2008 m. balandžio 9 d. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus Tolerancijos centre pristatė vienintelį Lietuvoje JAV dailininko IRVINGO NORMANO paveikslą „The Golden Calf“ („Aukso veršis“, 1957), kurį muziejui dovanojo dailininko našlė Hela Norman.
Vilniuje gimęs Irvingas Normanas (1906-1989) tapo vienu ryškiausių 20 a. JAV dailininkų, socialinio realizmo mene atstovų. Jo paveikslai monumentalūs, gilūs ir šokiruojantys, kupini išieškotų detalių ir atveriantys jautrų menininko žvilgsnį į didžiąsias pasaulio ir žmogaus tragedijas. „Jis gąsdina žmones... Normano socialinė kritika smogia žemiau juostos“ – tai San Francisko Kronikos meno kritiko Alfredo Frankensteino žodžiai. Atskleisdamas visuomenės skaudulius, pats I. Normanas tesiekė vieno – papasakoti tiesą apie savo laikmetį.
I. Normanas atvyko į JAV 1923-aisiais kaip žydų imigrantas ir iš pradžių dirbo kirpėju. 1938-aisiais išvykęs į Ispaniją, jis išgyveno tuo metu vykusį civilinį karą, kuris amžiams paveikė jo sąmonę ir pastūmėjo meninei saviraiškai.
Grįžęs į JAV I. Normanas pradėjo piešti, išliedamas patirtą siaubą ir giliai sąmonėje įstrigusius vaizdinius. Parodęs darbus pažįstamiems menininkams, po teigiamų įvertinimų 1940 m. persikėlė į San Franciską studijuoti dailės. Kalbėdamas apie tą periodą dailininkas prisipažino, kad iš pradžių bijojo spalvų – jo piešiniai būdavo juodai-balti. Vėliau spalvotais pieštukais, po to akvarele dailininkas savo vizijoms suteikdavo vis daugiau spalvų, kol galiausiai galutinai perėjo prie tapybos.
Pagrindinės temos, vyraujančios ir nuolat atsikartojančios Normano darbuose, yra industrializmas, urbanizmas ir karas. Iš pažiūros jo darbai monumentalūs, tačiau pilni įvairiausių detalių, smulkmenų ir daug chaotiško judėjimo. Jis norėjo kalbėti apie didžiųjų miestų šurmulį ir sumaištį, apie žmones, kurie tarsi pranyksta urbanistinėje erdvėje. Hela Norman, kalbėdama apie vyro kūrybą, sakė: „Jo kuriami personažai nėra nei blogi, nei geri, jie tiesiog įkalinti tam tikrame istorijos laike. Dažnai mūsų troškimai ir poreikiai tempia mus, ir mes einame aklai, nežinodami kur... O jis tikėjo, kad galima rasti išėjimą iš to. Todėl ir tapė.“ Kalbėdamas apie savo kūrinius I. Normanas vadino save XX a. evoliucijos padarinių diagnozuotoju. „Didžiausią pasitenkinimą jaučiu tada, kai atrandu tinkamą simbolį ir reikiamą spalvą perteikti tai, ką matau ir išgyvenu, kai žmonės supranta paveikslą.“
Oficialiame meno pasaulyje dailininkas ilgą laiką nebuvo pripažintas, nors daugelis matė ir suprato jo darbų vertę. I. Normanas įsitikinęs, kad parodų kuratoriai ir muziejų direktoriai nenorėjo jo darbų eksponuoti, nes bijojo realybės, kurią jis vaizdavo, bijojo pripažinti dabartinę žmogaus būseną. Pasaulis nebuvo pasiruošęs matyti tokio meno su nauju atviru požiūriu.
Vertinga dailininko našlės H. Norman dovana Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui – Irvingo Normano paveikslas „Aukso veršis“ – Lietuvą pasiekė mecenatės ir meno mylėtojos iš JAV Susan Carson dėka. Paveikslo pristatymo renginyje, kurį vedė muziejaus mokslinė sekretorė dr. Kamilė Rupeikaitė, žodį tarė muziejaus direktorius Markas Zingeris, mecenatė S. Carson, I. Normano kūrybą pristatė menotyrininkė dr. Vilma Gradinskaitė, grojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentės – fleitininkės Eglė Juciūtė, Ieva Siautilaitė ir smuikininkė Anna Kasperovič.
|
