Štetlas

Bažnyčia 

Bažnyčios bokštus buvo galima matyti iš toli. Nuostabaus grožio bažnyčia buvo krikščionių dvasinis centras. Kuomet miestelyje mirdavo gerbiamas krikščionis, jo velionio kūną jie išnešdavo iš bažnyčios ir padėdavo į vežimą. Tada jie rengdavo procesiją, žygiuodavo iki pat krikščionių kapinių. Procesijai vadovaudavo kunigas, kartu su grupe vaikų, apsirengusiais specialiomis uniformomis ir giedančių giesmes. Kažkodėl šios procesijos bijodavome ir niekada nedrįsdavome prieiti per arti. Galbūt dėl to, kad ten susirinkdavo daugybė krikščionių.

Turgaus aikštė 

Turgadienių laukdavome visą savaitę. Tai buvo diena, nuo kurios sėkmės priklausydavo visas mūsų savaitės uždarbis. Tai buvo diena, kuomet į štetlą suplūsdavo  valstiečiai iš aplinkinių kaimų, o turgaus aikštėje nelikdavo laisvo  centimetro. Vežimai būdavo pilni vištų, kiaušinių, sūrio, sviesto, daržovių ir vaisių. Vyrai ir moterys įnirtingai derėdavosi dėl geriausios kainos. Linksmybės ir žaidimai. Mes visuomet melsdavomės, jog turgaus dieną nereiktų eiti į mokyklą. Aš prisimenu nuostabius vaizdus, ypač vasaromis, kuomet į turgaus aikštę suvažiuodavo vežimai. Jau ankstyvą rytą galėdavai girdėti atriedančius vežimus, pilnus grūdų, daržovių, vištų, kiaušinių ir žaislų. Kitoje gatvėje vykdavo ir specialus galvijų turgus, kuriame buvo prekiaujama veršiukais, karvėmis ir arkliais. 

Dalyvavimas savivaldoje, politikoje

1918-1931 m. Plungėje miesto burmistru buvo žydas Dovydas Boruchas Goldvaseris. 1928 m., minint nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, šis meras buvo apdovanotas "Laisvės medaliu" ir tuometinio prezidento A. Smetonos garbės raštu. 

Sinagoga 

Viršutiniame sinagogos aukšte buvo moterų patalpa, apatiniame - vyrų, prie įėjimo - nedidelė salė, kurioje buvo meldžiamasi darbo dienomis, rytinės (shaharit), popietinės (minscha) ir vakarinės (maariv) maldos. Taip būdavo daroma žiemą, kad nereikėtų šildyti visos sinagogos. Sinagogoje stovėjo senovinė ir labai graži Toros skrynia su įmantriai siuvinėtu viršumi. Prieš šventes pastatą valydavo ir šveisdavo krikščionės moterys. Sinagoga buvo ne tik religinis centras. Joje susitikdavo visi, nepaisant socialinių skirtumų. Visi klausydavosi rabino, kalbėdavo tas pačias maldas, o maldos buvo pagrindinis hebrajų kalbos įsisavinimo būdas. Sinagogos kieme vykdavo vestuvės, kuriose dalyvaudavo svečiai ir klezmeriai.

Mikva 

Mikva buvo mūsų socialinis centras. Maudydavomės ne tik dėl švaros, bet ir dėl viso kūno atsigavimo. Ketvirtadieniais ten maudydavosi moterys, o penktadieniais - vyrai. Prie įėjimo į pirtį sėdėjo prižiūrėtojas, kuris semdavo vandenį ir dalydavo mums jį kibirais. Iš prižiūrėtojo taip pat gaudavome vantas (bezem). Minkšti lapai skleidė malonų kvapą. Kylantys garai buvo tokie tiršti, kad negalėjome matyti vienas kito. Kuo aukščiau kopėme pirties laipteliais, tuo aukštesnė buvo temperatūra. Sėdėti ant aukščiausio laiptelio ir daužyti nugarą šakelėmis (beizem) buvo laikoma ypatinga drąsa. Visomis kryptimis pasigirsdavo palengvėjimo atodūsiai: "Oy, a-mechaye! Oy a-mechaye!" ("Koks malonumas! Koks malonumas!"). Mama man sakydavo: "Kvėpuok, kvėpuok, tai naudinga tavo gerklei". Mes visi kvėpuodavome, įkvėpdami ir iškvėpdami. Dėl karščio ir garų ten buvo neįmanoma išbūti ilgiau nei dešimt minučių.

Ritualinė skerdykla 

Pas senelį lentynose gulėjo pjovimo peiliai - senelio darbo įrankiai. Jis buvo ritualinis skerdikas, vadinamas šoketu. Aš eidavau pas senelį skersti vištų, o jis visada pradėdavo ko nors ieškoti. Jis atsisukdavo į močiutę ir klausdavo: "Dvora, kur yra dos (jidiš kalba - whatsit)?" Dos buvo vadinamas  mėsininko peilis. Prisimenu, kad mano senelį vadindavo Reb Šaul-Dovid, Der Dos.

Pamenu, kuomet skerdikas skersdavo vištą, kartą buvo kilęs  įtarimas, kad višta ne košerinė. Tokiais atvejais buvo einama pas rabiną, kad šis priimtų sprendimą. Jei jis nuspręsdavo, kad viščiukas ne košerinis, jo savininkas turėdavo dvi galimybes: išmesti jį arba atiduoti tarnaitei, taigi jie atiduodavo jį krikščionei tarnaitei.

Žydų kapinės 

Kaip ir visuose štetluose čia [Plungėje] irgi veikė Chevre Kadishim laidojimo brolija. Jie rūpindavosi laidotuvių reikalais, kasdavo kapų duobes, o našlaičius laidojo nemokamai. Laidotuvių brolija vaikščiodavo aplinkui štetlą su aukų dėžute (pushke) sakydami, jog aukojimas jus išgelbės nuo mirties (tsedoke totsil memoves). Surinktos aukos  buvo vienintelis jų atlyginimas už jų sunkius darbus: mirusiųjų apiprausimą, aprengimą, nešimą į kapines ir laidojimą. Jie dirbo ištisus metus, per karščius ir šalčius, lietų ir sniegą, veždami mirusiuosius į kapines kalvos apačioje. Pinigus, kuriuos jie gaudavo iš mirusiųjų giminaičių, ir labdarą, surinktą už mirusiųjų laidotuves, jie skirdavo vargšams, taip pat už juos išlaikydavo savo maldos namus ir šermenis. Pinigai taip pat buvo naudojami kapinių tvoros priežiūrai, o už likusius pinigus kartą per metus buvo rengiama šventė.

Malūnas

Kuomet malūno sparnai sukdavosi, žinojome, kad malūnas veikia. Motina mainydavosi su krikščionimis ir mainais už audinius gaudavo grūdų. Kai ji gaudavo pusę maišo miežių, eidavome jų malti į malūną. Prisimenu malūnininką, kurį vadinome Der Milner, pamaldų žmogų, visiems malonų, linksmą ir kupiną humoro jausmo. Tai buvo vienintelis miltų malūnas štetle. Malūnas buvo populiarus, kol kitas žydas konkurentas, gavęs pinigų iš Amerikos, pastatė antrą malūną: "Aš malsiu nemokamai ir sulaužysiu [malūno] monopolį", - teigė jis. Tačiau daug klientų liko ištikimi, tarp jų ir krikščionys. Prisimenu tragediją, ištikusią Velvelį, malūnininko anūką. Mūsų grupė draugų norėjo iškylauti miške. Laukėme Velvelio, bet jis neatvyko.. Grįžę namo sužinojome apie jo mirtį. Į konvejerį, kuriuo keliaudavo grūdų maišai, įsipainiojo Velvelio drabužiai ir jis buvo mirtinai prispaustas. Tai buvo sunkus ir skaudus smūgis mums visiems. Prisimenu, kad miške ant medžio iškalėme jo vardą.