1941 metų spalio kalendoriaus lapas, kuriame lenkų žurnalistas Kazimierzas Sakowiczius (1894–1944), Antrojo pasaulinio karo metu gyvenęs Paneriuose, pieštuku pažymėjo masinių Vilniaus žydų žudynių dienas.  
1941 m. liepos mėn. Panerių miške, prie Vilniaus, prasidėjo masinės žydų ir kitų nacistiniam režimui neįtikusių žmonių žudynės. Žmonės buvo varomi pėsčiomis arba gabenami sunkvežimiais iš Lukiškių kalėjimo, o vėliau, nuo rugsėjo, ir iš Vilniaus geto. Žudynes vykdė vokiečių saugumo policijos ir SD policijos ypatingasis būrys, taip pat žinomas „Vilniaus ypatingojo būrio“ pavadinimu, kuriam didesnių „akcijų“ metu talkindavo ir kai kurie lietuvių savisaugos (policijos) batalionai.  
Apie penkiasdešimt metrų nuo žudynių vietos gyveno lenkų žurnalistas ir leidėjas Kazimierzas Sakowiczius, kartu su šeima persikėlęs gyventi į Panerius (tuomet Ponary Jagiellonow), kai 1941 m. sausį sovietų valdžia uždarė jo leidžiamą laikraštį ir nacionalizavo redakcijos patalpas, kuriose ir gyventa. 1941 m. liepą Paneriuose prasidėjus masinėms žudynėms, K. Sakowiczius ėmė rašyti dienoraštį, fiksuodamas paskutines tūkstančių vilniečių gyvenimo akimirkas, kartu kalendoriuje pasižymėdamas žudynių dienas.
Čia pateikiamas kalendoriaus lapelis – vieno kruviniausių puslapių Vilniaus istorijoje liudininkas. 1941 m. spalį šūviai Paneriuose aidėjo daugiau nei savaitę – 2, 3, 16, 21, 25, 27, 30, 31 dienomis.  

IX.25, siaubingas šeštadienis
Apie 8.20 val. ryto ant plento, šalia koplyčios, pasirodė ilga pasmerktųjų eisena. Kai ji priartėjo prie pervažos, pamačiau, kad tai buvo vien moterys – ir pagyvenusios, ir jaunos, o kartu ir vaikeliai vežimėliuose <...>. Puikus oras, saulėta. Tuo metu miške jau viena po kitos aidėjo šūvių salvės. <...> Kai pirmoji eisenos eilė priartėjo prie pervažos, buvo lygiai 8.52 val., o kai priartėjo paskutinė  eilė, buvo 9.17 val.! Voros ėjo gana lėtai, veiduose matėsi siaubingas nuovargis <...> Pasmerktosios pradėjo jaudintis. Viena iš jų kreipėsi į stovintį šalia būdelės Vysockį: „Kokia čia vietovė?“ Anas, nepaisydamas, kad už kalbėjimąsi su pasmerktaisiais grėsė mirtis <...> atsakė, jog tai Paneriai, susijaudinusi balsu atsakė skiemenuodama Pa – ne – riai. Eilėse pasigirdo verksmas. Žydės ėmė trauktis atatupstos.“

IX.30
Oras gražus, saulėtas. 9 val. ryto atvažiuoja 4 sunkvežimiai su lietuvių kareiviais ir karininkais. Netrukus dar 4 automobiliai, pilno pagyvenusių moterų ir vaikų. Nuaidi šūviai. 10 val. prie koplytėlės pasirodo ilga eisena. Kai įžengė į Gardino plentą, keli žmonės bandė pabėgti, vėl šūviai. Ar pabėgo – nežinau. Pervažos priekyje – moterys, gale – vyrai. Moterys mažai saugomos, vyrus supa tankus kareivių tinklas <...>.
Dalį dienoraščio K. Sakowiczius patalpino stikliniuose buteliuose ir užkasė savo namo sode. 1948 m. šie užrašai netikėtai rasti ir perduoti susikūrusiam Žydų muziejui, o šį netrukus uždarius, pateko į LSSR centrinio valstybinio archyvo fondus. 1998 m. dienoraštis grąžintas Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. 1957 m. rasta K. Sakowicziaus užrašų dalis atiteko Vilniaus revoliucijos muziejui, o pastarąjį uždarius, nukeliavo į Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus. 1999 m. buvusi Vilniaus geto kalinė Rachilė Margolis (1921–2015) iššifravo visą dažnai sunkiai įskaitomą K. Sakowicziaus dienoraščio tekstą ir parengė spaudai lenkų kalba. Šiandien K. Sakowicziaus „Panerių dienoraštis“ išverstas į hebrajų, vokiečių, anglų ir lietuvių kalbas. Beje, iki šiol nerasta trečioji lenkų žurnalisto dienoraščio dalis, kurią ji rašė nuo 1943 m. lapkričio 6 d. iki 1944 m. liepos 3-4 dienos.
K. Sakowicziaus mirties aplinkybės iki šiol nėra visiškai aiškios. Žinoma, kad 1944 m. liepos 5 d. jis, važiuojantis dviračiu į miestą, buvo sunkiai sužeistas šaunamuoju ginklu ir po dešimties dienų mirė. Tai, jog vyras buvo palaidotas Rasų kapinėse kartu su AK (lenk. Armija Krajowa) nariais, leidžia daryti prielaidą, kad  K. Sakowiczius buvo vienaip ar kitaip susijęs su antinacistiniu lenkų pogrindžiu.

Zigmas Vitkus
Panerių memorialo vadovas  

© atvaizdas iš VVGŽM fondų