Štetlas

Miestelio gimnazija 

Aš prisimenu gimnazijos uniformą. Ruda klostuota suknele su balta apykakle ir nugaroje klostuota prijuoste. Įprastai mokydavomės iš lietuviškų vadovėlių. Taip pat studijavome vokiečių ir anglų kalbas. Vyko muzikos ir fortepijono, piešimo pamokos, buvo įrengta didžiulė sporto salė. Klasėse vykdavo aršios diskusijos apie perskaitytas knygas. Pamenu, jog ypač diskutavom apie knygą “Šalin ginklus”. Buvome labai įsitraukę į mokyklos gyvenimą. Asmeniškai nejaučiau jokio antisemitizmo. Tačiau pamenu, jog vienas lietuvis moksleivis vienai žydų mergaitei pasakė, kad Jūs, visi žydai, dvokiate česnakais ir svogūnais. Visai gimnazijos moksleiviai turėjo grįžti į namus iki devintos valandos vakaro.  

Saviveiklinis žydų teatras

Visokios jidiš teatro grupės ir profesionalūs aktoriai, neturintys nuolatinio darbo, važinėdavo iš štetlo į štetlą, taip pat atvykdavo ir pas mus. Jie vykdė aktorių atranką vietos gyventojų tarpe ir juos įtraukdavo į spektaklį. Mes spausdindavome spektaklio bilietus. Šešiasdešimt procentų gauto pelno atitekdavo aktoriams, o likusią dalį pasidalydavo "Makabi" ir "Bikur Holim”, kurioms atitekdavo didžioji dalis. Gitkė Baron buvo puiki aktorė, bet ji turėjo "litvakų defektą" ir painiodavo raidę "š" (sh) ir raidę "s". Iki šiol juokdamasis prisimenu, kaip ji tai darė vaidindama spektaklyje "Žydų karalius Lyras", kai sakė žodžius: "Reisht oif die slishl! Git dem kranken alten taten eshen!" vietoj "Reist oif die shlissl! Git dem kranken alten taten essen!" [Išlaužkite spynas ir atneškite sergančiam senam tėvui maisto!]

Antižydiškos nuotaikos/nesusipratimai 

Prisimenu incidentą su girtu krikščionimi: užeigos šulinys stovėjo mūsų kiemo pakraštyje ir ne kartą girtas krikščionis pasiklysdavo grįžti į užeigą ir užsukdavo į mūsų namus. Vieną dieną, savo nuostabai, išgirdau garsų knarkimą, sklindantį iš mano tetos Freidl, kuri jau seniai buvo palikusi šį pasaulį, kambario... Nuėjau į kambarį ir išsigandusi radau ten lovoje gulintį girtą krikščionį. Išsigandusi išbėgau laukan ir ėmiau šaukti tėvą.

Gegužinė

Artėjant pavasariui Lietuvos gimnazijoje buvo minima ypatinga šventė. Pavasarį pasitikome šokiais, dainomis ir žaidimais. Prie gimnazijos sodinome medelius, buvo paprotys buvo išeiti į mišką su paukščių lesyklėlėmis ir jas pakabinti ant medžių. 

Pieva

1924 m. vasarą aš atvykau į Kauną, tuometinę Lietuvos sostinę. Ten stebėjau futbolo rungtynes tarp Kauno Makabi ir Vienos Hakoah klubų. Jas pamatęs nusprendžiau organizuoti Makabi klubą Rietave.

Grįžęs į Rietavą, pasidalinau šia mintimi su keleta žmonių. Mošę Zelkerį paskyrėme organizacijos pirmininku, Berką Fredmaną - sekretoriumi, o aš tapau futbolo komandos kapitonu. Išmokinau savo draugus žaidimo taisyklių ir pradėjome treniruotis.

Grafas Zalutskis, po Oginskių valdęs Rietavo dvarą, atėjo mums į pagalbą. Jis mums treniruotėms išskyrė pievą ir medinių lentų žiūrovų suoleliams įrengti.  Grafas netgi tapo Makabi komandos vartininku. Mūsų jaunimas itin susidomėjo futbolu, išmoko visas jo taisykles. Mes sėkmingai rungtyniavome prieš vietos gimnazijos komandą.