Maldynas (sidur) SEDER HA-AVODA, Vilnius, Našlės ir brolių Romų spaustuvė, 1911,
popierius, kartonas, odos imitacija; 22,5 x 14,5 x 2,5 cm. VŽMP 882

Siduras (sidur hebr. tvarka) metų ciklo judėjų maldynas: maldos sudėliotos tam tikra nustatyta nekintama tvarka. Visas pagrindines judėjų maldas suformulavo, struktūravo ir į sidurą sudėjo Didžiojo Susirinkimo vyrai laikais, kai buvo atstatyta Antroji Šventykla, maždaug prieš du tūkstančius penkis šimtus metų.

Sidure tradiciškai rasime tris kasdienes maldas (religinis judėjų įstatymas nurodo kasdien melstis tris kartus: rytą, dieną ir vakare; rytą kalbama šacharit, malda, kurią nurodė Abraomas; pusiaudienį – mincha, malda, kurią kalbėjo Izaokas; vakare – maariv arba aravit, malda, suformuluota Jokūbo), taip pat Šabo, Roš Chodešo (jaunaties dienos) ir švenčių dienų maldos. Dėl patogumo šventinių dienų – Roš ha-Šanos ir Jom Kipuro – maldos leidžiamos ir atskiru maldynu, vadinamu machzor („ciklas“). Dažnai leidžiami ir atskiri Trijų Švenčių – Pesacho, Šavuoto ir Sukoto, per kurias senovėje žydai keliaudavo į Jeruzalės Šventyklą, machzoras.

Iš pradžių siduras buvo sakytinės Toros dalis, žmonės maldas mokėjo atmintinai. VI a., pasibaigus Talmudo užrašymo epochai, kai žydų tauta jau buvo atsidūrusi tremtyje ir pasklidusi po pasaulį: nuo Ispanijos vakaruose iki Afganistano ir dar toliau rytuose, nuo Vokietijos šiaurėje iki Jemeno pietuose, iškilo reikiamybė užrašyti ir siduro maldas. Pirmiausia buvo surašytos švenčių maldos: kadangi objektyviai jos būdavo kalbamos rečiau, jos ėmė pasimiršti. Netrukus buvo surašytos ir kasdienės maldos. Tai vyko IX–X amžiais. Taip atsirado ankstyviausias mus pasiekęs Suros miesto (Babilonas) ješivos Gaono Amramo (IX a.) siduras, kurį jis parengė Barselonos žydų prašymu. Gaono Amramo sidurą netrukus ėmė perrašinėti ir naudoti ne tik Ispanijoje, bet ir Prancūzijoje bei Vokietijoje. Amramo siduras Seder Rav Amram Gaon rankraščio pavidalu egzistavo apie 1000 metų, o pirmą kartą išspausdintas buvo 1865 m. Varšuvoje. X a. sidurą arabų kalba su paaiškinimais ir nurodymais arabų šalių žydams sudarė Gaonas Saadija. Labai tiksliai ir detaliai XI a. sidurą struktūravo ir aprašė Rambamas (teologas Mošė Maimonas). Taip susiformavo Ispanijos ir Viduržemio regiono ir Rytų šalių judėjų siduras, vadinamas sefardų siduru (Sfarad hebr. Ispanija).

Esama skirtingų tradicijų sidurų: sefardų (ispaniškoji tradicija), aškenazių (Prancūzijos, Vokietijos ir Rytų Europos žydų) ir chabado siduras, sudarytas Zalmano Šneuro (XVIII antra pusė–XIX pr.).

Pirmasis spausdintinis siduras – Minjag Romi (Romos arba Italijos judėjų) – pasaulį išvydo 1486 m. Italijoje, Sončine. Pirmasis aškenazių siduras buvo išspausdintas Prahoje 1513 m. (2 d. – 1516 m.). Pirmasis spausdintinis sefardų siduras pasirodė 1542 m. Venecijoje.

Eksponuojamasis sidurasSeder ha‘avoda(avoda hebr. tarnystė, darbas) yra aškenaziškasis variantas. Pavadinimas Seder ha‘avoda (hebr. tarnystės tvarka) perteikia tarnavimo Kūrėjui esmę – tarnystę širdimi, o tai visada yra malda.

Siduro priešantraštinis lapas puoštas Avnerio Grilicheso graviūra (XIX a.), kurioje vaizduojami liūtas, erelis, tigras ir elnias. Tradiciškai ši gyvūnų grupė Lietuvos žydų mene simbolizuoja tarnystę Visagaliui. Pirkei avot sakoma: „Būk stiprus kaip leopardas, lengvas kaip erelis, greitas kaip elnias, stiprus kaip liūtas, kad išpildytum Tėvo Danguje valią.“

Parengė Pagalbinio fondo saugotoja-tyrinėtoja Jovita Stundžiaitė
© VVGŽM Pagalbinio fondo eksponatas