiausiai rūpėjo pats pasivaikščiojimas ir pasimėgavimas grynu oru. Per Pesachą dar būdavo šalta ir drėgna, bet iškart po Šavoto laiką leisdavome miške iki pat Roš Hašanos, švenčiamos rugsėjo-spalio mėnesiais..

Kepykla 

Volfo Feldmano kepykloje buvo įvairių rūšių duonos: sitnice - mišri kvietinė ir ruginė duona - ne balta, ne juoda; corn broyt ir razeve broyt, ypatingo skonio juoda duona, kurios skonis ilgainiui gerėjo. Solene broyt - savotiška balta duona buvo kepama namuose. Ją kepdavo visą savaitę. Žydų kepyklos sausainiai buvo mėgstamiausias miestelio vaikų skanėstas.