Blogio banalumas, aklas įsakymų vykdymas ir asmeninė atsakomybė – temos, neprarandančios aktualumo. Gal todėl paskutinę sausio pavakarę į Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrą, kur vyko Tarptautinei Holokausto aukų atminimo dienai skirta diskusija „Blogio banalumas“ ir filmo „Hannah Arendt“ peržiūra, susirinko tiek žmonių.

Į auditoriją sklandžia lietuvių kalba kreipėsi Vokietijos ambasados Lietuvoje I-oji sekretorė Milena Dech. Ji kalbėjo apie atminties svarbą ateities kartoms ir tai, kad augančio nacionalizmo laikotarpiu svarbu pasimokyti iš praeities ir išlikti budriems.

Muziejaus direktorius Markas Zingeris pristatė filmo herojės asmenybę ir vaidmenį stengiantis suvokti Holokaustą. Pasak jo, Hannah Arendt buvo neeilinio išsilavinimo ir intelekto filosofė, dėl nacistinio režimo priversta palikti gimtąją Vokietiją. Įsikūrusi Amerikoje, prestižiniam žurnalui „The New Yorker“ ji rašė apie nacių karo nusikaltėlio Adolfo Eichmanno teismo procesą, 1961-1962 m. vykusį Jeruzalėje. Būtent H. Arendt priklauso kontraversiškasis terminas „blogio banalumas“. 

„Apie 1960 m. Voketijoje vyko denacifikacijos procesas. Gynyba dažnai naudojo versiją, kad asmeniškai teisiamas asmuo nėra atsakingas, nes jis negalėjo rinktis – jis tik vykdė įsakymus, – kalbėjo M. Zingeris. – Tai buvo ir viena pagrindinių Eichmanno gynybos versijų 1961 m. Jeruzalėje. Save jis pristatė kaip pareigingą karininką, mažą sraigtelį didžiuliame mechanizme, o ne karo nusikaltėlį. Eichmannas teigė, kad asmeniškai prieš žydus nieko neturi – jis tik vykdė savo darbą. Arendt sukrėtė kontrastas tarp to mažo žmogelio, kuris save pristatė kaip biurokratą, ir fantasmagoriško nusikaltimų masto. To rezultatas buvo knyga „Eichmannas Jeruzalėje“, žinoma viso pasaulio istorikams“.

Docento, istorijos mokslų daktaro Nerijaus Šepečio manymu, blogio banalumo tema šiandien yra dar aktualesnė nei tuo metu, kai Vokietijoje ir Jeruzalėje vyko teismai, tad diskusijų, supratimo ir pažinimo lygis buvo labai aukštas. Istorikas neslėpė, kad H. Arendt – jo mėgstama ir gerbiama filosofė.

„Hannah Arendt yra mano mylimiausia autorė, mano supratimu – protingiausias žmogus XX amžiuje, todėl man labai sunku kalbėti nešališkai. Manau, kad jos knygoje susitinka žmogiškojo pasaulio pažinimas, praėjusių žmogiškųjų tikrenybių, praeities pažinimas ir to, kas yra žmogus, kuo jis skiriasi nuo ne žmonių, pažinimas. Pagrindinė įžvalga – pamatinis apsisprendimas už blogį ir pamatinis atsisakymas pripažinti, kad yra apsispręsta“, – teigė N. Šepetys.

Pasak istoriko, dalis nacių nusikaltėlių buvo visiškai sąmoningi, o dalis iš tiesų tebuvo sraigteliai, kurie nesuprato, ką daro. Vis dėlto, kaip pabrėžė filosofė, jeigu tu nesupranti, ką darai, vadinasi, laisva valia atsisakai savo žmogiškos prievolės suprasti.