Štetlas

Žydų mokykla

Kuomet Lietuva tapo nepriklausoma - mūsų štetle buvo atidaryta Tarbut mokykla. Mokyklos direktoriumi buvo Hilelis Švarcas, mokytojais dirbo Judelis Slepas, Hiršelis Hammeris bei melamedas Avrahamas Mošė Šmidtas. Pagal jų vardus mes sukūrėme juokingą frazę: Der schwartze schmidt shlept dem hammer (liet. kalvis tempia plaktuką). Čia kurį laiką dėstė ir Icchokas Poricas bei Leibas Gordonas.

Aš negaliu pamiršti savo pirmos dienos mokykloje, kuomet rašėme pilną puslapį alef raidžių. Netrukus išmokome rašyti dailyraščiu. Aš sėdėdavau namie ir stengdavausi rašyti labai gražiai ir taisyklingai. Kuomet mano sąsiuvinio puslapis prisipildė alef raidėmis, aš jį su pasididžiavimu parodžiau savo seseriai Batiai, kuri pasakė, jog aš rašau ne iš tos pusės. Tuomet mano pasaulis sudužo. Ką man daryti, jeigu mums neleidžiama plėšyti savo sąsiuvinio lapų? Mano tėtis, pamatęs kaip dėl to kremtuosi, davė man 10 centų, už kuriuos nusipirkęs naują sąsiuvinį, sėdau vėl rašyti alef raidžių. Nuo to laiko mano rašysena patapo kaligrafiška.

Bendruomenės savišalpa 

Mano močiutę buvo galima laikyti šventąją. Ji rinkdavo labdarą, kurią vėliau anononimiškai dalindavo vargstantiems. Ji gamindavo įvairius patiekalus, kuriuos vėliau palikdavo prie vargingų šeimų durų. Tokia paplitusi praktika buvo vadinama puodų nešiojimu (metrogt teplech). Štetlo moterys visuomet žinojo kam buvo reikalinga pagalba. 

Rabino namas

Kasdienis rabino gyvenimas buvo pasišventimas.  Šeštą valandą ryto jis eidavo į sinagogą sinagoga, pusryčiams - košė ir ožkos pienas, po maldų 10 val. ryto sėsdavo prie stalo su pora savo mokinių ir studijuodavo Talmudą. 16.00 val. vakarinė giesmė (Mincha), po to vėl sinagoga, tuomet paprastas valgis ir vėl grįžimas prie studijų. Sutemus vėl sinagoga ir vėl studijos iki vėlyvos nakties. Tokia rutina buvo kasdienė, išskyrus apsilankymus kalėjime ir ligonių lankymą. 

Vestuvės  

Vestuvės kurias rengdavome... nuotakos veidas buvo uždengiamas šydu, ji nematydavo jauniko visą dieną, taip pat pasninkaudavo visą diena ir jis taip darydavo iki vestuvių pabaigos, tada susitikdavo ir šokdavo.

Šabas 

Mes įėjome į namus sakydami “Gut Shabbes”. Mano mama atsakė “Gut Shabes” džiaugdamasi Šabatu. Šventa aura supa baltą staltiesę ir spindinčias žvakides papuoštas žėrinčiomis žvakėmis. Mano tėvas žingsniuoja pirmyn ir atgal per kambarį, susijaudinęs dainuodamas šabo dainą, ir tada atrodo, kad girdžiu dainuojant ir jo sielą  [neshoma yeseroh].