Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI
GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS…

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2016 metų rugsėjo 28 diena

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus Teisuolius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

Žmonės, gelbėję žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybe ir gerove. Kaip tik todėl savo šalyje, Lietuvoje, žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, kuriuose išgraviruoti žodžiai Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sistemingiems žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo nemažai vietinių talkininkų. Žydų gelbėtojams ir jų globotiniams pavojus grėsė nuolat. Priimdami sprendimus, keliančius didžiulį pavojų šeimai, žydų gelbėtojai neabejotinai labai rizikavo. Žydų gelbėjimas per Holokaustą – tai ne vienadienis reiškinys: kad išgelbėti vieną žmogų, kaip taisyklė, reikėjo visų šeimos narių pritarimo, daugelio žmonių pastangų ir pasiaukojimo.

Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota keliolika žydų gelbėtojų šeimų, gyvenusių įvairiuose Lietuvos rajonuose, kaimuose ir miesteliuose, gelbėjusių pasmerktuosius mirti jau pirmomis nacių okupacijos dienomis, kai Lietuvos piliečiai žydai staiga tapo visiškai beteisiais, nuožmiai persekiojamais ir žudomais žmonėmis.  

Telšių rajone Vydmantų kaime ūkininkavusios Kacų šeimos narių gelbėtojais tapo šio krašto ūkininkai, kaimynai ir pažįstami. Per šią ceremoniją apdovanoti Chanos Jadvygos Kacaitės-Povilionytės gelbėtojai Stasys ir Juzė Adomavičiai, per karą gyvenę Šilų k., Telšių rajone.

Šiandien sunku net bandyti įsivaizduoti kiek reikėjo ryžto, drąsos Katerinai Bagdanavičienei, kuri 1941-ųjų liepą, prasidėjus itin žiaurioms žydų žudynėms, iš Darbėnų sinagogos parsivežė ten įkalintas Rivą Šatelienę ir Chasią Šubicaitę, neva, darbams, iš tiesų turėdama tik vieną tikslą – išgelbėti joms gyvybę. Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai bei Barbora Žilytė gelbėjo ir kitas darbėniškes – Ciporą Zimanaitę ir Rochą Judilaitę.

Biržų rajono valstiečiai Kazys ir Kazimiera Balčiūnai prie savo namų slenksčio rado Kupreliškių (Biržų r.) gyventojos Doros Manienės sūnelį Abelį, kurį ten paliko nelaiminga motina, tikėdamasi kad vaiką išgelbės geraširdžiai valstiečiai. Ir ji neapsiriko, vaiką gelbėjo visa Balčiūnų šeima, o berniuko motiną išgelbėjo Biržų rajono valstiečių Romo ir Elzės Jievaltų šeima.

Giedraičių krašto šviesuoliai – dailininkas, kultūros veikėjas, pedagogas Antanas Jaroševičius ir jo žmona Marcelė bei žinoma Giedraičių krašto visuomenės veikėja, mokytoja Malvina Valeikienė ir jos dukra Milda nuo pat pirmųjų karo Lietuvoje dienų gelbėjo Giedraičių gyventoją Esfirą Gutmanaitę. Tik šių žmonių dėka Esfira ir jos motina Beilė Gutmanienė išliko gyvos.

Jau pirmaisiais fašistinės okupacijos mėnesiais pasireiškė Šeduvos klebono prelato Mykolo Karoso  bebaimiškumas ir humanizmas. Prelatas pamaldų metu Šeduvos bažnyčioje viešai perspėjo parapijiečius neprisidėti prie kaimynų žydų persekiojimo ir naikinimo. Krikštydamas keletą miestelyje gerbiamų žydų tautybės žmonių, prelatas tikėjosi, jog Krikšto sakramentas išgelbės juos nuo mirties. Deja, nepraėjus nei trims savaitėms po krikšto, visi naujieji krikščionys buvo sušaudyti. Vienintelę išlikusią gyvą Sulamitą Nolienę keletą dienų prelatas slėpė už altoriaus, kol surado jai prieglobstį ūkininkų Paluckų šeimoje.

Viena iš šeimų, į kurią pagalbos kreipėsi eržvilkiečiai Chaimas Goldšteinas su žmona Menucha ir dviem sūnumis, buvo mažažemiai valstiečiai Pranas ir Barbora Kriskai iš Užvarnių kaimo (Tauragės r.). Kriskams bei kitiems Eržvilko apylinkių valstiečiams padedant,Chaimas Goldšteinas su žmona ir sūnumis išliko gyvi.Šių dienų sulaukusi Zuzana Kriskutė-Skarbalienė ir dabar prisimena tuos takelius, kuriais jai naktimis, tuomet dvylikametei  mergaitei, reikėdavo pervesti žydus į saugesnes vietas.

Nuo 1941-ųjų liepos Šilalės rajone slapstėsi seserys Sara ir Cipora Grosmanaitės. Jas gelbėjo Bronės ir Juozo Gedeikių šeima, Šilalės klebonijoje gyvenusios vienuolės, o nuo 1943-ųjų vasaros iki 1944-ųjų Sarą Grosmanaitę slapstė Gintališkių, o vėliau Gadunavo parapijos klebonas Ignacas Spudas.

Vilkaviškio rajono Audiejiškių kaimo gyventojai Juozas ir Marcelė Zaveckai organizavo Pilviškių gyventojų Berlo ir Esteros Krengelių, jų sūnaus Abraomo ir vilkaviškiečio Jakutielio Fridmano gelbėjimą.

Karo metais trys garbingos šeimos – Gravrogkų, Daugėlų ir Poliakų gyveno Medvilionių dvarelyje (Joniškio r.) apie 20–30 metrų vienuose nuo kitų nutolusiuose pastatuose. Šie artimais ryšiais susiję žmonės karo metais išlaikė tikrąjį žmoniškumo išbandymą – išgelbėjo Šiaulių matininką Jokūbą Barilką visus karo metus jį slapstydami Medvilionių dvarelyje.

Po kelių itin žiaurių žudymo akcijų įvykdytų Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getuose, getų kaliniams tapo aišku, jog visų geto gyventojų laukia tragiškas likimas. Daugelis bandė susisiekti su pažįstamais lietuviais už geto ribų ir, atsiradus menkiausiai galimybei, gelbėti savo vaikus ar gelbėtis patiems.

Per šią ceremoniją apdovanotos kelios žydų gelbėtojų šeimos, gelbėjusios žmones, pabėgusius iš Kauno ar Vilniaus getų įvairiais jų gyvavimo laikotarpiais.

Tarpininkaujant Vilniaus valstybinio archyvo direktoriui kunigui Juozui Stakauskui, gelbėjusiam Vilniaus geto žydus, iš Vilniaus geto pabėgęs studentas Jehošua Trigoras (Ovsejus Tregubovas) rado prieglobstį netoli Aukštadvario, Naujalaukio viensėdyjeūkininkų Stefanijos ir Alfonso Jakimavičių šeimoje. Stefanijos ir Alfonso Jakimavičių pagalbininkais gelbėjant Jehošua tapo jų dukra Sabina ir tuo metu ūkyje dirbęs Stasys Agentavičius.

Vilnietė gydytoja Janina Stružanovska puikiai žinojo, kas gresia jai ir jos vaikams, jei vokiečiai jų namuose ras besislapstančius žydus, bet vis tiek padėjo persekiojamiems žmonėms. Ji priglaudė vilnietę advokatę Jeleną Vidučanskają, jos dukrą Tamarą ir Tamaros auklę Anastasiją Voitkevič, gelbėjo ir kitus Vilniaus geto žydus.

Helenos Talkevičiūtės sumanumo dėka išliko gyvi Vilniaus geto kaliniai – Helenos auklėtinis Benjaminas Goniondskis ir jo motina Rivka Goniondskienė.

Ne vieną grėsmingą incidentą išgyveno Antanas ir Monika Lazdauskai, gelbėdami pabėgėlius iš Kauno geto, kurie slapstėsi Jurbarko rajono miškuose, Stakių apylinkėse. Apie Lazdauskų pagalbą liudija išsigelbėjusieji Hiršas Fainšteinas, Frida Karpulienė (Fridmanaitė).

Jurbarko rajono valstiečiai – Antanas ir Julija Pikčiūnai, Ona ir Juozas Stasiūnaičiai priglaudė ir išgelbėjo iš Kauno geto pabėgusius Icchaką Filcą, Rachelę Drukmanaitę (vėliau Filc), Chaviva Meriašaitę (Liberman), Šeiną Aleksandrovičiūtę (Jaffa Brindt), Elijaševičių šeimą.

Petronėlė Rudzevičiūtė (vėliau Aukštakienė), karo metais trylikametė mergaitė, įsitraukė į žinomų Kauno žydų gelbėtojų Binkių – Likevičių organizuotą pagalbą Kauno geto žydams ir, nepaisant savo jaunyvo amžiaus, sugebėjo padėti daugeliui žmonių.

Rozai Finaitei buvo septyneri, kai ji pateko į Kauno getą. Per Vaikų akciją  Kauno gete Rozą pavyko paslėpti, jos nesurado, o kai Rozos tėvas Rafaelis Finas jau buvo visiškoje neviltyje ir nežinojo kur ieškoti pagalbos – visai nepažįstamas žmogus, Antanas Blažaitis, pasiūlė jam atvesti Rozą į jo namus. Adelė ir Antanas Blažaičiai, auginę du savo vaikus – sūnų ir dukterį, tuo metu jau buvo priglaudę ir kelių mėnesių kūdikį, mergaitę, kurią krepšyje, įdėję raštelį su prašymu gelbėti kūdikį, prie jų namų paliko į sušaudymą varomi tėvai. Šiandien pagerbtas Rozos Finaitės (Strašunski) ir antrosios Blažaičių išgelbėtos mergaitės, vėliau Blažaičių įdukrintos Irenos Margaritos Blažaitytės gelbėtojų – Valentinos Eugenijos Liutikienės (Blažaitytės) ir Adelės Blažaitienės atminimas.

Dažnai keisdamos gyvenamąją vietą Kaune ir aplinkiniuose kaimuose seserys Viktorija ir Elena Jacinavičiūtės išgelbėjo mažametę mergaitę Adą Chaną Feldšteinaitę, o žuvus jos tėvams,  ją ir užaugino.

Jei ne Stanislovas ir Leokadija Mitkai,  Kauno žydų ligoninės Bikur Holim medicinos seselės Ritos Krokaitės (Relės Krok), kaip ir daugumos kitų Kauno žydų, likimas būtų buvęs tragiškas. Stanislovui Mitkui paraginus, Rita Krokaitė pabėgo iš Kauno geto, o jo žmonai Leokadijai pasiūlius, apsigyveno Mitkų namuose Kaune ir išliko gyva.

Michalinai Gedmantienei ir jos dukrai Gražinai Gedmantaitei (Ramūnienei) nestigo narsos padėti mirtinos negandos ištiktiems žmonėm. Tris metus savo mažame butelyje Kaune jos dalinosi duona su Malka Zeliksonaite-Gurvičiene, Malkos dukra Lilijana ir Stefanija Kačelnikova.

Praėjus daugiau nei septyniasdešimt metų po karo, kai daugumos gelbėtojų ir išsigelbėjusių žmonių jau nebėra tarp mūsų, vis sunkiau surasti žmonių, kurie galėtų tiksliai atkurti savo ar savo artimųjų išsigelbėjimo istoriją, patvirtinti vieną ar kitą gelbėjimo istorijos faktą. Keletą sudėtingų gelbėjimo istorijų pavyko atskleisti ne tik žydų gelbėtojų ar išgelbėtųjų artimiesiems padedant, bet ir aktyviai į pagalbą įsitraukus žydų gelbėtojų kraštiečiams, istorikams.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993–2015 metais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1344 Lietuvos piliečiai, nepabūgę grėsusio pavojaus ir kartu su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais pasipriešinę okupaciniam režimui ir išgelbėję ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam gyvybę.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2016 m. rugsėjo  26 d. dekretu Nr. 759  Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 46 asmenis, iš kurių 2 sulaukė šių dienų, kiti, deja, apdovanojami jau po mirties.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos Valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

JUZĖ ADOMAVIČIENĖ
STASYS ADOMAVIČIUS


Iš dešinės: Stasys Adomavičius, Chana Kacaitė  (Jadvyga Povilionytė).

Trečia iš kairės: Feiga Kacaitė (Zita Povilionytė-Sabaliauskienė)

Prieškariu Vydmantų kaime netoli Varnių gyveno didelė Esteros ir Šliomos Kacų šeima. Kacai augino keturiolika vaikų, ūkininkavo. Estera Šneideraitė-Kacienė mirė 1938 metais, po metų mirė ir jos vyras Šlioma Kacas. Vydmantuose gyveno ir Esteros Kacienės brolis Leiba Šneideris su žmona Cvija ir trimis vaikais. Dauguma šios didelės šeimos narių tapo genocido aukomis. Tačiau trys seserys Kacaitės Feiga, Ita, Chana, brolis Šolomas ir senųjų Kacų anūkė Sara Buchaitė išliko gyvi. Prie to labai prisidėjo kunigas Juozas Gasiūnas: jis pakrikštijo Kacų vaikus, jam tarpininkaujant Kacų krikštatėviais ir gelbėtojais tapo šio krašto ūkininkai, kaimynai ir pažįstami. Kacų vaikams buvo parūpinti dokumentai lietuviškais vardais ir pavardėmis. Feiga Kacaitė tapo Zita Povilionyte (vėliau Sabaliauskienė), Ita – Terese Povilionyte (vėliau Lileikienė), Chana – Jadvyga Povilionyte, Šolomas Kacas – Juozu Poviliūnu, o senųjų Kacų anūkė Sara Buchaitė tapo Aldona Povilionyte.

Zitą (Feigą) Povilionytę-Sabaliauskienę išgelbėjo Stanislava ir Stanislovas Burbos, Teresę (Itą) Povilionytę-Lileikienę išgelbėjo Uršulės ir Vlado Šleževičių šeima, brolį Juozą Šolomą gelbėjo kaimynai Gintalai, o Jadvygą (Chaną) Povilionytę – Stasys ir Juzė Adomavičiai, gyvenę Šilų kaime.

Kai pasklisdavo kalbos, kad Šliomkosvaikai slapstosi, gelbėtojai juos išveždavo pas savo draugus arba pažįstamus. Ir po karo seserys Kacaitės kurį laiką liko gyventi pas savo gelbėtojus, o draugiškus, itin šiltus ryšius su jais palaikė iki pat gyvenimo pabaigos. Dauguma Kacų šeimos narių gelbėtojų jau yra apdovanoti anksčiau, o per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Chanos Jadvygos Kacaitės-Povilionytės gelbėtojai – Stasys ir Juzė Adomavičiai.

SABINA AGENTAVIČIENĖ (Jakimavičiūtė)
STASYS AGENTAVIČIUS
STEFANIJA JAKIMAVIČIENĖ
ALFONSAS JAKIMAVIČIUS

Stasys Agentavičius ir Sabina Agentavičienė (Jakimavičiūtė)
su sūnumis Anzelmu ir Stasiuku. 1961
Jakimavičių šeima tremtyje, Sibire. Sėdi pirmoje eilėje iš kairės:
Stefanija Jakimavičienė, Joana Jakimavičienė (Anzelmo žmona), Anzelmas Jakimavičius, Alfonsas Jakimavičius. Antroje eilėje iš kairės: Irena Jakimavičiūtė, Anelė Jakimavičiūtė. 1954 rugpjūčio 12

1943-iųjų rudenį, padedant kunigui Juozui Stakauskui, iš Vilniaus geto pabėgo chemikas, būsimas Vilniaus universiteto docentas Jokūbas Žirinauskas ir studentas Jehošua Trigoras (Ovsejus Tregubovas). Jehošua Trigoras liudija, kad, būdamas Vilniaus gete, gavo kunigo J. Stakausko raštelį, kuriame buvo parašyta: „Patariama kuo greičiau pakeisti gyvenamąją vietą. Jei susidarytų sunkumų, prašome kreiptis į kunigą Gediminą Pileckį“, ir nurodytas adresas. Tarpininkaujant kunigams, Vilniaus geto bėgliams slėptuvė buvo rasta Aukštadvario apylinkėse. Jokūbą Žirinauską priglaudė ir išgelbėjo Srėdninkų kaimo ūkininkų Henriko ir Marijos Mališauskų šeima, o Jehošua Trigoras rado prieglobstį pas Mališauskų gimines Naujalaukio viensėdyje gausioje ūkininkų Stefanijos ir Alfonso Jakimavičių šeimoje.

Iš Jakimavičių dukters Sabinos Jakimavičiūtės (vėliau Agentavičienė) prisiminimų:

Iš tėvų pokalbių sužinojau, kad teta Marija Mališauskienė, mamos brolio Henriko Mališausko žmona, atvedė į mūsų namus jaunuolį, kuris paskui pas mus slapstėsi. Tėvai įspėjo vyresnius vaikus, kad nieko nepasakotume apie mūsų sodyboje besislapstantį žmogų. Jei sužinos vokiečiai, gali mus visus sušaudyti. Aš supratau, kad tai žydas, o galutinai tuo įsitikinau, kai mama prašydavo padėti gaminti ir nunešti jam valgyti – tas maistas dažnai būdavo kitoks, negu valgėme mes. Tas jaunuolis pas mus slapstėsi žiemą ir vasarą, kol pasitraukė vokiečiai. Žiemą tvarte, prie gyvulių, jam buvo įrengta slėptuvė. Kartais mes, vyresni vaikai, padėdavome pripildyti kubilus vandens antrame trobos gale. Žinodavome, kad bus šildomas vanduo, prikaitintos krosnys ir bus atvestas išsimaudyti ir sušilti jaunuolis (jį vadinome „studentu“). Vasarą matydavau, kaip pas mus tarnavęs Stasys Agentavičius eidavo su maistu į mišką, kur „studentui“ buvo įrengtas bunkeris.

Kurį laiką mūsų sodyboje slapstėsi ir kiek vyresnė už mane žydaitė. Žiemomis jos nebūdavo. Nei jos vardo, nei iš kur ji, tiksliai nežinau. Man atrodo, tai buvo tėvų pažįstamų Aukštadvario žydų duktė. Jos tėvą sušaudė pirmomis karo dienomis. Mes, Jakimavičių vaikai, ypač vyresnieji, padėdavome tėvams. Padėdavau ir dirbti ruošos darbus, ir gaminti maistą, dažnai lydėdavau Stasį, kai jis nešdavo į bunkerį „studentui“ maisto. Mums būdavo liepta stebėti, ar sodybos link nesiartina nepažįstami žmonės, jei ką pamatydavome, privalėdavome pasakyti tėvams arba Stasiui Agentavičiui, o jie jau žinojo, ką daryti.

Manau, kad geri santykiai bei tvirtas tėvų nusiteikimas gelbėti nekaltus persekiojamus žmones ir lėmė, kad nacių okupacijos metais jie rizikavo savo ir artimųjų gerove ir gyvybe, gelbėdami žydus.

PETRONĖLĖ AUKŠTAKIENĖ


Petrutė Rudzevičiūtė (vėliau Aukštakienė)

Prasidėjus karui, Kauno veterinarijos akademija tapo apsupta nacių mirties fabrikų. Jos teritorija ribojosi su getu, netoli ėjo kelias į IX fortą. Veterinarijos akademijos darbuotojams dažniau negu kitiems Kauno gyventojams tekdavo matyti vežamas į IX fortą aukas, girdėti šaudymus, kulkosvaidžių kalenimą ir matyti daug žvėriškumų, nesuvokiamų sveiku protu. Jau pirmaisiais nacių okupacijos metais akademijos darbuotojai užmezgė ryšius su getu. Jie perduodavo geto kaliniams laiškus, nešdavo maisto, parūpindavo sunkiai geto kaliniams prieinamų vaistų.

Tarp Veterinarijos akademijos darbuotojų, visą laiką ieškojusių, kaip padėti persekiojamiems žydams, buvo ir biologė Natalija Likevičienė, daugelio Kauno geto kalinių žinomos žydų gelbėtojos Sofijos Binkienės dukterėčia, Natalijos vyras inžinierius Vytautas Likevičius ir karo metais pas Likevičius gyvenusi trylikametė mergaitė Petronėlė Rudzevičiūtė (vėliau Aukštakienė).

1967 m. išleistoje S. Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ apie Natalijos ir Vytauto Likevičių veiklą ir jų augintinės Petronėlės Rudzevičiūtės indėlį, gelbėjant žydus, rašė 1943 m. iš Kauno geto su 5-erių metų sūnumi pabėgusi Golda Perienė.

Iš G. Perienės prisiminimų: Man vis atrodydavo, kad Likevičių butas skirtas ne jų šeimai, ne jų vaikučiams, o tiems nelaimingiesiems, kuriuos Natalija gelbėjo. Nustatyta namuose tvarka, visas šeimos gyvenimo grafikas buvo subordinuoti pirmiausia „svečiams“, jų patogumui, jaukumui ir saugumui. N. Likevičienės butas buvo „tranzitinė būstinė“. Čia žmonės apsistodavo neilgam, laikinai, kol rasdavo saugesnę vietą.

Likevičiai palaikė ryšius su kitais žydų gelbėtojais: S. Binkiene, V. Varčiku, O. Dauguvietiene, P. Baubliu, Zubovais, N. Jegorova, H. Holzman, E. Kutorgiene ir kitais. Vytautas Likevičius dažniausiai išveždavo žmones į tolimesnes, saugesnes, vietas, Natalija Likevičienė parūpindavo tinkamus dokumentus ir eidavo per žmones, ieškodama vietų vaikams ir suaugusiems paslėpti. Petronėlė Rudzevičiūtė padėdavo išnešti iš geto kalinių daiktus (dalis daiktų buvo nuolat laikoma Veterinarijos akademijoje), pervesdavo žmones į saugesnes vietas.

Iš G. Perienės prisiminimų: Net N. Likevičienės auklėtinė Petrė Rudzevičiūtė (dabar Aukštakienė), 13 metų mergaitė, ir ta buvo įtraukta į darbą. Kad kaimynams nebūtų įtartinas padidėjęs Likevičių buto lankomumas, judėjimas, reikėjo sudaryti tam tikrą visuomenės nuomonę apie „svečius“. Ir Petrė, Natalijos pamokyta, pasakodavo smalsioms kaimynėms visokias istorijas apie „svečius“, kad pateisintų jų buvimą.

1996 m. Natalija ir Vytautas Likevičiai ir Petronėlė Rudzevičiūtė-Aukštakienė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, Natalija ir Vytautas Likevičiai 2005 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

KATERINA BAGDANAVIČIENĖ
BENEDIKTAS BAGDANAVIČIUS
BARBORA ŽILYTĖ


Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai su dukra Laimute
prie Būtingės pereinamojo punkto pastato, 1930


Barbora Žilytė (antra iš dešinės) su Šatelių šeima

Benediktas ir Katerina Bagdanavičiai 
su sūnumi Ramučiu tremtyje Sibire. Irkutsko sritis, 1951
 

Į Darbėnus, kur prieškariu gyveno apie 600 žydų, nacistinės Vokietijos kariuomenė įžengė jau pirmą karo dieną. Iš karto prasidėjo represijos ir žydų žudynės. 1941 m. birželio 29 d. apie 150 Darbėnų žydų vyrų buvo sušaudyti, o likusieji per 400 senų vyrų, moterų, vaikų buvo uždaryti sinagogoje miestelio centre ir buvo saugomi policininkų. Sinagogoje žmonės buvo laikomi pasibaisėtinomis sąlygomis, kasdien visi laukė mirties. Po mėnesio buvo paskelbta, kad Darbėnų apylinkių ūkininkai gali imti darbams žydų moteris ir išlikusius vyrus. Riva Šatelienė liudijo (R. Šatelienės 1956-08-24 apklausos protokolas Klaipėdos milicijoje): ją ir kitą darbėniškę Chasią Šubicaitę 1941-ųjų liepos pabaigoje į savo ūkį pasiėmė Benediktas ir Katerina Bagdanavičiai. Į Darbėnus vežimu parsivežti Rivos Šatelienės ir Chasios Šubicaitės atvyko Katerina Bagdanavičienė. Važiuojant namo į Būtingę, ji pasakė moterims, kad jų tikslas – ne turėti ūkyje darbininkių, jų jiems netrūksta, o sunkią valandą padėti joms. Tačiau jau rugsėjo mėnesį buvo atsiųstas rašytinis įsakymas grąžinti žydes į Darbėnų sinagogą. Benediktas Bagdanavičius nuvežė moteris, jas užregistravo, bet sutarė, kad, iškilus pavojui, jos grįžtų į jo sodybą. Per pažįstamus darbėniškius B. Bagdanavičius pasirūpino, kad sinagogą saugojusi sargyba gautų per akis degtinės, ir maždaug po savaitės Riva Šatelienė, Chasia Šubicaitė, sužinojusios apie gresiančius šaudymus, ištaikiusios momentą, kai sargyba naktį miegojo, pabėgo iš sinagogos ir grįžo pas Bagdanavičius. Pas Kateriną ir Benediktą R. Šatelienė ir A. Šubicaitė pragyveno 2,5 metų. Bagdanavičius po svetainės grindimis buvo įrengęs slėptuvę, į kurią buvo galima patekti per spintą, išėmus dugno lentas. Vėlyvą 1943-iųjų rudenį Bagdanavičiai sužinojo, kad jų žydes pastebėjo kaimynai, todėl buvo skubiai rasta nauja vieta – Rivą ir Chasią priėmė nuošalioje Medomiškio sodyboje gyvenusi Barbora Žilytė. Pas ją Riva ir Chasia gyveno iki 1944-ųjų spalio. Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai itin rizikavo ir gelbėdami kitas darbėniškes žydes. Gydytoją Jocheved Marijampolskaitę, jai labai prašant, Bagdanavičius nuvežė pas jos gerus pažįstamus į Liepoją. Kelionė buvo ilga ir labai pavojinga, reikėjo sukarti apie 60 km, vis dėlto tikslą jie pasiekė sėkmingai. Deja, po kurio laiko Bagdanavičiai sužinojo, kad J. Marijampolskaitė buvo priversta išeiti iš savo pažįstamų namų, bandė grįžti pas Bagdanavičius, bet pakeliui buvo sugauta nacių ir nužudyta. 1942 m. iš Liepojos Benediktas Bagdanavičius parsivežė dar vieną darbėniškę – Rochą Judilaitę, ji pas juos išbuvo iki 1943 m. rudens. Ne kartą pas Bagdanavičius buvo prisiglaudusi ir darbėniškė Cipora Zimanaitė, vėliau ją gelbėjo Pelėkių kaime gyvenę Bronė ir Viktoras Skripkauskai. Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai išgelbėjo ne tik Rivą Šatelienę ir Chasią Šubicaitę, gyvybiškai svarbią pagalbą jie suteikė ir kitoms darbėniškėms: Jocheved Marijampolskaitei, Ciporai Zimanaitei, Rochai Judilaitei.

KAZIMIERAS BALČIŪNAS
KAZIMIERA BALČIŪNIENĖ
GENOVAITĖ GRUBINSKIENĖ (Balčiūnaitė)
ROMAS JIEVALTAS
ELZĖ JIEVALTIENĖ


Romas ir Elzė Jievaltai
Kazimiera Balčiūnienė su sūnumi
Jonu Balčiūnu ir dukra Genovaite Balčiūnaite (vėliau Grubinskiene)
 

Romas Jievaltas ir Elzė Jievaltienė prieškariu gyveno Biržų r., Mediniškių k. Jie augino septynis sūnus. Nacių Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, vieną naktį pas Jievaltus su sūneliu Boliu (Abeliu) atbėgo Kupreliškio (Biržų r.) gyventoja Dora (Dvora) Manienė. Moteris maldavo padėti jai. Tą naktį jai pavyko pabėgti iš žydų suvarymo vietos Biržuose. Žinodama, kad Jievaltai augina septynis vaikus ir nenorėdama rizikuoti jų gyvybe, savo mažą sūnelį Abelį Dora paliko Jaunučiuose (Biržų r.) prie Kazio ir Kazimieros Balčiūnų namų durų. Romas ir Elzė Jievaltai priėmė Dorą į savo namus. Jievaltų šeima Dorą vadino Maryte, bet perrengė ją vyriškais drabužiais ir trumpai apkirpo plaukus. Taip Dora Marytė įsiliejo į „vyriškąją“ Jievaltų šeimos dalį. Jievaltų sūnums buvo prisakyta neprasitarti apie namuose atsiradusią moterį ir nuolat stebėti aplinką. Jei kuris nors pastebėdavo artinantis svetimą žmogų, Dora pasislėpdavo daržinėje, po šienu įrengtoje slėptuvėje. Romo ir Elzės namuose Dora Manienė laimingai sulaukė karo pabaigos.

Kazys ir Kazimiera Balčiūnai, radę prie savo namų slenksčio Doros sūnelį Abelį, iš vietos gydytojo gavo pažymėjimą, kad pamestinukas ne žydų vaikas, tad jiems buvo leista auginti berniuką. Balčiūnai jį pakrikštijo Vabalninko bažnyčioje, taip Doros Manienės sūnus tapo Baliu Grubinsku (berniukui buvo duota Balčiūnų giminaičio, tapusio Abelio krikšto tėvu, pavardė). ). Per visus tris nacistinės okupacijos metus Balčiūnų šeimoje netikėtai atsiradusį mažą berniuką saugojo ir globojo ne tik Kazys ir Kazimiera Balčiūnai – pagrindine tėvų pagalbininke, Baliuko aukle ir globėja, tapo Balčiūnų dukra Genovaitė Balčiūnaitė (vėliau Grubinskienė). Dora Manienė palaikė ryšį su Balčiūnais ir kartais aplankydavo sūnų. Po karo Dora pasiėmė sūnų iš Balčiūnų ir apsigyveno Biržuose. Ten ji ištekėjo už per karą Biržų rajone išsislapsčiusio Motelio Levitano, jiems gimė dukra Golda. Vėliau šeima persikėlė į Kauną. Dora ir Motelis Levitanai gyveno, mirė ir palaidoti Kaune. Jų vaikai Abelis Levitanas ir Golda Levitan 1970 m. emigravo į Izraelį. Dėl per karą išgelbėto Abelio Levitano ir jo motinos Doros gelbėtojų Balčiūnų ir Jievaltų šeimų apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų kreipėsi Izraelyje gyvenanti Abelio Levitano žmona Malka Levitan: Iš mano a. a. vyro Abelio Levitano ir jo mamos Doros prisiminimų man žinoma, kaip jie išvengė mirties, kaip slapstėsi nuo žudikų, kaip ieškojo gerų žmonių pagalbos, kaip vengė pašalinių žmonių ir t. t. Tas sunkių pavojingų dienų aidas juos persekiojo visą gyvenimą. [...] Prašau Jūsų pagalbos, siekiant įvertinti gelbėtojų taurios veiklos rezultatus. Svarbiausia, kad dar kartą juos prisimintume, papasakotume apie jų žygdarbį Antrojo pasaulinio karo metais.

ADELĖ BLAŽAITIENĖ
VALENTINA EUGENIJA LIUTIKIENĖ (Blažaitytė)


Adelė ir Antanas Blažaičiai su savo
vaikais Valentina ir Leonu. Kanada, Winipeg, 1931


Adelė Blažaitienė su karo metais su išgelbėta mergaite
Irute Margarita
  Roza Finaitė – Adelės ir Antano Blažaičių
išgelbėta mergaitė. Kaunas, 1946-06-05


Valentina Blažaitytė (vėliau Liutikienė). Kaunas, 1943

1934 m. kauniečiams Chavai ir Rafaeliui Finams gimė dukra Roza. Rafaelis Finas vertėsi prekyba, turėjo parduotuvę, šeima gyveno dideliame nuosavame name Vilijampolėje, vadinamojoje Slobodkėje. Roza augo supama tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių, mat Rafaelis Finas buvo iš aštuonių vaikų šeimos, o Chava Finienė turėjo du brolius ir seserį, sutuoktinių broliai ir seserys irgi turėjo po kelis vaikus. Giminė buvo pasiturinti, religinga: visa didžiulė šeima švęsdavo visas žydų šventes. 1940-aisiais Chava ir Rafaelis susilaukė antros dukrelės. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, per žudynių akcijas Kauno gete beveik visa Finų giminė buvo sunaikinta. 1940 m. gimusi Finų dukrelė Kauno gete susirgo ir mirė. Per Holokaustą išliko tik trys šios giminės nariai: Chava ir Rafaelis Finai ir jų dukra Roza.

Per Vaikų akciją Roza su mama ir dar keliomis moterimis su vaikais spėjo pasislėpti Rozos tėvo įrengtoje slėptuvėje, tad jų nerado. Bet likusius gyvus vaikus reikėjo skubiai paslėpti, jų gyvybei grėsė mirtinas pavojus. Rafaelis Finas suskubo ieškoti prieglobsčio savo dukrai Rozai, tad pasistengė pakliūti į varomų dirbti į miestą darbininkų brigadą. Kartą nuvažiavus atvežti geto gyventojams maisto produktų, vienas sandėlyje dirbęs nepažįstamas darbininkas lietuvis paklausė Rafaelio, kodėl jis toks liūdnas. Tai buvo Antanas Blažaitis. Rafaelis pasakė turintis dukrelę, bet nebegalintis jos laikyti gete. Blažaitis pasakė: atvežk ją man. Bet Rafaelis nenorėjo tokio sprendimo priimti, kol nebuvo pasitarta su Antano žmona. Kitą dieną Rafaelis Finas susitiko su Adele Blažaitiene. Adelės atsakymas buvo toks pat: atvežk dukrytę. Roza po maišais sunkvežimyje, į getą vežiojusiame duoną, buvo išgabenta iš geto. Sunkvežimis sustojo Šančiuose, ten jau laukė Adelė Blažaitienė. Adelė pasiėmė mergaitę ir vežimu parsivežė ją į savo namus Panemunėje.

Kai Blažaičių namuose atsirado Roza, Adelė ir Antanas, auginę du savo vaikus, sūnų ir dukterį, jau buvo priglaudę kelių mėnesių kūdikį, mergaitę, kurią krepšyje, įdėję raštelį su prašymu gelbėti kūdikį, prie jų namų paliko į sušaudymą varomi tėvai. Mažylės tėvai parašė, jog jei jie liks gyvi, sugrįš pasiimti dukrelės, jei ne – prašymas niekam mergaitės neatiduoti, ją auginti patiems.

Roza Finaitė beveik nekalbėjo lietuviškai, todėl su ja visą laiką būdavo penkiolikmetė Blažaičių dukra Valentina. Valentinai netgi teko metams sustabdyti mokslus mokykloje, nes su Roza tekdavo būti nuolat. Visiems pažįstamiems ir giminaičiams buvo pasakyta, kad Roza esanti kurčnebylė giminaitė iš kaimo, kurią jie apsiėmę globoti.

Antano ir Adelės Blažaičių ir jų dukros Valentinos Eugenijos Blažaitytės (vėliau Liutikienė) globojama Roza laimingai sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. Likviduojant Kauno getą, Rafaelis ir Chava Finai buvo išvežti į koncentracijos stovyklą. Abu Rozos tėvai išliko gyvi, grįžo į Kauną ir susirado išgelbėtą savo dukrą. Roza Finaitė (vėliau Strašunsky) baigė Kauno politechnikos institutą, ištekėjo ir 1972-aisiais su vyru ir penkiolikmete dukra ir aštuonerių metų sūnumi emigravo į Izraelį.

Deja, karui pasibaigus, taip ir neatsirado antrosios Antano ir Adelės Blažaičių išgelbėtos mergaitės tėvai. Tėvų prašymą Antanas ir Adelė Blažaičiai garbingai įvykdė – krepšelyje prie namų rastas kūdikis užaugo kaip mylima Blažaičių dukra – Irena Margarita Blažaitytė.

2015 metais lapkričio 23 d. Antanas ir Adelė Blažaičiai ir jų dukra Valentina Blažaitytė (Liutikienė) už Rozos Finaitės ir Irenos Margaritos Blažaitytės gelbėjimą pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1995 m. Antanas Blažaitis buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už Rozos Finaitės gelbėjimą. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Adelė Blažaitienė ir jos dukra Valentina Eugenija Blažaitytė (Liutikienė), išgelbėjusios dvi mergaites – Rozą Finaitę ir Ireną Margaritą Blažaitytę.

FELIKSAS DAUGĖLA
ONA DAUGĖLIENĖ
ANTANAS GRAVROGKAS
STEFANIJA GRAVROGKIENĖ
JONAS POLIAKAS
TEODORA POLIAKIENĖ

Feliksas ir Ona Daugėlos su dukra. 1933

 Jokūbas Barilka. Medvilionių dvare Jokūbą Barilką išgelbėjo
Daugėlų, Gravrogkų ir Poliakų šeimos
 Antanas Gravrogkas. 1930  Stefanija Gravrogkienė. 1925
 
Poliakų šeima. Pokarinė nuotrauka 

Garsios bajorų giminės palikuonis Antanas Gravrogkas 1910 m. baigė Peterburgo technologijos institutą, tais pačiais metais vedė bajoraitę Stefaniją Gruzdytę. Dirbo inžinieriumi metalurgijos fabrike Smolenske. 1920 m. šeima grįžo į Lietuvą, Antanas Gravrogkas dirbo Lietuvos geležinkelių įmonėje, buvo žymus visuomenės veikėjas, 1932–1933 m. Kauno miesto burmistras, Lietuvos universiteto dėstytojas. Pokario metais A. Gravrogkas – Kauno politechnikos instituto docentas. Nors šeima gyveno Kaune, karo metais Antanas Gravrogkas su žmona Stefanija ir paaugliu sūnumi Vytautu Kristupu atvyko į Medvilionis, kur Antanas Gravrogkas ir jo sesuo Ona Gravrogkaitė-Daugėlienė su vyru Feliksu Daugėla turėjo ūkį. Dalį savo valdomo ūkio prieškariu jie nuomojo Poliakų šeimai. Visos minėtos šeimos gyveno Medvilionių dvarelyje apie 20–30 metrų vienuose nuo kitų nutolusiuose pastatuose. Šie artimais ryšiais susiję žmonės karo metais išlaikė žmoniškumo išbandymą – gelbėjo Šiaulių matininką Jokūbą Barilką (Jokūbas Ulmišek-Barilko). Prieškariu Feliksas Daugėla buvo paskirtas Šiaulių apskrities žemės tvarkytoju. Jis gerai pažinojo gabų, vieną geriausių Šiaulių apskrityje matininkų Jokūbą Barilką. Pirmieji Barilkos gelbėtojai karo metais buvo Šiaulių apskrities vyriausiojo agronomo Vinco Mikolaičio šeima. Vincas Mikolaitis Jokūbą Barilką iš pradžių apgyvendino savo namuose Šiaulių centre, Rūdės gatvėje, tačiau tai buvo itin pavojinga, nes pirmame aukšte buvo įsikūrę vokiečių kariškiai. Netikėtai sužinoję apie planuojamą kratą, agronomo V. Mikolaičio artimieji vos spėjo pervesti Jokūbą Barilką iš savo namų pas patikimus draugus. Iš ten Barilką paėmė Feliksas Daugėla ir nuvežė į savo ūkį Medvilionyse už 65 km nuo Šiaulių. Važiavo naktimis miškais ir palaukėmis, vengdami judresnių kelių. Antanas Gravrogkas su Feliksu Daugėla parūpino Barilkai fiktyvų asmens dokumentą, ir jis tapo lenku. J. Barilka buvo apgyvendintas centriniame dvaro pastate: ten buvo daug kambarių, rūsių, išėjimas pro virtuvę, tad prireikus būtų buvę lengviau slėptis. Jonas Poliakas įrengė Jokūbui Barilkai dvi slėptuves: daržinėje po šienu ir tvarte po arklių ėdžiomis. Vieta nebuvo labai saugi – šalia geležinkelis, kartais užsukdavo vokiečiai tai pasišildyti, tai atsigerti. Barilkai tekdavo skubiai slėptis. Tačiau aplinkinių kaimų gyventojai apie slapstomą žydą nieko nežinojo, o Medvilionių dvarelyje skundikų nebuvo. Taip Jokūbas Barilka, globojamas trijų šeimų: Antano Gravrogko su žmona Stefanija, Felikso ir Onos Daugėlų bei Jono ir Teodoros Poliakų, Medvilionyse laimingai sulaukė karo pabaigos.

VIKTORIJA JACINAVIČAITĖ
ELENA JACINAVIČIUTĖ

 Elena Jacinavičiūtė. Kaunas, 1957

   Ada Chana Feldšteinaitė su motina Sara Aronovskyte-Feldšteiniene. Kaunas, 1940
Viktorija ir Elena Jacinavičiūtės su jų išgelbėtos Ados Feldšteinaitės-Levner sūnumi Liova. Kaunas, 1964 

Ada Chana Feldšteinaitė gimė 1938 metais kovo 13 dieną Kaune. Ados tėvas Levas Feldšteinas, tuomet jaunas, ką tik baigęs Kauno universitete medicinos studijas gydytojas, buvo Kauno hebrajų gimnazijos direktoriaus Cemacho Feldšteino vyriausiasis sūnus. Ados motina Sara Aronovskytė buvo jauniausia klestinčios verslininkės Esteros Aronovskienės duktė. Ados tėvai ir seneliai per Holokaustą žuvo, o mažąją Adą išgelbėjo seserys Elena ir Viktorija Jacinavičiutės. Prieškariu seserys Jacinavičiutės dirbo Cemacho Feldšteino šeimoje: Elena augino jaunėlį Ados tėvo Levo brolį Jošuą, o Viktorija dirbo Levo Feldšteino šeimoje Ados aukle. Kai naciai okupavo Lietuvą, Ada su tėvais atsidūrė Kauno gete. Apie artėjančią Vaikų akciją Ados tėvus tikriausiai įspėjo motinos brolis Leonas Aronovskis, dirbęs žydų geto policijoje. Mergaitė buvo užmigdyta ir paslėpta, jos nepavyko surasti. Po Vaikų akcijos Ados tėvai nusprendė išnešti iš geto dukrą. Levas Feldšteinas parūpino dukrelei padirbtą gimimo liudijimą Rimutės Kazimieros Komisaraitytės vardu ir sutarė su seserimis Viktorija ir Elena, kad jos apsiims gelbėti Adą. Papirkus sargybinius, Ada iš Vilijampolės per tiltą buvo išnešta į miestą ir perduota auklei Viktorijai Jacinavičaitei. Seserys Viktorija ir Elena Jacinavičiutės atstojo Adai motiną. Slapstydamos Adą, jos buvo priverstos dažnai keisti gyvenamąją vietą Kaune, slapstėsi ir aplinkiniuose kaimuose pas pažįstamus žmones. Po kiek laiko Viktorija su Ada grįžo į Kauną, į namus, kuriuose Viktorija dirbo, bet Adą auklė paslėpė pas savo pažįstamus Starkus, kurie augino du savo vaikus. Paskutine Ados slapstymo vieta tapo Pažaislio vienuolynas. Vienuolės gerai rūpinosi Ada. Nenuostabu, kad vienuolės norėjo pakrikštyti Adą, bet mergaitės auklės nesutiko, nes neprarado vilties, kad karui pasibaigus, Ados tėvai atsiras. Deja, Levas ir Sara Feldšteinai žuvo likviduojant Kauno getą. 1944-aisiais rugpjūtį, kai vokiečiai pasitraukė, Adai buvo šešeri metai. Ji ir toliau gyveno su auklėmis, pradėjo lankyti mokyklą. Vidurinę baigė su pagyrimu. 1961-aisiais Rimutė Kazimiera Komisaraitytė (Ada Feldšteinaitė) baigė Kauno medicinos institutą ir iki pat vedybų (Ada ištekėjo už Herco (Ediko) Levnerio) gyveno su Elena ir Viktorija Jacinavičiutėmis. Tik 1972 m., kai su šeima repatrijavo į Izraelį, Ada susigrąžino savo tikrąjį vardą ir pavardę.

Viktorija Jacinavičaitė ir Elena Jacinavičiutė 2015 metais pripažintos Pasaulio Tautų Teisuolėmis

MARCELĖ JARUŠEVIČIENĖ (JAROŠEVIČIENĖ)
ANTANAS JARUŠEVIČIUS (JAROŠEVIČIUS)
MILDA EMILIJA MARKONIENĖ (Valeikaitė)
MALVINA VALEIKIENĖ

 Antanas Jaruševičius (Jaroševičius) Esfira Gutmanaitė-Litvaitienė apie 1970 m. 

Malvina Valeikienė

Milda Emilija Valeikaitė-Markonienė

Malvina Šokelytė (vėliau Valeikienė) gimė, augo ir gimnaziją baigė Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pateko į Rusiją, ten baigė pedagogikos kursus, dirbo Jekaterinoslavo lietuvių tremtinių pradžios mokyklos vedėja. Ištekėjo už lietuvybės puoselėtojo Mato Valeikos, caro žandarų persekioto dėl tautinių įsitikinimų. 1918 m. šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Giedraičiuose. Malvina Valeikienė iš pradžių dirbo Giedraičių pradžios mokykloje, 1920–1927 m. vadovavo Giedraičių progimnazijai. M. Valeikienė kartu su vyru Matu dalyvavo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės. Giedraičiuose Malvinai ir Matui Valeikoms gimė trys dukros: Danutė, Milda ir Laima. 1937 m. Matas Valeika mirė. Malvina Valeikienė apsigyveno Kaune ir dirbo mokytoja Jono Jablonskio pradžios mokykloje. Didžiąją dalį nacių okupacijos Malvina Valeikienė praleido Giedraičiuose, kur gyveno jos tėvai ir dukra Milda (Milda prižiūrėjo Malvinos Valeikienės tėvus). Milda Valeikaitė nuo vaikystės draugavo su Giedraičų žydaite Esfira Gutmanaite. Iš Mildos Emilijos Markonienės (Valeikaitės) dukters Elonos Ruzgienės prisiminimų:„Vokiečiams užėmus Giedraičius, prasidėjo žydų areštai. Mano mama Milda Valeikaitė paslapčia nuo senelių parsivedė į namus savo draugę Esfirą ir slėpė ją mansardoje, kur seneliai neužlipdavo, ten nešdavo Esfirai ir valgyti. Kadangi mano senelė Malvina Valeikienė dažnai grįždavo į Giedraičius, Milda nuo mamos slėpti nenorėjo, todėl pasisakė jai, ir abi nusprendė slėpti Esfirą, kiek bus įmanoma. Prasidėjus kratoms ir žydų žudynėms, bijodamos, kad kas nors gali įduoti, pasitarusios, nusprendė paprašyti Mato Valeikos pusbrolio Antano Jaroševičiaus, žinomo tame krašte dailininko ir kraštotyrininko, priimti Esfirą Gutmanaitę. 1941-ųjų rudenį Esfirą vežime, uždengę šiaudais, nuvežė į Karklynės vienkiemį pas Antaną ir Marcelę Jaroševičius. Kai sužinodavo, kad vienkiemiuose bus atliekamos kratos, Esfirą tekdavo slėpti kitur. Antanas Jaroševičius turėjo apie 40 avilių, tad kartais Esfirai tekdavo ilgai tūnoti avilyje.“

Esfira Gutmanaitė Karklynėje pas Antanąir Marcelę Jaroševičiusbuvo slepiama nuo 1941 m. rudens iki 1943 m. rudens. Iškilus pavojui Jaroševičiai rado Esfirai saugią slapstymo vietą Dudėnų kaime. Malvina Valeikienė kaip įmanydama padėjo ir miške besislapstantiems Esfiros tėvams. Esfiros tėvas Icikas Gutmanas 1944 m. miške sunkiai susirgo ir mirė. Esfira ir jos motina Beilė Gutmanienė liko gyvos.

Esfira Gutmanaitė palaikė ryšius su savo gelbėtojais ir po karo. Dėl savo motinos Esfiros Gutmanaitės gelbėtojų Malvinos Valeikienės, Mildos Emilijos Markonienės (Valeikaitės), Antano ir Marcelės Jaroševičių apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi Vilniuje gyvenanti Esfiros Gutmanaitės duktė Guoda Litvaitienė.

MYKOLAS KAROSAS


Mykolas Karosas

Prelato Mykolo Karoso, Šeduvos klebono, humaniškumas ir drąsa pasireiškė jau pirmaisiais hitlerinės okupacijos metais. Iš humanitarinių mokslų daktarės Eglės Bendikaitės straipsnio „Už garbę Lietuvos(„Radviliškio kraštas“, 2015, Nr.1): „Nors visi žinojo, kokios bausmės grėsė už naujos valdžios įsakymų nepaisymą, žydų slėpimą ar bet kokios pagalbos jiems teikimą, prelatas Mykolas Karosas per pamaldas viešai įspėjo parapijiečius neprisidėti prie kaimynų žydų persekiojimo ir naikinimo.

Prelatas Mykolas Karosas su keliais bendraminčiais parapijiečiais ėmėsi rizikingos akcijos – išgelbėti iš geto kelias šeimas, motyvuodami jų nuopelnais Šeduvai ir Lietuvos valstybei ir kad tie, kurie kovėsi dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės sunkiausiu kraštui metu, negali būti nužudyti. Gydytojo Paturskio bei savanorių Nolio ir Kuperio šeimos buvo išlaisvintos.

1941 m. rugsėjo 16 d. oficialiai, viešai, laikydamasis visų apeigų, M. Karosas šešiems suaugusiems ir penkiems vaikams suteikė Krikšto sakramentą. Krikšto tėvais tapo žinomi ir gerbiami miestelio asmenys. Tačiau neparėjus nė trims savaitėms, naujai iškepti krikščionys buvo suimti ir išvežti sušaudyti. Tik per laimingą atsitiktinumą vienintelei Sulamitai Nolienei pavyko išvengti mirties. Miestelyje likti buvo mirtinai pavojinga, o bėgti nuo mirties nebuvo pas ką. Ir vėl pagelbėjo humanistas Mykolas Karosas: jis kelias dienas slėpė S. Nolienę rūsyje už Šeduvos bažnyčios didžiojo altoriaus. Karštligiškai buvo ieškoma patikimo prieglobsčio. Vieta buvo rasta Stanislovo ir Liudovikos Paluckų ūkyje Šniukonių kaimo pakraštyje.“

Iš Remigijaus Oranto, Stanislovo ir Liudovikos Paluckų anūko, 2016-02-03 laiško muziejui: „Sulamitos Nolienės nebuvo namie, kai jos vyrą ir du sūnus išvežė policininkai. Tai sužinojusi ji nubėgo į policiją ir maldavo vežti ją pas šeimą. Policininkai pagrasino, kad nušaus ją ten pat, bet apsigalvojo, nes būtų buvę daug kraujo ir lavonas, tad liepė jai eiti iš ten. Tada Nolienė nubėgo pas prelatą Mykolą Karosą, kurį gerai pažinojo. M. Karosas moterį paslėpė bažnyčioje, rūsyje už didžiojo altoriaus. Ten ji išbuvo apie 3 dienas. Per pamaldas bažnyčioje prie mano senelių Stanislovo ir Liudovikos Paluckų priėjo zakristijonas ir paprašė užeiti į kleboniją. Ten laukė prelatas M. Karosas. Jis paprašė paslėpti S. Nolienę, jo manymu, mano senelių sodyba tam reikalui buvo tinkama vieta. Taip S. Nolienė atsirado mano senelių namuose.“

Apie Mykolo Karoso pagalbą gelbėjant Sulamitą Nolienę paliudijo ir karo metais gimęs Nolienės sūnus, Izraelyje gyvenantis architektas Pinchas Nolis. G.Kirpičnikas, S.Nolienė ir Paluckų ūkyje gimęs Nolienei sūnus Pinchas Nolis karo pabaigos sulaukė, padedant žmonėms, kurie mirtino pavojaus akivaizdoje išdrįso prisiimti atsakomybę dėl kito žmogaus.

BARBORA KRISKIENĖ
PRANAS KRISKUS
ZUZANA SKARBALIENĖ (Kriskutė)


Barbora Kriskienė (sėdi), stovi iš kairės: Bronė, Jonas ir Zuzana Kriskai.
Užvarnių k., Tauragės r. Apie 1950


Pranas Kriskus
   


Zuzana Kriskutė-Skarbalienė. Tauragė, apie 1955

 Chaimas ir Menucha Goldšteinai su vyresniojo sūnaus šeima JAV

Prieškariu Chaimas Goldšteinas su žmona Menucha ir sūnumis – trejų metų Dovydu ir aštuonerių Arieliu gyveno Eržvilke ir vertėsi galvijų ir grūdų prekyba. Goldšteinas pažinojo daugelį aplinkinių kaimų valstiečių, ne vieni iš jų Holokausto metais padėjo Goldšteinams išlikti. Naciams okupavus Eržvilką, visiems žydams buvo įsakyta rengtis kelionei į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių jie slapstėsi miške, maisto gaudavo iš ūkininkų. Atšalus orams, glaudėsi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo slapstymosi vietas.

Viena iš šeimų, į kurią pagalbos kreipėsi Chaimas Goldšteinas, buvo mažažemiai Pranas ir Barbora Kriskai iš Užvarnių kaimo (Tauragės r.). Kriskai augino keturis vaikus: Bronę, Stanislovą, Zuzaną ir Joną. Vienintelė šių dienų sulaukusi Tauragėje gyvenanti Kriskų dukra Zuzana Skarbalienė prisimena: „Kartą iš miško atėjo tėvelio geras pažįstamas žydas iš Eržvilko Berkis [taip kaimynai vadindavo Chaimą Goldšteiną]. Mama jam davė pavalgyti, miegojo jis daržinėje. Mums, vaikams, buvo prisakyta, kad neprasitartume, tėvai labai bijojo. Vėliau jis dažnai ateidavo su žmona ir vaikais – buvo du berniukai. Bet ilgai nebūdavo – savaitę, kartais ilgiau, kitais kartais tik kelias dienas, ir vėl išeidavo.

Zuzana Kriskutė (vėliau Skarbalienė), kaip ir visi Kriskų vaikai, vykdė tėvų paliepimus: „Kartą tėvelis pasakė, kad pavakare turiu nueiti pas Juozą Stūroną, kuris gyveno kaimo gale, ir, kai sutems, parsivesti tuos žydus... metų man buvo gal vienuolika ar dvylika, bet kaime gerai pažinojau visus takelius, be to, buvau drąsi ir nieko nebijojau.“

Kriskams ir kitiems Eržvilko apylinkių valstiečiams padedant,Chaimas Goldšteinas su žmona ir sūnumis išliko gyvi.Karui pasibaigus, Menucha Goldšteinienė paskutinį kartą atėjo pas Kriskus. Prano Kriskaus ir jo sūnaus Stanislovo jau nebebuvo tarp gyvųjų: trimis savaitėmis anksčiau nežinomi asmenys išsivedė juos iš namų į mišką ir nušovė.Zuzana Kriskutė-Skarbalienėrašo:„Labai gerai prisimenu tą dieną, kai pas mus paskutinį kartą buvo atėjusi Berkienė. Tai buvo 1945 m. birželio 25 dieną. Jos su mano mama kalbėjosi ir verkė.“

Po karo Goldšteinai emigravo į JAV. Chaimas Goldšteinas jautė pareigą atsidėkoti visiems jį ir jo šeimą gelbėjusiems žmonėms: rašė jiems iš Kalifornijos laiškus, siuntė siuntinius. Laiškų gaudavo ir Barbora Kriskienė. Goldšteinų šeimą prisimena daugelis Eržvilko ir aplinkinių kaimų gyventojų, todėl 1991 m. susitikti su Chaimo Goldšteino sūnumi Dovydu atėjo visas būrys eržvilkiečių.

ANTANAS LAZDAUSKAS
MONIKA LAZDAUSKIENĖ


Antanas ir Monika Lazdauskai su anūkais Jurgita ir Narūnu. 1976


Nacių okupacijos metais Paslauskinės miške (Jurbarko r.) slapstėsi būrys žydų iš Stakių ir aplinkinių vietovių. Tarp besislapstančiųjų buvo ir pabėgėlių iš Kauno geto. Antano ir Monikos Lazdauskų sodyba stovėjo netoli miško. Sodybos šeimininką daugelis žydų pažinojo dar prieš karą, nes pirkdavo Lazdauskų ūkio produktus. Broliai Hiršas, Beras ir Icchakas Fainšteinai buvo seni Antano Lazdausko pažįstami. Jie su draugais dažnai ateidavo pas Lazdauskus prieglobsčio ir paramos. Iš Bero Fainšteino 1977-08-08 liudijimo: „Nuo 1941-ųjų iki 1945 m. su broliu ir draugais slapstėmės Jurbarko rajone, Stakių apylinkėse, Paslauskinės miške. Kadangi nuo vaikystės pažinojau Antaną Lazdauską, gyvenusį Jurbarko rajone, Raudonės apylinkėje, Piaunių kaime, su draugais dažnai užsukdavome pas jį paramos. Lazdauskai mus rėmė materialiai. Prireikus jų namuose užsibūdavome ir ilgiau. Jie slėpdavo sužeistus, pavyzdžiui, Vėberį, kuris ten išbuvo apie porą savaičių, kol pasveiko. Mūsų grupė dalyvavo kautynėse su vokiečiais. Didesnioji dalis mūsų ten ir žuvo.“

Lazdauskai išgyveno ne vieną grėsmingą incidentą, kai policijos būdavo surengiamos besislapstančių žydų gaudynės, tai paliudijo ir Berlo Fainšteino brolis Hiršas bei Frida Karpulienė (Fridmanaitė). Prisiminimus apie žydų gelbėjimą parašė ir Antano ir Monikos Lazdauskų sūnus Česlovas: „Vieną žiemos vakarą atbėgo sužeistas žydas ir paprašė kuo skubiau paslėpti. Mama nusivedė jį į klojimą ir paslėpė po medine sija ir šienu. Tuoj pat atbėgo policininkai ir grasino mamai, reikalavo atiduoti žydą, nes į mūsų namus vedė pėdsakai (buvo žiema)... Būdavo sunku nunešti maisto ir tvarsčių, nes dažnai pasirodydavo policininkai. Kaimo seniūnas grasino tėveliui prisegsiąs žydo žvaigždę ir sušaudysiąs, jei jis neišduos žydo. Kartą, kai žydai buvo atvažiavę vežimu su arkliais maisto, pas mus atėjo ginkluotas policininkas Kubilius. Tėvelis pasakojo, kad jis, aš ir du žydai su automatais sugulėme viename kambaryje po stalu. Žydai pasakė tėveliui, kad jei policininkas eis į kambarį, jie bus priversti šaudyti. Mama pasitiko policininką ir užstojo duris į kambarį. Policininkas Kubilius pasakė, kad pas mus yra spekuliantai iš Kauno ir kad juos ir mus reikia nubausti. Jis nė nenumanė, kad ten buvo žydai. Mama patvirtino, kad kambaryje spekuliantai, ir pakvietė į virtuvę, kur buvo degtinės ir užkandos. Policininkas sutiko ir nuėjo į virtuvę. Pavalgęs mamai pasakė, kad vyras kitą dieną atvežtų du maišus kviečių, tėvelis tai ir padarė.

Mano tėvelis buvo tikras valstietis žemaitis, jis dirbo žemę nuo tamsos iki tamsos. Praėjus daugeliui metų po karo pasakiau, kad vokiečiai galėjo mus sušaudyti. Jis atsakė: „Kiekvieno doro žmogaus pareiga ginti kito žmogaus gyvybę, nepaisant galimų padarinių, be to, jie buvo mano seni draugai.“

LEOKADIJA MITKIENĖ

Leokadija ir Stanislovas Mitkai. Kaunas, 1936 02 02   Rele Krok (Rita Krokaitė), Izraelis

Stanislovas Mitkus su žmona Leokadija prieškariu gyveno Kaune, Tilžės gatvėje. 1937 m. Stanislovas Mitkus sunkiai susirgo ir pateko į žydų Bikur Holim ligoninę Kaune, kur susipažino su medicinos seserimi Rita Krokaite (Rele Krok). Kai nacių okupacijos metais žydams iškilo mirtinas pavojus, Stanislovas Mitkus prisiminė Ritą ir nusprendė jai padėti. 1942-ųjų rudenį Vytauto prospekte Stanislovas pamatė savo pažįstamą Flinkaitę, kuri su Kauno geto kalinių brigada buvo atvaryta priverstiniams darbams. Stanislovas paprašė jos rasti gete Ritą Krokaitę. Kai susitiko su Rita sutartoje vietoje, Stanislovas Mitkus pakvietė ją ateiti į jo namus Tilžės gatvėje. 1943 m. spalį Rita Krokaitė (Relė Krok), apsirengusi kaip lietuvė valstietė, pabėgo iš geto ir pasiekė Mitkų namus. Stanislovo žmona Leokadija pasiūlė Ritai likti pas juos visam laikui. Rita (Relė) Krokaitė buvo priimta kaip šeimos narė. Trims savo vaikams Ritą (Relę) Leokadija ir Stanislovas Mitkai pristatė kaip tetą. Stanislovas ir Leokadija namo mansardoje ir rūsyje įrengė slėptuves. Per visus devynis nacių okupacijos mėnesius Stanislovas ir Leokadija Mitkai slėpė Ritą nuo pašalinių akių ir rūpinosi ja. 1944 m., kai vokiečiai pasitraukė iš Lietuvos, Relė Krok paliko savo globėjų namus.

Stanislovas Mitkus rado prieglobstį ir dar dviem Kauno geto kaliniams: savo pažįstamai Flinkaitei ir jos vyrui Dovydui Joselevičiui. Mitkus susitarė su Marija Adomaityte, gyvenusia Kaune, Mažojoje Darbininkų gatvėje, kad ši juos priims. Dovydas Joselevičius su žmona pas Mariją Adomaitytę sulaukė karo pabaigos.

Relė Krok 1957 m. emigravo į Izraelį. Ji ilgą laiką palaikė glaudžius ryšius su savo gelbėtojais Stanislovu ir Leokadija Mitkais.  Stanislovas Mitkus apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1994 metais, o 1995 metais Stanislovas ir Leokadija Mitkai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.

ANTANAS PIKČIŪNAS
JULIJA PIKČIŪNIENĖ
ONA STASIŪNAITIENĖ
JUOZAS STASIŪNAITIS



Iš kairės: Albina Konstantinavičienė (Pikčiūnaitė), Jaffa Brindt, Chaviva Meriašaitė (Meriash-Liberman) Izraelyje


Julija ir Antanas Pikčiūnai su savo vaikais – dukra Albina ir sūnumi Antanuku   

Albina Konstantinavičienė (Pikčiūnaitė) su Rachele Drukmanaite-Filc (Rachel Filtz) Izraelyje

Juozas Stasiūnaitis su dukra Aldona ir anūku 

Antrojo pasaulinio karo metais ūkininkas Antanas Pikčiūnas su žmona Julija ir trimis dukromis gyveno Drebulynės kaime, Jurbarko rajone.

1943 m. Antano Pikčiūno pažįstamas eržvilkietis paprašė jo laikinai priglausti tris žydus. Prieš kelis mėnesius buvęs šakiškis Icchakas Filcas (Filtz) ir Kauno kailininko duktė Rachelė Drukmanaitė (vėliau Filtz) bei jų draugė 21 metų Kauno mokytojo duktė Chaviva Meriašaitė (vėliau Liberman), padedant Petronei Butkienei, pabėgo iš Kauno geto. Kurį laiką visi trys slapstėsi Jono Zarono ir kitų draugiškų ūkininkų šeimose. Tačiau, gresiant nuolatiniams pavojams, pabėgėliams teko ieškoti saugesnės slėptuvės. Nors buvo neturtingi, Julija ir Antanas Pikčiūnai priėmė tris persekiojamus žmones po savo stogu ir dalijosi su jais maistu. Pamiškėje, netoli namų, įrengė bunkerį, kuriame pabėgėliai slapstėsi dienomis, vasarą jie dažniausiai būdavo miške, tik vakarais pareidavo pas Pikčiūnus pavalgyti, taip pat gaudavo maisto išsinešti. 1944 m. prie Pikčiūnų gelbėjamųjų prisidėjo Icchako Filco pusseserė Šeina Aleksandrovičiūtė (vėliau Jaffa Brindt), Šakių pirklio duktė, gimusi 1923 metais. Mergina pabėgo iš Kauno geto jo likvidacijos išvakarėse. Julijai ir Antanui Pikčiūnams visą laiką padėjo geri pažįstami Juozas ir Ona Stasiūnaičiai iš netolimo Velėniškių kaimo. Stasiūnaičiai savo sodyboje slėpė Elijaševičių šeimą. Kadangi Stasiūnaitis buvo labiau pasiturintis, jis atveždavo maisto ir pas Pikčiūną besislapstantiems žmonėms.

1944 m. spalį regioną užėmė Raudonoji armija. Po metų visi Pikčiūnų ir Stasiūnaičių išgelbėtieji žydai emigravo iš Lietuvos. Beveik 50 metų jie buvo praradę ryšius su gelbėtojais. Tik po 1990 metų gelbėtojų ir išsigelbėjusiųjų šeimos atnaujino ryšius. 1997 m. svečiuose pas Jaffą Brindt Netanijoje, Izraelyje, lankėsi Albina Pikčiūnaitė-Konstantinavičienė su sūnumi.

Antanas Pikčiūnas, Julija Pikčiūnienė, Juozas Stasiūnaitis 1995 m., Ona Stasiūnaitienė 2004 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

GRAŽINA RAMŪNIENĖ (Gedmantaitė)

Kaunietės Malka Zeliksonaitė (vėliau Gurvičienė) ir Michalina Gedmantienė susipažino, kai kartu lankė fortepijono klasę Kauno konservatorijoje. Ilgainiui pažintis peraugo į nuoširdžią ilgametę draugystę, kuri nenutrūko ir joms ištekėjus. Nė viena iš jų tada nė nenumanė, kokių skausmingų išbandymų teks patirti nacių okupacijos metais. Nacistinės Vokietijos kariuomenei užėmus į Kauną, Malką Gurvičienę ir jos dešimtmetę dukrelę Lilijaną jau pirmomis dienomis, kaip ir visus žydus, ėmė persekioti hitlerininkai. Kai buvo paskelbtas okupacinės valdžios įsakymas visiems Kauno žydams persikelti į getą Vilijampolėje, Michalina Gedmantienė susirado Malką Gurvičienę su Lilijana ir abi parsivežė į savo namus Žaliakalnyje. Nors Michalinos Gedmantienės namuose M. Gurvičienei su dukra buvo gera, bijodama dėl Michalinos ir jos vaikų, Gurvičienė, palikusi pas Michaliną daiktus, su dukrele išėjo į getą. Tačiau, išbuvusi ten du mėnesius ir pergyvenusi dvi akcijas, suprato, kad visi geto kaliniai pasmerkti anksčiau ar vėliau mirti. Jai pavyko perduoti Michalinai laiškelį, kad nori grįžti. Michalina paragino ją nedelsti ir greičiau bėgti iš geto pas ją. M. Gurvičienė su dukrele vėl apsigyveno Michalinos Gedmantienės namuose. O kai pagalbos paprašė iš geto pabėgusi Stefanija Kačelnikova, Michalina Gedmantienė nedvejodama priėmė ir ją.

Stebino begalinis Michalinos Gedmantienės ir jos dukters Gražinos Gedmantaitės (dabar Ramūnienė) pasiaukojimas, nesavanaudiškumas ir ryžtas padėti persekiojamiesiems. Iš Gražinos Ramūnienės prisiminimų: „Mūsų šeima gelbėjo 3 žmones, atėjusius iš geto. Dalijomės maisto kortelėmis, miegojome vienoje lovoje, aš miegojau su Lilijana, mamytė – su Malka. Bijojome išeiti iš namų ir dažnai besilankančių svetimų žmonių. Mano pareigos buvo atnešti malkų, pakurti virtuvėje viryklę ir krosnis dviejuose kambariuose, šeštadieniais – malkomis kūrenamą vandens šildytuvą vonioje, pietums priskusti bulvių, o Lilės mama sutrindavo košę, taip valgydavome kasdien. Pasivaikščioti neidavome, skaitydavome, o mes, vaikai, dainuodavome, kai kas nors ateidavo, slėpdavomės po lova. Priėmėme dar vieną moterį iš geto – Stefaniją Kačelnikovą. Ji gyveno atskirame kambaryje.“

Michalinai Gedmantienei ir jos dukrai Gražinai nestigo narsos padėti mirtinos negandos ištiktiems žmonėms, padėti neatlyginamai – iš geros širdies. Michalina Gedmantienė 1993 m. Jad Vašem pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole, 1992 m. apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

IGNACAS SPUDAS

1941-ųjų liepą Juozo ir Bronės Gedeikių pažįstama iš Šilalės paprašė gelbėti seseris Grosmanaites: 15 metų Ciporą ir 10-ies Sarą. Gedeikiai labai užjautė mergaites (jų tėvas Volfas Grosmanas buvo nužudytas pirmosiomis karo dienomis) ir sutiko priglausti sesutes. Sara Raf (Grosmanaitė) liudija, jog Džiaugėnų kaimo (Šilalės r.) gyventoja mokytoja Bronė Gedeikienė ir jos vyras Juozas Gedeikis be jokio išskaičiavimo, tik iš humaniškumo paslėpėją ir jos seserį Ciporą. Pas Gedeikius Džiaugėnuose seserys Grosmanaitės gyveno apie tris mėnesius, pačiu pavojingiausiu laikotarpiu, kai 1941-ųjų rugsėjį Tūbinės miške buvo sušaudytos žydės ir jų vaikai. Kaimynams pradėjus įtarti Gedeikius kažką slepiant, šieišsiuntė Ciporą pas gerus pažįstamus, o Sarą išvežė į Šilalės kleboniją pas ten gyvenusias vienuoles.Sara apie keturis mėnesius slapstėsi vienuolių spintoje. Kai klebono tarnaitė suuodė, kad vienuolės kažką slepia, vėl buvo kreiptasi į Gedeikius, ir šie pasiėmė Sarą atgal.Iškilus pavojui, Juozas ir Bronė Gedeikiai rasdavo seserims Grosmanaitėms kitas slapstymo vietas. Valstiečius, kurie sutikdavo priimti Sarą ir Ciporą, Gedeikiai remdavo maistu, šelpdavo pinigais. 1943-iųjų vasarą Juozas ir Bronė Gedeikiai paslėpė Sarą pas Platelių valsčiaus Gintališkių parapijos kleboną Ignacą Spudą, o kai šį perkėlė dirbti į Telšių rajono Gadūnavo parapiją, kartu su klebonu Ignacu Spudu į Gadūnavą persikėlė ir Sara Grosmanaitė. Ji ten gyveno iki iki 1944 m. lapkričio, tai yra iki nacių okupacijos pabaigos.

1999 m. Juozas Gedeikis ir Bronė Gedeikienė Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 2012 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Prašome Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimu pagerbti ir kunigo Ignaco Spudo atminimą, kuris nuo 1943-iųjų vasaros iki 1944-ųjų lapkričio, gelbėdamas nuo pražūties, slapstė Sarą Grosmanaitę (Raf).

JANINA STRUŽANOVSKA

 
 Gydytoja Janina Stružanovska (Janina Strużanowskа) – Tamaros ir jos motinos Jelenos Vidučanskajos gelbėtoja  Anastasija Voitkevič (Anastazja Wojtkiewicz) – Tamaros auklė ir gelbėtoja per visus nacių okupacijos metus. Vilnius, 6-as deš.
 
Tadeušas Lara (Tadeusz Lara) – Tamaros ir
jos motinos Jelenos Vidučanskajos gelbėtojas

 

Tamara Vidučanskaja. Vilnius,1943

Tamara su mama Vilniuje 1944-ųjų rudenį

Tamarai Vidučanskajai buvo tik pusė metų, kai 1941-aisiais birželio 24 dieną Vilnių okupavo naciai. Nuo pat nacių okupacijos pradžios prasidėjo žydų žudynės. Tamaros tėvas ekonomistas Motelis (Mordechajus) Vidučanskis buvo sušaudytas Paneriuose 1941-ųjų liepą.

1941 m. rugsėjo 6 dieną Tamara su motina advokate Jelena Vidučanskaja ir kitais šeimos nariais, kaip ir visi Vilniaus žydai, buvo priversti persikelti į getą. Jelenos Vidučanskajos (Israelit) tėvai, Tamaros seneliai Icikas Leibas ir Šeina Israelitai buvo sušaudyti Paneriuose, o Tamaros seneliai iš tėvo pusės Ovsejus ir Beila Vidučanskiai 1943-iųjų rugpjūtį–rugsėjį buvo deportuoti į koncentracijos stovyklą Estijoje, Klogoje, ir 1944 m. ten žuvo.

Padedant kolegoms lenkų advokatams, Jelenai Vidučanskajai pavyko nusipirkti sau ir dukrai netikrus dokumentus ir 1941-ųjų rudenį pabėgti iš geto. Iš anksto buvo sutarta su Tamaros aukle Anastasija Voitkevič, kad ji paims Tamarą. Padedant advokatui Česlovui Dabkui, Jelenai Vidučanskajai ir jos dukrai buvo rasta slapstymosi vieta gydytojos Janinos Stružanovskos šeimoje. Gydytoja J. Stružanovska su dviem vaikais – dukra Hana ir sūnumi Jurgiu (Ježiu) gyveno dideliame name Vilniaus priemiestyje, Valakampių pušynuose.

Gydytoja Janina Stružanovska puikiai žinojo, kas gresia jai ir jos vaikams, jei vokiečiai jų namuose ras žydų, bet vis tiek padėjo persekiojamiems žmonėms. Ji priglaudė Jeleną Vidučanskają, jos dukrą Tamarą ir Tamaros auklę Anastasiją Voitkevič. Kilnios širdies narsi moteris, nors ir labai užsiėmusi, nepamiršdavo nė vieno: ji netgi nupirko ožką, kad mažajai Tamarai netrūktų pieno. Kartais Tamaros mama Jelena Vidučanskaja slapstydavosi atskirai, bet Tamara ir jos auklė Anastasija gydytojos Janinos Stružanovskos namuose slapstėsi nuo 1941 m. rugsėjo iki 1944 m. rugsėjo.

Tuose namuose gyveno ir Tadeušas Lara (Tadeusz Lara), gydytojos J. Stružanovskos giminaitis, Lenkijos armijos karininkas, pabėgęs iš okupuotos Lenkijos. Už 25 metrų nuo Stružanovskos namo, kieme, jis įrengė požeminę slėptuvę, kurios anga išėjo į krūmuotą vietą. Iškilus grėsmei, Tamara su mama slėpdavosi ten. Be Tamaros ir jos motinos Jelenos, Janina Stružanovska savo namuose su Tadeušu Lara slėpė ir daugiau žydų.

Nuo 1960 m. Izraelyje, Ramat Gane, gyvenanti Tamara Ben Amram (Vidučanskaja) už išgelbėtą gyvybę dėkinga gydytojai Janinai Stružanovskai ir kitiems ją ir jos motiną Jeleną Vidučanskają gelbėjusiems žmonėms. Gydytojos Janinos Stružanovkos humanišką veiklą po karo tęsė jos dukra Hana Balsienė – ji 50 metų dirbo gydytoja Šv. Jokūbo ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriuje. Janinos Stružanovskos anūkė taip pat gydytoja – pediatrė Jolanta Savulionienė. Abi su vaikais ir anūkais tebegyvena šeimos name, kur karo metais buvo gelbėjami žydai.

HELENA TALKEVIČIŪTĖ

Helena Talkevičiūtė

Teisininkas, Lietuvos kariuomenės savanoris Aba Goniondskis

Aba Goniondskis 1919 m. vasario 26 dieną įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnaudamas kariuomenėje, nuo 1921 m. lankė Teisės aukštuosius kursus. 1925 m. baigė Lietuvos universiteto Teisės fakultetą, dirbo įvairiose Kauno įstaigose advokatu. Buvo žymus žydų bendruomenės veikėjas, ilgametis „Makabio“ sąjungos pirmininkas, Žydų karių sąjungos Centro valdybos narys, apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais.

Kai 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Aba Goniondskis (g. 1896) su žmona Rivka (g.1896) ir vaikais Mira (g. 1924) ir Benjaminu (g. 1929) prieškariu gyveno Kaune. Baimindamasis represijų, Aba Goniondskis su šeima persikėlė į Vilnių ir dirbo mokytoju suaugusiųjų mokykloje. Naciams okupavus Vilnių, Abos Goniondskio šeima buvo priversta persikelti į getą. Viename jų buto kambaryje liko gyventi ilgametė Goniondskių namų šeimininkė Helena Talkevičiūtė (Elena Tolkevič). Kitus buto kambarius užėmė nacių karininkai. Helena Talkevičiūtė Goniondskių šeimoje buvo išdirbusi apie 18 metų. Helena tapo gyvybiniu Goniondskių ryšiu su išoriniu pasauliu. Jų prašymu ji pardavinėjo jų daiktus ir nešdavo jiems į getą pinigų ir maisto. Kartą Abą Goniondskį išvarė į priverstinius darbus, ir jis nebegrįžo. Tiksli jo žūties data ir vieta nežinoma.

Goniondskių dukra Mira su padirbtais dokumentais kuriam laikui buvo išsiųsta į Kauną, vėliau grįžo į Vilniaus getą, prisidėjo prie partizanų ir žuvo.

Rivka Goniondskienė ir jos sūnus Benjaminas Helenos Talkevičiūtės dėka išliko gyvi. Helena labai mylėjo Benjaminą, rūpinosi juo nuo vaikystės. Karo metais kelis kartus saugumo sumetimais keitė slapstymo vietas, kai nebūdavo kitos išeities, parsivesdavo Benjaminą į savo kambarėlį, nors gretimais gyveno nacių karininkai.

1945 m. Rivka Goniondskienė su Benjaminu emigravo iš Lietuvos ir pasiekė Izraelį. Ryšys su Helena nutrūko, nes bijodami pakenkti, jie nerašė jai.

Benjaminas Goniondskis niekada nepamiršo mylimos auklės ir gelbėtojos Helenos Talkevičiūtės (Elenos Tolkevič) Jo prašymu 2012 metais Helena Talkevičiūtė pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole, jos vardas įrašytas pasaulio Tautų Teisuolių sode Jad Vašem Jeruzalėje.

JUOZAS ZAVECKAS
MARCELĖ ZAVECKIENĖ



Juozas ir Marcelė Zaveckai su dukra Onute tremtyje

Berlas Krengelis su žmona Estera ir sūnumi Abraomu gyveno Pilviškiuose, Vilkaviškio apskrityje. Kai 1941 m. birželio 23 dieną naciai įžengė į Pilviškius, Abraomui buvo vos 9 mėnesiai. Apie 1000 miestelio žydų buvo nužudyti per nacių akcijas. Apie 40 žydų su šeimomis laikinai buvo palikti gyvi darbams, tarp jų ir dirbti vietiniame kailių fabrike.

Iki 1940 m. kailių fabrikas priklausė Fridmanų šeimai. Jakutielis Fridmanas buvo kailių dažymo specialistas ir vienas iš įmonės savininkų. Kartu su juo liko jo motina, seserys ir jų dėdė Dovas Berlas Fridmanas. Padedant Jakutieliui, Berlui Krengeliui taip pat pavyko likti dirbti fabrike.

1941 m. spalį Berlas Krengelis susisiekė su savo draugu lietuviu Juozu Zavecku, prieš karą dirbusiu kailių fabrike. Krengeliui su žmona ir sūnumi pavyko slapta išvykti iš Pilviškių ir pasiekti Audiejiškių kaimą, kur gyveno Juozas ir Marcelė Zaveckai. Tame kaime jie susipažino su lietuviu Girdausku, kuris jam ir jo žmonai padėjo gauti padirbtus lietuviškus dokumentus.

Zaveckas nuvyko ir į Pilviškius su tokių pat dokumentų blankais savo draugui Jakutieliui Fridmanui (taip Jakutielis ir jo šeima irgi apsirūpino dokumentais).

1941 m. spalio 22 dieną Krengeliai iš Zaveckų namų vežimu buvo nuvežti iki Vokietijos sienos. Jie sėkmingai kirto sieną ir su netikrais lietuviškais dokumentais rado Vokietijoje darbą ūkyje šalia Įsruties (vok. Insterburg, dabar – Černiachovskas, Kaliningrado sr.).

1943-iaisiais tame ūkyje Krengeliams gimė dukra Ana, vėliau, 1944-aisiais, jie persikėlė į Įsrutę. Su netikra tapatybe jiems pavyko per Vokietijos darbo biržą gauti naują darbą ir likti mieste, kol 1945 m. sausį į teritoriją įžengė Raudonoji armija. Kai 1945 m. jie grįžo į Lietuvą, sužinojo, kad visi jų draugai ir giminės nužudyti. Tada jie per Vokietiją emigravo į Ameriką.

1941 m. lapkričio 14 d. buvo nužudyti paskutiniai Pilviškių žydai. Pasak Cipi, Jakutielio Fridmano dukters, visa Fridmanų giminė atsidūrė Kauno gete, išskyrus Jakutielį, kuris karo metais slapstėsi Zaveckų namuose.

Kadangi Jakutielis iš išvaizdos nebuvo panašus į žydą, kartais jis vykdavo į Kauną susitikti su mama ir seserimis Ida, Chaja ir Cila. Visos trys seserys karo metais neteko sutuoktinių. Ida ir Chaja prarado ir vaikus. Visos trys iš Kauno geto buvo išvežtos į koncentracijos stovyklas, išliko gyvos ir po karo sukūrė naujas šeimas. Jų motina Tova 1942 metais gete mirė nuo vėžio. Zaveckas su šeima po karo buvo ištremtas į Sibirą.

2015 metais Juozas ir Marcelė Zaveckai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.                                                


Išgelbėtas Lietuvos žydų vaikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Icchokas Meras žydų gelbėtojams skyrė šiuos žodžius:

Tie, kurie vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus, atliko iškiliausią tautinę pareigą.

Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną ir žmogaus gyvybės vertę. Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė.

Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu.

Džiaugiamės, galėdami šiandien pasveikinti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas Sabiną Agentavičienę ir Zuzaną Skarbalienę. Deja, kiti per šią ceremoniją apdovanoti žydų gelbėtojai nesulaukė šių dienų, jų apdovanojimus priėmė žydų gelbėtojų artimieji, vaikai ir anūkai.  

Būtina ne tik išsaugoti ateities kartoms nekaltai nužudytų Lietuvos bendrapiliečių žydų atminimą, bet ir skleisti tas humanizmo apraiškas kurios neleido žydų gelbėtojams būti abejingiems, kai buvo žeminami ir žudomi mūsų bendrapiliečiai žydai. 

Tekstą leidiniui rengė:
Danutė Selčinskaja
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus|
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja
Vilnius, 2016

Informacija atnaujinta: 12/15/2016
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel.  tel. 8 663 53322,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.