Žydų dailės modernumas. Tarpukaris / Modernity in Jewish Art. The Interwar Period (II)
Šiais prozaiškais, krizio pagimdytu šiurkštumu dar pažiaurintais laikais užsiimti menu, ypač tapyba yra jau ne mažas heroizmas. J. Kulvianskis tapytojas modernistas. Jei kiti tapytojai daro saldžius peizažėlius, daro portretus, kurie tinka salionėliams, kurie savo stilium, savo saldžiom spalvom patenkina kiekvieną, kas jau grožėjos nupieštu saulėlydžiu, dar gali šiaip taip verstis, tai J. Kulvianskio moderninė ne kiekvienam prieinama kūryba vargu pas mus rastų vertintojų. Nuostabus dailininko atkaklumas ieškoti savo kelio, nuoširdus darbas daro šią parodą įdomią ir retą mūsų Kaunui. (Z. Sirvydis, Dienos naujienos, 1932)
Kalbant apie M. Bandą, tuojau norisi pastebėti, kad yra monas išorės formos ir menas vidaus turinio. Menininkų kūriniuose gali vyrauti viena arba kita, tačiau meniškiausia yra, kai tas sudaro sintezį. M. Bandas turi tekniką didelę, tai ir formos, išorės atžvilgiu jis galėtų imponuoti, tačiau ne ten linkusi jo mintis, ne blizgančiu, kad ir žavingu, efektu jis domisi, jis savo kūriniams ieško turinio, vidujinės esmės. Tai yra svarbiausia ir tai jam sekasi. (Lietuvos žinios, Nr. 205, 1932 m. rugsėjo 9 d.)
Dailininko Arbitblato kūryboje atsispindi gimtosios Lietuvos ūpas. Būtų bergždžia ieškoti jo kūriniuose folklorinių motyvų. Kuris gi dailininkas sugebėjo atsispirti prieš Paryžiaus mokyklos įtaką? Jojo natūralumas yra jautriai perkoštas, Arbitblato gamta kalba į mus; jį palieka nuošaliai ypatingi formų ar konstrukcijų ieškojimai. Jo kūryba yra lyg intymus raštas: svarbiausioji jo kalba yra spalvų, šviesų, šešėlių ir linijų ritmas. (Waldemar George, Naujoji Romuva, Nr. 44–45, 1935)
Tarpukario Lietuvos dailės kontekste proletariškomis temomis išsiskyrė Zalės Bekerio kūryba. Tuo metu retas dailininkas palaikė kairiąsias pažiūras ir socialistinę ideologiją, tad Z. Bekerio darbai visada sukeldavo diskusijas dailės parodose.
Bekerio paveikslas „Poilsis“ – nėra poilsis, bet visiškas nuovargis; „Nešikas“ – pasistatė sunkius nešulius, kad kiek įkvėpti galėtų; „Kalvis“ – tai toli gražu ne tas kalvis, kuris „kala laimę“. (Ilja Skliutauskas, Lietuvos žinios, 1937)
Jauna tapytoja Černė Percikovičiūtė pirmoji Lietuvoje nuspalvino moters portretą politinėmis spalvomis. Iki tol Lietuvos dailėje vyravo (ir tebevyrauja) motinos, žmonos, mylimosios, dukros, senelės portretai. Č. Percikovičiūtės nutapytos draugės tampa visuomeniškai ir politiškai aktyviomis figūromis – viena jų yra Vytauto Didžiojo universiteto studentė, kaip ir pati Č. Percikovičiūtė.
In these prosaic times, so brutalized by the harshness of the crisis, to engage in art, especially painting, is no small heroism. J. Kulvianski is a modernist painter. If other painters, who make sugary landscapes and portraits that are suitable for salons with a style and sweet colors that satisfy everyone admiring a painted sunset, could make the ends meet, Mr. Kulvianski’s modernist work, which is not accessible to everyone, is unlikely to find any admirers here. The artist’s remarkable persistence in finding his own path and his genuine work make this exhibition interesting and exceptional for our Kaunas. (Z. Sirvydis, Dienos naujienos, 1932)
Speaking of M. Band’s work, one would immediately like to note that it is magic of external form and art of internal content. One or the other may predominate in the works of artists, but it is most creative when it forms a synthesis. Mr. Band has great technique, so in terms of form, externally, he could be impressive, but that is not where he has set his mind; he is not interested in a glittering, even if delightful, effect, [on the contrary,] he is looking for the content and for the inner essence of his works. That is the most important thing, and he succeeds in that. (Lietuvos žinios, No. 205, September 9, 1932)
Arbit Blatas’ work reflects the mood of his native Lithuania. It would be futile to look for folkloric motifs in his works. What artist has been able to resist the influence of the School of Paris? The naturalness is sensitively sieved through, Arbit Blatas’ nature speaks to us; he has left aside the search for particular forms or constructions. His work is like an intimate pattern: the rhythm of colors, lights, shadows and lines is his main language. (Waldemar George, Naujoji Romuva, No. 44-45, 1935)
In the context of interwar Lithuanian art, Zale Beker’s work has stood out for its proletarian themes. At that time, a rare artist supported leftist views and socialist ideology, so Beker’s work always sparked discussions at art exhibitions. Beker’s painting “Rest” is not a relaxation but a complete fatigue; “The Carrier”—he has put down his heavy pack in order to draw breath; and “The Blacksmith”—it is a far cry from the blacksmith who ‘forges happiness.’ (Ilja Skliutauskas, Lietuvos žinios, 1937)
The young painter Černė Percikovičiūtė was the first in Lithuania to paint a portrait of a woman in political colors. Until then, Lithuanian art was (and still is) dominated by portraits of mothers, wives, sweethearts, daughters and grandmothers. Percikovičiūtė’s female friends become socially and politically active figures—one of them is a student of Vytautas Magnus University, just like Percikovičiūtė herself.