Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2009 metų rugsėjo 21 diena

Kiekvieną rugsėjį, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

Tomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Teisuolius, kurie ištiesė pagalbos ranką savo kaimynams bendrapiliečiams žydams, gelbėdami juos nuo nacių genocido, vykdomo Lietuvoje.

Metams keičiant metus, vis mažėja tų kraupių dienų liudininkų, tačiau mirčiai pasmerktųjų žmonių patirtos kančios, pasipriešinimas nužmoginimui, kaip ir Teisuolių kilnūs darbai, mus jaudina ir dabar.

Šiais laikais informacija apie žydų gelbėjimą vokiečių okupacijos metais Lietuvoje labai sunkiai atnaujinama ir papildoma dėl visiems suprantamų priežasčių: praėjus daugiau kaip 60 metų po karo sudėtinga rasti žmonių, kurie galėtų ir sutiktų pasidalyti skaudžia patirtimi. Nepaisant to, šis darbas Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje tęsiamas, sukaupti duomenys perduodami Pasaulio Tautų Teisuolių pripažinimo komisijai Jad Vašem Jeruzalėje, žydų gelbėtojų kandidatūros pristatomos apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.   

Už pagalbą žydams 1944-ųjų liepą Kauno IX forte nužudyti Šakių rajono gyventojai – Vytautas Žakavičius (Žakovičius), Bronius Jocevičius ir Jonas Petrauskas. Kartu suimto Daukantiškių kaimo gyventojo Prano Simokaičio tiksli žūties vieta nežinoma. Patyręs daug kančių ir išbandymų, per stebuklą tada išsigelbėjo kartu suimtas Daukantiškių kaimo gyventojas Jonas Janulaitis.

Jašiūnų miške nužudyta Vilniaus rajono Beržiškės kaimo gyventoja Polina Tarasevič, gelbėjusi žydų berniuką Kasrielį Bernaną. Berniukui buvo lemta išlikti gyvam, tačiau jo gelbėtojai tai kainavo gyvybę.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai įteikti nužudytųjų gelbėtojų artimiesiems ir taip įamžinti šių kilnių žmonių vardai...

Kiekvieno Holokaustą Lietuvoje pergyvenusio žmogaus istorija yra unikali, kaip ir unikalūs tie žmonės, žydų gelbėtojai, kurie pasipriešino tų laikų nežmoniškiems įstatymams ir ypač sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sistemingiems žydų šaudymams, kuriuose dalyvavo, kaip rodo dokumentai, nemažai vietinių talkininkų, gelbėjo pasmerktuosius mirčiai. Žmonės, gelbėjusieji žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvybe bei gerove.

Kaip tik todėl savo šalyje, Lietuvoje, žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Teisuolio medaliais, kuriuose išgraviruoti tokie žodžiaiIšgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iki šios dienos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota 990 Lietuvos piliečių, kurie nepabūgo jiems grėsusio pavojaus ir išgelbėjo ne vieno savo kaimyno, draugo, pažįstamo ar nepažįstamo gyvybę.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu, Lietuvos Respublikos  Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2009 m. rugsėjo 11 d. dekretu Nr. 1K-110 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 47 asmenis, iš kurių 10 sulaukė šių dienų, o kiti, deja, apdovanojami jau po mirties.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

***

Stanislovas Šapiro

1941 metais Nemenčinėje kartu su kitais miestelio žydais buvo sušaudyta ir Stanislavo (Chlonkės) Šapiros šeima – motina Dora Šapiro (Medianskaja), tėvas Efraimas Šapiro, brolis Chaimas Šapiro (apie 15 metų), sesuo Sonia (apie 10 metų), senelis Movša Šapiro. Pavyko išsigelbėti 2 broliams: Josefui ir Chlonkei (dabar – Stanislavui) Šapiro.

Josefas per gaudynes slapstėsi žydų kapinėse, miške, vėliau atsidūrė Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas iš jo artimųjų neišgyveno, todėl, karui pasibaigus, išvyko į Šveicariją, iš kur vėliau pasiekė Izraelį. 

 Šeimos jaunėlis – Chlonkė Šapiro – buvo septynerių, kai pabėgo nuo sušaudymo duobės. Kelias paras jis vienas klaidžiojo miške, kol sutiko keletą besislapstančių žydų. Berniuką ėmėsi globoti senukas Michelis. Šviesiaplaukį vaiką jis kartais siųsdavo į kaimą prašyti maisto. Prieš karą Chlonkės tėvas Efraimas Šapiro pardavinėjo arklius, todėl turėjo daug pažįstamų. Orams atšalus, Michelis nuvedė berniuką pas jo tėvo pažįstamą Konstantiną Sokolovskį. Konstantino ir Viktorijos  Sokolovskių šeima su savo penkiais vaikais gyveno Uzatiškių kaime, netoli Nemenčinės. Jie priėmė berniuką pas save, visi šeimos nariai jį globojo. Daug kartų Konstantinas Sokolovskis gelbėjo berniuką nuo policijos žandarų, slėpdamas jį po krosnimi, išnešdamas maiše į laukus. Po karo Sokolovskiai trumpam buvo atidavę berniuką į vaikų namus, tačiau Stanislavas Šapiro iš ten pabėgo ir pėsčias sugrįžo pas Sokolovskius. Konstantinas Sokolovskis grįžusį berniuką priėmė kaip savo sūnų, pasakęs, kad daugiau niekada jo niekam neatiduos. Sokolovskiai pakrikštijo berniuką, jo krikšto mama tapo Sokolovskių dukra Melanija.

Netoli Nemenčinės, Didžiųjų Kabiškių kaime, dabar gyvena Sokolovskių dukra  Teklia Pščelovska, Vilniuje – Vincenta (dabar Baranovska), o Lenkijoje – Sokolovskių dukra Melanija (dabar Karolkow). Tai žmonės, kurių dėka Stanislavas Šapiro išvengė tragiško Nemenčinės žydų likimo.

Stovi Viktorija ir Konstantin Sokolovskiai. Sėdi iš dešinės Teklia Pščelovska, Melania Korolkow

Iš kairės Melania,Vincenta,Teklia ir Vanda.

BRONĖ BUDREIKAITĖ

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Bronė Budreikaitė dirbo Polio Bagrianskio (Paul Bagriansky) sekretore Kauno „Ratner ir Bagriansky“ įmonėje. Kai Polį Bagrianskį, jo žmoną Gertą ir mažąją Rosian uždarė Kauno gete, tėvai suplanavo ir įvykdė dukters pabėgimo iš geto planą. Rizikuodami gyvybe, dirbdami naktimis, kai nešvietė prožektoriai ir šalia nebuvo sargybinių, jie po geto spygliuotos vielos tvora išrausė tokio dydžio duobę, kad būtų galima pro ją išstumti į laisvę 6 metų mergaitę.

Už geto vartų mažosios Rosian laukė Bronė Budreikaitė. Jos perėjo itin pavojingą ruožą – saugomą Vilijampolės tiltą per Nerį ir nuėjo į Bronės Budreikaitės butą. Mergaitė nesiliovė verkusi, tai buvo labai pavojinga. Kitą dieną Bronė nuvežė Rosian pas Natalija Fugalevičiūtę ir Nataliją Jegorovą, kurios, praėjus kuriam laikui, nusiuntė mergaitę į Kulautuvą pas Natalijos Fugalevičiūtės seserį Lidiją Golubovienę.

Bronė Budreikaitė pakrikštijo Rosian, jai davė savo pavardę: Rosian Bagrianskytė tapo Irena Budreikaite. Pas Lidiją Golubovienę Bronė Budreikaitė pristatė mergaitę kaip savo nesantuokinę dukterį. Ji ir pati kartais aplankydavo Rosian, kad tai atrodytų tikra. 

Bronė Budreikaitė

dešinės Ada Gensaitė, Bronė Budreikaitė, Ella Gensienė (Budreikaitė), Jakobas Gensas

Iš Rosian Zerner (Bagriansky) laiško muziejui:

Rizikuodama savo gyvybe, Bronė padėjo ir mano motinai Gertai Bagrianskienei, ir tėvui Poliui Bagrianskiui. Kaip savo prisiminimuose rašė tėvas ir pasakojo Bronės Budreikaitės dukterėčia Ada Gens Ustjanauskas, Bronė Budreikaitė pervežė mano mamą iš Kauno į Vilnių po to, kai mama pabėgo iš Kauno geto.

Mano tėvas tuomet jau buvo Vilniaus gete, kuriam vadovavo Jakobas Gensas. Genso žmona buvo Elvyra Budreikaitė – mano gelbėtojos Bronės Budreikaitės sesuo. Kad nekiltų įtarimų, Bronė palydėjo mano motiną į Gensų butą (Bronė ten dažnai lankydavosi) ir nuo tol mano tėvai buvo kartu.

Bronės atsidavimas ir jos šeimos ryšiai išgelbėjo mus visus. Aš nebūčiau galėjusi apie visa tai šiandien papasakoti, jeigu Bronė Budreikaitė nebūtų mums padėjusi.

ELENA BERSĖNIENĖ
STEFANIJA JUZIKIENĖ
JANINA ŠLIBURIENĖ
STASYS TARAPAVIČIUS

Karui prasidėjus, Anelė Tarapienė su savo vaikais – Stasiu, Elena ir Janina gyveno Berštų kaime Raseinių rajone. Jos vyras Kazimieras dirbo sargu Ūturių spirito varykloje už Betygalos. Prasidėjus Raseinių bombardavimui, jis kelias dienas negrįžo namo. Netrukus paaiškėjo, kad įvyko tragedija – Kazimieras Tarapas buvo rastas nušautas apiplėštoje spirito varykloje. Anelė Tarapienė liko našlė su keturiais vaikais. Tiesa, vyriausioji Stefa jau buvo ištekėjusi ir gyveno netoliese, tame pačiame kaime, ir dažnai lankydavosi gimtuose namuose.

Vieną itin šaltą 1941–1942 metų žiemos naktį, ieškodamas prieglobsčio, pas Tarapus pasibeldė Raseinių gyventojas Šmerlis Milneris. Pavasarį atėjo jo brolis Samsonas su dviem sūnumis Aharonu ir Berlu ir žmonos broliu Feivelu Kaganu. Kiek vėliau pasiprašė prieglobsčio devyniolikmetis Nachumas Zolinas iš garsios Raseinių fotografų giminės.

Prieš atvykstant pas Anelę Tarapienę, šie žmonės slėpėsi pas kitus Raseinių rajono gyventojus. Praėjus kuriam laikui, Anelė Tarapienė nustebino savo globotinius pasiryžimu priimti daugiau žmonių. Labai rizikuodama, 1943 metais ji nuvyko į Kauno getą, turėdama vieną tikslą – perduoti pas ją besislapstančių žydų giminėms ir draugams laišką su nurodymais, kaip surasti Tarapų sodybą Berštų kaime. Anelė Tarapienė vaikščiojo šalia geto, kalbėjosi su grįžtančiais iš priverstinių darbų žydais, ieškodama nurodytų žmonių. Įsitikinusi, kad jos globotinių artimieji, greičiausiai, jau yra žuvę, ji parsivežė namo du jaunus inžinierius Hanochą Glikmaną ir Baritą, kurie prašė juos gelbėti.

Iš kairės Janina (Tarapaitė) Šliburienė, Anelė Tarapienė, Stasys Tarapavičius

Daržinėje po asla vyrai įrengė labai gerai užmaskuotą slėptuvę. Ji labai pravertė  priartėjus frontui. Už poros šimtų metrų nuo sodybos įsikūrė vokiečių tankistai, dažni svečiai sodyboje buvo vokiečių kareiviai. Anelė Tarapienė gana gerai mokėjo vokiečių kalbą ir tai ją dažnai gelbėjo. Niekam į galvą neatėjo daryti kratą pas Anelę Tarapienę. Itin didelės ištvermės tiek iš besislapstančių žydų, tik iš Tarapų pusės pareikalvo paskutinės savaitės prieš išvadavimą. Tada Anelei Tarapienei ir jos vaikams buvo įsakyta evakuotis iš savo namų, o jų globotiniai, besislapstantieji žydai, pasiliko spąstuose – uždaryti slėptuvėje, bijodami išeiti į lauką, nes viršuje girdėjosi vokiška kalba. Anelė Tarapienė sugebėdavo įtikinti komendantą, kad jai labai reikia pasikasti bulvių ar pasiimti iš namų kokį daiktą. Tokiu būdu Anelė Tarapienė su dukra Janina ar sūnumi Stasiu atvykdavo pas besislapstančius, atveždavo maisto, įleisdavo į slėptuvę oro, o išvykdami vėl užmaskuodavo slėptuvę.

Taip, labai rizikuodami, įveikę daug sunkumų ir baimės, visi sulaukė išvadavimo.

1983 m. Anelė Tarapienė, jos sūnus Stasys, dukros Elena ir Janina buvo pripažinti pasaulio Tautų Teisuoliais, o 1998 m. Anelė Tarapienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją šiuo garbingu apdovanojimu pagerbti ir jos vaikai, aktyviai dalyvavę žydų gelbėjime.

GENĖ BURNECKIENĖ
ADOLFINA KERPAUSKIENĖ

Faktorių šeimą – Josefą Berą su žmona Chaja Gita, jų sūnų Izraelį su žmona Feiga ir vaikais Guteliu bei Abraomu, kitą sūnų Mejerį su žmona Chase ir dukterimi Hanele, taip pat dukteris Feigą Fiškinienę, jos vyrą Jochelį Fiškiną ir Adiną Faktoraitę – dvikinkiu vežimu ir dviem dviračiais Juozas Straupis, prieš tai susitaręs, atgabeno iš Alsėdžių į pažįstamų Juozo ir Adolfinos Kerpauskų sodybą. Ten visus juos apgyvendino nedideliame kambarėlyje antrame namo aukšte. Iš pradžių čia gyveno dvylika, kiek vėliau – šešiolika žmonių. Prie Faktorių šeimos prisijungė Josefo Faktoriaus sesuo Chana Ritovienė su dukra Sara Ritovaite ir berniukas Haris Frakas iš Telšių geto, irgi išgelbėti Juozo Straupio. Nors Kerpauskų sodyba buvo patogioje vietoje – šalia buvo didelis miškas,  tačiau pamažu buvo įrengtos ir slėptuvės. Pirmoji buvo iškasta po gyvenamuoju namu. Čia 1941 m. lapkričio 1 d. pasaulį išvydo Izraelio ir Feigos Faktorių dukrelė Malka.

Išgelbėta Faktorių šeima (iš kairės į dešinę): Malka Faktoraitė-Levitan, Malkos pusseserė Hanelė, Mejeris Faktorius, Feiga Faktorienė, Izraelis Faktorius, Sara Ritovaitė-Elizur, Haris Frakas, išgelbėtas kartu su Faktoriais. Jeruzalė, Izraelis. 1973 m.

Adolfina ir Juozas Kerpauskai (sėdi) su vaikais: iš kairės Juozas, Eleonora, Tomas, Aleksas, Genovaitė, Adolfas, Anicetas. Šarnelės kaimas, 1965

Iš Bronislavos Kerpauskaitės prisiminimų:

Kai pas mus nevilties apimti atvyko ponai Faktoriai ir jų giminaičiai, iš viso 16 asmenų, mes buvome dar augantys vaikai, nes tai buvo 1941 m. Apie metus mes, vaikai, nežinojome, kad pas mus yra naujų gyventojų. Ponai Faktoriai su savo giminaičiais gyveno mūsų namo viršuje, kur salkose buvo įrengtas kambarys. Apie porą metų jie gyveno ramiai. Vyrai dirbo kailius, juos skuto, raugė, o paskui iš jų siūdavo kailinius. Moterys skalbdavo, megzdavo, siūdavo. Paskui įtampa vis didėjo, prasidėjo persekiojimai, nuolatinės kratos. Būdama 12 metų mergaitė, buvau tardoma ir aš. Tardymo metu sugebėjau neišduoti ir įtikinti, kad nieko nežinau ir niekada nieko nesu mačiusi. Vėliau Faktoriai gyveno bunkeriuose. Pirmasis bunkeris buvo įrengtas namo gale po tuo pačiu stogu,  antrasis – daržinėje, o dar vėliau miške. (...) Mes, vaikai – aš ir brolis Adolfas –  nešdavome į tuos bunkerius maistą.

Po karo Adolfina ir Juozas Kerpauskai su dukra Bronislava ir sūnumi Tomu buvo ištremti, nepaisant Izraelio Faktoriaus liudijimo, jog jie išgelbėjo 16 žydų nuo mirties. Grįžę iš tremties, kurį laiką jie glaudėsi pas Faktorius Alsėdžiuose, kol vėl apsigyveno savo gimtojoje sodyboje Šarnelės kaime.

Juozas ir Adolfina Kerpauskai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1981 metais.   

MICHAILAS BUTAS

Michailas Butas

Tarpukario Lietuvoje jaunuolis Zigmas Montvila iš Labūnavėlės kaimo susidraugavo su žydaite Sara Olšvangaite iš Užvenčio miestelio ir sukūrė šeimą. Prasidėjus karui ir žydų persekiojimui, baltaraiščiai neaplenkė ir Zigmo Montvilos žmonos – ėmė intensyviai jos ieškoti. Suprasdami, kad sunku slapstytis pas kaimynus, Sara su vyru kreipėsi į Kolainių kunigą Polikarpą Macijauską. Kun. Polikarpas Macijauskas labai gerai pažinojo Kolainių stačiatikių kunigą Michailą Butą, jie draugiškai sugyveno tarpukariu – kartu švęsdavo religines šventes, dalyvaudavo pamaldose. Pasitarę tarpusavyje, kun. Polikarpas Macijauskas ir stačiatikių kunigas Michailas Butas nutarė slėpti Sarą Olšvangaitę-Montvilienę tuo metu statomoje cerkvėje. Vėliau Sara keletą kartų keitė slapstymosi vietas, jai padėjo išgyventi ir kiti aplinkinių kaimų valstiečiai, tarp kurių buvo Vlado Šleževičiaus, Jono Macijausko, Vlado Pociaus šeimos. Visiems savo gelbėtojams, tarp kurių ir neužmirštamas Kolainių stačiatikių kunigas Michailas Butas, Saros Montvilienės artimieji išreiškė savo didžiulį dėkingumą ir pagarbą. 

ČESLAVA GRAŽEVIČIENĖ
EDVARDAS MORKŪNAS
HENRIKAS MORKŪNAS
MEČISLOVAS MORKŪNAS
VACLOVAS MORKŪNAS
BRONISLAVA MORKŪNIENĖ
IRENA RAZIENĖ

1942 metais netoli Žąslių vokiečiai įrengė darbo stovyklą. Šios stovyklos žydai dirbo automagistralės Kaunas–Vilnius statyboje: asfaltavo plentą. Bronislava Morkūnienė, eidama į Žąslių turgų, dažnai sustodavo ir duodavo kaliniams maisto. Matydama, kokiomis sunkiomis sąlygomis dirba ir gyvena žydai, ji nusprendė nors vieną žmogų išgelbėti. Vieną 1943-ųjų vasaros dieną ji pastebėjo šviesiaplaukę, nežydiškos išvaizdos, gerai lenkiškai kalbančią jauną moterį. Tai buvo devyniolikmetė Vera Rozenšain, prieškaryje gyvenusi Ašmenoje. Bronislava pasiūlė merginai pabėgti, pažadėjo priimti slapstytis. 1943-ųjų rugpjūtį Bronislavos vyras Vaclovas Morkūnas su vežimu atvežė Verą Rozenšain į savo namus Survelių kaime (apie 15 km. nuo darbo stovyklos). Morkūnai įrengė Verai slėptuvę, kurioje ji slėpdavosi, jei netoliese pasirodydavo vokiečiai ar policija. Pavojui praėjus, Vera padėdavo šeimai dirbti ūkio darbus, ganė karves, kiaules. Pradžioje kaimynai net neįtarė, kad šviesiaplaukė gerai lenkiškai kalbanti Morkūnų piemenaitė yra besislapstanti žydė. Verą labai šiltai globojo visi šios šeimos nariai, šiuose namuose ji jautėsi kaip šeimos narė.

Jau baigiantis nacistinės Vokietijos okupacijai Lietuvoje, kaime pasklido gandai, kad Morkūnai slepia žydę. Teko Verą kuriam laikui išvežti pas Bronislavos brolį Joną Plepą į Šilonių kaimą. Tik dėka greito fronto iš Rytų priartėjimo, Morkūnams pavyko išvengti kratų ir Veros Rozenšain gyvybė buvo išgelbėta.

Po karo tarp išgelbėtosios Veros Rozenšain  ir jos gelbėtojų Morkūnų susiklostė itin šilti santykiai.

Bronislava ir Vaclovas Morkūnai bei vaikai Edvardas, Mečislovas, Česlava pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1995 metais.

Iš kairės Mečislovas Morkūnas,Irena ir išgelbėta Verutė

Vaclovas Morkūnas

Bronislava Morkūnienė

BRONĖ JANULAITIENĖ
JONAS JANULAITIS
BRONĖ EUGENIJA LILIENĖ

Jonas Janulaitis

Pirmoje lietuviškoje knygoje apie žydų gelbėtojus, pasirodžiusioje 1967 metais, (sudarytoja Sofija Binkienė) publikuojamas gydytojo Mirono Ginko straipsnis Vytautas Žakavičius, kuriame aprašytas išskirtinis savo žiaurumu nuosprendis žydų gelbėtojams – už pagalbą žydams 1944-ųjų liepą Kauno IX Forte nužudyti Šakių rajono gyventojai – Vytautas Žakavičius (Žakovičius), Bronius Jocevičius ir Jonas Petrauskas. Kartu suimto Daukantiškių kaimo gyventojo Prano Simokaičio tiksli žūties vieta nežinoma. Patyręs daug kančių ir išbandymų, per stebuklą tada išsigelbėjo  Daukantiškių kaimo gyventojas Jonas Janulaitis.

Liudija Bronė Eugenija Lilienė (Janulaitytė):

Mano tėvelis ir mama vokiečių okupacijos metais slėpė dvi moteris ir mažą mergytę. Šias moteris rekomendavo gydytojas Žakavičius. Žydų tautybės piliečiai buvo laikomi pas septynis ar aštuonis gyventojus, taip pat ir pas mano tėvelį Joną Janulaitį, ūkininką, veterinarijos felčerį, pas siuvėją Petrauską, pas mano tėvelio draugą ūkininką Praną Simokaitį, pas gydytoją Vytautą Žakavičių, kuris ir parvežė visus šiuos žmones ir išdalijo pažįstamiems, gyvenusiems kilometro ar dviejų atstumu. Buvo dar du ūkininkai, kurie slėpė žydus, bet jų pavardžių ir kur jie gyveno, nežinau.

Ankstyvą pavasarį, dar buvo sniego, atvažiavo policijos pareigūnai ir suėmė pas mus gyvenusias žydes. Pas mus jos gyveno nesislapstydamos, nueidavo pas Simokaitį, pas Petrauską, kur gyveno jų draugai, draugės ar artimieji. Policija jas rado kambary, pasakė rengtis ir važiuoti kartu. Policininkai buvo vietiniai iš Gelgaudiškio, lietuviai. Tėvelis dar liko namuose, girdėjau, kaip sakė, jog esame įskųsti, kad laikome žydus. Po kelių valandų, jau pavakary, atvažiavo du policijos pareigūnai iš Gelgaudiškio ir pasakė, kad suima tėvelį už žydų slėpimą. Gerai atsimenu, kaip mes su mama verkėme ir prašėme dovanoti, bet niekas mūsų neklausė. Iš Gelgaudiškio nuovados juos išvežė į Šakius, iš Šakių – į Marijampolės kalėjimą. Netrukus pervežė į Kauno kalėjimą. Aš, paauglė, į Kauno kalėjimą vežiau tėveliui darbužių, maisto, bet mane nuo kalėjimo vokiečių kareiviai nuvijo, nieko negalėjau tėveliui perduoti. Vėliau tėvelis buvo išvežtas į Kėdainius, kur vokiečiai statė aerodromą. Iš Rytų priartėjus frontui, sovietai bombardavo vokiečių statomą aerodromą ir tada tėveliui pavyko pabėgti...

Vieną vasaros pavakarę aš pirmoji pamačiau ateinantį vyrą su didele barzda, išsigandau ir verkdama nubėgau pas mamą. Jis buvo nepanašus į  žmogų, vieni kaulai ir oda, todėl aš ir neatpažinau tėvelio. Tėvelis sakė, kad jo draugai likę IX forte sušaudyti kartu su žydų tautybės piliečiais. Tėtis pats stebėjosi, kad liko gyvas ir kodėl jį išvežė į Kėdainių aerodromo statybą. Vis sakydavo, kad tai Dievo apvaizda nulėmė jo likimą.

 Vytautas Žakavičius pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu 2002 metais, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2001 metais. Per šią ceremoniją įamžinti ir jo bendražygių, nužudytų ar nukentėjusių už pagalbą žydams, vardai.

EMILIJA JOCEVIČIENĖ
BRONIUS JOCEVIČIUS

1943 metų rudenį iš Kauno geto pabėgęs gydytojas Š. Matusevičius su savo šeima rado prieglobstį Pakalniškių kaime, Šakių rajone pas savo kolegą – gydytoją Vytautą Žakavičių. Pasipiktinęs aplinkui vykusiais žiaurumais, Vytautas Žakavičius ėmėsi akty­viai globoti žydus, gaudavo jiems suklastotus dokumentus, ieškojo saugių slapstymosi vietų pas savo pacientus, aplinkinių kaimų gyventojus. Gydytojo nuomone, tokia pagalba – svarbus kovos prieš fašizmą, prieš nekaltų žmonių žudymą būdas, todėl jis stengėsi pritraukti kuo daugiau žmonių. Bėgliams iš geto atvėrė duris ūkininkai: Bronius Jocevičius, Jonas Janulaitis, Pranas Simokaitis, siuvėjas Jonas Petrauskas ir kiti šių vietų gyventojai. Deja, nemažą nepažįstamų žmonių būrelį kaime greit pastebėjo ir kalbos pasiekė gestapą. 1944 m. kovo 18 d. į Gelgaudiškį atvyko ginkluotas hitlerininkų būrys. Visi besislapstantieji ir jų globėjai buvo suimti.

Liudija Zita Ona Jocevičiūtė-Jakienė:

Bronius Jocevičius buvo mano, Zitos Jocevičiūtės-Jakienės, tėvas. Jis  sušaudytas Kauno IX forte.

Mano tėvai buvo neturtingi, labai artimai bendravo su Vytautu Žakavičiumi. Šis paprašė priglausti žydų šeimą – vyrą ir moterį. Tėtis su mama po kiek laiko juos parsivedė į namus. Pavasarį, kovo ar balandžio mėnesį, atėjo policija. Mama žydus paslėpė, bet įėję į kambarį jie juos surado, suėmė ir išvarė į Gelgaudiškį. Iš Gelgaudiškio po kiek laiko juos išvarė į Šakius ir ten sušaudė. Po kelių dienų policininkai  sugrįžo ir paklausė, kur tėtis. Man tada buvo 7 metai. Tuo metu tėtės nebuvo, jis pas kaimyną dengė stogą. Mama nuėjo, jį pašaukė, jis parėjo ir jį suėmė, mama dar įdėjo maisto ir tėtį išsivarė į Šakius. Iš Šakių išvarė į Marijampolę. Mama tenai jį lankė, veždavo valgyti, skalbdavo jo drabužius... Po kiek laiko išvežė į Kauno IX Fortą, tenai jį ir sušaudė. Su juo kartu buvo Juozas Matuza. Jis matė, kaip tėtį su apatiniais drabužiais varėsi, ir po kiek laiko pasigirdo šūviai. Ir daugiau jo niekas nematė.

 Vytautas Žakavičius pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu 2002 metais, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2001 metais. Per šią ceremoniją įamžinti ir jo bendražygių, nužudytų ar nukentėjusių už pagalbą žydams, vardai.

MONIKA KOŠČYC (MONIKA KOSZCZYC)
LIUDVIKAS KOŠČYC (LUDWIK KOSZCZYC)

Monikos ir Liudviko Koščicų (Koszczyc) išgelbėto berniuko Samuelio Bernano (g. 1937 m.) šeima – tėvas Giršas Bernanas su žmona Brocha ir trimis sūnumis Šolemu, Kasrieliu ir Samueliu – gyveno Vilniuje. Vermachtui užėmus Vilnių, šeimos galva Giršas Bernanas kartu su kitais žydais buvo paimtas geležinkelio remonto darbams. Tiems darbams pasibaigus, visus ten dirbusius žydus, tarp kurių buvo ir Giršas Bernanas, sušaudė Paneriuose. Stiklių gatvėje gyvenusi Brocha Bernan su trimis sūnumis atsidūrė Vilniaus gete. Nieko gera nesitikėdama, Brocha Bernan papirko geto sargybinius ir vieną naktį kartu su trimis savo sūnumis pabėgo iš geto.

 Pradžioje jie visi slapstėsi miškuose netoli Jašiūnų, šalia Turgelių, Parudaminio kaimų. Kartą, kažkam įskundus, visi buvo suimti, ir priversti kasti sau duobę sušaudymui, tačiau paskutinę akimirką policininkas visus paleido. Kadangi visiems kartu buvo labai sudėtinga slapstytis, savo jaunesniuosius sūnus – Kasrielį ir  Samuelį – motina paliko pas valstiečius gretimuose kaimuose, o pati apsigyveno su vyriausiuoju Šolemu pas kitus žmones.

Monika Koščyc (Monika Koszczyc)

 Liudvikas Koščyc (Liudwik Koszczyc)

Kaip manoma, kažkam įskundus, kartą naktį policininkai darė kratas, surado ir išsivežė Brochą Bernan, jos vyriausiąjį sūnų Šolemą, taip pat ir Poliną Tarasevič, pas kurią slapstėsi kitas Brochos Bernan sūnus Kasrielis. Kasrielis tik todėl liko gyvas, kad Polina Tarasevič suspėjo jį įspėti ir jis pabėgo į mišką.

Polina Tarasevič buvo sušaudyta miške netoli Jašiūnų, o tiksli Brochos Bernan ir jos sūnaus Šolemo žūties vieta nežinoma.

 Apie 1943 m. šešiametį Samuelį, jau besibastantį miškuose, priėmė  Liudviko ir Monikos Koščicų (Koszczyc) šeima. Šioje šeimoje berniukas sulaukė karo pabaigos, ir vėliau, jau po karo, šioje šeimoje gyveno dar 12 metų, kol gavo šaukimą į privalomą tarnybą armijoje. Jo globėjai tuo tarpu emigravo į Lenkiją, o Samuelis, baigęs tarnybą armijoje, persikėlė pas savo brolį Kasrielį (Anatolijus Kasinskis). Priėmęs jo pavardę, tapo Michailu Kasinskiu. Michailas Kasinskis (Samuelis Bernanas) mirė 2007 metais. Jo brolis Anatolijus Kasinskis (Kasrielis Bernanas) tebegyvena Klaipėdoje.

 Kasrielis ir Samuelis Bernanai patyrė daug išbandymų, jie neteko abiejų tėvų ir vyriausiojo brolio, per karą brolių keliai išsiskyrė, juos gelbėjo skirtingi žmonės, apie vienas kitą karo metais jie nieko nežinojo, atsitiktinai susitiko tik po karo. Abu broliai išgyveno kilnių žmonių, tokių kaip Liudvikas ir Monika Koščycai (Ludwik ir Monika Koszczyc) bei Polina Tarasevič dėka. Deja, Kasrielio Bernano gelbėtojai Polinai Tarasevič tai kainavo gyvybę.

PRANCIŠKUS KURPAUSKAS
MARIJONA KURPAUSKIENĖ

1942 metais, kai žydėms buvo uždrausta gimdyti, Kauno gete Henios ir Mejerio Melcų šeimoje gimė dukrelė, kurią jie pavadino Judita. Baigiantis 1943-iesiems ir pasklidus gandams apie galimą Vaikų akciją, tėvai surado šeimą, kuri sutiko paimti vaiką.

Tai buvo Pranas ir Marytė Kurpauskai, gyvenę Balnių kaime, Jurbarko rajone. Iš geto mergaitę išnešė tėvas ir perdavė valstietei Butkienei, kuri su vežimu laukė sutartoje vietoje. Vėliau Butkienė perdavė mergaitę gerai šias vietas pažinojusiam Orčikui Kelcui, kuris tik po keleto dienų pasiekė tikslą – Kurpauskų vienkiemį. Nors ir buvo labai neturtingi, Pranciškus ir Marijona niekada neprašė atlygio už mergaitės laikymą, nuoširdžiai ja rūpinosi, pavadino ją Julija ir augino kaip savo vaiką. Mergaitė greitai pramoko kalbėti lietuviškai.

1944 metais, padedant tai pačiai Butkienei ir Česlovui Rakevičiui, iš geto pavyko  pabėgti ir Julijos tėvams. Jie atvyko į Eržvilko rajoną, kur jau slapstėsi nemažai žydų, pabėgusių iš Kauno geto. Dažniausiai Julijos tėvai slapstėsi miške, toliau nuo kelių, tik naktimis, prašydami maisto, belsdavosi pas ūkininkus. Kartais jiems pavykdavo aplankyti Kurpauskus ir savo dukrelę.

Marijonai ir Pranciškui Kurpauskams teko pergyventi nemažai rizikingų akimirkų, o iškilus įskundimo tikimybei, skubiai buvo keičiama slapstymosi vieta. Dažniausiai tokiais atvejais į pagalbą ateidavo nepakeičiamasis Česlovas Rakevičius.

 Karui pasibaigus, Henia ir Mejeris Melcai atsiėmė iš Kurpauskų išgelbėtą dukrelę Juliją ir šeima apsigyveno Kaune. Iki Melcų šeimos repatrijavimo į Izraelį abi šeimas siejo glaudus ir nuoširdus ryšys.

Pranciškus ir Marijona Kurpauskai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1981 metais.

Melcaitė Julija (Judita)

Iš kairės į dešinę: Mejeris Melcas, Henia Melcienė, Pranciškus Kurpauskas, Julija (Judita) Melcaitė, Marijona Kurpauskienė, Bronė Kurpauskaitė, Bronės vyras, Sėdi 1-a eilė Chana Melcaitė, Ester Melcaitė, Marytės brolis Kaziukas

ALEKSANDR MICKEVIČ
ZOFIJA MICKEVIČ

Mickievič Zofija ir Aleksandr

1938 metais susituokę Genakas Purvas ir Elena Alferavičiūtė-Purvienė apsigyveno Semeliškėse. Prasidėjus karui, jie nepateko į getą, nes iš karto ėmė slapstytis pas gyventojus.

Karo metais, 1941-ųjų lapkritį, gimusią dukrelę Elena ir Genakas atidavė auginti bevaikių Zofijos ir Aleksandro Mickevičių šeimai, gyvenusiai Karališkių kaime, Trakų rajone. Mickevičiai mergaitę pavadino Danute, augino ir globojo kaip savo vaiką. Tuo tarpu tikrieji mergaitės tėvai iki 1943-iųjų slapstėsi pas vietinius gyventojus, vėliau prisijungė prie Rūdiškių miškuose buvusių partizanų, ten ir sulaukė karo pabaigos.

Karui pasibaigus, Zofijai ir Aleksandrui Mickevičiams buvo labai sunku skirtis su išgelbėtąja mergaite, todėl tikrieji mergaitės tėvai – Genakas Purvas ir Elena Purvienė, paliko savo dukrą auginti ją išgelbėjusiems Mickevičiams, kurie Danutę įsidukrino.

Šiuo metu Danutė Vaitkevičienė (Mickevič) gyvena tame pačiame jos gelbėtojų Zofijos ir Aleksandro Mickevičių name Karališkių kaime, Trakų rajone. Ji užaugino penkis vaikus, palaiko giminiškus ryšius su tikraisiais savo broliais Juozu ir Dovydu Purviais ir seserimis Reiza Zinkevičiene bei Liza Chasid.   

VACLOVAS PAŠKAUSKAS
ONA PAŠKAUSKIENĖ

Vaclovas Paškauskas su žmona

Vaclovas ir Ona Paškauskai bei Onos Paškauskienės sūnus iš pirmos santuokos Stanislovas Krivičius per karą gyveno nedidelėje, miškų apsuptoje sodyboje Klėriškių kaime, Kaišiadorių rajone. Pirmasis pas Vaclovą Paškauską atėjo prašyti pagalbos Icikas Kalamickas. Prieškaryje Icikas Kalamickas su šeima gyveno Sepijoniškių kaime, turėjo savo ūkį, vertėsi gyvulininkyste. Jis gerai pažinojo Vaclovą Paškauską, todėl ir neapsiriko kreipdamasis į jį. Suvokdamas, kad Kalamickams gresia mirtinas pavojus, Vaclovas Paškauskas, nepaisydamas pavojų, priėmė Iciko šeimą ir jo žmonos gimines. Kurį laiką žydai slėpėsi Paškauskų klojime. Tačiau po kaimą vis dažniau ėmė sukiotis policininkai, todėl ten likti buvo pavojinga, tad Kalamickų šeima išėjo ieškoti prieglobsčio pas kitus šio regiono ūkininkus.

1943-iųjų spalį, išgyvenę keletą akcijų Kauno gete, iš ten pabėgo Kalamickų giminaitis Izraelis Ippas (vėliau Ipson) su žmona Edna ir sūnumi Jakobu (vėliau Jay M. Ipson). Iš Kauno geto vežimu juos išvežė geras Iciko Kalamicko pažįstamas Marčiukas. Pirmiausia Marčiukas juos nuvežė į savo namus Jiezne, tačiau ten likti buvo pernelyg pavojinga, todėl Ippų šeima, ieškodama prieglobsčio, glaudėsi pas keletą ūkininkų, kol jiems buvo pasiūlyta apsistoti pas Vaclovą ir Oną Paškauskus, gyvenusius Klėriškių kaime, Kaišiadorių rajone.

Izraelis Ippas, padedamas Vaclovo Paškausko posūniui Stanislavui Krivičiui, netoli Paškauskų namų iškasė bunkerį, kuriame Ippų šeima praleido devynis mėnesius, o vėliau prie jų prisijungė ir gausi Kalamickų šeimyna. Bunkeris buvo labai gerai užmaskuotas, iš viršaus apsodintas žole, o įėjimas į bunkerį buvo padarytas po netoliese esančia bulvių duobe. Iškilus galimam pavojui, buvo numatyta galimybė pabėgti pro tunelį, sujungusį slėptuvę su kita bulvių duobe.

 Šioje, itin gerai užmaskuotoje slėptuvėje, Vaclovo ir Onos Paškauskų bei Stanislovo Krivičiaus globojami laisvės sulaukė 13 žmonių: Izraelis ir Edna Ippai (Ipsonai), jų sūnus  Jakobas (Jay) M.Ipson, Icikas Kalamickas, jo žmona Ida su sūnumis Jakovu ir Dovydu, Idos sesuo Raja Šlom su sūnumi Emanueliu, Izraelio Ippo pusbroliai Mošė ir Izraelis Gilmanai su žmonomis.

Ona ir Vaclovas Paškauskai ir Onos sūnus Stanislovas Krivičius pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1998 metais.

JONAS PETRAUSKAS
MARIJA PETRAUSKIENĖ

Iš Reginos Petrauskaitės-Valaitienės laiško Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui:

Mano tėvai, Jonas ir Marijona, su dviem dukromis: 4,5 metukų Regina ir 2,5 metukų Aldute gyveno Pakalniškių kaime, Gelgaudiškio valsčiuje, Šakių apskrityje. Tėtė buvo amatininkas – siuvėjas, siuvo namuose ir pas ūkininkus.

1943 m. rudenį mano tėvas Jonas Petrauskas susitarė su kaimo gydytoju, kuris gyveno visiškai netoli, kad paims pas save gyventi dvi moteris, kurioms reikalinga skubi pagalba. Kaimo gydytojas buvo Vytautas Žakavičius, kurį gerai prisimenu, nes jis mane ir mano seserį dažnai gydydavo nuo vaikiškų ligų. Taip mūsų namuose atsirado dvi puikios moterys: viena vyresnė, kita – jaunesnė. Jos gyveno tame pačiame kambaryje, kur siuvo tėtė, tik už širmos. Mums, mergaitėms, jos buvo labai geros: lauke žaisdavo su mumis, eidavom į mišką pasivaikščioti, nes gyvenome visai prie miško (...) .

1944 m. kovo mėnesį atėjo ginkluoti vyrai. Mamos ir tėtės nebuvo, tai labai gerai prisimenu, nes labai bijojau. Mus su sese saugojo kaimynė. Uniformuoti kariškiai įsakė moterims greitai rengtis, pasiimti su savim, ką paneša, ir eiti su jais. Moterys taip ir padarė: susidėjo savo rūbus į lagaminą, pasiėmė abi po pagalvėlę ir išėjo varomos vyrų. Po kiek laiko parėjo mama. Pamačiusi varomas moteris ji paklausė, kur jie veda tas moteris, bet vyrai piktai atsakė, kad tai yra „žydelkos“ ir tegul rytoj anksti tavo vyras prisistato į Šakius. Mama išėjo pašaukti tėtės, nes jis kitame kaime siuvo pas ūkininką. Tėtė parėjo ir vis ramino, kad nieko nebus, nebijokite, ką mes nusidėjome, kad padėjom žmonėms. Rytojaus rytą tėtė išvažiavo į Šakius, kur buvo kviečiamas, ir daugiau aš jo nemačiau. Iš pradžių sėdėjo Marijampolės kalėjime, o gegužės mėn. buvo pervežtas į Kauną, į sunkiųjų darbų kalėjimą, 55 kamerą, po to perkeltas į IX  Fortą, iš kur  nuo 1944 m. liepos 20 d. negavome jokios žinios.

Vytautas Žakavičius pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu 2002 metais, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2001 metais. Per šią ceremoniją įamžinti ir jo bendražygių, nužudytų ar nukentėjusių už pagalbą žydams, vardai.

Jonas Petrauskas

JONAS SADAUSKAS
DOMICĖLĖ SADAUSKIENĖ

Rachilė (Rocha-Lėja) Jaminaitė gimė 1911 metais Plungėje, mokėsi Švėkšnos  gimnazijoje. Vėliau šeima – tėvas Joselis, motina Ela ir brolis Benas Dovydas (1938 metais išvykęs į JAV) – persikėlė gyventi į Vėžaičius (dabar Klaipėdos rajonas).

 Pirmomis okupacijos dienomis Rachilės tėvas buvo nužudytas Kretingos žvyrduobėj, o 24-ių metų Rachilė, kartu su kitomis Gargždų žydų moterimis ir vaikais, pateko į Anieliškės dvarą. Su mirtininkų kolona Rachilė nuėjo visą kelią iki sušaudymo duobės. Prasidėjus šaudymui, Rachilė krito ant žemės, tačiau, išgirdusi pasmerktųjų varovo vietinio eigulio žodžius „bėk į mišką“, sugebėjo atsikelti ir pabėgti į mišką. Ji slėpėsi miške, kol nutilo šūviai ir aukų dejonės. Po trijų parų klajonių Rachilė atsidūrė Vėžaičiuose. Kai iškankinta mergina nebeturėjo jokios vilties išgyventi, įvyko stebuklas: Rachilę, pasislėpusią Vėžaičių pradinės mokyklos teritorijoje, aptiko mokytojas Jonas Sadauskas. Nedvejodamas jis parsivedė savo buvusią mokinę namo, jo žmona Domicėlė padėjo Rachilei susitvarkyti, pamaitino. Tačiau, dar net nespėjus pavalgyti, jie pamatė pro langą artėjančią uniformuotų vokiečių ir baltaraiščių grupę. Jonas ir Domicėlė Sadauskai greitai paslėpė Rachilę namo rūsyje. Paaiškėjus, kad ieškoma pabėgusios žydaitės, mokytojas pažadėjo baltaraiščiams „padėti, jei ką sužinos“. Nuo tos dienos iki vokiečių okupacijos Lietuvoje pabaigos ne tik Jonas Sadauskaus, jo žmona Domicėlė, bet ir visi kiti šios šeimos nariai pradėjo ilgą kovą dėl Rachilės Jaminaitės gyvybės.

Jonas Sadauskas

Rachilė Grigienė

Rytojaus dieną Jono brolis Aleksas Sadauskas paprašė Vėžaičių klebono Jono Stasiulio pagalbos – klebonas nesvyruodamas išdavė mirusios Zuzanos Skuodaitės metriką. Su klebono arkliais ir vežimu Aleksas nuvežė merginą pas savo žmonos tėvus Stančikus, kur ji prabuvo keletą mėnesių, tačiau pradėjus įtarinėti kaimynams, Jonas ir Aleksas Sadauskai susitarė su savo tėvu Juozu Sadausku, gyvenusiu Veliuonoje, kad jis priims Rachilę. Į Veliuoną Rachilę nuvežė Aleksas Sadauskas, ji ten buvo labai šiltai priimta, Juozas Sadauskas jai tapo antruoju tėvu, jo sūnūs, Aleksas ir Jonas, broliais, o Veliuonoje gyvenusios Juozo dukros Domicėlė ir Onutė – seserimis. Po karo Rachilė baigė medicinos seserų kursus ir dirbo Kauno II ligoninėje, 1953 metais ištekėjo už Stasio Grigo. Kol buvo gyva, Rachilė Jaminaitė-Grigienė palaikė artimus ryšius su gelbėtojų šeimomis.

 Rachilės Jaminaitės-Grigienės gyvenimo ir išsigelbėjimo istoriją užrašė su ja tiesiogiai bendravęs žurnalistas Chaimas Jofė (1990 m. rugpjūčio 30 d. publikacija Jurbarko raj. laikraštyje „Šviesa“). Papildyta Rachilės Jaminaitės išsigelbėjimo istorija publikuojama Lietuvos moksleivių darbų konkurso „Mūsų senelių ir prosenelių kaimynai žydai“ pirmoje ir trečioje knygose.

ANTANAS SAMBORAS
ELŽBIETA VANDA SAMBORIENĖ

1941 metais prasidėjusios žiaurioss žydų žudynės sukrėtė Samborų šeimą. Teatro režisierius Antanas Samboras subūrė bendraminčių grupę, tarp kurių buvo kunigas Vladas Požėla, Gecevičius, broliai Adolfas ir Antanas Pinai ir kiti Šiaulių gyventojai. Šie žmonės įvairiais įmanomais ir neįmanomais būdais – slapstydami savo namuose, naktį išveždami į įvairius kaimus – gelbėjo žydus.

Samborų šeima bendravo su orkestro muzikanto Liudviko Aleksandravičiaus šeima. Jis buvo vedęs žydę, vardu Fania. Kartą Fania Aleksandravičienė, išėjusi pasivaikščioti su Samborų dukrele Dalia, buvo sulaikyta įtarus, kad juodaplaukė mažoji Dalia yra žydų vaikas. Tik po didelių pastangų ir ryžto Antanas Samboras atgavo savo dukrelę iš kalėjimo, tačiau Faniai išgelbėti prireikė kur kas daugiau laiko, pastangų ir geraširdžių žmonių pagalbos. Fania buvo išvežta iš kalėjimo ir paslėta pas patikimus žmones kaime.

Faniai Aleksandravičienei išgyventi padėjo keletas lietuvių šeimų. 1980 metais už Fanios Aleksandravičienės gelbėjimą, jai prašant, Pasaulio Tautų Teisuoliais buvo pripažinti: Paulina Aleksandravičienė, Antanas ir Elžbieta Vanda Samborai, Juozas ir Ona Ibenskiai, kunigas Vladas Požėla.

Elžbieta Vanda Samborienė

Antanas Samboras

JUOZAPAS  STASIULIS

Juozapas Stasiulis, kunigas, rašytojas, karo metais buvo Telšių Mažosios Šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios klebonas.

Apie kun. Juozapo Stasiulio pagalbą žydams liudija Jakovas Gurvičius:

1942 metų sausio viduryje aš su mama, nebegalėdami daugiau slapstytis Telšių vyskupijoje, nutarėme ieškoti prieglobsčio pas kleboną Stasiulį, nes buvome girdėję, kad Stasiulis daug padeda besislapstantiems žydams.

Sausio viduryje atėjome į kleboniją. Klebonas mus priėmė ir nuvedė į patalpą klebonijos rūsyje. Ten jau slapstėsi penkios (o gal šešios) žydės merginos. Aš atsimenu tik vienos iš jų pavardę – Chaimovičiūtė Roza (po karo ji ištekėjo, jos pavardė buvo Ivanovienė). Ji buvo Jechielio Dambos pusseserė.

Pernakvoję toje patalpoje su besislapstančiomis merginomis, supratome, kad klebonui Stasiuliui bus sunku slapstyti tokį didelį skaičių žydų, todėl grįžome atgal į vyskupiją.  Klebonas  Stasiulis, nors buvo ir labai užsiėmęs žmogus, nudažė man plaukus – padarė blondinu.

Išsamūs Jakovo Gurvičiaus atsiminimai, pavadinti Pasmerktųjų gelbėjimo kelias, bus publikuojami 4-oje knygoje „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“.

JONAS STAŠEVIČIUS

Kanauninkas Jonas Staševičius karo metais buvo Šaukėnų bažnyčios klebonas. Kaip pasakoja iki šių dienų Šaukėnuose tebegyvenantys kunigo Jono Staševičiaus giminaičiai, kanauninkas Jonas Staševičius gelbėjo ne vieną žmogų, išduodamas jiems suklastotus metrikus, ieškodamas slapstymosi vietų pasmerktiesiems žydams.

Kanauninko J. Staševičiaus vardo įamžinimu rūpinosi išsigelbėjusi per karą Miriama Javnaitė:

Iš Miriamos Javnaitės liudijimo:

Aš – viena iš nedaugelio išgyvenusių žydų, kurie buvome pasmerkti mirti. Uždaryti gete, koncentracijos stovyklose, kalėjimuose, alkani, pažeminti, kalinami ir trypiami, kaip niekingiausi šios žemės gyviai, mes neturėjome teisės net džiaugtis saule, nors niekam ir niekada jos neužstojome. Mes dieną naktį privalėjome dirbti Šiaulių aerodrome, Pavenčių cukraus fabrike, Daugėlių plytinėje, kelių ruože ir t.t. Už tai gaudavome sočiai mušti, o valgyti beveik nieko. Tie šiurpūs vaizdai  ir dabar neišnyko iš mūsų atminties....

Savo kančių kelyje aš sutikau daug taurių lietuvių, kurie mane slėpė, aprengė ir maitino, palaikė moraliai, rizikuodami savo ir šeimų gyvybe. Norėčiau, kad jų visų man brangios pavardės būtų įamžintos.

Tarp keliolikos Miriamos Javnaitės minimų žmonių prašoma įamžinti ir Šaukėnų klebono Jono Staševičiaus, negailėjusio jėgų ir sveikatos gelbstint pasmerktuosius, atminimą.

Elena STATKEVIČIŪTĖ

Elena Statkevičiūtė

1941 metais Elena Statkevičiūtė su savo dešimties metų dukra Regina gyveno Kaune ir dirbo gydytojo padėjėja privačiame rentgeno kabinete. Vokiečiams okupavus Kauną, ji nedvejodama ėmėsi gelbėti savo bendradarbę Sonią Joselowicz (vėliau Toor) ir jos draugę Miriamą Srolowicz (vėliau Hod)

Kol Sonia ir Miriama buvo Kauno gete, Elena Statkevičiūtė abiem draugėms perduodavo maisto produktų, nors tai dėl sunkios finansinės padėties buvo ne tik sudėtinga, bet ir itin rizikinga.

Padedama vienuolių kapucinų, Elena Statkevičiūtė 1942 metais organizavo Sonios Joselowicz pabėgimą iš geto. Pradžioje Sonia keletą savaičių slapstėsi Elenos Statkevičiūtės namo rūsyje. Vėliau Soniai buvo gauti suklastoti dokumentai, su kuriais ji buvo užverbuota priverstiniams darbams į Vokietiją. Vokietijoje Sonia Joselowicz ir sulaukė karo pabaigos.

Pas Eleną Statkevičiūtę kuriam laikui prieglobstį rado ir Sonios draugė Miriama Srolowicz. Vėliau kiti žmonės padėjo Miriamai pasiekti Šiaulių getą, kuriame tuo metu gyveno jos tėvai. Iš ten Miriama Srolowicz buvo deportuota į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Abi draugės išgyveno. 1946 metais jos repatrijavo į Palestiną ir gyvena Izraelyje iki šių dienų. Su Elena Statkevičiūte Sonia Toor (Joselowicz) ir Miriama Hod (Srolowicz)  palaikė šiltus ir draugiškus ryšius iki jos mirties.

1984 m. sausio 5 d. Elena Statkevičiūtė buvo pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. 

Viduryje Sonia Toor 1990

POLINA TARASEVIČ
SOFIJA VASILJEVA

Giršas Bernanas, jo žmona Brocha Kulkes (Bernan) su trimis sūnumis – Samueliu, Šolemu ir Kasrieliu – gyveno Vilniuje.  Jau pirmomis vokiečių okupacijos dienomis šeimos galva Giršas Bernanas buvo suimtas. Kurį laiką jis dirbo priverstinius darbus, remontavo geležinkelį, tačiau netrukus Giršas Bernanas kartu su kitais prie geležinkelio dirbusiais darbininkais buvo sušaudytas Paneriuose. Jo žmona Brocha su trimis sūnumis atsidūrė Vilniaus gete. Vieną naktį, papirkusi geto policininkus, Brocha Bernan su trimis savo vaikais išėjo iš geto ir patraukė link Jašiūnų. Kurį laiką visi keturi slapstėsi miškuose šalia Piliakalnių, Turgelių, Parudaminio kaimų. Kažkam iš vietinių įskundus, juos visus policininkai sugavo, privertė motiną ir vyresnįjį brolį kasti duobę ir jau rengėsi sušaudyti, tačiau nežinia kodėl tą kartą juos paleido. Motina nusprendė, kad visiems kartu slapstytis pernelyg pavojinga, todėl susitarė su vietiniais gyventojais, kad priimtų jos vaikus Kasrielį ir Samuelį, o pati slapstėsi kartu su vyriausiuoju Šolemu.

Liudija Kasriel Bernan (dabar Anatolij Kasinskij):

Aš gyvenau pas Poliną Tarasevič Pratečenkos (dab. Beržiškės) kaime (Vilniaus rajonas). Kartu su mumis gyveno Polinos Tarasevič dukterėčia  Sofija Juljevna Petrovskaja (vėliau Vasiljeva), kuri yra šių įvykių liudininkė. Kartą vokiečiai kartu su policininkais naktį netikėtai surengė gaudynes. Kažkas iš vietinių gyventojų išdavė mano motiną ir brolį. Išdavė ir moterį, kuri savo namuose slėpė mane, – Poliną Martynovną Tarasevič. Ji spėjo man pasakyti, kad bėgčiau į mišką, todėl ir likau gyvas. O sodybą ir visą jos ūkį policininkai sudegino.

Polina Tarasevič 1939

Stovi antra iš kairės Polina Tarasevič

Rytą, grįžęs iš miško sužinojau, kad Poliną Tarasevič kartu su mano motina Brocha Bernan ir broliu Šolemu įsodino į vežimą, pririšo ir nuvežė sušaudyti. Poliną Tarasevič sušaudė miške netoli Jašiūnų, ten ir užkasė. Polinos giminaičiams po kelių dienų pavyko ją perlaidoti kapinėse. Kaip pasakojo Polinos Tarasevič dukterėčia Sofija Petrovskaja (vėliau Vasiljeva), su kuria gyvenome pas Poliną ir kartu pergyvenome šį siaubingą įvykį, Polinos kūne nebuvo aptikta kulkų žymių, ji buvo sumušta ir nukankinta.

EMILIJA VITKEVIČIENĖ
KAZYS VITKEVIČIUS

Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Alsėdžių ir Telšių gyventojos Miriama Blochaitė (vėliau Kleiner), Ruti Blochaitė (Hakarmi) ir Anela Šneiderytė ieškojo prieglobsčio pas valstiečius. Pirmieji, suteikę būtiną pagalbą, buvo Emilija Vitkevičienė ir jos sūnus Kazys. Netrukus besislapstančių Emilijos Vitkevičienė namuose padaugėjo – Emilija ir jos sūnus Kazys priėmė į savo namus Sarą Braude ir jos dukrą Gitą, Šeiną Diną Lipmanaitę (vėliau Šusterovič). Iškilus pavojui, Vitkevičiai padėjo ieškoti saugaus prieglobsčio savo globotinėms, aprūpindavo moteris maistu. Šioms moterims padėjo išgyventi ir kiti valstiečiai: Pranas Kareiva, Pranciškus Gadeikis ir jo sesuo Julija.

Įtarus žydų slapstymu, Emilija Vitkevičienė buvo areštuota. Iš Miriamos Kleiner, Ruti Hakarmi ir Anelos Šneiderytės liudijimo:

Emilija Vitkevičienė buvo areštuota, kankinta, kad išduotų slepiamus žydus. Išleista iš kalėjimo, ji toliau tęsė savo kilnų darbą. Ypatingai mumis rūpinosi jos keturiolikmetis sūnus Kazys. Mirtino pavojaus akivaizdoje Kaziui prireikė daug pastangų, kad galėtų mus išgelbėti. Jis pats įrengė slėptuvę miške, nešė mums maistą. Sunku aprašyti, su kokiu pasiaukojimu šie žmonės mums padėjo. Net pasibaigus karui, kai ruošėmės išvykti į Kauną, Emilija ir Kazys Vitkevičiai aprūpino mus geresniais drabužiais.

Emilija Vitkevičienė, Kazys Vitkevičius, Pranas Kareiva, Pranciškus Gadeikis ir Julija Gadeikytė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1997 metais.

Emilija Vitkevičienė

Kazys Vitkevičius

MOTIEJUS VĖLUTIS

Sedos klebonas kanauninkas Motiejus Vėlutis pasižymėjo tolerancija įvairių tautybių ir tikybų žmonėms. Sedos klebono M. Vėlučio pagalbą persekiojamiems žydams liudija buvusi Sedos gyventoja Irena Valuckienė (Markauskaitė) ir buvęs telšiškis, nuo 1972-ųjų gyvenantis Izraelyje, Jakovas Gurvičius.

Iš Irenos Valuckienės 1999 m. rugpjūčio 30 d. laiško muziejui:

Kunigas Vėlutis daug metų artimai draugavo su mano tėvu J. Markausku. Mano mamos sesuo J. Gedrimaitė buvo ištekėjusi už gydytojo S. Sauchato (žydų tautybės). Užėjus vokiečiams, kun. M. Vėlutis padėjo mano dėdei pasislėpti, o vėliau įkurdino jį Žemaičių Kalvarijos vienuolyne, kur jis išbuvo visą okupacijos laiką.

Liudija Jakovas Gurvičius:

1942 metų kovo pabaigoje, prieš Velykų šventes, karu su mama slapstėmės Jančiauskų šeimoje Gadunavo bažnytkaimyje. Jančiauskams buvo sunku mane kartu su mama pas save laikyti, tad jie nutarė perduoti mane Sedos klebonui kanauninkui Vėlučiui. Jie žinojo, kad Vėlutis padeda besislapstantiems žydams. Vėlutis mane priėmė, apgyvendino klebonijoje, kur šeimininkės pareigas ėjo jo sesuo. Jos vardo aš neprisimenu. Aš išgyvenau pas Vėlutį klebonijoje apie dvi savaites, niekur iš ten neišeidamas.

Kai prieš Velykas prasidėjo rekolekcijos, aš tarnavau Vėlučiui kaip vežikas – veždavau jį į apie Sedą buvusius bažnytkaimius. Vaičaičių bažnytkaimyje kun. M. Vėlutis paliko mane klebono Viskanto globai, kuris sutiko mane slapstyti, tačiau klebono giminės buvo nusiteikę priešiškai, todėl aš grįžau pas kun. M. Vėlutį  į Sedą. Jis  labai stengėsi surasti man slapstymosi vietą, tačiau tai padaryti buvo neįmanoma, todėl jis grąžino mane Jančiauskų šeimai Gadunave.

Aš žinau, kad kanauninkas Motiejus Vėlutis padėjo ir kitiems besislapstantiems žydams, bet tikslesnių duomenų neturiu. 

***

Ir daugeliui metų praėjus, kilnūs Teisuolių darbai – žmogiškumo, teisingumo ir doros pavyzdžiai – išlieka ypač svarbūs ugdant tolerantišką XXI amžiaus atviros demokratinės valstybės pilietį, kuriam būtina žinoti savo praeitį, skaudžias ir tragiškas netektis, prisiminti, kad ir tamsiausiais istorijos laikotarpiais egzistavo pasirinkimo galimybė.

Tai mums įrodė Teisuoliai, buvę nekaltai žudomiems žmonėms vieninteliai vilties spinduliai juodoje siaubo ir nevilties jūroje.

Kilnius Teisuolių darbus iki šiol mena išsigelbėję žmonės, Teisuolių ir išgelbėtojų vaikai, anūkai, jie yra sektinas pavyzdys ateities kartoms.

Tekstą leidiniui rengė:
Danutė Selčinskaja
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja
Vilnius, 2009