Minos Levitan–Babenskienės tekstilės ir pastelių paroda „Kelionė į Negavą“  Tolerancijos centre veikė 2008 09 19-2008 11 10

Minos kūrybos bendrą vaizdą formuoja didžiaformačiai, sukurti viešosioms erdvėms, gobelenai. Už dailininkės indėlį į 20 a. II pusės Lietuvos tekstilės vystymąsi dailininkei buvo paskirta 2008 metų Vyriausybės premija kultūros ir meno srityje. Šioje dailininkės parodoje matome tarsi  kamerinę  kūrybos briauną.

Ankstyvajame kūrybos  periode Mina pasinėrė į tautodailės tradicijos ir profesionaliojo Vakarų, Lietuvos meno, ypač gotikos, studijas ir interpretacijas.  Nuo 1969 m. Minos kūryba pradėjo neatpažįstamai keistis. Iš grynos vilnos ji išaudė pirmą abstrakčių formų ilgapluoštį gobeleną „Sūkurys”. Įdomu, kad Minos Levitan-Babenskienės kūriniuose daug kas nuolat įžvelgdavo autorės visai nesistengtą išreikšti žydiškumą. Kritikai žydišku pavadino ir ilgapluoštį gobeleną „Sūkurys”, nors įkvėpimo tekstilininkė sėmėsi iš astronomijos vadovėlio, tyrinėdama dangaus kūnus. Panašiai Mina nuostebo, kad abstrahuotose gobelenų „Elektronika” I, II formose, kurias inspiravo radijo schemų elektroninių plokštelių „grafika”, kai kas įžvelgė žydų menorą. Juk Mina tada beveik nieko nežinojo apie žydų meną ir neišmanė jo simbolikos!

Aštuntajame dešimtmetyje Minos kūrybą paveikė industrijos stichija, liaudiškų formų interpretacijų laikotarpį pakeitė architektoniškasis periodas. „Architektūrinė erdvė” – vienas gražiausių jos kūrinių, lakoniškų geometrinių formų, nevaržomas nei tradicijos gniaužtų, nei modernybės šalčio.

Kodėl Miną hipnotizuoja gotikinių skliautų grožis, galima paaiškinti jų nepaprastu panašumu į dailininkės pamėgtus kristalus, kalcitų gardeles. Kūrybai nuteikiančią aplinką Mina irgi susikūrė iš kriauklių, fosilijų, mineralų. Ypač menininkę imponuoja tobulos kristalinių akmenų, kalcitų formos, spalvos. Dailininkė dėlioja ir perdėlioja juos lyg pasjansą, gėrėdamasi nugludintomis kristalų briaunomis, šiurkščiais ir žybsinčiais paviršiais.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo Minos žydiškasis periodas. „Svarstyti apie žydiškumą pradėjau neseniai. Namuose kalbėjome žydiškai ir manyje tai gyveno. Pirmąją knygą apie žydų kapines nusipirkau Čekijoje. Po to pamačiau žydų muziejų Monmartre. Pirmąsyk apsilankiusi Olandijoje, pradėjau galvoti apie žydiškumą.“

Kelionė į Izraelį 1993 m. buvo lyg nušvitimas. „Kai išlipau iš lėktuvo, širdį ir gerklę suspaudė keistas, niekad nepatirtas jausmas. Sunku nupasakoti savąjį kosmopolitės susijaudinimą išvydus Samsono stulpus, palietus Pažadėtosios žemės akmenėlius. Supratau, kad čia yra mano žemė. Daug kas mane įkalbinėja atsisakyti žydiškų simbolių, bet negaliu įveikti jų traukos... Prie Raudų sienos pajutau, kad tėvų sielos sklando šalia“.

Anksčiau menininkė nesusimąstydavo apie savo kilmę. Žydiškumas į Minos meną įsiveržė labiau padiktuotas pasąmonės negu sąmoningo nusiteikimo. Ji iki šiol nelabai išmano žydų šventes ir papročius, pasikliauja intuityvia prigimtine nuovoka. Pamačiusi Minos išaustą gobeleną „Šventykla”, profesorė iš Izraelio paklausė: „Jūs buvote Afrikoje? Ten yra būtent tokia sinagoga…”

 Lėtas tapatybės formavimasis gerai atsispindi Minos kūryboje kaip neišvengiamas sielos dvilypumas. Lietuva – Minos Tėvynė, bet istorinė jos Tėvynė yra kitur.

Ramutė Rachlevičiūtė