Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai

2014 metų rugsėjo 19 diena

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2014 m. rugsėjo 15 d. dekretu Nr. 1K-78 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo 51 asmenį, iš kurių 3 sulaukė šių dienų, o kiti, deja, apdovanoti jau po mirties.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija, į kurią atvyko žydų gelbėtojų artimieji iš Lietuvos, JAV, Australijos, Prancūzijos ir svečiai iš Izraelio įvyko LR Prezidento rūmuose rugsėjo 19 d. Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

Šią dieną prisimename ir žydų gelbėtojus Teisuolius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

Žmonės, gelbėdami žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvybe bei gerove. Norint išgelbėti vieną žmogų dažniausiai reikėjo toli gražu ne vieno žmogaus pastangų, neretai prie gelbėjimo prisidėdavo visi šeimos nariai. Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis: iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams, sistemingiems žydų šaudymams, per kuriuos talkino, kaip rodo dokumentai, nemažai vietinių okupantų pagalbininkų.

 Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, kuriuose išgraviruoti žodžiai Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1993–2013 metais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1 246 Lietuvos piliečiai, nepabūgę jiems grėsusio pavojaus ir kartu su savo artimaisiais, draugais ar bendraminčiais pasipriešinę okupaciniam režimui ir išgelbėję ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam gyvybę. 

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2014 m.  rugsėjo 15 d. dekretu Nr. 1K-78 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanojo 51 asmenį, iš kurių 3 sulaukė šių dienų, o kiti, deja, apdovanoti jau po mirties.

Per šią ceremoniją apdovanojami žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiuose Lietuvos mietuose ir rajonuose: Alytuje, Kėdainiuose, Mažeikiuose, Pakruojyje, Radviliškyje, Šakiuose, Švenčionėliuose, Telšiuose, Veisiejuose, Kaune ir Vilniuje. Įvairiais keliais, dažniausiai pakliuvę į beviltišką situaciją, pabėgę iš sušaudymo vietų, laikinųjų getų ar didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno ir Šiaulių getų, pas gelbėtojus atsidūrė pagalbos ieškoję žydai. Netekę vilties išlikti per nesibaigiančias žmonių žudymo akcijas, slapstymosi vietų savo vaikams desperatiškai ieškojo getuose įkalinti tėvai. Bet net ir suradus žmogų, kuris sutiko priimti žydų vaiką ar pabėgėlį iš geto, tiek besislapstančiųjų, tiek jų gelbėtojų laukė ilga kova dėl išlikimo.

Juozas ir Adelė Buinickai iš Paliepių kaimo ir jų artimi kaimynai Juozas ir Anelė Andriuškevičiai iš Kružiūnų kaimo, gyvenę nuošaliose sodybose Alytaus rajone, Butrimonių valsčiuje, suteikė gyvybiškai svarbią pagalbą Icchako ir Batjos Donskių šeimai, kai jie jau beveik nebeturėjo vilties išlikti gyvi.

Chasiai Grinaitei, patyrusiai daug skausmo ir kančių, pabėgusiai iš Kauno geto, galiausiai nusišypsojo sėkmė – ją išgelbėjo Vilniuje gyvenę Ignacas ir Elena Anužiai, padedami sūnaus Česlovo ir jo žmonos Elenutės. Anužių gerumas, nuoširdumas ir atjauta neliko pamiršti. Chasios Grinaitės-Geselevičienės prašymu visi Anužių šeimos nariai 2000 m. Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Trejų metų Maksimas Broeris iš Kauno geto buvo išneštas bulvių maiše ir perduotas prieš tai nepažįstamiems Juozapui ir Marijonai Bagurskams, gyvenusiems netoli Kauno, Mikalinavoje. Uolūs katalikai su berniuku elgėsi kaip su savo vaiku ir linkėjo jam tik gero.

Lilė Bokšickaitė, Alytaus advokato Mendelio Bokšickio dukra, pabėgusi iš Vilnius geto prieš pat jo likvidaciją, sulaukė buvusių kraštiečių pagalbos: jaunas inžinierius Kazys Janavičius (Jonaitis) išvežė Lilę iš Vilniaus į savo gimtąjį Alytų į savo motinos Vandos Janavičienės namus, ši vėliau rado Lilei saugią vietą Veisiejų rajone, Paliūnų kaime, Balučių šeimoje. Ten Lilė Bokšickaitė ir sulaukė karo pabaigos. Lilė Bokšickaitė-Winterfeld dabar gyvena Izraelyje, visi jos gelbėtojai Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Čalutkų šeima, per karą gyvenusi Raubų kaime, Radviliškio rajone, išgelbėjo iš Šiaulių geto dvejų metų Kacų sūnelį. Karui baigusis, Kacų giminėms pavyko jį perduoti tėvams, atsidūrusiems Palestinoje.

Jakovas Gurvičius, nuo 1972-ųjų gyvenantis Izraelyje, buvo visų masinių žudynių Telšių rajone liudininkas. Pergyvenęs savo artimųjų žūtį 1941-ųjų vasarą, Jakovas trejus karo metus slapstėsi Telšių ir gretimų rajonų kaimuose ir Telšių mieste. Jam ir jo motinai Rozai Gurvičienei daug kartų teko keisti slapstymosi vietas. Jakovo Gurvičiaus prašymu šiais metais apdovanoti Antanas ir Marijona Domeikos ir jų sūnus Stanislovas, Pranciška Liutkienė su dukromis Zofija ir Stanislava, Agota ir Pranas Eidintai, teikę gyvybiškai svarbią pagalbą 1941-ųjų vasarą ir rudenį.

Anitą Kupric, gimusią prieš pat karą Kaune, gelbėjo jos motinos Firos Kupric prieškario draugė Tamara Gembickaitė, Tamaros sesuo Tatjana ir motina Ana Gembickienė. Tačiau šioms moterims nebūtų pavykę ištraukti Anitos iš Kauno geto, o vėliau, kilus pavojui, pervežti iš Kauno į Vilnių, jei nebūtų padėję tuomet būsimas Tamaros vyras vermachto kareivis, karo prievolininkas iš Austrijos Franzas Jainschigas ir Tatjanos vyras Valentinas  Larionovas. Tik visų sumanių ir pasiaukojančių šios šeimos narių dėka Anita liko gyva.

Apie išskirtinę Mato Janušausko, karo metais Kauno „Veltinio“ fabriko direktoriaus, pagalbą Kauno geto žydams liudija 1949 m. profesoriaus Samuelio Atlaso ir jo brolio Jakobo Atlaso laiškai, taip pat Mato Janušausko prisiminimai. Mato Janušausko ir jo žmonos Tamaros išgelbėto berniuko Imanuelio Grinbergo susitikimas po karo su savo tėvu dr. Zalmanu Grinbergu Šv. Otilijos (St. Ottilien) vienuolyne Vokietijoje prilygo stebuklui. Po karo dr. Zalmanas Grinbergas, išgyvenęs Dachau, dirbo direktoriumi koncentracijos stovyklų kalinių reabilitacijos centre Šv. Otilijos vienuolyne. Ten jį ir surado pasitraukę į Vakarus Matas Janušauskas ir jo žmona Tamara ir išgelbėtą berniuką perdavė tėvams.

Gydytojas Izaokas Glikas parašė atsiminimus apie Kudirkos Naumiesčio žydų likimą ir savo šeimos narių klajones iš vieno kaimo į kitą, iš vienos žydų gelbėtojų šeimos į kitą. Daugelis Glikų šeimos gelbėtojų yra jau apdovanoti, su daugeliu savo gelbėtojų kaunietis gydytojas Izaokas Glikas bendravo, kol jie dar buvo gyvi. Tačiau su kai kuriomis gelbėtojų šeimomis likimas išskyrė ilgam. Po karo JAV atsidūrė Zigmo ir Antaninos Jonynų bei Felikso ir Agotos Valaičių šeimos. Gelbėtojų jau nebėra tarp gyvųjų, tačiau JAV tebegyvena jų vaikai ir anūkai, todėl labai džiugu, kad jie galėjo atvykti į šią ceremoniją ir priimti garbingus savo tėvų apdovanojimus, dalyvaujant ir išgelbėtajam gydytojui Izaokui Glikui. Apdovanota ir tame pačiame Piečiškių kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių rajone, netoli Zigmo ir Antaninos Jonynų gyvenusi Motiejaus ir Konstancijos Stanaičių šeima, pakaitomis globojusi visus Glikų šeimos narius.

Savo antruoju tėvu – taip Silvestrą Korovackį po karo vadino iš Švenčionėlių kilęs Josifas Zakas. Izabelos ir Silvestro Korovackių pagalba, gelbėjant 5 asmenų Zakų šeimą, buvo neįkainojama. Jie rūpinosi savo gerais kaimynais visus trejus karo metus, dažnai dalydamiesi paskutiniu duonos kąsniu.

Žeimelio vaistininkų Abraomo ir Rozos Šulgeiferių trylikametį įsūnį Josifą iš mirti pasmerktų, jau į daržinę prieš sušaudymą suvarytų Žeimelio žydų būrio ištraukė du kunigai: Stasys Kurliandskis ir Antanas Vaitiekūnas. Pas Lauksodžio parapijos kleboną Antaną Vaitiekūną Josifas Šulgeiferis gyveno per visą karą. Jo įtėviai Abraomas ir Roza Šulgeiferiai žuvo, tad klebonas Antanas Vaitiekūnas globojo Josifą ir po karo.

Garsus lietuvių poetas Alfonsas Bukontas apie savo ir savo tikrųjų tėvų teisininko Jankelio Michnickio ir Nechamos Gurvičaitės-Michnickienės likimą sužinojo ne iš karto. Sibire žuvus Alfonso įtėviui Jeronimui Bukontui, Alfonsas augo savo įmotės Marijos Bukontienės ir jos seserų Elenos Lauraitienės ir Kotrynos Šulcienės globojamas, gaubiamas meilės ir šilumos. Šiandien Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi greta Marijos ir Jeronimo Bukontų, kunigo Vaclovo Martinkaus Alfonso Bukonto prašymu apdovanotos ir Marijos Bukontienės seserys Elena Lauraitienė, Kotryna Šulcienė ir jos vyras Zenonas, rizikavę gyvybe, gelbėdami būsimą poetą Alfonsą Bukontą.

Aktyviai į pasipriešinimą ir žydų gelbėjimą įsitraukė keli Kauno veterinarijos akademijos darbuotojai. Šiandien apdovanotas buvęs šios akademijos darbuotojas – per karą laborantas, vėliau akademijos docentas – Stasys Lazdauskas, gelbėjęs Rivą Goldšteinienę.

Dominykas Mižutavičius ir jo žmona Stasė Jonaičių kaime, Kėdainių rajone, išgelbėjo iki tol jiems visai nepažįstamus žmones: Diną Faktorovskienę, jos pusseserę Sarą Vinikaitę (vėliau Barit) ir 2 pabėgėlius žydus iš Lenkijos Mejerį Rotholcą ir Chaimą Mejerovičių.

13 pabėgėlių iš Kauno geto, tarp kurių buvo Simonas Kaplanas, Fira Kupric, Maksimas Abramovičius (Abramovas), Jevgenija Abramovičienė (Abramova), Giršas Levinas ir kiti, slapstėsi Kazimiero Preišegalavičiaus ir Justinos Prošogalavičienės sodyboje Veršvų kaime, Kauno rajone. Dalis besislapstančiųjų kurį laiką buvo persikėlę gyventi į Nikodemo Prošogalavičiaus namus netoli IX-ojo forto. Visi minėti žmonės pergyveno Holokaustą ir liko gyvi.

Kai iš septynių Saros Drukienės vaikų liko gyvos tik dvi dukros 19-os metų Gita ir 18-os metų Lėja, Sara kreipėsi į Agotą ir Stanislovą Stongvilus, kurių prieš tai artimiau nepažinojo. Nors nuolat tykojo pavojus ir gelbėtojai bei jų gelbėjamos moterys patyrė daug baimės ir nerimo, viskas baigėsi laimingai – Sara Drukienė ir jos dukros Gita ir Lėja liko gyvos, Stongvilų namuose jos gyveno iki 1944-ųjų spalio.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos Valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

ANELĖ ANDRIUŠKEVIČIENĖ

JUOZAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Andriuškevičių šeima. Iš kairės: sūnus Juozas, Anelė Andriuškevičienė, Juozas Andriuškevičius, duktė Stasė

Andriuškevičių sodyba

JUOZAS BUINICKAS ADELĖ BUINICKIENĖ

Juozas Buinickas ir Adelė Buinickienė

Butrimonyse šalia lietuvių gyveno ir didelės Lietuvos žydų ir totorių bendruomenės. Ne vieną šimtmetį ten gyveno ir didelė Donskių giminė. Dalis šios giminės emigravo į JAV ir ten giliai įleido šaknis.

Bet nors dalis Donskių ir emigravo į JAV, Butrimonyse ši giminė tebebuvo gausi. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, prasidėjus nuožmiam žydų persekiojimui ir žudynėms, dauguma Donskių šeimos narių kartu su kitais šio miestelio žydais buvo nužudyti per pirmąsias žydų žudynes. Tarp pirmųjų nužudytųjų buvo Icchako ir Batjos Donskių sūnus Šmuelis, Icchako brolis Faivelis.

Gelbėdamas savo šeimą nuo mirties, Icchakas su žmona ir sūnumis Šepseliu (Simu) ir Leiba (Liova) pradėjo slapstytis ir kovoti dėl išlikimo. Ilgą laiką visi slapstėsi miškuose, nakvodavo šieno kaugėse ar svetimose daržinėse, badavo, kentė žudantį šaltį. Kartą Icchakas desperatiškai pasiūlė nutraukti tas kančias ir visiems nusižudyti. Bet jo sūnus Leiba paprieštaravo, ir tą dieną tarsi iš dangaus siųstas ženklas atsirado žmonės, kurie sutiko juos priglausti. Nuošaliose sodybose toli nuo pagrindinių kelių gyvenusios valstiečių šeimos – Juozas ir Adelė Buinickiai iš Paliepių kaimo ir jų artimi kaimynai  Juozas ir Anelė Andriuškevičiai iš Kružiūnų kaimo – ėmėsi teikti gyvybiškai svarbią pagalbą Donskių šeimai.

Juozas Buinickis alksnyne prie Punelės upės įrengė bunkerį (alksnynas buvo aptvertas spygliuota viela, jame ganėsi gyvuliai), jame pasislė ir Donskių šeima. Maisto į slėptuvę Donskiams atnešdavo ir Buinickiai, ir Andriuškevičiai. 

Iš Marijos Struskauskienės prisiminimų: Prieš karą tėvukai labai gerai pažinojo Donskį, su juo bendravo. Karo metais Donskiai dienos metu slėpdavosi rugių gubose, šieno kaugėse. Naktimis – klojime, šiene įrengtoje slėptuvėje. Be to, mano tėvukas alksnyne, kranto šlaite prie Punelės upės, buvo iškasęs bunkerį, kur pirmomis karo dienomis, kai bombardavo Alytų, slėpėsi visa mūsų šeima. Vėliau ten Donskiai slėpdavosi, vieta nuošali, saugi, alksnynas aptvertas spygliuota viela, niekas ten nesilankė ir nepastebėjo <...>. Kai sušaldavo, ateidavo į vidų pasėdėti ant krosnies, kartais ten ir miegodavo. „Pečius“ – duonkepės krosnies viršus – visada šiltas, erdvus. Vėlai vakare ateidavo į vidų pavalgyti, dieną mama nunešdavo į slėptuvę...

Gelbėjo Donskį taip pat artimas mūsų kaimynas Juozas Andriuškevičius ir jo žmona Anelė, jie jau seniai mirę, buvo ištremti į Sibirą.

Juozo ir Anelės Andriuškevičių dukra Stasė Andriuškevičiūtė-Sasnauskienė prisimena, kaip motina gamindavo, o tėvelis vakarais nešdavo maistą besislapstantiems žydams. Jos žodžiais tariant: tėvas, nors ir mažoko ūgio žmogelis, turėjo drąsos ir ištvermės kažkam padėti...

Iš profesoriaus Leonido Donskio 2014-01-27 rašto muziejui:

Iš savo tėvo Simo Donskio (1927–1993) esu girdėjęs istoriją apie mūsų šeimos gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais. Žinau, kad vieni iš mano tėvo, jo brolio ir tėvų gelbėtojų buvo Buinickių šeima,– jie mano visiškai sušalusį tėvą atgaivino tik įkėlę jį į dar šiltą krosnies angą. Sykiu mane pasiekė žinia, kad jų duktė p. Marija Struskauskienė gyva ir iki šiol gyvena Butrimonyse. Būčiau labai laimingas, jei ji gautų valstybinį apdovanojimą už savo ir savo šeimos žygdarbį. Reiškiu savo mamos, brolio ir visos šeimos giliausią pagarbą p. Marijai Struskauskienei. Mums jos tėvų atminimas šventas, o mūsų dėkingumas jiems neišblės.

Aš nežinau visų, kurie slėpė mano tėvą ir jo šeimą, bet žinau, kad padėjo kelios šeimos: Butrimonių lietuviai, lenkai ir totoriai. Žemai lenkiuosi visiems šiems žmonėms.

ELENA ANUŽIENĖ

ČESLOVAS ANUŽIS

ELENA ANUŽIENĖ

IGNACAS ANUŽIS

Česlovas ir Elena Anužiai su dukra Aušra karo metais

Chasia Grinaitė gimė ir augo Širvintose. 1941m. ji baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją. 1941-ųjų birželį Chasios tėvus ištrėmė Sibirą. Būtų išvežę ir Chasią, bet tuo metu ji slapstėsi pas pusseserę Kaune. Prasidėjus karui, Chasia Grinaitė su visais Kauno žydais ir savo giminėmis atsidūrė Kauno gete. Per Didžiąją akciją 1941-ųjų spalio 29-ąją, kai buvo nužudyta apie 10 000 Kauno žydų, Chasia neteko visų savo giminių ir daugumos pažįstamų. Tada ji nusprendė nedelsdama bėgti iš geto. Apie tai ji prasitarė geto prižiūrėtojui, tas pasiūlė jai ateiti į jo namus Laisvės alėjoje. Bet jau po poros savaičių grįžęs namo girtas jis nusprendė Chasią atiduoti gestapui. Jai vos pavyko pabėgti ir pasiekti pažįstamos Onos Buzelytės nuomojamą vieno kambario butelį Žaliakalnyje, čia ji gyveno su savo drauge ir slapstė du klierikus, pabėgusius iš Vilniaus.

Ona Buzelytė buvo puiki moteris, ji labai išgyveno dėl žiaurybių. Bet jos namuose buvo labai pavojinga, aplinkiniai pradėjo domėtis Chasia. Iš pažįstamo kunigo Onutė gavo Chasiai gimimo liudijimą ir išlydėjo ją į Šv. Kazimiero vienuolyną Vilniuje. Vienuolyną Chasia pasiekė pėsčiomis po 5 ar 6 dienų. Vienuolės priėmė Chasią labai šiltai, deja, vienuolyne ji negalėjo ilgiau likti, nes prasidėjo lenkių vienuolių persekiojimas ir areštai. Iš Chasios Grinaitės (Geselevitsz) prisiminimų: Vieną vakarą vienuolės nuvedė mane pas ponus Anužius. Anužiai priėmė kaip sesutę, apkabino, pabučiavo, ramino mane, kad tik neverkčiau ir kad viskas bus gerai. Ponas Anužis nuavė man suplyšusius batus, susiuvo kelis odos gabaliukus ir pradėjo taisyti batus. Ponia Anužienė buvo graži moteris, inteligentė, aristokratė. Ir jie abu kaip atsiųsti angelai sukasi aplink mane, ramina. Ir maniau, kokia laimė pažinti tokius žmones. Anužių šeima gyveno Vilniuje trise viename nedideliame kambarėlyje, be virtuvės, prieškambaryje stovėjo staliukas, ant kurio gamindavo maistą. Anužiai prieš sovietų okupaciją gyveno Kaune, jie pabėgo iš Kauno, palikę puikiai apstatytą butą Putvinskio gatvėje. Tik pianiną spėjo išsivežti, tai buvo svarbu p. Anužienei, nes ji buvo baigusi konservatoriją.

Ponai Anužiai dalydavosi su manimi maistu, ką gaudavo pagal korteles trims žmonėms, dalydavo į keturias dalis. Aš labai jaudinausi dėl tokios padėties, ne dėl savęs, bet dėl jų, koks jiems grėsė pavojus. Dažnai verkdavau. Anužiai ramindavo mane, Anužienė bučiuodavo mane, sakydama: „Neverk, vaikeli, greitai viskas baigsis, Dievas nubaus visus žiaurius žmones už nekaltai pralietą kraują.“

Anužiams padedant, Chasia Grinaitė gavo pasą, su kuriuo, iškilus kratų grėsmei, vykdavo  į Kauną pas savo geradarių sūnų Česlovą ir jo žmoną Elenutę Anužius. Ten ji buvo pristatoma kaip „pusseserė“, atvykusi prižiūrėti jų vaikelio. Kai frontas priartėjo prie Vilniaus, Chasios gelbėtojai nusprendė išvykti iš Lietuvos, nes bijojo, kad sovietai persekios Igną Anužį, tarnavusį caro kariuomenėje ir kovojusį  prieš bolševikus. Chasia taip pat išvyko iš Vilniaus, slapstėsi kaime netoli Latvijos sienos, kur sulaukė vokiečių pasitraukimo. Kai ji grįžo į Vilnių, savo geradarių šeimos jau neberado. Chasia emigravo į Izraelį. Ir tik 1990 m., lankydamasi JAV, Chasia Grinaitė-Geselevičienė surado Anužių palikuonius.

Ignacas ir Elena Anužiai, Česlovas ir Elena Anužiai 2000 m. Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

JUOZAPAS BAGURSKAS

MARIJONA BAGURSKIENĖ

BRONISLAVA DANĖ NASICKIENĖ

Juozapas ir Marijona Bagurskiai su sūnumi Juozu ir dukra Dane. Prieškario nuotrauka

Išgelbėtasis Maksimas Broeris su žmona Salia

Maksimas Broeris gimė 1941-ųjų sausio 1 dieną. Jo motina Roza (Reizel) Ring buvo kilusi iš Pabradės, ten jos tėvai turėjo krautuvėlę. Maksimo tėvas Šlomas (Šleimė) Broeris gimė Šiauliuose. Jie susipažino ir susituokė Kaune, abu dirbo siuvėjais. Maksimo vyresnysis brolis Ilja 1941-ųjų vasarą viešėjo pas senelius Leizerį ir Beilą Pabradėje. Pirmomis karo dienomis kaimynai iškrėtė senelio Leizerio namus, matyt, ieškojo brangenybių. Nieko neradę, namą padegė. Maksimo seneliai ir brolis Ilja sudegė gyvi. Atsidūrusi Kauno gete Broerių šeima gyveno mažame name su keliomis kitomis šeimomis. Maksimo tėvas dirbo Aleksoto aerodrome, o motina – „Silvos“ kojinių fabrike. Ten ji susipažino su moterimi, kuri sutiko priimti žydų berniuką. Ji neprašė pinigų ar kokių nors kitų gėrybių, tik iškėlė sąlygą: berniukas neturi būti apipjaustytas. Prie geto tvoros buvo papirktas sargas, ir trejų metų Maksimas Broeris buvo išneštas iš geto bulvių maiše ir perduotas gelbėtojams – Bagurskų šeimai. Juozapo ir Marijonos Bagurskų šeima gyveno netoli Kauno, Mikalinavos kaime, turėjo ūkį ir nedidelę parduotuvėlę. Jie augino tris savo vaikus: dvi dukras Danutę ir Aldutę ir sūnų Vytautą, šis buvo neįgalus. Bagurskai su Maksimu elgėsi lygiai taip pat kaip ir su savo vaikais. Maksimas kalbėjo tik jidiš, bet greitai išmoko ir lietuviškai. Bet vis tiek visą laiką buvo slepiamas nuo svetimų akių, buvo pakrikštytas ir pavadintas Albinu Bagursku.

Iš Maksimo Broerio prisiminimų: Bagurskų šeimoje  visų šeimos narių požiūris į mane buvo ypatingas, ir tai jutau labai gerai. Ypatingą ryšį aš turėjau su jų dukterimi Danute. Gal todėl, kad ji buvo arčiau mano amžiaus. Vienas atsitikimas įsirėžė man į atmintį:

Bagurskų namas stovėjo maždaug už 200 metrų nuo degtukų fabriko. Prieš pasitraukdami iš Kauno apskrities, vokiečiai naktį susprogdino fabriką. Švystelėjo didžiulė liepsna absoliučios tamsos fone. Tame rajone nebuvo šviesos. Bagurskai turėjo gan didelį sodą, kurio viduryje buvo iškasta slėptuvė ir kurioje šeima slėpėsi per bombardavimus. Taip buvo ir tą kartą – nugriaudėjus sprogimui, visa šeima nubėgo į slėptuvę. Aš bijojau (buvau 4–5 metukų) bėgti į sodą ir bijojau grįžti į namą. Jie mane šaukdami kvietė ateiti, bet aš bijojau bėgti. Danutė atbėgo iš slėptuvės per visus tuos sprogimus, paėmė mane ant rankų ir smarkiai lėkė su manimi į slėptuvę, verkdama ir apkabinusi mane. Aš šito niekada nepamiršiu.

Maksimo Broerio tėvui pavyko pabėgti iš geto į partizanų būrį, kuriame kovėsi iki Kauno išvadavimo nuo hitlerininkų. Motina išliko gyva Štuthofo koncentracijos stovykloje.

Maksimas Broeris baigė Kauno politechnikos institutą ir su šeima nuo 1972-ųjų gyvena Izraelyje.

ONA BALIUTIENĖ

ADOLFAS BALIUTIS

JUOZAS BALUTIS

Sėdi: Juozas Balutis (kairėje) ir Adolfas Baliutis (dešinėje)	Juozas Balutis
Išgelbėtoji Lilė Bokšickaitė-Winterfeld su Ona Baliutiene. 1997

VANDA JANAVICIUS (JANAVIČIENĖ)

KAZYS JONAITIS (JANAVIČIUS

Iš kairės: Simonas Janavičius, Vanda Janavičienė, Stasys Janavičius, Kazys Janavičius (Jonaitis). Prieškario nuotrauka	Kazys Jonaitis (Janavičius)

Izraelyje gyvenanti Lili Winterfeld (Lilė Bokšickaitė) kreipėsi į Jad Vašem ir į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų dėl savo gelbėtojų pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais ir apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Prieškariu Šeinos ir Mendelio Bokšickių šeima Alytuje buvo labai gerai žinoma. Šeimos galva advokatas Mendelis Bokšickis daugelį metų buvo Alytaus miesto tarybos narys, lietuviškos Alytaus policijos ir savanorių ugniagesių brigados steigėjas. Už savo laimėjimus jis buvo gavęs kelis medalius.

Prasidėjus karui, advokato  M. Bokšickio šeima su dviem vaikais atsidūrė Vilniaus gete. Advokatas Bokšickis buvo nužudytas 1941 m., jo žmona nužudyta Paneriuose 1943 m., likviduojant Vilniaus getą.

Karo metais penkiolikmetis Bokšickių sūnus Saadia, dabar Izraelyje gyvenantis garsus skulptorius Saadia Bahatas pergyveno Holokaustą ir liko gyvas. Jis kalėjo net penkiose koncentracijos stovyklose.

Į Lilės Bokšickaitės gelbėjimą buvo įsitraukusios kelios lietuvių šeimos. Iš Vilniaus geto Lilė pabėgo prieš jo likvidaciją. Iš pradžių ji gyveno Vilniuje pas Kazį Janavičių (vėliau Jonaitį). Apie porą savaičių Lilė Bokšickaitė gyveno pas Kazio Janavičiaus draugą, ją globojo ir rašytojo Balio Sruogos žmona Vanda Sruogienė.

Kai Vanda Sruogienė gavo Lilei fiktyvų asmens dokumentą, Kazys Janavičius nuvežė merginą į Alytų savo motinai Vandai Janavičienei. Pas Vandą Janavičienę Lilė gyveno apie mėnesį, bet ten buvo pavojinga. Tada Vandos Janavičienės pažįstamas Juozas Balutis rado Lilei prieglobstį Veisiejų rajone, Paliūnų kaime, savo brolio Adolfo ir jo žmonos Onos Baliučių šeimoje. Pas Oną ir Adolfą Baliučius Lilė Bokšickaitė gyveno iki karo pabaigos. Visus ją gelbėjusius žmones ji prisimena labai šiltai.

Frontui artėjant, Lilės Bokšickaitės gelbėtojas Kazys Janavičius pasitraukė į Vakarus. 1947 m. iš Vokietijos jis persikėlė į JAV, su žmona Liliana gyveno ir mirė Čikagoje. JAV Kazys Janavičius ir jo žmona Liliana pavardes pasikeitė į Jonaitis. Vanda Janavičienė pasikeitė pavardę į Janavicius.

Kazys Jonaitis (Janavičius),  Vanda Janavicius (Janavičienė), Juozas Balutis, Adolfas ir Ona Baliučiai 2014 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Vanda Sruogienė ir Balys Sruoga 2002 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

VINCAS ČALUTKA

ONA ČELIUTKIENĖ

LEONAS ČELUTKO

Vincas Čalutka	Ona Čeliutkienė

Ona Čeliutkienė ir Vincas Čalutka su trimis savo vaikais per karą gyveno Raubų vienkiemyje, Radvilškio rajone. Vincas Čalutka supirkdavo iš kaimynų raguočių odas ir veždavo į Šiaulių odos fabriką parduoti. Ten nusipirkdavo išdirbtų odų ir, parsivežęs namo, siūdavo šeimos nariams ir kaimynams batus. Vokiečių okupacijos metais tame fabrike priverstinius darbus dirbo ir Šiaulių geto žydai.

Vincas Čalutka fabrike susipažino su ten dirbusiu Kacu, dažnai jo šeimai atveždavo iš kaimo maisto. Kartą jis rado Kacą labai prislėgtą dėl nesibaigiančio žydų naikinimo. Kacas labai prašė Vincą Čalutką paimti auginti jo dvejų metų sūnų. Vincas Čalutka sutiko ir parsivežė berniuką namo, pavadino jį Motiejuku. Vincas Čalutka ir jo žmona Ona rūpinosi Kacų sūnumi iki karo pabaigos, kiek galėdamas padėjo ir jų sūnus Leonas: kartu su Motiejuku miegojo, vaikščiojo, saugojo nuo pašalinių akių ir mokė kalbėti lietuviškai. Artėjant frontui, iš Šiaulių geto pabėgę Kaco brolis su žmona taip pat slapstėsi Vinco Čalutkos ir Onos Čeliutkienės namuose.

Kai frontas nuo Šiaulių atsitraukė, Kaco brolis ir jo žmona pasiėmė išgelbėtą berniuką ir išvyko į Šiaulius, vėliau jie visi persikėlė į Vilnių.

Išgelbėto berniuko tėvai koncentracijos stovyklose išliko gyvi ir po karo atsidūrė Palestinoje. Jie susisiekė su savo artimaisiais, gyvenusiais Vilniuje, ir šiems pavyko suorganizuoti, kad išgelbėtas vaikas iš Lietuvos būtų perduotas tėvams Palestinoje.

Po karo, kai Vincas Čalutka ir Ona Čeliutkienė buvo ištremti į Sibirą, jų ryšiai su Kacų šeima nutrūko. 1958 m. grįžę iš Sibiro į Lietuvą, Vincas Čalutka ir Ona Čeliutkienė apsigyveno Šilutėje, nes šeimos namai Raubų vienkiemyje Radvilškio rajone buvo nugriauti. Tada jie vėl pradėjo susirašinėti su išgelbėto berniuko tėvais, ir abipusis ryšys buvo palaikomas iki pat 1974-ųjų metų, iki Onos Čeliutkienės mirties.

ANTANAS DOMEIKA

MARIJONA DOMEIKIENĖ

STANISLOVAS DOMEIKA

Antanas Domeika	Marijona Domeikienė
Stanislovas Domeika	Išgelbėtasis Jakovas Gurvičius su žmona Sofija ir motina Roza. 1947

PRANAS EIDINTAS

AGOTA EIDINTIENĖ

Pranas Eidintas ir Agota Eidintienė

STANISLAVA JANUŠIENĖ  

PRANCIŠKA LIUTKIENĖ 

ZOFIJA KRIAUČIŪNIENĖ

Pranciška Liutkienė (Albrikaitienė). 1952	Sėdi iš kairės Stanislava Albrikaitė-Janušienė. Stovi viršuje Zofija Albrikaitienė-Kriaučiūnienė. Apie 1944–1946

1941 metų birželio 14-ąją dalis telšiškių Gurvičių-Volpertų šeimos buvo ištremta į Sibirą. Kaip vėliau paaiškėjo, tremtis juos išgelbėjo – jie liko gyvi. Likusieji šeimos nariai buvo įsitikinę, kad juos irgi išveš, bet 1941 metais birželio 22 dieną prasidėjo karas.

Vokiečiai užėmė Telšius birželio 25-ąją, o jau birželio 28-ąją visi Telšių žydai, tarp jų ir Gurvičių šeima, buvo išvaryti iš savo butų ir apgyvendinti Rainių dvaro daržinėse.

1941-ųjų liepos 15 dieną Rainiuose buvo sušaudyti tūkstančiai Telšių ir aplinkinių miestelių žydų vyrų, o likusius gyvus aplinkiniuose miesteliuose moteris ir vaikus suvežė į vieną vietą – į Gerulius. Čia atsidūrė tūkstančiai Telšių apskrities vaikų ir moterų. Geruliuose buvo dar blogesnė padėtis negu Rainiuose. Žmonės pradėjo mirti iš bado ir nuo ligų.

Iš Jakovo Gurvičiaus prisiminimų ir jo 2014 vasario 16 d. laiško muziejui: Gerulių lageryje, kur buvo suvaryti moterys ir vaikai (vyrai jau buvo sušaudyti), pasklido gandai, kad rugpjūčio 31 dieną bus akcija: 500 jaunų moterų perkels į Telšius, o visus kitus sušaudys. Aš, išgirdęs tuos gandus, nutariau bėgti iš lagerio. Rugpjūčio 28 dieną pasikviečiau dar du draugus Borisą Vainą ir Liovą Šavelį, ir mes visi pabėgome iš Gerulių. Atbėgome į Juodsodės kaimą ir prisiglaudėme pas ūkininką Antaną Domeiką ir jo žmoną Marijoną. Rugpjūčio 29-ąją iš Gerulių stovyklos atbėgo dar 9 berniukai, juos visus irgi priglaudė Domeikų šeima. Mes, dvylika berniukų, buvome Domeikos pirtyje. Šeštadienį apie septintą ar aštuntą ryto išgirdome šūvių papliūpas, moterų ir vaikų klyksmus. Tai tęsėsi visą dieną. Mes, dvylikos-penkiolikos metų berniukai, galima sakyti, vaikai, sėdėjome uždaryti pirtyje ir viską girdėjome. Buvo labai baisu. Per tą dieną pasenome kokia dvidešimčia metų. Sekmadienį šaudymai baigėsi.

Domeikos dieną ir naktį rūpinosi mumis. Jų sūnus Stanislovas nešė mums maistą, atnešė šieno, kad minkščiau būtų miegoti. Po tų žudynių pas Domeiką išbuvau porą savaičių, tada ėjau ieškoti vietos kitoje šeimoje, nes ten pasiliko Vainas, o dviem slapstytis buvo sunku.

Pavardės ir vardai tų, kurie buvome pas Domeiką per sušaudymą Geruliuose: Avromas Desiatnikas, Borisas Vainas, Zelikas Vainas, Liova Šavelis, Jankelis Varjesas, Jecheckelis Klocas, Griša Gapanavičius, du berniukai iš Varnių (jų pavardžių neatsimenu), Baumas Avramas, Jakovas Gurvičius, dar vienas, kurio pavardės nebeprisimenu.

Visi 12 berniukų, per masines žudynes Geruliuose išsigelbėję Juodsodės kaime pas Domeikas, pasiskirstė pas aplinkinius valstiečius.

Jakovas Gurvičius, išėjęs iš Domeikų,kelias dienas buvo prisiglaudęs pas ūkininkus Girtą ir Jokubauską. Pas Jokubauską jį pamatė mergina vardu Stasė ir parsivedė į savo namus tame pačiame Juodsodės kaime. Kartu gyveno jos motina Pranciška Liutkienė ir sesuo Zoselė. Šios nuoširdžios moterys išmaudė Jakovą,aprengė švariais drabužiais, išnaikino utėles. Jakovas atsigavo, vėl pasijuto žmogumi, padėjo moteriškėms ūkio darbuose, prabuvo pas jas apie mėnesį ir galėjo ten būti ir ilgiau, bet Jakovo motina, tuo metu buvusi Telšių gete, atsiuntė žmogų, kad jį parvežtų į getą.

Jakovo Gurvičiaus motina Roza Gurvičienė ir sesuo Rūta buvo tarp tų 500 laimingųjų jaunų moterų, kurios iš Gerulių stovyklos pateko į Telšių getą. Žinodama, kad Jakovas slapstosi Gintalų kaime pas Prancišką Liutkienę ir jos dukras, Roza Gurvičienė per pažįstamą valstietį įkalbėjo sūnų ateiti į getą. Jame tuo metu žudynės nevyko, moterims buvo leidžiama dirbti aplinkiniams valstiečiams ūkio darbus, ir  atrodė, kad pavojus gyvybei negresia. Taip 1941-ųjų spalį Jakovas atsidūrė Telšių gete, tačiau jau gruodžio mėnesį Telšių geto gyventojus pasiekė grėsmingi gandai.

Iš Jakovo Gurvičiaus laiško muziejui: Vieną naktį į getą atėjo girtas vokiečių karininkas ir pareiškė, kad visus geto gyventojus rytoj iššaudys. Išgirdęs tokį pareiškimą, aš nutariau bėgti iš geto per užšalusį Masčio ežerą.

Buvau daug girdėjęs, kad Gintalų kaime netoli Telšių ūkininkas Pranas Eidintas su savo šeima padeda žydams. Tą pačią naktį atbėgau pas Eidintus ir paprašiau prieglobsčio. Jie mane priėmė, bet aš paprašiau, kad duotų man darbo. Taip aš pradėjau dirbti piemeniu. Eidintų duktė man į pievas atnešdavo valgyti, aš tarp tų gerų žmonių atsigavau. Po mėnesio buvau priverstas juos palikti, nes kažkas paskundė, kad Eidintai slapsto žydą. 1942 m., kai buvau pas Šukštas, Pranas Eidintas vėl man padėjo: vežiojo po kaimus, galų gale rado man ir mano mamai vietą Jančiauskų namuose. Turiu pareikšti, kad Eidintai padėjo slapstytis ne tik man, bet ir kelioms merginoms, pabėgusioms iš Telšių geto.

Už drąsą ir gerą širdį, nuoširdumą prašyčiau apdovanoti Marijoną Domeikienę, Antaną Domeiką ir jų sūnų Stanislovą Domeiką, Prancišką Liutkienę ir jos dukras Stanislavą (Janušienę) ir Zofiją (Kriaučiūnienę), Praną ir Agotą Eidintus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais – jie to nusipelnė.  Tie žmonės įrodė, kad Lietuvoje yra gerų žmonių ir kad turime galimybę likti gyvi.

VALENTINAS LARIONOVAS

Valentinas Larionovas	Išgelbėtoji Anita Kupric

Firos Kupric vyras Dovydas buvo nužudytas pirmomis hitlerinės Vokietijos okupacijos dienas Kaune. Fira liko su ką tik gimusia dukrele Anita.

Kai Fira Kupric su Anita atsidūrė Kauno gete, ji atnaujino santykius su savo drauge Tamara Gembickaite, kurią pažinojo prieš karą. Tamara su savo motina Ana Gembickiene gyveno Kaune, ten ji ir susipažino su savo būsimuoju vyru Franzu Jainschigu, Austrijos piliečiu, karo prievolininku, tarnavusiu vermachto kariuomenėje. Franzas dirbo netoli garažų, kuriuose buvo remontuojami gestapo automobiliai.

Franzas Jainschigas papasakojo Firai Kupric apie traukinį, kuriuo vokiečiai veždavo rusų vaikus, našlaičius, į Vokietiją. Kai traukinys stovėdavo dėl bombardavimų ir negalėdavo važiuoti toliau, lietuviams leisdavo nusipirkti vaikų po 3–5 markes. Franzas pasiūlė išnaudoti šią galimybę ir taip išvežti Anitą.

Kauno gete Fira Kupric susipažino su Simonu Kaplanu. 1943 m. spalio 28 d. Simonas Kaplanas papirko geto sargybinius, Fira ir Simonas raminamaisiais užmigdė Anitą, įdėjo ją į maišą, išnešė iš Kauno geto ir perdavė Franzui, jis jų laukė sutartoje vietoje. Franzas nunešė Anitą į Anos Gembickienės namus. Anita gyveno pas Aną Gembickienę ir jos dukrą Tamarą tol, kol apie ją gestapui pranešė kaimynas. Tai sužinojo Franzas, jam buvo pavesta susitarti dėl automobilio, kuriuo gestapo karininkai turėjo važiuoti pas Gembickienę. Apie susidariusią situaciją jis nedelsdamas informavo Tamarą Gembickaitę. Apie kilusį pavojų Tamara pranešė savo seseriai Tatjanai Larionovai, gyvenusiai Vilniuje. Tatjanos vyras Valentinas Larionovas automobiliu atvyko į Kauną ir išsivežė Anitą į Vilnių. Anita Kupric gyveno Larionovų šeimoje iki 1944-ųjų lapkričio, kol mergaitę pasiėmė mama.

Fira Kupric ir Simonas Kaplanas slėpėsi ir sulaukė karo pabaigos Kauno rajone, Veršvų kaime Kazimiero ir Justinos Priešogalavičių sodyboje įrengtame bunkeryje. Artėjant frontui, Anitos Kupric gelbėtojų šeima išsiskyrė – Tamara Gembickaitė-Jainschig su savo vyru Franzu Jainschigu ir savo motina Ana Gembickiene išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Vienoje. Vilniuje liko Tamaros sesuo Tatjana su savo vyru Valentinu Larionovu.

Ana Gembickienė, jos dukros Tamara ir Tatjana 2000 m. apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, o 2013 m. Ana Gembickienė, jos dukros Tamara ir Tatjana ir Tatjanos vyras Valentinas Larionovas Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

MATAS JANUS (JANUŠAUSKAS)

TAMARA JANUS (JANUŠAUSKAS)

Matas Janus (Janušauskas)	Tamara Janus (Janušauskas)
Matas ir Tamara Janušauskai su išgelbėtuoju Imanueliu Grinbergu

Karo metais Matas Janušauskas dirbo Kauno tekstilės trestui priklausiusiame fabrike „Veltinis“, kurį kaip ir kitus tekstilės fabrikus vokiečių okupacinė valdžia perėmė į savo žinią ir kontrolę. Šaltą 1941–1942 žiemą fabrikas buvo priverstas gaminti daugiau produkcijos. Trūkstant kvalifikuotų darbininkų buvo pradėta siųsti į fabriką dirbti žmones iš Kauno geto. Matas Janušauskas buvo paskirtas fabriko direktoriumi ir per visą okupacijos laikotarpį, eidamas šias pareigas, Matas Janušauskas itin rizikuodamas teikė žydams neįkainojamą pagalbą: fabrikas tapo labai svarbia ryšių su išoriniu pasauliu paieškos vieta – ne vienas Kauno geto žydas, dirbęs šiame fabrike, susitarė su lietuviais dėl slėptuvės sau ir savo vaikams, keitė į maisto produktus savo daiktus. Kai Kauno getas buvo paverstas koncentracijos stovykla, žydams nebebuvo leidžiama išeiti iš geto dirbti, todėl gete žmonės pradėjo badauti. Bet didvyriškomis Mato Janušausko pastangomis buvo išrūpintas leidimas žydams ir toliau dirbti „Veltinio“ fabrike. Taip Matas Janušauskas pratęsė gyvenimą daugiau kaip 100 Kauno geto žydų. Į pagalbą žydams įsitraukė ir Mato Janušausko žmona Tamara. Pasklidus gandams apie pirmąją Vaikų akciją 1943-ųjų lapkritį Šiaulių gete, Matas Janušauskas vieną tamsų vakarą su savo žmona Tamara, atėję prie spygliuotos geto tvoros, paėmė dvejų su puse metų dr. Zalmano Grinbergo sūnų Imanuelį ir jį globojo iki karo pabaigos, o priartėjus frontui, pasiėmę berniuką, jie pasitraukė į Vokietiją ir koncentracijos stovyklų kalinių reabilitacijos centre, įkurtame buvusiame Šv. Otilijos (Sankt Ottilien) vienuolyne, suradę dr. Zalmaną Grinbergą, atidavė jam išgelbėtą sūnų. Iš profesoriaus bei filosofijos mokslų daktaro, Talmudo žinovo Samuelio Atlaso 1949 m. liudijimo apie Matą Janušauską: Visiems, kam tai gali būti svarbu:

aš noriu paliudyti Mato Janušausko iš Kauno (Lietuva), neseniai su šeima atvykusio iš Vokietijos į Australiją, asmeninius ir charakterio bruožus. Ponas Janušauskas yra puikaus būdo, išskirtinai kilni asmenybė. Jis ir jo šeima pasižymėjo tuo, kad vokiečių okupacijos Lietuvoje metais pasiaukojamai padėjo nacių persekiojamiems žydams. Daugybei žydų jis padėjo nelaimėje, rizikuodamas savo ir savo šeimos narių gyvybe. Tokių asmenybių yra labai mažai tarp ne žydų tautybės žmonių.

Iš daugybės jo nepaprastai humaniškų poelgių aš paminėsiu tik kelis, susijusius su mano šeimos nariais. Jis paėmė į savo namus mano sūnėno dr. Zalmano Grinbergo vaiką, taip jį išgelbėjo nuo neišvengiamos mirties. Dr. Z. Grinbergas šiuo metu gyvena Izraelyje ir eina vadovo pareigas – jis yra Beilinsono ligoninės netoli Tel Avivo direktorius. Ponas Janušauskas taip pat visomis įmanomomis priemonėmis padėjo mano broliui Jakobui Atlasui ir jo šeimai, kurie dabar gyvena Monrealyje (Kanada). Ponas Janušauskas buvo vieno Kauno fabriko direktorius. Fabrike jis buvo įdarbinęs daug Kauno geto žydų ir padarė jiems daug gero. Žydų tauta be galo dėkinga jam už didžiulę ir kilnią pagalbą tuo mums tragišku laikotarpiu.

ZIGMAS JONYNAS

ANTANINA JONYNIENĖ 

Zigmas ir Antanina Jonynai su dukra Ringaile Jonynaite-Zotovas	Sėdi: Chana Mina, Pesė Dvoira Glikaitės. Stovi Izaokas Glikas. Kudirkos Naumiestis 1940

MOTIEJUS STANAITIS

KONSTANCIJA STANAITIENĖ

FELIKSAS VALAITIS  

AGOTA VALAITIENĖ  

Agota ir Feliksas Valaičiai

Iš gydytojo Izaoko Gliko prisiminimų: Šiais laikais žydų tarp Kudirkos Naumiesčio gyventojų nėra. Per Holokaustą iš mūsų miestelio žydų gyvi liko tik dalis mūsų šeimos. Mūsų šeimą slapstė, maitino, rengė 18 lietuvių šeimų. Vieniems iš gelbėtojų suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, kiti apdovanoti Lietuvos Respublikos apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Deja, iš minėtos Glikų šeimos vienintelis likau gyvas aš, Izaokas, tad laikau savo pilietine pareiga pasidalyti praeities prisiminimais, surasti savo gelbėtojus ar jų palikuonius ir jiems padėkoti.

Jankelio ir Malkos Glikų šeima su penkiais savo vaikais gyveno Kudirkos Naumiestyje. Vokietijos kariuomenės daliniai įžengė į miestą pačią pirmąją karo dieną –1941-ųjų birželio 22-ąją. O liepos 4-ąją jau buvo nužudyti miestelio vyrai žydai, tarp jų ir Glikų šeimos galva Jankelis Glikas ir vyriausias sūnus Leiba. Prieš galutinį Kudirkos Naumiesčio žydų sunaikinimą 1941-ųjų rugsėjo 15-ąją Malkai Glikienei, jos dukterims Pesei ir Minai ir sūnums Izaokui ir Kopeliui pavyko pabėgti iš miestelio, padedant miestelio vaistininko Kazimiero Gudėno, pas kurį dirbo Pesė Glikaitė, ūkvedžiui Juozui Vaičiūnui.

Malka Glikienė ir keturi jos vaikai kartu ir atskirai slapstėsi per visą okupacijos laikotarpį. Ilgesnį ar trumpesnį laiką jiems padėjo ir pavieniai asmenys, ir  valstiečių šeimos – apie 18 šeimų. Visi šie ūkininkai, išsigelbėjusio ir šių dienų sulaukusio kauniečio gydytojo Izaoko Gliko žodžiais tariant: Mus slėpdavo, maitindavo, rizikuodami savo ir savo šeimos narių gyvybe.

Kelias pirmas dienas Glikų šeima slapstėsi Kazimiero Gudėno ūkyje, iš ten šio ūkio ūkvedys Juozas Vaičiūnas juos pervežė į Piečiškių kaimą (Žvirgždaičių vlsč.) pas ūkininkus Konstanciją ir Motiejų Stanaičius, vėliau jie slapstės Antaninos ir Zigmo Jonynų, Agotos ir Felikso Valaičių ir kitose šeimose. Saugumo sumetimais slapstymosi vietas keisdavo, dažnai kitus patikimus žmones padėdavo surasti patys gelbėtojai.

Konstancijos ir Motiejaus Stanaičių šeima, per karą gyvenusi Šakių rajone, Žvirgždaičių valsčiuje, Piečiškių kaime, suteikė prieglobstį visiems Glikų šeimos nariams pakaitomis nuo 1941 m. rudens iki 1944 m. rudens.

Zigmas Jonynas – agronomas, žinomas visuomenės veikėjas – savo prisiminimuose „Žydų tautos naikinimas“ rašo: 1941 metais rudeniop mano ūkyje Piečiškių kaime, Žvirgždaičių valsčiuje, Šakių apskrityje, atsirado 8 metų mergaitė, rodos, Rozenbliumų, pabėgusi iš Kudirkos Naumiesčio žydų sušaudymo vietos Paražnių miške, o vėliau ir visa penkių asmenų Glikų šeima: motina ir keturi vaikai, tarp jų ir duktė, dirbusi provizoriaus Gudėno vaistinėje. Visus išskirsčiau pas ūkininkus į kaimus, visi liko gyvi, išskyrus tą 8 metų mergaitę. Ją dar 1943 metais išsivežė kažkoks uniformuotas aukštas vokiečių pareigūnas ir, drauge dar surinkęs iš Kudirkos Naumiesčio dr. dantų gydytoją Grosmaną ir kitus, nuvežė į Kataučiznos mišką ir sušaudė.

Zigmui Jonynui rekomendavus, pas Viliūšių parapijos kunigą Kudirką, gyvenusį Šakių apskrityje viduryje Karčrūdės miškų, buvo apgyvendinti iš Kauno geto pabėgę jo geri pažįstami iš Kudirkos Naumiesčio inžinierius Feldmanas, daktaras Goldšteinas ir advokatas Šimbergas. Visi liko gyvi.

Iš Felikso ir Agotos Valaičių dukters Irenos Polikaitienės prisiminimų:

Tetėnas Zigmas Jonynas, kuris rūpinosi Lietuvos žydų likimu, paprašė tėvelių, ar jie galėtų priglausti Glikų šeimą. Iš pradžių tėvai abejojo ir bijojo taip įsipareigoti. Po ilgų svarstymų jie priėmė ir nuoširdžiai globojo ponią Glikienę ir jos sūnelį. Jie tikėjo, kad žmogaus gyvybė yra pati didžiausia vertybė. Ponią Glikienę su vaiku apgyvendino klėtyje. Gerai prisimenu, kaip Mamytė ir aš nešdavome jiems maisto kelis kartus per dieną. Ponia Glikienė su mama nuoširdžiai pasikalbėdavo, kartais berniuką parsivesdavo namo pažaisti su mano pusbroliu Vytautu Paulioniu, kuris tuomet gyveno mūsų namuose... Kai tėvelis pajuto, kad žmonės jau žino apie naujus gyventojus, paprašė tetėno Jonyno pervežti juos pas kitus ūkininkus.

Artėjant frontui dalis Izaoko Gliko gelbėtojų pasitraukė į Vakarus. Emigracijoje atsidūrė Zigmo Jonyno ir Antaninos Jonynienės šeima su dviem dukromis ir sūnumi, Felikso ir Agotos Valaičių šeima su trimis vaikais. Šių šeimų palikuoniai tebegyvena JAV, tarp jų žinoma dailininkė Jonynų dukra Ringailė Jonynaitė-Zotovas, jos sesuo Raselė, Felikso ir Agotos Valaičių dukra Irena Polikaitienė. Visi šių kilnių žmonių palikuoniai puoselėja savo tėvų, įskiepijusių jiems meilę tėvynei ir artimui, atminimą.

1962 m. Izaoko Gliko brolis Kostas (Kopelis) Glikas su Lietuvos delegacija lankėsi Čikagoje, tąkart pasitaikė unikali proga susitikti su kai kuriais Glikų šeimos gelbėtojais, pasidalyti prisiminimais, tada jam pasisekė ir labai gražiai pabendrauti su Feliksu ir Agota Valaičiais.

IZABELA KOROVACKA

SILVESTR KOROVACKI

Izabelos ir Silvestro Korovackių dukra Veronika Lazarenko su išgelbėtuoju Josefu Gdalia prie Josifo Zako kapo. Izraelis, 1990

Prieškariu Josifas Zakas Švenčionėliuose turėjo mėsos parduotuvę, gyveno pasiturimai, gražiai sutarė ir bendravo su daugeliu kaimynų, padėdavo ir S. ir I. Korovackių šeimai: nupirkdavo miltų, cukraus, per Kalėdas, Velykas ir kitas šventes atnešdavo dovanų. Prasidėjus karui, 5 asmenų Zakų šeimą: Josifą, jo žmoną Chają, sūnus Hilelį (g. 1928) ir Gedaliją (g. 1930) ir Josifo Zako brolį Liovą, kaip ir kitus žydus, suvarė į aptvarą Kaltanėnų gatvėje. Vieną vakarą visai Zakų šeimai pavyko pabėgti iš geto, ir jie atėjo į Pakumšos vienkiemį pas Silvestrą ir Izabelę Korovackius. Šie juos širdingai priėmė. Tačiau Josifas Zakas nusprendė, kad bus saugiau slapstytis toliau nuo šių vietų, kur visi juos pažįsta, tad nusprendė eiti į Baltarusiją. Šeimai klaidžiojant miško keliukais, vienas Zakų sūnus paklydo, sutiktas miške žmogus pasinaudojo vaiko nelaime ir išviliojo tėvo duotą maišelį su pinigais, o paskui paliko. Tačiau, matyt, Zakų šeimą lydėjo sėkmė, nes jie surado sūnų ir atsidūrė Žukainių kaime, Svierių apylinkėse, čia juos priglaudė valstietis Michailas Voitechovičius. Gyveno jie klojime, tvarte, kad niekam nesukeltų įtarimo. Tuo metu Silvestras Korovackis nei dieną, nei naktį nerado sau ramybės, drebėdamas dėl kaimynų likimo. Jis nusprendė sekti Zakų pėdomis, ir po ilgų nelengvų paieškų jam pavyko juos surasti Baltarusijoje. Zakai gyveno pusbadžiu, todėl Silvestras Korovackis ir jo žmona Izabelė kepdavo duoną, mušė sviestą ir kas savaitę Silvestras, pasikinkęs arklį, veždavo maisto Zakų šeimai. Kartais maisto pritrūkdavo ir Korovackiai, jie augino 5 vaikus. Kelionės buvo labai pavojingos ir ilgos, bet Silvestras Korovackis (po karo Josifas Zakas jį vadins antruoju tėvu) ir jo žmona Izabelė Korovacka pasiaukojamai gelbėjo savo gerus buvusius kaimynus ir ilgus trejus metus jais rūpinosi. Praėjus frontui, Zakai grįžo į Švenčionėlius, kurį laiką pagyveno pas Korovackius ir greitai per Lenkiją emigravo Palestiną, kur gyveno du Josifo Zako broliai. Josifas Zakas mirė Izraelyje 1953 m. Su Korovackių šeima palaikė ryšius jo sūnūs. Pas juos 1990 m. lankėsi ir Silvestro ir Izabelės Korovackių dukra Veronika Lazarenko.

STASYS KURLIANDSKIS  

ANTANAS VAITIEKŪNAS

Antanas Vaitiekūnas su šeima

1941-ųjų rugpjūčio 7 dienos naktį visus Žeimelio žydus nuvarė į už dviejų kilometrų esantį Vileišių kaimą ir uždarė daržinėje.

Apie tai, kad visus Žeimelio žydus uždarė daržinėje, sužinojo ir Žeimelio kunigas Stasys Kurliandskis. Prieškariu jis bendravo su miestelio žydais, ypač su vaistininko Šulgeiferio šeima.

Abraomas ir Roza Šulgeiferiai buvo įsisūniję našlaitį iš Kauno žydų vaikų namų, nes savo vaikų neturėjo. Tikrasis Josifo tėvas akmenskaldys Kaganas per nelaimingą atsitikimą užsimušė statybvietėje, motina mirė jį gimdydama. Abraomas ir Roza Šulgeiferiai 1928 m. parsivežė aštuonių mėnesių berniuką į Žeimelį, kur jie gyveno ir dirbo savo vaistinėje. Berniuką Roza ir Abraomas Šulgeiferiai įsisūnijo, jis tapo Josifu Šulgeiferiu. Karo pradžioje Šulgeiferių sūnui Josifui buvo apie 13 metų.

Kai visus Žeimelio žydus suvarė į daržinę, kunigas Stasys Kurliandskis, pasitelkęs į pagalbą Lauksodžio parapijos kleboną Antaną Vaitiekūną, nuskubėjo ten, norėdamas išgelbėti Šulgeiferių sūnų. Jie pasakė policininkams, kad vaistininkas Šulgeiferis jiems yra prisipažinęs, jog Josifas yra krikščionių vaikas, pamestinukas. Žinoma, tomis aplinkybėmis tai patvirtino ir Abraomas Šulgeiferis, jis pasakė, kad vaiką paėmė ne iš žydų vaikų namų.

Policininkai atidavė Josifą Šulgeiferį šiems garbaus amžiaus kunigams, ir Josifas gyveno pas Antaną Vaitiekūną klebonijoje. Karui pasibaigus, globėjai Josifui siūlėsi  jį nuvežti į Kauno žydų vaikų namus, tačiau Josifui buvo jau 17 metų, tad jis atsisakė. Po karo Josifas Šulgeiferis persikėlė į Panevėžį, dirbo vairuotoju, baigė technikumą. Jis lankydavo kunigą Antaną Vaitiekūną.

Visus Žeimelio žydus, tarp jų ir Josifo Šulgeiferio įtėvius Žeimelio vaistininkus Abraomą ir Rozą Šulgeiferius, sušaudė miškelyje šalia kaimo 1941-aisiais rugpjūčio 8-ąją.

ELENA LAURAITIENĖ

Elena Lauraitienė	Studentas Alfonsas Bukontas. Vilnius, 1960

ZENONAS ŠULCAS

KOTRYNA ŠULCIENĖ

Kotryna Šulcienė ir Zenonas Šulcas

Teisininką Jankelį Michnickį ir jo žmoną dantų gydytoją Nechamą Gurvičaitę-Michnickienę karas užklupo Vilkaviškyje, jie ten iš tolimo Mažeikių rajono Židikų miestelio buvo atvykę aplankyti Jankelio giminių. Židikuose su Jankelio Michnickio seserimi Ševa liko abu Michnickių sūnūs: vyresnysis Azrielis ir vos kelių mėnesių Mordechajus. Kai naciai ėmė varyti žydus neva darbams į Liubliną, Ševa nutarė mažąjį Mordechajų palikti geriems žmonėms, o vyresnįjį berniuką pasiimti. Ji perdavė mažylį Kotrynai Šulcienei, tačiau baltaraiščiai, sužinoję, kad Kotryna slepia žydų kūdikį, ėmė ją terorizuoti. Kunigas Vaclovas Martinkus davė Kotrynai Šulcienei arklį ir vežimą, pamokė, kaip elgtis, ir ji su savo vyru Zenonu Šulcu nuvežė jiems patikėtą kūdikį Kotrynos seseriai Marijai Bukontienei į Dapšių kaimą. Paklausę kunigo Vaclovo Martinkaus patarimo, Zenonas ir Kotryna Šulcai važiavo aplinkiniais keliais, bet, nors ir labai saugojosi, juos vis tiek sustabdė baltaraiščiai. Laimė, Kotrynai pavyko juos įtikinti, kad tai jos vaikas. Tuo metu Zenonas ir Kotryna Šulcai jau turėjo 4 savo vaikus. Po kurio laiko į Dapšių kaimą atvažiavo ir kunigas Vaclovas Martinkus. Jis pakrikštijo berniuką, įrašė į bažnyčios metrikų knygą. Taip Mordechajus Michnickis tapo Alfonsu Bukontu. Alfonsas ir Marija Bukontai savo vaikų neturėjo, jie pamilo berniuką ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi.

Pasklidus kalboms, kad kunigas Vaclovas Martinkus pakrikštijo žydų vaiką, kunigą tardė, tačiau jis neišdavė Alfonso. Marijos Bukontienės seserims Elenai Lauraitienei, gyvenusiai kartu su Bukontais toje pačioje sodyboje Dapšių kaime, ir Kotrynai Šulcienei vietiniai naciai taip pat grasino, bet jos irgi neišdavė vaiko. Labai padėjo ir Jeronimo Bukonto vokiečių kalbos žinios, jis sugebėjo atsipirkti vaišėmis, pinigais ir degtine. Karui pasibaigus, Jeronimą Bukontą suėmė ir nuteisė kaip „liaudies priešą“, bendradarbiavusį su vokiečiais. Neištvėręs kankinimų Jeronimas Bukontas mirė lageryje netoli Archangelsko 1945-ųjų pabaigoje.

Marija Bukontienė rūpinosi Alfonsu kaip savo tikru sūnumi, Marijos seserys Kotryna ir Elena taip pat motiniškai globojo berniuką. Alfonsas augo gaubiamas dėmesio ir šilumos, nežinodamas, kas jo tikrieji tėvai. Tiesą apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką likimą Alfonsas Bukontas sužinojo tik po daugelio metų – pirmiausia  iš savo tetos Kotrynos Šulcienės, o vėliau, padedant poetui Hiršui Ošerovičiui, sužinojo ir daugiau apie savo tikruosius tėvus ir jų tragišką žūtį.

Jankelis Michnickis ir Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Vilkaviškio pateko į Kauno getą. Jankelis Michnickis buvo nužudytas Kauno IX  forte, o Nechama Gurvičaitė-Michnickienė iš Kauno geto 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, ten žuvo 1945-aisiais balandį, likus dviem savaitėms iki išlaisvinimo. Alfonso Bukonto brolis Azrielis ir teta Ševa buvo sušaudyti netoli Mažeikių pušynėlyje ant Ventos kranto.

Jeronimas ir Marija Bukontai, kunigas Vaclovas Martinkus, išgelbėję mažą žydų berniuką, kuris vėliau taps garsiu poetu, Alfonsą Bukontą, 1992 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ir 1995 m.pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Prašome apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi taip pat  Zenoną ir Kotryną Šulcus bei Eleną Lauraitienę, nepaisiusius to meto žmogėdriškų įstatymų ir rizikavusius gyvybe, kad išgelbėtų Alfonsą Bukontą.

STASYS LAZDAUSKAS

Stasys Lazdauskas. Apie 1940

1967 m. išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“, kurią sudaro Katastrofą pergyvenusių žmonių liudijimai (sud. S. Binkienė), yra atskiras skyrelis „Akademija“. Straipsnio autorė Pasaulio Tautų Teisuolė Veterinarijos akademijos darbuotoja biologijos mokslų kandidatė Natalija Likevičienė rašė: Prasidėjus karui Lietuvos veterinarijos akademija Kaune tapo apsupta hitlerinių mirties fabrikų. Jos teritorija ribojosi su spygliuotomis vielomis aptvertu getu, kur okupacijos metais įvairių siaubingų akcijų metu buvo žudomi tūkstančiai žmonių. Netoli ėjo kelias į IX fortą. Akademijos darbuotojai kasdien matydavo vežamas į IX fortą aukas, o vėliau girdėdavo tratančius kulkosvaidžius. Matėme dar daug kitų žvėriškumų, kurių negali suvokti žmogaus protas.

Akademijos darbuotojai kiekvieną rytą pirmiausia susiburdavo vienoje iš laboratorijų ir vieni kitiems pasakodavo apie matytas baisenybes. Vieni reiškė pasipiktinimą, neapykantą žudikams, protestą prieš jų žvėriškumus, kiti tiems baisiems įvykiams buvo abejingi, dėjosi nieko nematą, nieko nežiną ir nejučiomis išslinkdavo iš laboratorijos. Taip per labai trumpą laiką Veterinarijos akademijos darbuotojų tarpusavio santykiai visiškai pasikeitė. Vienų bendradarbiavimas ir draugystė nutrūko, kitus suartino bendri išgyvenimai, augantis pasipriešinimo judėjimas – buvo visokiais būdais gelbėjami persekiojami žmonės.

Į aktyvų pasipriešinimą ir žydų gelbėjimą įsitraukė keli akademijos darbuotojai. Vienas iš jų – tuomet laborantas, vėliau šios akademijos docentas Stasys Lazdauskas. Šių įvykių liudininkė Natalija Likevičienė taip aprašo Stasio Lazdausko  pagalbą, gelbėjant Rivą Goldšteinienę ir jos dukrelę:

Prieš pat žiauriausią geto įvykį Vaikų akciją stovykloje buvo neramu. Prasidėjo nauja pabėgimų banga. Neseniai pabėgusiai Rivai Goldšteinienei su vaiku reikėjo skubiai surasti saugią vietą. Mergaitę laikinai atidavėme kažkokiai moteriškei, kuri už pinigus globodavo ir augindavo vaikus. Šią vietą mums nurodė kunigas. Liko motina. Kur ją paslėpti? Pasitarusios nutarėme paprašyti laboranto Stasio Lazdauskopriimti Rivą. Stasys Lazdauskas nesvyruodamas sutiko padėti nelaimingajai moteriai. Reikėjo tik kaip nors legalizuoti pabėgėlę, nes Stasio Lazdausko artimiausias kaimynas buvo savisaugos dalinių karininkas. Nutarėme duoti į laikraštį skelbimą, kad Lazdauskų šeimai reikalinga auklė. Jei kas pradės domėtis Riva, galima bus dėtis nieko nežinantiems – auklė atėjo pagal skelbimą. Riva neilgai išbuvo Lazdauskų šeimoje, geri žmonės surado jai saugesnę vietą kaime, ten ji išvyko kartu su vaiku.

Karui pasibaigus, Riva buvo susitikusi su Stasiu Lazdausku, džiaugėsi dėl savo laimingai susiklosčiusio gyvenimo, dėl savo kūdikio, buvo labai dėkinga Stasiui Lazauskui už išgelbėtą gyvybę.

DOMINYKAS MIŽUTAVIČIUS

STANISLAVA MIŽUTAVIČIENĖ

Dominykas ir Stanislava Mižutavičiai su dukra	Išgelbėtosios Dinos Faktarovskienės šeima

Mižutavičių šeimos išgelbėta Dina Faktorovskienė liudija: Dominykas Mižutavičius ir jo žmona Stasė, rizikuodami gyvybe, mane ir mano pusseserę Sarą Vinikaitę (vėliau Sara Barit) slapstė Jonaičių kaime Kėdainių rajone. Iki 1944 m. mes jų visai nepažinojome, ir vis dėlto jie neatsisakė mums padėti: jie mus išlaikė ir maitino be jokio atlygio. Be mūsų, jie dar slapstė pabėgusius iš nelaisvės rusų karius ir 2 žydus pabėgėlius iš Lenkijos Mejerį Rotholcą ir Chaimą Mejerovičių. Aš nuoširdžiai dėkinga Mižutavičiams už man išgelbėtą gyvybę ir to nepamiršiu visą gyvenimą.

Apie Dominyką ir Stasę Mižutavičius, jų pasiaukojimą, gelbėjant žydus, savo liudijimuose patvirtina ir Sara Vinikaitė-Barit, taip pat buvęs Lenkijos pilietis Mejeris Rotholcas (prieškariu gyvenęs Čenstakavoje), kuriam kartus su pažįstamu taip pat pabėgėliu iš Lenkijos Chaimu Mejerovičiumi (prieškariu gyvenusiu Kelcuose), pavyko pabėgti iš Šiaulių geto prieš jo likvidaciją ir likusiųjų gyvų kalinių deportaciją į koncentracijos stovyklas.

 Iš Mejerio Rotholco liudijimo: Po kelių sunkių išmėginimų ir išgyvenimų, kovodami dėl gyvybės, mes pavargę ir alkani atsidūrėme Jonaičių kaime netoli Kėdainių. Šiame kaime mus priglaudė ir slėpė valstietis Dominykas Mižutavičius. Jo ir jo žmonos Stasės dėka mes išlikome gyvi ir pradėjome naują gyvenimą.

Norėčiau pabrėžti, kad ir tais žiauriausiais laikais atsirado žmonių, kurių poelgiai – kilnumo ir didvyriškumo pavyzdys.

KAZIMIERAS PREIŠEGALAVIČIUS

JUSTINA PROŠOGALAVIČIENĖ

NIKODEMAS PROŠOGALAVIČIUS

Justina Prošogalavičienė su sūnumi Vincu

Simonas Kaplanas kartu su kitais Kauno geto kaliniais buvo varomas į įvairius priverstinius darbus: iš pradžių tvėrė spygliuotų vielų tvorą aplink getą, vėliau statė karinį aerodromą netoli Kauno. Kadangi turėjo parūpinti getui malkų, Simonas Kaplanas susitikdavo su ūkininkais. Tada jis ir susipažino su Preišegalavičių (Prošogalavičių) šeima, gyvenusia sodyboje prie Nemuno netoli nuo Veršvų, už 3,5 kilometro nuo Kauno.

Kai Simonas papasakojo Kazimierui Preišegalavičiui apie savo ketinimus įrengti bunkerį ne tik sau, bet ir kitiems žydams, Kazimieras pasiūlė tokią slėptuvę įrengti jo sodyboje. Simonas Kaplanas, padedamas Kazimiero sūnų Prano ir Vinco (jiems buvo 16 ir 17 metų), per metus sukonstravo ir įrengė bunkerį. Jis įvedė bunkeryje elektrą, iškasė į upės pusę tunelį, jei netikėtai būtų prireikę pabėgti.

1944 m. sausį Simonui Kaplanui kilo įtarimas, kad jų slėptuvė gali būti išaiškinta ir sunaikinta, todėl jis kartu su Fira Kupric ir dar keliais žydais persikėlė gyventi į Nikodemo Prošogalavičiaus namus netoli Kauno IX-ojo forto. Po trijų savaičių paaiškėjo, kad informacija apie pavojų buvo klaidinga, todėl visi grįžo atgal į slėptuvę.

Simonas Kaplanas puikiai kalbėjo lietuviškai ir buvo nepanašus į žydą, todėl dažnai eidavo į kaimynystėje esančius ūkius padirbėti ar paprašyti maisto. Didelė dalis aplinkinių gyventojų žinojo, kad jis yra žydas, bet jo neišdavė.

Šiame bunkeryje slapstėsi apie 13 pabėgėlių iš Kauno geto, tarp kurių – Simonas Kaplanas, Fira Kupric, Maksimas Abramovičius (Abramovas), Jevgenija Abramovičienė (Abramova), Giršas Levinas ir kiti. Simonas Kaplanas ir Fira Kupric sulaukė laisvės Kazimiero Preišegalavičiaus ir Justinos Prošogalavičienės šeimoje.

2013 m. Kazimierą Preišegalavičių, Justiną Prošogalavičienę ir jų sūnų Nikodemą Jad Vašem pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais.

AGOTA STONGVILIENĖ

STANISLOVAS STONGVILA

Agota Stongvilienė ir Stanislovas Stongvila

Telšių rajone, Džiuginėnų kaime, prieš karą gyveno didelė Izraelio ir Saros Drukų šeima. Jie turėjo tris sūnus ir keturias dukteris. Daugelį metų dirbę žemę 1940-aisiais Drukai persikėlė į Telšius, kur jų vyriausias sūnus Jakovas studijavo pasaulyje anuomet garsioje Telšių ješivoje. 1941-ųjų birželio 26-ąją į Telšius įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenė. Visi Telšių žydai buvo išvaryti iš savo namų ir apgyvendinti Rainių dvaro daržinėse, čia didžioji dalis vietinių žydų vyrų buvo nužudyti liepos 15-ąją. Tarp tą dieną nužudytųjų buvo ir Drukų šeimos vyrai: tėvas Izraelis Drukas ir trys jo sūnūs Jakovas, Josefas ir Geršonas. Sara Drukienė su dukterimis liepos pabaigoje atsidūrė Gerulių stovykloje, kur buvo įkalinta tūkstančiai šio regiono žydų, daugiausia moterys ir vaikai. Rugpjūčio 30-ąją Gerulių stovykloje buvo atrinkta 500 jaunų pajėgių dirbti moterų, tarp jų ir Sara Drukienė su dukterimis. Jos buvo nuvarytos į Telšių getą šalia Masčio. Likusios moterys su vaikais buvo sušaudyti Geruliuose 1941 m. rugpjūčio 30 d.

1941 m. gruodžio 23 d. buvo likviduotas Telšių getas. Geto likvidacijos išvakarėse Sara Drukienė ir jos keturios dukterys Dvora, Rachelė, Gita ir Lėja pabėgo iš geto, perėjo per užšalusį ežerą ir nuėjo į Džiuginėnus, kur tikėjosi iš savo buvusių kaimynų sulaukti pagalbos. Iš tiesų keli Džiuginėnų kaimo gyventojų buvo pasirengę padėti maistu ir drabužiais, bet priimti ir nuolat slapstyti bijojo. Kurį laiką Sara su dukterimis bandė gyventi miške, bet žiema buvo labai atšiauri, ir jos vos mirtinai nesušalo. Tuomet Sara savo dukteris Dvorą ir Rachelę nuvedė pas žmones, kuriais labai pasitikėjo. Merginas priėmė, bet po kiek laiko išdavė policijai. Taip iš septynių Saros Drukienės vaikų liko gyvos tik dvi dukterys – 19 metų Gita ir 18 metų Lėja. Tomis kritinėmis aplinkybėmis Sara kreipėsi į Agotą ir Stanislovą Stongvilus, kurių anksčiau artimiau nepažinojo.

Stanislovas Stongvila nusileido, maldaujamas savo žmonos Agotos, ir priėmė žydes. Gitai ir Lėjai Drukaitėms teko slapstytis rūsyje, iškęsti daug nepriteklių, nes Stongvilų šeima buvo labai neturtinga, dažnai jie patys stokodavo maisto. Į pagalbą atėjo Agotos giminaitis ir kaimynas Pranas Kazlauskas, jis dažnai atnešdavo maisto Sarai Drukienei ir jos dukterims. Nors nuolat tykojo pavojus, Sara Drukienė ir jos dukros Gita ir Lėja liko gyvos. Pas Stongvilus jos gyveno iki 1944-ųjų spalio. Po karo persikėlė į Telšius. Sara Drukienė mirė Telšiuose 1952 m., o jos dukterys persikėlė į Vilnių, iš ten 1967-aisiais emigravo į Izraelį.

Agota Stongvilienė 2006 m. pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole.

***

Žydų gelbėtojai priešinosi nežmoniškiems nacių įsakymams, dėl jų bebaimio pasiaukojimo ir sumanumo pavyko išgelbėti ne vienam nekaltai persekiojamam žmogui gyvybę.

Todėl ir po daugelio metų kilnūs Teisuolių darbai – žmoniškumo, teisingumo ir doros pavyzdys – išlieka svarbūs ugdant tolerantišką atviros demokratinės valstybės pilietį, kuriam būtina pažinoti savo praeitį, skaudžias ir tragiškas netektis, prisiminti, kad ir tamsiausiais istorijos laikotarpiais egzistuoja galimybė rinktis.

Teisuoliai gelbėjo ne tik gyvybes, bet ir karo metais sutryptą žmogiškąjį orumą. Todėl posakis „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“ yra itin prasmingas. Daugumos gelbėtojų jau nebėra tarp mūsų, tačiau jų kilnius darbus prisimena išgelbėti žmonės, jų vaikai ir anūkai.

Tekstą rengė:

Danutė Selčinskaja

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja

Vilnius, 2014