Henrikas Jonaitis 1980 m. Jad Vašem pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu
VVGŽM, GS, f. 1, b. 207

Prieš karą Henrikas Jonaitis gyveno Plungėje, mokytojavo Plungės gimnazijoje (prieš tai buvo Kaune studijavęs mediciną). Plungėje jis pažinojo advokato Hiršo Rolniko šeimą. Po kiek laiko H. Rolnikas su žmona Taiba ir keturiais vaikais – Miriam, Maša, Raja ir Ruviku – persikėlė į Vilnių. Mokytojas Henrikas Jonaitis taip pat atvyko į Vilnių ir prieš karą gyveno Šopeno gatvėje, dirbo fizikos ir matematikos mokytoju Vilniaus I-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi ir Maša bei Miriam Rolnikaitės. Prasidėjus nacių okupacijai, Henrikas Jonaitis stojo į persekiojamų žydų pusę ir bet kokiomis aplinkybėmis nebijojo jiems ištiesti pagalbos rankos.

Jau antrą karo dieną supratęs, kad netrukus Vilnių užims vokiečiai, Hiršas Rolnikas nusprendė su šeima trauktis ir išskubėjo į stotį bilietų. Esant visuotinei suirutei ir panikai H. Rolnikas pasimetė nuo žmonos ir vaikų.  Jis įsiprašė į besitraukiančių į Minkso pusę rusų kareivių mašiną, o tolesnį karo laikotarpį praleido su 16-ąja lietuviškąja divizija.

Nuo vyro pasimetusi T. Rolnikienė su vaikais grįžo namo. Netrukus visi Vilniaus žydai buvo suvaryti į getą. Į getą pateko ir T. Rolnikienė su vaikais. Jos dukrai Mašai tuo metu buvo keturiolika metų. H. Jonaitis jiems nuolat kuo galėdamas padėdavo: nešdavo maisto, pinigų, drabužių, apsiėmė saugoti advokato H. Rolniko biblioteką, tarpininkaudavo susirašinėjant, perduodavo laiškus, palaikė ryšius su žmonėmis, kurie stengėsi gelbėti Vilniaus geto žydus. H. Jonaitis padėjo iš geto į HKP patekusią Miriam Rolnikaitę pervesti pas Konstantiną Jablonskį, kuris buvo sutaręs su kunigu Juozu Stakausku, kad šis priims Mirą į Šv. Ignoto gatvėje esančiame vienuolyne kartu su bendraminčiu Žemaičiu įrengtą slėptuvę. H. Jonaitis Mirą ten palydėjo, čia mergina ir sulaukė išvadavimo. Likviduojant Vilniaus getą, T. Rolnikienė su dviem mažesniaisiais vaikais – devynerių Rajyte ir septynerių Ruviku – buvo nužudyti (spėjama, išvežti į Aušvicą), o Maša Rolnikaitė išvežta iš pradžių į Kaizervaldą Rygoje, vėliau perkelta į Štrasdenhofą (taip pat Rygoje), dar vėliau – į Štuthofą.

Hiršui, Mašai ir Miriam Rolnikams pavyko išlikti gyviems. Marija Rolnikaitė visas patirtą kančias ir siaubą aprašė per visus karo metus rašytame dienoraštyje „Turiu papasakoti“ (išleistas 1963 m.; išverstas į 18 kalbų). H. Jonaitis taip pat išgelbėjo savo studijų Kauno medicinos universitete laikų bendramokslį Gutmaną. Praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios, H. Jonaitis susisiekė su į labai sunkią padėtį patekusiu Gutmanu ir jį paslėpė savo sesers namuose atokiame kaime. Kai vienoje slapstymosi vietoje tapdavo pernelyg pavojinga, H. Jonaitis pasirūpindavo rasti kitą vietą ir savo bičiulį pervesdavo ten. Visu karo laikotarpiu jis aktyviai rūpinosi tiek Gutmanu, tiek kitais žydais.

Parengė Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus muziejininkė Jovita Stundžiaitė