Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (2013 m. rugsėjo 9 d. dekretas Nr. 1K-1556) už mažos mergaitės Saros Garberaitės (vėliau Eleonora Volskaja) iš Kauno geto gelbėjimą apdovanojo Agripiną ir Josifą Meškėnus  (po mirties). 

Minint Lietuvos Nepriklausomybės dieną, š. m. Vasario 16-ąją, Australijoje gyvenančiam Agripinos ir Josifo Meškėnų sūnui Vladimirui Meškėnui ir anūkui Eugene Meškėnui apdovanojimus įteikė Lietuvos Ambasadorius Japonijoje Egidijus Meilūnas ir Lietuvos Garbės konsulė Sidnėjuje Ginta Vilūnas.

Iš 2013 m. bukleto „Gyvenimą dovanojusios širdys...“

Išgelbėjimo istorija

Agripina Meškėnienė

Sara Garberaitė (Eleonora Volskaja) gimė Kaune 1941 metų sausį. Sarai buvo vos pusė metų, kai su savo tėvais Vulfu ir Liuba Garberiais ir vyresniąja seserimi Rašele ji pateko į Kauno getą.
1943 m. rudenį, sužinojęs apie ruošiamą Vaikų akciją, Saros tėvas susitarė su Jeronimu Laskevičiumi, prieš karą dirbusiu jo įmonėje vairuotoju, kad jis pasirūpins Sara. Vulfas Garberis suleido dukrytei migdomųjų vaistų ir, įvyniojęs į rūbus, eidamas į darbą slapta išnešė Sarą iš geto. Ryšulį su mergaite paliko sutartoje vietoje, vieno namo rūsyje, iš ten jį pasiėme Jeronimas.
Laskevičių bute buvo apsistoję policininkai, todėl likti pas juos Sarai buvo nesaugu. Ją priglaudė netoliese gyvenę Josifas ir Agripina Meškėnai. Šiuos žmones Sara Garberaitė laiko savo gelbėtojais.

Netrukus Meškėnams teko išvykti iš Kauno, nes buto šeimininkas suprato, jog mergaitė yra žydė. Naujiems kaimynams Kupiškyje Josifas ir Agripina pristatė Sarą kaip savo anūkę, žuvusio sūnaus dukrelę. Meškėnai mylėjo Sarą, rūpinosi ja, gydė susirgus, pergyveno dėl jos, sužinoję, kad likviduojant Kauno getą žuvo Garberių šeima. Eleonora iki šiol juos vadina „močiute“ ir „seneliu“.
1944 m. Saros pusbrolis Efraimas Zyvas susirado Sarą ir atidavė ją į žydų našlaičių prieglaudą Kaune. Iš ten Sarą pasiėmė jos žuvusios tetos vyras Michailas Aleksandrovičius, žymus žydų dainininkas, prieš karą dirbęs Kauno sinagogos kantoriumi. Aleksandrovičius išsivežė Sarą į Maskvą, kur 1947 m. ją įsidukrino advokato Aleksandro Volskio šeima.  Taip Sara Garberaitė tapo Eleonora Volskaja. 

Josifas Meškėnas mirė nuo gangrenos 1954 metais, o Agripina išvyko pas sūnų Vladimirą į Australiją. Nors Agripina buvo susiradusi Sarą-Eleonorą per Raudonąjį Kryžių, jos taip ir nesusitiko – sovietų saugumas uždraudė Eleonorai palaikyti ryšius su užsienyje gyvenusia jos gelbėtoja. Agripina Meškėnas mirė Australijoje 1989 m.

Josifas ir Agripina Meškėnai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem 2013 metais.