Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI
2006 03 09 Šiauliuose apdovanotųjų Teisuolių istorijos

 

ZOSĖ IR ALEKSANDRAS BIELSKIAI

 Bielskiai

Zosė ir Aleksandras Bielskiai, 1994 m

chackelis fleišeris

Chackelis Fleišeris iš karto po paleidimo iš Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo. 1941 m. rugpjūtis. G. Rivkindo nuotrauka.

Zosė ir Aleksandras Bielskiai karo metais iš Kuršėnų  atvyko gyventi į Šiaulius.Ten Bielskis susitiko su senu pažįstamu kuršėniškiu Chackeliu Fleišeriu. Prasidėjus karui, Ch. Fleišeris su žmona bandė dviračiais pasitraukti į Rusiją, tačiau juos abu suėmė aktyvistai, žmoną nužudė Pakruojyje, o jį įkalino Šiaulių kalėjime. Kalėjime buvo 800 žydų. Nuo 1 iki 27 rugpjūčio paleido 142 žmones. Ch. Fleišeris pateko į 30 vyrų, kurie kasė duobes Kužiuose, skaičių.

Kai buvo įsteigtas žydų getas, Ch. Fleišerį įkalino Ežero-Trakų gete ir kaip aulininką varė dirbti į Frenkelio fabriką. Ten pat dirbo ir Aleksandras Bielskis. Dažnai po darbo Fleišeris nusigaudavo pas Bielskius, kartais nakvodavo, svarbiausia visada būdavo pamaitintas ne tik Fleišeris, Bielskiai įduodavo maisto ir visai 5 žmonių Fleišerio šeimai – jo  antrajai žmonai Lėjai Kopel, su kuria Fleišeris susituokė jau  Šiaulių gete, Fleišerio seseriai Batiai, jos vyrui ir dukrai. Dažnai Bielskiai atnešdavo maisto prie geto, įmesdvo per tvorą. 1943 metais po vaikų akcijos Fleišeriai pabėgo iš Šiaulių geto ir nuvyko į Telšius pas Lėjos Kopel senus pažįstamus Liškus, kurie ją gelbėjo karo pradžioje. Liškai surasdavo Fleišeriams slapstymosi vietas, kartais priglausdavo patys. 5,5 mėnesio Fleišeriai gyveno Gailiūno šeimoje, Buožėnų  kaime, Telšių rajone. Šioms trims šeimoms – Aleksandro ir Zosės Bielskių, Stanislovo ir Stanislavos Liškų, Kazimiero ir Petronėlės Gailiūnų Chackelis ir Lėja Fleišeriai dėkingi už išgelbėjimą.

 

PETRAS GIRBUDAS

girbudas

Gydytojas Petras Girbudas su sūnumis Leopoldu ir Ričardu Adomu 1940 m.

 girbudo isgelbetosios

Rachel Kacav ir EsterKrengel.  Jas  gelbėjo gydytojas Petras Girbudas.

Gydytojas Petras Girbudas, našlys su dviems vaikais, gyveno Užventyje, Kelmės rajone. Gydytojo profesiją jis laikė šventa, mylėjo žmones ir žmonės jį mylėjo. Kai tik pasirodė pirmieji vokiečių kareiviai ir lyg iš po žemių išdygo baltaraiščiai, gydytojas Petras Girbudas ėjo iš namų į namus, perspėdamas žmones, kad  neprisidėtų prie žudynių, nesuteptų rankų nekaltų žmonių krauju.

Jis labai aktyviai ieškojo vietų, kur būdavo galima paslėpti žydus, klausinėdavo pažįstamus, pacientus.  Jo paties namai buvo nesaugūs, nes laukiamajame dieną ir naktį sėdėjo žmonės. Bet gydytojas ieškojo saugių vietų, visą laiką ragino gyventojus gelbėti žmones, pats nešiojo bėgliams drabužius, maistą, bet kuriuo metu teikdavo jiems medicininę pagalbą.

Kartu su Kolainių vienuolyno rektoriumi teologijos magistru Polikarpu Macijausku (Maciejovskis) gydytojas  Petras Girbudas tapo tikrais žydų gelbėjimo organizatoriais šiame regione. Jie susitardavo su vietiniais ūkininkais, parinkdavo atokias, apaugusias medžiais sodybas, į kurias, pasikinkęs arklį, iš Šiaulių geto žydus atveždavo Alfonsas Songaila. Į šią kovą už žmonių gyvybę buvo įtrauktas ne vienas žmogus – tai Klimų, Černiauskų, Šleževičių ir kitų ūkininkų šeimos. Tarp jų išgelbėtų žmonių: Rachelė Kacav, Ester Krengel, Basia Braudienė, Chana Pelcaitė Zakienė, Sara Olšvangaitė-Montvilienė ir daugelis kitų.

 

JUOZAS DAINAUSKAS, BRONISLAVA DAINAUSKIENĖ ir jų sūnus PETRAS DAINAUSKAS, MICHALINA LEGANTIENĖ

juozas dainauskas

Juozas Dainauskas

dainauskiene

Bronislava Dainauskienė

petras dainauskas

Petras Dainauskas

michalina legantiene

Michalina Legantienė

kalnu 14

Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė (dešinėje)  su savo augintine Onute ir nežinoma moterimi prie savo namelio Kelmėje, Kalnų 14, kuriame per karą slapstėsi Janina Meraitė ir jos brolis Icchokas

  Jehudos ir Miriam Merų šeima su savo vaikais Icchoku ir Janina prieš karą gyveno Kelmėje. Jehuda Meras buvo Kelmės Žydų liaudies banko direktorius.

Jehudą Merą, pasipriešinusį baltaraiščių patyčioms, sušaudė 1941 m. liepos mėnesio pabaigoje netoli Raseinių. Icchoko ir Janinos motiną Miriam Merienę kartu su kitais Kelmės ir aplinkinių miestelių žydais sušaudė liepos 29-tą Kelmės dvaro žvyrduobėje.

Tą dieną Icchoką ir Janiną kartu su keliolika kitų mažamečių vaikų varė į žvyrduobę sušaudyti. Atsitiktinumo dėka keliolika vaikų grąžino iš pusiaukelės, todėl jie liko gyvi.

Pirmoji Icchoko ir Janinos gelbėtoja buvo Michalina Legantienė, Merų šeimos namų darbininkė prieš karą. Kai ginkluotas baltaraištis-sargybinis trumpam pasitraukė nuo daržinės durų, vietinės moterys pavogė keletą vaikų ir nusivedė namo. Icchoką ir Janiną nusivedė Michalina. Likusius kelis vaikus, kurių niekas nepaėmė, baltaraiščiai sušaudė per antrąsias ir galutines Kelmės žydų masines žudynes 1941 m. rugpjūčio 22 dieną.

Michalina Legantienė priėmė Icchoką, o jo seserį Janiną  priglaudė Petronėlė Urbelienė. Jos abi gyveno tame pačiame name, Kalnų gatvėje Nr.14,  Kelmės pakrašty. Kažkas iš vietinės valdžios sužinojo apie slepiamus vaikus ir išvežė Janiną su Icchoku į stovyklą Laukodemės kaime. Jiems pavyko pabėgti ir sugrįžti pas savo gelbėtojas. Norėdamos padėti, Michalina ir Petronėlė pradėjo ieškoti  vietų, kuriose galėtų paslėpti vaikus.

Keletui dienų Janiną su Icchoku sutiko priimti ūkininkė Zofija Sankienė. Praleidę kelias dienas pas ją, vaikai vėl sugrįžo pas Michaliną ir Petronėlę. Michalinos vyras -  batsiuvys Robertas Legantas, vietinis vokietis, labai nenorėjo, kad Icchokas liktų jų namuose. Jis dažnai grįždavo namo girtas ir puldavo Icchoką, norėdamas jį užmušti. Michalina turėdavo savo kūnu užstoti berniuką. Bet padėtis kasdien blogėjo ir, neturėdama kitos išeities, Michalina priprašė savo kaimynus paimti Icchoką. Kadangi visi kaimynai bijojo vokiečių ir baltaraiščių, perdavinėjo Icchoką vieni kitiems, kol berniukas atsidūrė gatvėje.

Vieną vakarą, kai Icchokas, nebežinodamas kur dėtis, verkdamas sėdėjo prie kažkurių namų slenksčio pro šalį ėjo Juozas Dainauskas. Sužinojęs, kad Icchokas žydų berniukas, kurio niekas nebenori pas save laikyti ir jau ketina atiduoti valdžiai, Juozas Dainauskas parsivedė Icchoką į savo namus ir atidavė į savo žmonos Bronislavos Dainauskienės rankas.

            Dainauskai buvo labai neturtingi žmonės. Namuose stigo maisto. Kai buvo bulvių, nebuvo duonos, o kai buvo duonos - nebuvo bulvių. Pavojai tykojo nuolat, reikėjo saugotis visų ateinančių. Pamatęs ką nors ateinant, Dainauskų sūnus  Petras griebdavo Icchoką, užsimesdavo ant pečių ir bėgdavo į pušyną, kurį gerai pažinojo ir turėjo paruošęs kelias vietas pasislėpti. O jų reikėjo visada – ir vasarą ir žiemą, ir pavasarį ir rudenį. Kartą policininkai surado Icchoką. Petras Dainauskas tada pasakė policininkams, kad jie gali nužudyti jį, bet tegu neliečia berniuko. Petras visada buvo greta Icchoko, kad, pavojui iškilus, galėtų padėti.

Antrąja motina Icchokui tapo Bronislava Dainauskienė. Ji stengėsi ne tik išgelbėti berniuko gyvybę, bet ir sušildyti jį prarasta motiniška šiluma. Ji gydė be daktarų, pas kuriuos negalima buvo eiti, be vaistų, kurių negalima buvo gauti, tik savo žolelėmis ir vaistinėmis arbatėlėmis. Ji rūpinosi Icchoku kaip savo vaiku. Icchokas slapstėsi Dainauskų šeimoje iki 1944 spalio 6-tos dienos, kol Raudonoji Armija pralaužė frontą, vėliau gyveno pas Dainauskus ir po karo, iki 1946 metų.

 Skaudžius karo metų vaikystės išgyvenimus Icchokas Meras aprašė savo pirmojoje knygoje "Geltonas lopas", kuri  išvydo dienos šviesą 1960 metais, o Holokausto tema tapo didžiąja garsaus rašytojo Icchoko Mero kūrybos tema.
Kaip mažas žydų berniukas Beniukas tapo septintuoju vaiku Dinikių šeimoje skaitykite rašytojo Icchoko Mero autobiografiniame apsakyme  Mane paėmė.

 

ELENA KAUŠAITĖ

 elena kausyte

Elena Kaušaitė  

Seserys Batševa ir Ida Krubelnikaitės gimė ir augo Kelmėje. Prasidėjus karui, jos pabėgo iš Kelmės ir pradėjo ieškoti slapstymosi vietų pas valstiečius. Keletas valstiečių bandė padėti, kreipėsi į kunigą, taip seserys Ida ir Batševa surado Eleną Kaušaitę. 

Elena Kaušaitė kartu su tėvais ir jaunesniąja seserimi gyveno mažame name, jie buvo neturtingi. Tačiau Batševa ir Ida buvo šiltai sutiktos, jomis buvo pasirūpinta, suteikta viskas kas būtiniausia – maistas, šilti drabužiai. Kai Ida ir Batševa sirgo, Elena rūpinosi jomis kaip motina.

Apie gerus Elenos darbus sužinojo žmonės ir vis daugiau atvesdavo pas ją vaikų. Vienu metu be Batševos ir Idos gyveno dar  keturios  mergaitės. Gyvenimo sąlygos buvo problematiškos – daug žmonių, trūko  maisto.

Kartą policininkai atvyko į Elenos namus ir sunkvežimiu išsivežė kartu su savimi dvi mergaites. Elena verkė ir maldavo paleisti mergaites, tačiau veltui. Ji nepasidavė, nuvyko į už 25 kilometrų esantį miestą, kalbėjosi su kalėjimo viršininku, prašė jį išlaisvinti mergaites, tačiau Eleną sumušė, o abi suimtas mergaites  nužudė.  Elena ir toliau rūpinosi likusiomis mergaitėmis, visą laiką  jas  drąsindama.

Seserys Batševa Krubelnikaitė Levitan ir Ida Krubelnikaitė Marcus išsigelbėjo, jos gyvena Izraelyje.

 

PRANAS MEŠKAUSKAS, ONA MEŠKAUSKIENĖ  ir jų vaikai:

ANTANAS MEŠKAUSKAS,  TEODORAS MEŠKAUSKAS, STEFA JAKŠTIENĖ (MEŠKAUSKAITĖ), PETRAS MEŠKAUSKAS  ir jo žmona ZOSĖ MEŠKAUSKIENĖ

     meskauskai Ona ir Pranas Meškauskai

 

zose ir petras meskauskai

Petras Meškauskas ir jo žmona Zosė 1940 m.

antanas meškauskas

 Antanas  Meškauskas

teodoras meškauskas

Teodoras Meškauskas

  

stefa meskauskaitė

Stefa Meškauskaitė

stefa jakštienė

Šmuelis Chalozinas ir Stefa Jakštienė (Meškauskaitė)

2004 metų birželį

Chalozinų šeima užsiėmė žemės ūkiu – augino kviečius, miežius, rugius, linus. Laikė ir augino karves ir avis. 1937 m. Chalozinai nusipirko ūkį Licenavoj, apie 5 km nuo Kelmės. Šiam ūkiui priklausančiose žemėse buvo durpynas, todėl Chalozinai kasė, džiovino durpes ir pardavinėjo miestelyje.

 

   žydai laukuose

Chalozinų šeima per javapjūtę. Iš dešinės į kairę:  Liba, Hiršas, Sima, Šmuelis, Pese-Rivka, Chaja, Aronas, Ichakas

Kai prasidėjus karui, praeinant frontui, 1941 metais sudegė Kelmės miestelis, Chalozinų vienkiemyje susibūrė per šimtą miestelio žydų, kurie buvo išžudyti per antrąją akciją 1941 m. rugpjūčio 22 d..

Chalozinų ūkį Licenavoj atidavė vokiečių šeimai, kuri juo naudojosi iki karo pabaigos. Ši šeima pasitraukė kartu su vokiečių kariuomene 1944 m. rugpjūtį.

Po 1941 m. rugpjūčio 22 d. žudynių Chalozinai tapo benamiais, beturčiais, persekiojamais pabėgėliais. Tėvams Jakovui ir Sarai Reizl, broliams Hiršui, Aharonui ir Icchakui, Šmueliui, seserims Chavivai, Simai prireikė visokeriopos pagalbos. Ją suteikė kai kurie kaimynai valstiečiai gyvenę šalia.

Tėvai – Jakovas ir Sara surado prieglobstį neturtingo valstiečio Valčiuko daugiavaikėje šeimoje. Jiems buvo įrengta slėptuvė dviguboje namo sienoje. Tačiau Jakovą ir Sarą susekė ir nužudė. Jų globėjai Valčiukai irgi buvo priversti  slapstytis,  kol atėjo rusai.

Ypatingai brangi Chalozinams tapo Meškauskų šeima  – tėvai, broliai ir seserys, svainė, ištisas būrys Meškauskų šeimos narių  padėjo Chalozinams bendrom jėgom maistu, drabužiais, vaistais, slapstė, perspėjo dėl skundikų, dėl policijos veiksmų ir pan.

Iš Šmuelio Chalozino liudijimo:

Per visą karą Meškauskų namai buvo atviri žydams, kuriems trūko maisto, kuriems reikėjo pernakvoti. Meškauskų šeima padėjo viskuo, kuo tik galėjo. Jų namuose nuolat lankėsi ir būvojo Hirš Chalozin, Jakov Zak, Sima Chalozin, Chaviva Chalozin ir aš, Šmuel Chalozin. Pagalbą teikė ne vienas kuris šeimos narys, kaip kad buvo kitose šeimose, bet visa šeima: tėvas, motina, broliai, seserys ir svainė Zosė. Padėti žydams buvo tėvo nuostata, kurią priėmė visi.

Pagalbos priežastys:

 1. žemdirbių brolybė

 2. pagalba artimam

 3. pasipriešinimas žudynėms – nes niekaip negalėjo sutikti suo tuo, kad lietuvių policija žudytų Lietuvos piliečius – žydus.

Už šią pagalbą Meškauskų šeima iš nieko negavo jokio atlygio. Jiems grėsė mirtis ir turto konfiskacija. Todėl aš įsitikinęs, kad ši šeima užsitarnavo Pasaulio Tautų Teisuolių vardą. Mano akyse jie yra Pasaulio Tautų Teisuoliai nuo 1941 metų.

 

ADOLFAS STAŠKUS IR ZOFIJA STAŠKEVIČIENĖ

ida vileikiene

Ida  Rozengardaitė (Vileikienė) 

Ida Rozengardaitė (Vileikienė) gimė Šiaulių gete 1942 metų birželio 4 dieną Arono ir Liubos Rozengardų šeimoje. Kai tėvai sužinojo apie 1943-jų lapkričio 5-tos dienos vaikų akciją, jiems pavyko išnešti iš geto Idą, užmigdytą vaistais ir įdėtą į mažą krepšį. Jie atidavė mergaitę į Adolfo ir Zofijos Staškevičių šeimą, su kuriais prieš karą Idos tėvai nebuvo pažįstami. Padėjo bendras abiejų šeimų draugas. Kaimynams ir pažįstamiems Ida buvo pristatyta kaip anūkė. Ši paprasta priedanga buvo priimtina, kadangi keli vyresnieji Staškų vaikai gyveno atskirai. Kai frontas priartėjo prie Šiaulių, Staškevičių šeima kartu su Ida iki 1944 metų lapkričio pasitraukė į kaimą. 
Tikrieji Idos tėvai – Aronas ir Liuba Rozengardai, senelė ir dvi tėvo seserys po geto likvidavimo pateko į Štuthofą. Jie žuvo Pomeranijoje nuo šalčio ir bado “mirties žygio” metu.  

Mergaitė liko gyventi ją priėmusioje šeimoje. Iki šešerių metų amžiaus Ida ir galvojo, kad Staškevičiai yra tikrieji jos tėvai. Idai užaugus ir pradėjus ieškoti informacijos apie savo biologinius tėvus, daug padėjo  draugai iš Izraelio, su kuriais Ida Vileikienė  palaiko ryšius iki šių dienų.

 

  STASĖ VAITKAITYTĖ (RAZGIENĖ)

 BRONĖ VAITKAITYTĖ (VANSAUSKIENĖ) 

 vaitkaitytes

Bronė ir Stasė Vaitkaitytės. Prieškarinė nuotrauka

  

stasė vaitkaitytė

Stasė Vaitkaitytė su Joeliu Trovbergu Fotografuota 1944 05 19. Šią fotografiją Stasė perdavė Joelio močiutei Rozalijai į getą

Vokiečių  okupacijos metais 1940 m. gimęs Joel Trovberg (Jozelis Traubergas), kartu su savo motina Klara-Chaja Kacaite-Trovberg, seneliu Naum Trovberg ir senele Rozalija Trovberg atsidūrė Kauno gete. Joelio tėvą – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentą Judl Trovberg pirmomis karo dienomis baltaraiščiai paėmė tiesiai iš namų ir daugiau jo niekas nematė. Šeimoje nusprendė gelbėti berniuką – Joelį, jį sutiko paimti Stasė Vaitkatytė-Ruzgienė, prieš karą dirbusi namų ūkio darbus pas Joelio senelę Rozaliją. Stasė daug kartų aplankė šeimą gete, stengėsi  padėti. Joelio artimieji sukūrė legendą, pagal kurią berniukas tapo Stasės sūnumi nuo vokiečių kareivio. Su vaiku visą laiką buvo kalbama tik vokiškai, kitos kalbos jis nežinojo. 1944-jų vasarą Stasė maiše išnešė iš geto užmigdytą berniuką ir jie nuvažiavo pas Stasės seserį Bronę Vaitkaitytę-Vansauskienę į Panevėžio rajoną. Po mėnesio Stasė su berniuku grįžo į Kauną, kur Stasė Žaliakalnyje, policininkui priklausančio namo pusrūsyje, nuomavo kambarį. Iki Kauno išvadavimo nuo vokiečių, Stasė nei karto neišleido berniuko nei į koridorių, nei į lauką, kalbėjosi jie pašnibždomis, valgį dalino į mažus kąsnelius. Taip, padedant savo seseriai Bronei, Stasė  Vaitkaitytė-Ruzgienė išgelbėjo berniuką nuo pražūties.

Joelio motina Klara-Chaja Trovberg, senelis Naum Trovberg ir senelė Rozalija Trovberg likviduojant Kauno  getą pateko į koncentracijos stovyklą ir žuvo.

 

Parengė VVGŽM Žydų gelbėjimo

ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja

Danutė Selčinskaja

 

Informacija atnaujinta: 4/23/2007
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel.  tel. 8 663 53322,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.