Lietuvos žydų bendruomenės Heifeco salėje, 2010 m. balandžio 12 d. įvyko Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremonija.

Šia iškilminga proga atvyko daug garbių svečių iš užsienio ir Lietuvos: Izraelio  Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis Ambasadorius Lietuvoje ir Latvijoje –­ J. E. Chen Ivri Apter, su oficialiu vizitu viešintis Izraelio Vicepremjeras ir Strateginių reikalų ministras –­ Moshe Ya'alon, Respublikos Prezidentės vyriausiasis patarėjas ir Prezidentūros ryšių su užsieniu skyriaus vedėjas Darius Semaška, muziejaus direktorius Markas Zingeris, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius.

Sveikindamas visus susirinkusius, ceremoniją pradėjo  Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius: 

 Gerbiamieji, sveikinu visus čia susirinkusius į šią, Pasaulio Tautų Teisuolių ceremoniją. Jūsų tėvai, protėviai atliko didvyrišką darbą, žygdarbį gelbėjant žydus. Aš nenustoju ir nenustosiu kartoti, kad šiais žiauriais laikais Jūs gelbėjot ne savo giminių, bet visos Lietuvos garbę.

Mes išgyvenome du okupacinius režimus – nacistinį ir sovietinį. Žydams nacių režimas buvo žymiai žiauresnis nei sovietų.

Gelbėdami žydus, Jūs rizikavote savo gyvybėmis. Mes atsimename ir atsiminsime Jūsų drąsą amžinai.

Lietuvoje žuvo taikūs žydai, tik dėl to, kad jie buvo žydai. Pas mus vieši delegacija iš Izraelio –­ „Gyvasis maršas“. Jie atsimena savo brolius ir seseris, žuvusius čia, nacių okupacijos metais.

Norėčiau padėkoti Jūsų šeimoms už Jūsų protėvių drąsą, gerus poelgius, linkiu ir Jums būti tokiais. Ir Jums, ir mums užteks darbo, kad šalis būtų geresnė.

Ačiū

Izraelio Vicepremjero ir Strateginių reikalų ministro Moshe Ya‘alon kalba: 

Vilniečiai, gerbiamieji čia susirinkę svečiai, gerbiami gelbėtojų šeimų nariai.

Man didžiulė garbė dalyvauti šioje Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremonijoje. Apdovanojami žmonės, kurie rizikavo savo gyvybėmis gelbėdami tuos, kurių didžiausias nusikaltimas buvo būti žydu. Nacių okupacijos laikotarpiu, tie kas padėjo žydams, susidūrė su mirties pavojumi. Todėl mes turime atminti tuos keletą žmonių, kurie tokiais tamsiais ir žmoniškumo stokojančiais laikais buvo tarsi maža šviesa, simbolizavusi žmogiškumą, gelbėjant žydus nuo nacių gniaužtų. Šie žmonės atsisakė prisidėti prie masinių žydų žudynių, tačiau stengėsi aktyviai prisidėti, gelbėjant žydus.

Pasaulio Tautų Teisuolis – tai senovinis apibūdinimas. Pagal žydiškas tradicijas, kiekvienas, kas remiasi Dievo įsakymais, parodo visuotinę moralę, kuri atsiskleidžia Dievo įsakymu: Nežudyk.

Kaip yra žinoma iš Biblijos, didysis tvanas pasklido po visą Žemę, kuri buvo persmelkta moralinio nuosmukio, vagysčių, prievartos ir žudynių, kurios buvo tapusios norma. Po didžiojo tvano Nojus paliko laivą, taip įvykdydamas susitarimą su Dievu, kuris pažadėjo daugiau niekada nebeaukoti Žemės. Viešpats laikėsi savo duoto žodžio, – nuo tada nebuvo jokio potvynio. Tačiau žmonės nesilaikė savo pasižadėjimo – jie po truputėlį naikino pasaulį, kol neįvyko didysis sunaikinimas, kuris buvo ypatingai skaudus – Šoa.

Nobelio premijos laureatas Eli Wiesel, kuris Holokaustą išgyveno, Aušvice, rašė: „Tais laikais tamsa buvo visur. Ir danguje, ir žemėje, – visi užuojautos vartai buvo užverti. Žudikai žudė, žydai žuvo, o išorinis pasaulis laikėsi bendrininkavimo arba abejingos pozicijos. Tik keletas turėjo drąsos rūpintis kitais. Tie keletas vyrų ir moterų taip pat buvo pažeidžiami, išsigandę, bejėgiai, – kuo jie išsiskyrė iš kitų? Kodėl jų buvo tik keletas? Prisiminkime: kas skaudina auką labiausiai, – tai ne tirono žiaurumas, bet pašalinio tylėjimas... Neleisk mums pamiršti, kad yra svarbi akimirka, kai yra priimamas moralinis apsisprendimas... Todėl mes turime žinoti šiuos nuostabius žmones, padėjusius žydams Holokausto metu. Mes privalome mokytis iš jų, taip pat būti jiems dėkingi ir atsiminti juos.“

Prieš du tūkstančius metų, vienas žydų išminčius yra pasakęs: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.“ Dėka šių kilnių darbų, Pasaulio Tautų Teisuoliai ne tik gelbėjo žydus –­ mes privalome pripažinti, kad tie žmonės gelbėjo žmonijos sielą. Tai yra viltis, apie kurią kalbėjo Eli Wiesel, viltis, kuri dar egzistuoja šiame pasaulyje, dar yra žmonių, nesutinkančių su blogiu ir yra pasiryžusių aukoti savo gyvybes dėl gėrio.

Italijos žydų rašytojas Primo Levi, kuris taip pat išsigelbėjo iš Aušvico koncentracijos stovyklos, rašė jį išgelbėjusiam žmogui Lorenzo Perrone, Pasaulio Tautų Teisuoliui: „Vienas italų darbininkas kiekvieną dieną, šešis mėnesius, duodavo man gabalėlį duonos ir likutį savo maisto atsargų. Jis davė man savo sulopytus drabužius, jis parašė atviruką mano vardu į Italiją ir atnešė man atsakymą. Per visą tą laiką jis neprašė ir nesutiko imti jokio atlygio, jis tiesiog buvo paprastas ir labai geras žmogus. Jis negalvojo, kad už gerus darbus reikia mokėti.

Aš tikiu, kad mano gyvybė priklausė nuo Lorenzo, kad aš esu gyvas jo dėka. Materialinė pagalba nebuvo būdas atsilyginti jam. Buvimas šalia, pagalba man, buvo suprantama kaip natūralus dalykas. Tuo metu, kai visas pasaulis buvo žiaurus, svetimas, abejingas vykstančiam terorui, buvo sunku nuspėti, kas buvo vertas gėrio ir kas buvo vertas išgyventi.

...Bet Lorenzo buvo žmogus; jo žmogiškumas buvo tikras ir neužterštas, jo nepaveikė neigiama pasaulio pusė. Dėka Lorenzo, aš sugebėjau nepamiršti, kad esu žmogus.“

Šiandien, balandžio 27 dieną, minint Holokausto dieną Izraelyje, mes turime ypatingą pareigą, visų žydų ir Izraelio valstybės vardu, įteikti Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimą dviems gelbėtojų ir jų palikuonių šeimoms:

Viena iš šių šeimų yra Kazimieras Arlauskas su žmona Veronika Arlauskiene, kurie išgelbėjo Saulių Barovskį (Shlomo Borofsky) su žmona ir dukra, gimusia karo metu, ir kuri šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Antroji šeima – Uršulė Jusienė ir vyras Mykolas Jusas. Jie padedant vietiniam kunigui Jonui Kardauskui, išgelbėjo dvi seseris Faktorovskytes – Rivka Faktorovskytė (Rosenthal) ir Estera Faktorovskytė (Friedman).

Mielos šeimos, jūsų tėveliai ir seneliai padarė didelį žygdarbį, kuriuo įrodė, kad viskas gali būti kitaip, kad žmogiškumas, dvasios gerumas, tikėjimas ir viltis vis dar egzistuoja. Šie žmonės daro didžiulę garbę Lietuvai ir visai žmonijai.

Izraelio valstybės ir Izraelio žmonių vardu, norėčiau nuoširdžiai jums padėkoti, ir palinkėti laimės jūsų šeimoms, kuri jus lydėtų visą amžinybę.

Ačiū 

 Simonas Gurevičius, Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius, susirinkusiems svečiams pristatė Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus išleistą Gyvybę ir duoną nešančios rankos IV knygą. 

 Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio kalba:

Mieli Gelbėtojų šeimų nariai,

Jūsų ekscelencija Izraelio valstybės Vicepremjere Moshe Ya‘alon,

Prezidentūros ryšių su užsieniu skyriaus vedėjau Dariau Semaška,

Jūsų ekscelencija ambasadoriau J. E. Chen Ivri Apter ,

Gerbiamas žydų bendruomenės pirmininke ir nariai,

Bendruomenės rabine Chaimai Buršteinai,

Gerbiami svečiai,

Šiandien, artėjant pergalės prieš nacizmą Antrajam pasauliniame kare metinėms, man tenka garbė dalyvauti Gelbėtojų pagerbime.

Tai taip pat nekasdienė galimybė. 

Galimybė pamąstyti apie eilinio lietuvio, kuris rizikavo gyvybe gelbėdamas nacių propagandos ujamą ir ginkluotų smurtautojų persekiojamus Lietuvos žydus, likimo kelius. Tuometiniai laikraščiai ujo žydus visomis rudojo Reicho okupuotos Europos kalbomis. Europos gatvėse vyko žydų gaudynės. Jos geležinkeliais dundėjo vagonai, kuriais  į mirties stovyklas būdavo siunčiami žydų kilmės gyventojai.

Visa tai vyko ir Lietuvoje.

Kaip rašė JAV istorikas Saulius Sužiedėlis ir Vokietijos istorikas Christoph Dieckmann savo tyrime, atliktame Lietuvos Prezidentinės istorikų komisijos užsakymu,  joks Lietuvos istorijos įvykis negalėjo parengti Lietuvos žmonių tokiai nelaimių naštai, ypač turint galvoje žiaurumo mąstą: šalies istorijoje nebūta paralelių ar precedentų nei skaičiaus nei pobūdžio prasme.

Kai keturiasdešimt antrųjų rudens naktį į lietuvių Arlauskų namus pasibeldė Saulius Borovskis, sužeistas per geto žydų žudynių akciją, Arlauskai priglaudė ne tik jį, bet ir jo žmoną. Nesugebėjau sužinoti, ar Arlauskai žinojo apie nuožmias bausmes, jiems gręsiančias už bendrapiliečiui ištiestą ranką ir suteiktą pastogę, bet jų elgesys, be jokios pompastikos, gali būti prilygintas vilties spinduliui Reicho okupuotoje Europoje, skendinčioje nacių barbarizmo tamsoje.

Vėliau toks pat žmogiškas, kaip ir lietuviai Arlauskai, pasirodė besąs kitas kaimynas, valstietis, Lietuvos vokietis. Jis tęsė Borovskių gelbėjimo žygį. Šių dviejų eilinių šeimų drąsa ir ryžtas tapo barjeru nacių užmačioms sunaikinti kiekvieną Lietuvos žydą.

Kita grupė žmonių – ūkininkai ir kunigas Jonas Kardauskas – išgelbėjo seseris Faktorovskytes.

Tenka apgailestauti, kad Lietuvos švietimas vis dar nepakankamai pasinaudoja galimybėmis pateikti jaunajai kartai žydų gelbėtojų kaip Lietuvos didvyrių pavyzdį, juolab antisemitizmas įgauna mūsų šalyje pagreitį. Pasireiškia ir ksenofobijos simptomai: nuo interneto iki Seimo salės, balsuojant už vienus ar kitus įstatymus. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus paskyrė gelbėtojams ir išgelbėtiesiems savo naujausiąją ir moderniausiąją ekspoziciją ir ką tik išleido gausiai iliustruotą knygą „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, skirtą išgelbėtiesiems ir gelbėtojams,  kurią galite įsigyti.

Brangūs gelbėtojai, jūsų šeimų žmogiškumas, Antrojo pasaulinio karo metais, išreikštas žūstančiajam ištiesta ranka, yra neišsenkantis vilties šaltinis dabartinei ir ateities kartoms.

Atminimas apie jūsų žygdarbį, anuomet tylų ir slaptą, o dabar garsinamą ir pagerbiamą ceremonijomis, neišblės, kol gyvuoja demokratinė Lietuva ir demokratinis pasaulis, ir tol, kol gyvuoja Izraelio valstybė ir Izraelio tauta.

 Izraelio  Valstybės Ambasadoriaus J. E. Chen Ivri Apter kalba:

Gerb. Viceministre Moshe Ya‘alon, Žydų bendruomenės pirmininke Simonai Alperavičiau, muziejaus direktoriau Markai Zingeri, gerb. Dariau Semaška, visi čia susirinkusieji, mūsų garbės svečiai.

Man didžiulė garbė su Izraelio vicepremjeru Moshe Ya‘alon atstovauti Izraelio valstybę, šia gražia proga, dvi šeimas apdovanojant Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimu. Jad Vašemas buvo įkurtas Izraelio parlamento, 1953 metais Jeruzalėje. Tikslas buvo organizuoti projektus, įamžinant 6 milijonų nacių nužudytų žydų atminimą. Kitas labai svarbus tikslas – identifikuoti tų žmonių pavardes, kurie gelbėjo žydus Holokausto metu, ir juos apdovanoti.

Pasaulio Tautų Teisuoliai buvo mažos vilties salelės, dideliame, žiauriame  vandenyne... Žmonės gelbėję žydus, – gelbėjo žmogiškumą, kuris buvo prarastas Holokausto metu. Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį, – šis posakis yra labai prasmingas. Kas būtų buvę, jei tokių žmonių nebūtų atsiradę?

Šiandien, dalyvaudamas ne tik šioje, bet ir kitose Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremonijose, aš atstovauju ne tik Izraelio valstybę, bet ir jos žmones. Katalikų dvasininkas Andre išgelbėjo mano tėvą ir mane bei kitus berniukus. Jei ne jis, – aš turbūt čia nestovėčiau ir nekalbėčiau jums.

Brangūs svečiai, susirinkę čia, Pasaulio Tautų Teisuolių ceremonijoje, norėčiau pasinaudoti galimybe ir padėkoti visiems, kurie prisidėjo organizuojant šią apdovanojimų ceremoniją. Ypatingai norėčiau padėkoti Lietuvos žydų bendruomenei ir jos pirmininkui p. Simonui Alperavičiui, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriui p. Markui Zingeriui. Tačiau didžiausios padėkos ir gerų žodžių norėčiau skirti p. Danutei Selčinskajai, kuri nuolatos rengia šiuos apdovanojimus bei dirba šį nuostabų darbą. Taip pat dar kartelį norėčiau padėkoti už Jūsų nuostabią parodą Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa.

Ačiū

Iškilmių metu 2 Lietuvos šeimos buvo apdovanotos Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais ir Garbės raštais. Apdovanojimus įteikė Izraelio ambasadorius Latvijai ir Lietuvai  J. E. Chen Ivri Apter ir Izraelio Vicepremjeras ir Strateginių reikalų ministras – Moshe Ya'alon. Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais ir Garbės raštais apdovanoti:

• Kazimieras Arlauskas (1901–1987)
• Veronika Arlauskienė (1902–1980)
• Mykolas Jusius (1888–1980)
• Uršulė Jusienė (1911–1960)

Pasaulio Tautų Teisuolių istorijas lietuvių ir anglų kalbomis skaitė Lietuvos žydų bendruomenės referentė Renata Andrašiūnienė (dešinėje) ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus, Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus muziejininkė – Renata Kripaitė (kairėje).

Kazimiero ir Veronikos Arlauskų apdovanojimus priėmė anūkė Levutė Lazauskienė ir proanūkė Brigita Ližaitienė.

Iš kairės: Izraelio  Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis Ambasadorius Lietuvoje ir Latvijoje –­ J. E. Chen Ivri Apter, Brigita Ližaitienė , Levutė Lazauskienė, Izraelio Vicepremjeras ir Strateginių reikalų ministras - Moshe Ya'alon.

Kazimieras Arlauskas

Veronika Arlauskienė

 KAZIMIERAS IR VERONIKA ARLAUSKAI

Vieną 1942 metų rudens naktį sužeistas Saulius Borovskis pasibeldė į Kazimiero ir Veronikos Arlauskų namų duris. Pasakė, kad jis žydas, išsigelbėjęs per žudynių akciją buvo sužeistas, ir paprašė Arlauskų jį įsileisti. Arlauskai jį priėmė, ir Saulius Barovskis pasiliko jų namuose. Kazimieras Arlauskas ir jo vyresnysis sūnus Vytautas Feliksas Arlauskas aprūpindavo jį vaistais žaizdai gydyti. Po 2 –­ 3 mėnesių Saulius atsivedė savo žmoną ir nuo to laiko jie abu gyveno pas Arlauskus. Kai kas nors priartėdavo prie namo, jie pasislėpdavo šiaudų kūgiuose, kur buvo pasidarę slėptuvę. Šeimos vaikams buvo uždrausta ten eiti ir kalbėti apie tai.  

Metais vėliau, 1943 m. rudenį, kaimo seniūnas atėjo į namą ir pasakė, jog jam žinoma, kad Arlauskai slepia žydus. Jis paaiškino, kad žydams reikia trims dienoms surasti kitą vietą. Netoli nuo Arlauskų gyveno kitas valstietis, Saurkaitis, vokiečių kilmės. Jis sutiko paslėpti žydus. Kitą dieną vokiečiai atvyko pas Arlauskus ieškoti žydų, bet nieko nerado. Saurkaitis patvirtino, kad Arlauskai niekada neslėpė žydų.  Vokiečiai kelis kartu iššovė į šieną, bet ten nieko nebuvo.

Po šio atvejo Borovskiai išėjo iš Arlauskų. Tik po karo Saulius Borovskis buvo atvažiavęs pas juos pasakyti, kad žmona ir duktė liko gyvos, ir kad visi jie išvyksta per Lenkiją į Ameriką.  

Mykolo ir Uršulės Jusienės apdovanojimus priėmė sūnus Gediminas Valentinas Jusas ir anūkas Alvydas Jusas.

Iš kairės: Alvydas Jusas, Gediminas Valentinas Jusas, Izraelio  Valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis Ambasadorius Lietuvoje ir Latvijoje –­ J. E. Chen Ivri Apter, Izraelio Vicepremjeras ir Strateginių reikalų ministras - Moshe Ya'alon

Mykolas Jusas

Uršulė Jusienė

  MYKOLAS JUSAS ir URŠULĖ JUSIENĖ

Seserys Rivka ir Estera Faktorovskytės gyveno Vilkaviškyje su savo tėvu. Jų motina mirė dar prieš karą.

1941 birželio 22 d. miestą užėmė naciai. Po mėnesio tėvas kartu su kitais vyrais žydais buvo nužudytas.  Rugsėjo 24 d. sušaudė moteris ir vaikus. Tą dieną Rivkos ir Esteros kaime nebuvo – jos dirbo pas ūkininkus. Taip joms pavyko išsigelbėti.

Kitą dieną jas aptiko ir kartu su kitais 12 likusių žydų, policija suėmė. Vokiečių karininkas pažadėjo, kad visi jie liks gyvi ir leido jiems pasilikti kaime, dviejuose ūkuose. Kai kurie kitur besislapstantys žydai, išgirdę apie tai, nutarė prie jų prisijungti.

Iki lapkričio vidurio jie gyveno laisvai, dirbdami pas ūkininkus.

Tačiau ūkininkai pasisamdę žydus, privalėjo pranešti jų vardus policijai. Lapkričio 15 d. likusieji žydai buvo surinkti ir sušaudyti.

Rivkai su Estera ir vėl pavyko pasislėpti – šįkart Uršulės Jusienės namuose.  Jos čia išbuvo iki 1942 m. sausio 5 d. Tą dieną merginas suėmė, nes kažkas besislapstančius žydus įdavė.

Sausio 8 d. vėl vyko žydų žudynės, liko gyvi vos keli – tarp jų buvo ir seserys Faktorovskytės. Jiems pavyko papirkti policijos karininką, pažadant jam atiduoti turimą turtą. Netrukus Gestapas pradėjo tardymą, buvo apklausti žydai, bandant išsiaiškinti, kodėl jis paliko gyvais visus šiuos žmones.

Seserys nusprendė pranešti Gestapui, kad jų motina nebuvo žydė. Ūkininkė Uršulė Jusienė ir jos sesuo vienuolė tai paliudijo.

Vilkaviškio kunigas, Jonas Kardauskas, išdavė abejoms seserims tikrus krikšto liudijimus. Todėl 1942 m. gegužės 28 d. Rivką ir Esterą paleido, o visus kitus kalėjusius žydus nužudė. 

Nuo tos dienos seserys gyveno pas Uršulę Jusienę atvirai. Jos dirbo ūkio darbus, sekmadieniais ėjo į bažnyčią ir gyveno Uršulės namuose tol, kol  atėjo rusų armija.

Po karo seserys išvyko iš Lietuvos, gyveno Izraelyje.

Renginį papuošė iškilūs muzikantai: Borisas Traubas – smuikas, Eglė Perkumaitė – fortepijonas, Valentinas Kaplūnas – violončelė.

Parengė: Renata Kripaitė 

Fotografas P. Račiūnas