Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI
PASAULIO TAUTŲ TEISUOLIŲ APDOVANOJIMŲ CEREMONIJA VALSTYBINIO VILNIAUS GAONO ŽYDŲ MUZIEJAUS TOLERANCIJOS CENTRE

Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, Tolerancijos centre, 2012 m. balandžio 19 d. įvyko Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremonija. Iškilmių metu buvo apdovanota aštuoniolika Lietuvos piliečių Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais ir Garbės raštais, viena iš jų sulaukė šių dienų, likusieji žydų gelbėtojai apdovanoti po mirties, jų apdovanojimus priėmė vaikai ir anūkai. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo daug garbių svečių iš užsienio ir Lietuvos: Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzis Landau, Izraelio Valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė – p. Hagit Ben-Yaakov, Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris, Ministro pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius, svečiai iš Izraelio, Gyvųjų maršo dalyviai.


Iš kairės: Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzi Landau, Izraelio Valstybės nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė – p. Hagit Ben-Yaakov, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris, Ministro pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius


Susirinkę svečiai į Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremoniją

Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimai įteikti šiems žmonėms:

  • Janina Grigaliūnienė (Vansovičiūtė) (gim. 1922)
  • Jonas Vansovičius (1881–1960)
  • Natalija Vansovičienė (18901967)
  • Pranas Karalevičius (19001979)
  • Stanislava Karalevičienė (19021979)
  • Ona Kavaliauskienė (19051986)
  • Marijona Skirkienė mirusi
  • Vincas Lapinskas (19041973)
  • Konstancija Lapinskienė (19101981)
  • Olga Mongirdienė (18891981)
  • Valerija Satkevičienė (19142011)
  • Eduardas Satkevičius (19071972)
  • Ona Norbutienė (18841974)
  • Marijona Stonkienė (18851998)
  • Povilas Stonkus (18881962)
  • Petras Povilaika (18931970)
  • Ona Povilaikienė (19001955)
  • Konstancija Babinskienė (Povilaikaitė) (19272009)

Borisas Kirzneris

Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimų ceremoniją pradėjo smuikininkas Borisas Kirzneris.

Susirinkusius svečius, Pasaulio Tautų Teisuolę Janiną Grigaliūnienę, žydų gelbėtojus, teisuolių artimuosius pasveikino Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris, ceremoniją vedė Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus muziejininkė Renata Kripaitė, istorijas lietuvių kalba pristatė muziejaus edukacinių projektų vadovė Ana Bogatyriova.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio sveikinimo kalba:

Gerb. Janina Grigaliūniene, Jūsų Ekscelencijos ministre p. Uzi Landau, ambasadore p. Hagit Ben-Yaakov, Užsienio reikalų komiteto pirmininke Emanueli Zingeri, Pasaulio Tautų Teisuolių artimieji, gerbiami svečiai iš Izraelio, Gyvųjų Maršo dalyviai, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke, Simonai Alperavičiau

Pradėsiu žinomo poeto Hiršo Gliko žodžiais: „Mūsų žingsniai Jums paskelbs, mes esam čia“. Šie žodžiai gali būti pakartoti ir šiandien, sveikinant Pasaulio Tautų Teisuolių šeimas ir Gyvųjų Maršo dalyvius.


Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris

Šiuolaikinė Lietuva žengė nemažą atkarpą sunkiu, objektyvios ir skaudžios praeities atpažinimo keliu. Aiškėja masinių žudynių mastai, Holokausto vykdytojai. Vis aiškesnis žydų gelbėtojų vaidmuo ir vis reikšmingesnis yra kiekvieno gelbėtojo pavyzdys dabartinei Lietuvos visuomenei, išgyvenančiai moderniosios tapatybės laikotarpį. Kad tai reikšminga mums, atspindi vieno didžiausių Lietuvos dienraščio vedamasis, skirtas šiai temai. Turime daugiau nei 800 teisuolių, kurie yra pagerbti Jeruzalėje. Natūralu, kad kyla klausimas, kaip jų pavyzdžiai yra naudojami, formuojant Lietuvos pasaulėvaizdį. Tikiu, kad Lietuvos švietėjai jaučia tokią būtinybę.

Muziejaus vardu žemai lenkiuosi prieš tuos žmones, kurių pavardes ir istorijas Jūs girdėsite.

Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimus įteikė Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzis Landau ir Izraelio Valstybės Ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov.


Iš kairės: Tolerancijos centro vadovė Ieva Šadževičienė, Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzis Landau

Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministro p. Uzio Landau kalba:

Brangūs draugai, šiandien mes sveikiname naujus narius, prisijungusius prie Pasaulio Tautų Teisuolių bendruomenės,

Už keleto dienų, gegužės mėnesį, minėsime 67-ąsias gėrio pergalės prieš blogį metines, prisimindami 1945 metus. Tik nedaugelis išgyveno. Daugelis iš jų už savo gyvybes dėkingi panašiems į Jus, tuos, kurie neleido žvėrims kontroliuoti žmonijos. Jau 70 metų Jūs esate Pasaulio Tautų Teisuoliai, bet tik šiandien Jums suteikiamas oficialus pripažinimas ir Teisuolio titulas. 

Tomis tamsiomis dienomis Jūs buvote šviesos spindulys, žmoniškumo žiežirba. Kai tautas kontroliavo apatija ir žiaurumas, Jūs ištiesėte ranką tiems, kurie jau nebeturėjo vilties. Jūs apsisprendėte taip pasielgti, rizikuodami savo, savo šeimų ir artimųjų gyvybėmis. Jūs gelbėjote žydus tuo laiku ir toje vietoje, kur žydų gyvybės neturėjo jokios vertės.

Yra įprasta žydų kultūroje manyti, kad žmogus, kuris išgelbėjo vieną sielą, išgelbėjo visą pasaulį. Mūsų padėka yra amžina. Žydai ir Jūsų šalis Lietuva yra skolinga Jums ir kitiems 800 vyrų ir moterų, Pasaulio Tautų teisuolių, kurie įrodė žmoniškumą tomis tamsiomis dienomis. Ten, kur nebuvo daugiau nieko, buvote Jūs. Ačiū Jums.

Prieš savaitę šventėme Pesachą, mūsų laisvės šventę. Ši šventė mini pergalingą išsilaisvinimo iš vergijos ir tamsos istoriją, atvedusią į šviesą. Istorijoje dalyvauja žiaurus valdovas, faraonas, Egipto karalius, pavergęs visą tautą. „Ir Egiptiečiai liepė sunkiai dirbti Izraelio vaikams, ir apkartino jų gyvenimus sunkiu darbu…“ (Išėjimo knyga,1 skyrius,14 eilutė); faraonas davė aiškų įsakymą išžudyti žydų berniukus: „kiekvienas gimęs sūnus turi būti įmestas į Nilo upę“. Buvo aukų. Jocheved, Mozės motina žydė, norėdama išsaugoti savo gimusį vaiką nuo mirties, meilingai jį suvystė ir įdėjusi į papiruso krepšelį, paleido Nilo upe, melsdama, kad suminkštėtų jį radusio žmogaus širdis, kad nebūtų paklūsta piktavališkam įsakymui, ir jos sūnus išliktų gyvas.

Mes nežinome, kiek žmonių buvo įmesta į Nilo upę, bet mes žinome, kad Jocheved vaikas išgyveno. Faraono duktė, kuri tuo metu plaukiojo upe, rado krepšelį, nors ir žinodama apie hebrajų vaikus, ji priėmė sprendimą suteikti jam gyvenimą. Pavadino vaiką Moze, kas reiškia tas, kuris buvo ištrauktas iš vandens“, ir išaugino jį rūmuose kaip savo sūnų. Galima sakyti, kad faraono duktė primoji Pasaulio Tautų Teisuolė.

Kiek motinų elgėsi taip, kaip Jocheved tamsiomis nacių okupacijos dienomis? Kiek daug kitų moterų, suvysčiusios savo kūdikius, paliko juos ant kaimynų ir draugų slenksčių, iš visos širdies tikėdamos, kad jie bus išgelbėti. Tačiau daugeliu atveju prieš juos užsitrenkdavo durys, išskyrus kelis išskirtinius atvejus. Tai buvo Jūsų ir į Jus panašių asmenų durys. Prieštaraujančių įsakymui ir blogiui, tiesiog norinčių išsaugoti savo žmoniškumą.

Žydų tradicijoje išskirtinai vertinama pagalba tiems, kuriems jos reikia. Posakis Pasaulio Tautų Teisuolis yra visapusiškai teisingas. Mūsų senovės Palaimintosios Atminties Išminčių raštuose šis terminas buvo naudojamas norint aprašyti ne žydų kilmės asmenį, kuris padėdavo žydams sunkiais laikais ir ypač tuomet, kai būdavo kalbama apie apsaugojimą nuo kraujo praliejimo.

Pagal 1953 m. priimtą Holokausto aukų ir didvyrių atminimo įstatymą, Jad Vašem institutui buvo pavesta išreikšti žydų ir Izraelio Valstybės dėkingumą tiems, kurie paėmė likimą į savo rankas, kad išgelbėtų žydus Holokausto metu. 1963 m. Jad Vašem pradėjo įgyvendinti visame pasaulyje paplitusį projektą, kuris suteikia Pasaulio Tautų Teisuolių vardus tiems ne žydams, kurie gelbėjo žydus per Holokaustą. Pasaulio Tautų Teisuoliais vadinami tie, kurie rizikavo savo gyvybėmis, gelbėdami žydus.

Jūs, mano brangūs draugai, Pasaulio Tautų Teisuoliai, žinojote, kad Jums greičiausiai reikės sumokėti didelę kainą už savo poelgį, bet nutarėte padėti, išgelbėti. Jūs darėte tai nepaisydami perspėjimų apie pasekmes, kurios grėsė už pagalbą žydams. Rytų Europoje vokiečiai žudė ne tik tuos asmenis, kurie slėpė žydus, bet ir jų šeimas. Kai kurie būdavo išsiunčiami į mirties stovyklas, kur kentėjo kartu su tais, kuriuos norėjo išgelbėti.

Pasaulyje, visiškai praradusiame moralines vertybes, Jūs parodėte išskirtinę drąsą ir išsaugojote moralines vertybes. Buvo daug tokių, kurie žiūrėjo, kaip jų kaimynai žydai, galbūt netgi buvę draugai, buvo varomi iš savo namų, žeminami, mušami ir nužudomi čia pat vietoje. Daugelis iš jų netgi turėjo materialinės naudos, pavogdami žydams priklausiančią nuosavybę. Buvo nemažai ir tokių, kurie padėjo nacių engėjams vykdyti žudynes.   

Praėjus septyniems dešimtmečiams, visi žiūri į Jus ir į save klausdami, ką aš būčiau daręs jų vietoje? Poetas Haimas Heferas taip išsakė savo išgyvenimus:

Ar aš, neapykantos vandenyne, stovintis prieš griūvantį ir degantį pasaulį

Ar aš paslėpčiau kitatautį asmenį?

Ar būčiau tam pasiruošęs? Ar mano šeima būtų pasiruošusi gyventi nuolatinėje baimėje tarp kaimynų?

Naktimis sapnuoti besiartinančius žingsnius ir budelių grėsmę?

Ar būtų pasiruošę praeiti pro šūvių papliūpas ir peilių ašmenis ir informatorių veblenimą?

Ir visa tai ne vieną naktį, mėnesį, bet ištisus metus.

Didžiausia Jums padėka už tai, ką padarėte. Ačiū, kad esate.

Ačiū Jums.

Izraelio Valstybės ambasadorės p. Hagit Ben-Yaakov  kalba:

Gerbiamas Ministre Uzi Landau,

Jūsų Ekscelencijos, žydų bendruomenės lyderiai, ponios ir ponai, brangūs draugai ir garbingi svečiai,

Man didelė garbė pranešti, kad šiandien pradedame mūsų dviejų šalių diplomatinių santykių užmezgimo 20-mečio minėjimą, būtent šiuo iškilmingu renginiu, kuris atspindi ilgamečius ir giliai įsišaknijusius abiejų tautų ir žmonių ryšius.

Man didelė garbė šiandien, šioje svarbioje ceremonijoje atstovauti Izraelio valstybei ir apdovanoti devynias Lietuvos šeimas Jad Vašem, Holokausto didvyrių ir kankinių memorialo, medaliais ir apdovanojimo raštais.

Brangūs draugai, Jad Vašem vadovybei, įsikūrusiai Jeruzalėje, buvo patikėta užduotis įamžinti šešių milijonų žydų, nužudytų nacių bei jų bendrininkų, atminimą, organizuojant įvairius memorialinius projektus: rinkti, tirti bei publikuoti Holokausto liudijimus, bei perteikti žinią apie tragedijos pamokas.


Iš kairės: Tolerancijos centro vadovė Ieva Šadževičienė, Izraelio Valstybės ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov, Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzi Landau

Dar viena svarbi užduotis – tai žmonių, kurie rizikavo savo gyvybėmis gelbėdami žydus Holokausto metu, identifikavimas ir pripažinimas Pasaulio Tautų Teisuoliais.

Teisuoliai buvo švyturiai siaubo ir nevilties tamsos vandenynuose. Savo kilniais ir drąsiais poelgiais jie ne tik gelbėjo persekiojamus žydus, bet taip pat ir patį žmogiškąjį orumą, kuris buvo visiškai prarastas Holokausto metu. Šiuo atveju posakis kas išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį įgyja ypatingą prasmę.

Norėčiau pateikti išskirtinį Pasaulio Tautų Teisuolio pavyzdį. Tai Raulis Wallenbergas, švedų diplomatas, kuris nacistų okupuotoje Vengrijoje išgelbėjo tūkstančius žydų. Šiemet minime jo šimtąsias gimimo metines.

Brangūs draugai, taip pat pasinaudodama šia proga dėkoju visiems, kurie prisidėjo organizuojant šią prasmingą ceremoniją, skirtą Pasaulio Tautų Teisuoliams.

Ačiū.


Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris
Užsienio reikalų komiteto pirmininko Emanuelio Zingerio kalba:

Gerbiamas Ministre, Jūsų Ekscelencijos, brangūs draugai ir garbingi svečiai,

Šiandien yra didi diena. Susirinkome pagerbti Pasaulio Tautų Teisuolių, kurie šiandien bus apdovanoti. Antrojo pasaulinio karo metu buvo 250 tūkst. Lietuvos žydų, kurie patyrė nacių invazijos skaudžius ir žiaurius padarinius. Sunaikinta didinga Lietuvos jidiš kultūra. Tad šiandien, kaip ir prieš 20 metų, yra svarbu suprasti žudikų, kolaborantų nusikaltimus, jų mastą. Juk žydai buvo žudomi kiekviename Lietuvos štetle.

Šiandien mes pagerbiame Pasaulio Tautų Teisuolius, kurie šiandien yra apdovanojami. Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažino 831 Lietuvos pilietį. Jūsų įvykdytas didvyriškumas karo metu mums yra labai svarbus. Žvelgdami į Lietuvos istoriją mes galime atsiremti į Jūsų poelgį, Jūsų širdies darbus. Mūsų istorijoje mes turime ne tik žudynių istoriją, bet ir Jus, kurie savo rankomis gelbėjote Lietuvos istoriją. Jūs esate šviesioji istorijos terpė.

Ačiū Jums, kad išgelbėjote Lietuvos garbę.

Ačiū Jums už Jūsų žingsnį, kurį žengėte ir kuris yra sunkiai įsivaizduojamas šiandien.

Ačiū Jums visiems.

Ministro pirmininko tarnybos kanclerio Deivido Matulionio sveikinimo žodis visiems susirinkusiems:

Gerbiamas Ministre, Uzi Landau, Gerbiama ambasadore, p. Hagit Ben-Yaakov, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke, Simonai Alperavičiau, gerbiami Pasaulio Tautų Teisuolių artimieji, ponios ir ponai,

Šios dienos renginys man kaip lietuviui yra išties jaudinantis. Ypatinga pagarba reiškiama mano tautiečiams, kurie tamsiausiu mūsų šalies istorijos laikotarpiu sugebėjo pasipriešinti blogiui, ištiesdami pagalbos ranką savo bendrapiliečiams ir rizikavo savo gyvybėmis gelbėdami juos nuo nacių gniaužtų, tremties ir mirties. To niekada neturime pamiršti, nes tai yra aukščiausia žmogiškumo ir krikščioniškos moralės išraiška.

Man ypač malonu, kad garbingame Pasaulio Tautų Teisuolių sąraše daugiau nei aštuoni šimtai piliečių, kuriems išreikšta aukščiausia Izraelio žmonių ir valstybės parama.


Ministro pirmininko tarnybos kancleris Deividas Matulionis
Istorinė atmintis mums reikalinga tam, kad daugiau niekada nepasikartotų tai, kas įvyko su žydų tauta Antrojo pasaulinio karo metais. Privalome prisiminti juodus savo istorijos puslapius, bet privalome prisiminti ir šviesos spindulius, sudėtingoje mūsų istorijoje. Man tikrai malonu konstatuoti, kad tokių pavyzdžių tikrai buvo daug. Gerokai daugiau nei daugelyje kitų Europos kraštų, patyrusių holokausto gėdą. 

Labai ačiū Jiems už neįtikėtiną drąsą, pasiaukojimą, už išsaugotą mūsų tautos garbę, ką tik ką gerb. Emanuelis Zingeris paminėjo.

Lietuvos valstybė laikosi nuoseklios istorinio teisingumo ir restitucijos politikos nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Netoleruojame ir netoleruosime tautinės ir religinės nesantaikos kurstymo. Geros valios sprendimai atspindi šią nuoseklią liniją. Tikiu, kad mūsų ką tik priimti sprendimai taps puikiu pavyzdžiu kitoms šalims, turinčioms problemų su savo istorine sąžine.

Ponios ir ponai, Pasaulio Tautų Teisuoliai taps puikiais pavyzdžiais dabarties ir ateities kartoms. Puoselėdami šių didvyrių atminimą ir juos pagerbdami turime niekada nepamiršti atsakomybės už Holokausto ir gėdingą kolaboravimą. Nes atminimas kaip perspėjimas, suteikia vilties.

Ačiū už dėmesį.

 Apdovanoti Vaškevičiūtės Sofijos gelbėtojai: Jonas ir Natalija Vansovičiai bei jų dukra Janina Grigaliūnienė (Vansovičiūtė)
 
Iš kairės: Izraelio Valstybės ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov, Janina Grigaliūnienė, Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzi Landau
 
Iš kairės: Janina Vansovičiūtė (Grigaliūnienė) ir Sofija Vaškevičiūtė

Jono ir Natalijos Vansovičių šeima per karą gyveno Raseiniuose, jie buvo pažįstami ir draugavo su Nikolajaus ir Tatjanos Vaškevičių šeima. Jonas Vansovičius ir Nikolajus Vaškevičius kartu dirbo Raseinių miesto savivaldybėje. Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus masiškiems bei sistemingiems žydų šaudymams, Jonas Vansovičius, jo žmona Natalija ir dukra Janina Vansovičiūtė (dabar Grigaliūnienė) net neabejojo, kad turi pasirūpinti Vaškevičių dukrele Sofija (Sonia). Vaškevičiaus žmona Tatjana nenorėjo slėptis, buvo nusprendusi, eiti ten, kur eina visa jos tauta. Kai Raseiniuose pasilikti tapo pavojinga, Vansovičiai parūpino Sofijai Vaškevičiūtei netikrus dokumentus, kuriuose buvo įrašyta, kad Sofija yra lietuvė. Vienam vokiečių kariuomenės karininkui padedant, Vansovičių dukra Janina karu su Sofija buvo pervežtos į Kuršėnus, ten merginoms tėvai išnuomojo kambarį, Janinai surado darbą, o Sofija visą laiką būdavo namuose. Taip abi merginos Janina Vansovičiūtė (dabar Grigaliūnienė) ir Sofija Vaškevičiūtė (vėliau Beimanienė), gyvendamos tame pačiame kambaryje Kuršėnuose, sulaukė karo pabaigos. Po karo abi sugrįžo į Raseinius pas Janinos tėvus – Joną ir Nataliją Vansovičius.

Apdovanojami Alpertų, Musnickų ir Šmuilovičių šeimų gelbėtojai – Pranas Karalevičius ir Stanislava Karalevičienė


Iš kairės: Elena Čepanonienė, Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzi Landau, Izraelio Valstybės ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov

Pranas Karalevičius ir Stanislava Karalevičienė 1955 metais

1941-ųjų rudenį pas Stanislavą ir Praną Karalevičius, gyvenusius Bijūnų kaime, Trakų rajone, iš Semeliškių atėjo prašyti pagalbos gausi Alpertų šeima: Geršonas Alpertas, Alteris Alpertas, Joselis Alpertas su žmona Chana ir dukra Gita, Elijas Alpertas su žmona Beile. Karalevičiai sutiko jiems visiems padėti. Per naktį visi kartu kluone iškasė slėptuvę, tačiau bėglių vis daugėjo. Pagalbos paprašė Leizeris Musnickas su savo vaikais – vyresniuoju Faivušu, jaunesniuoju Šlioma ir dukra Cile, Šulmanas su žmona, dukra Sara ir sūnum Elijum. 1943 metais iš Vilniaus geto buvo atvežta Šmuilovičių šeima su 3 metų sūnumi Pineriu. Ilgainiui slėptuvėje tapo ankšta. Už 4 kilometrų, Strėvos miške, buvo iškasta kita slėptuvė. Tiek gelbėtojams, tiek išsigelbėjusiems teko įveikti labai daug sunkumų, visi gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje, kol sulaukė išvadavimo. Petras ir Stanislava Karalevičiai, padedami vaikų Leonardo-Genriko ir Elenos, išgelbėjo keliolika žmonių. Visgi, nepaisant milžiniškų Prano ir Stanislavos Karalevičių bei jų vaikų pastangų, ne visi žmonės, kuriems vienu ar kitu metu padėjo Karalevičiai, išgyveno: kartą, gavusios pas Karalevičius maisto, į naująją slėptuvę Strėvos miške išėjo Purvaitė ir Patašnikienė, tačiau jas abi nužudė pakely. Neišgyveno ir Chanos Alpertienės dukrelė, kurią ji pagimdė, būdama pas Karalevičius. Kūdikis buvo atiduotas auginti bevaikiams senukams Tamkūnams, gyvenusiems Neciūnų kaime, tačiau čia mergaitę aptiko vietiniai žydų persekiotojai ir nužudė.

Pasak Elenos Čepanonienės (Karalevičiūtės), sunkiausia buvo tiek žmonių išmaitinti, aprengti. Pranas Karalevičius turėjo tik 8 ha žemės, tačiau, pasak artimųjų ir išgelbėtųjų, „auksines“ rankas, ypatingą teisingumo jausmą ir dosnią širdį, kaip ir jo žmona Stanislava. Teisingumo ir doros dvasia buvo auklėjami ir jų vaikai – tai ir nulėmė šios šeimos nuveiktus didžius darbus.

Didžiulė Alpertų šeimyna, kuri išsigelbėjo Prano ir Stanislavos Karalevičių dėka, neužmiršo savo geradarių. Iki pat išvykimo į Izraelį (1957 m.) labai artimai ir šiltai su Pranu ir Stanislava bei jų vaikais bendravo Joselis ir Chana Alpertai, o 2006-ųjų vasarą Eleną Karalevičiūtę-Čepanonienę, tebegyvenančią Semeliškėse, aplankė jų dukra Gita Alpert Figelman. Apie Karalevičių šeimos kilnius darbus muziejui parašė ir Vokietijoje gyvenanti Cilė Levinienė (Musnickaitė).

  

Apdovanojami Anos Langleben-Landmanienės (vėliau Anos Koc)gelbėtojai: Ona Kavaliauskienė ir Marijona Skirkienė

 

 

Iš kairės: Izraelio Valstybės Ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov
ir David Koc, išgelbėtosios Anos Koc sūnus


Ona Kavaliauskienė 1931 metais

Iš dešinės: Ana Koc su anūku ir vyru

Ona Kavaliauskienė prieškaryje gyveno Kaune ir dirbo namų šeimininke Anos Langleben-Landmanienės (vėliau Anos Koc) tėvų namuose.

Jaunos moterys Ona ir Ana susidraugavo, todėl kai vokiečių okupacijos metais Ona Kavaliauskienė tarp priverstinius darbus dirbančių žydų pamatė savo gerą pažįstamą Aną Langleben-Landmanienę, ji užrašė ant lapelio savo adresą, perdavė jį Anai ir pasakė, – jei tau bus blogai, būtinai man pranešk, aš tave pasiimsiu.

Tačiau Ana negalėjo palikti gete vienų savo sergančių tėvų – Davido ir Rachilės Langleben bei ligonės sesers Rozos, todėl ji pasiliko gete ir kartu su kitais geto kaliniais eidavo į priverstinius darbus. Per pirmąją Inteligentų Akciją 1941-ųjų rugpjūčio 18 d. buvo nužudytas Anos Langleben-Landmanienės vyras Menachemas Landmanas. Geto teritorija vis mažėjo, žmones išveždavo į kitas stovyklas arba sušaudydavo IX forte.

1944 m. kovo 27-ąją Kauno gete buvo įvykdyta nepaprastai žiauri Vaikų Akcija, per kurią naciai ir jų vietiniai pagalbininkai pagrobė visus vaikus iki 12 metų amžiaus bei senus žmones ir išvežė sunaikinimui į Aušvicą. Tą dieną Ana neišėjo į darbą, ji paslėpė savo tėvus ir ligonę seserį gyvenamo namo palėpėje, atsargumo dėlei paslėpė ir kopėčias, kuriomis buvo galima užlipti į tą palėpę. Per pirmąją Vaikų Akcijos dieną Anos tėvų ir sesers nesurado, tačiau ta pati akcija pasikartojo kitą dieną, tada vokiečiai pastebėjo dureles į palėpę, iš kažkur atsitempė kopėčias ir grubiai ištraukė iš palėpės Anos tėvus bei seserį, Aną primušė, o tėvus ir seserį išsivežė.

Po Vaikų Akcijos Ana susisiekė su Onute, jos susitiko ir nusprendė, kad ilgiau delsti negalima. Kitą dieną, kai Ana buvo priverstiniuose darbuose, jos nusprendė pradėti įgyvendinti Anos gelbėjimo planą – Ona Kavaliauskienė nuvedė Aną pas savo motiną Marijoną Skirkienę, kuri gyveno Višakio Rūdos kaime, Kazlų Rūdos rajone. Jos persikėlė per Nemuną, vėliau jįveikė ilgą kelią pėsčiomis (apie 50 km), kol pasiekė Onos Skirkienės namus. Po kurio laiko Onutė atsivežė į kaimą ir savo vaikus, kurie susidraugavo su Ana, saugojo ją, perspėdavo apie besiartinančius nepažįstamus žmones.

Ana Langleben-Landmanienė (vėliau Ana Koc) globojama Onos Kavaliauskienės ir Marijonos Skirkienės gyveno Višakių Rūdos kaime nuo 1944-ųjų gegužės 5-os iki 1944-ųjų rugpjūčio 1-os dienos t.y. iki Kauno išvadavimo.

Iš Anos Koc prisiminimų:

Ona Kavaliauskienė... kaip aš galėčiau ją užmiršti... Ji buvo tarsi angelas. Ji duodavo man geresnį kąsnį nei savo vaikams – ji turėjo du vaikus, sūnų ir dukrytę. Ir tie mane saugojo. Pamatę vokiečius atbėgdavo: “Teta, vokiečiai!“. Ir mane paslėpdavo.

ApdovanojamiFiros Nemenčikaitės (dabar Florence Post)ir Ilanos Liudvinovsky gelbėtojai: Konstancija Lapinskienė ir Vincas Lapinskas


Iš kairės: Kastulė Krunglevičienė (Lapinskaitė), Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzi Landau, Izraelio Valstybės Ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov

Konstancija ir Vincas Lapinskai

Fira Nemenčikaitė (Fira Nementschik, dabar Florence Post) gimė 1936 m. Kaune. 1941-ųjų vasarą Fira kartu su savo mama Liza, broliu Borisu, teta Miriam Liudvinovsky ir tetos dukra, Firos pussesere, Ilana atsidūrė Kauno gete. Firos tėvui Isakui Nemenčikui pavyko išvengti 7-ojo forto žudynių, tačiau netrukus jį suėmė ir išvežė nežinoma kryptimi. Tačiau 7-ajame forte buvo nužudytas Firos pusseserės Ilanos tėvas Abramas Liudvinovsky.

Kai Firos motiną Lizą Nemenčikienę pasiekė gandai, kad didelis pavojus gresia vaikams, jie gali būti suimti ir nužudyti, ji pasiryžo išgelbėti savo dukrą Firą ir dukterėčią Ilaną. Daugelis Lizos geto kaimynų tam nepritarė, nes frontas jau artėjo, jiems atrodė, kad geto kaliniai greitai taps laisvi. Tačiau Liza nepakeitė savo sprendimo, ji susisiekė su savo pažįstamu Juozu Audėnu, kuris suorganizavo Firos ir Ilanos pervežimą pas Vincą Lapinską į Kuprių kaimą Prienų rajone. Čia mergaites sutiko Vinco žmona Konstancija Lapinskienė. Ji buvo mokytoja, dažnai neraštingų kaimynų giminaičiams rašydavo laiškus, o gautus atsakymus jiems skaitydavo. Tai buvo visų aplinkinių gerbiama šeima ir, matyt, tai turėjo didelę reikšmę, kad niekas iš kaimynų Lapinskų neišdavė, kuomet jų šeimoje atsirado dvi mažos žydų mergaitės. Vincas ir Konstancija savo vaikų neturėjo, jie priėmė mergaites labai nuoširdžiai ir rūpinosi jomis. Kaimynams buvo sakoma, kad tai rusų mergaitės, kurių tėvai evakavosi, tačiau karo pradžios sumaištyje vaikai pasimetė su savo tėvais. Abi mergaitės pas Lapinskus sulaukė karo pabaigos. Ilanos Liudvinovsky motina žuvo, bandant pabėgti iš geto, o Firos motina Liza Nemenčikienė išgyveno Lietuvoje, ji dirbo ūkio darbus pas įvairius žmones, neatskleisdama, kas ji yra iš tiesų, dažnai keitė savo buvimo vietą. Lizos vyras Isakas Nemenčikas išgyveno koncentracijos stovyklose. Vincui Lapinskui padedant, po karo Liza Nemenčikienė su savo dukra Fira išvyko į Lenkiją ir Lodzėje susitiko su Isaku Nemenčiku.

  Apdovanojami Margalit Stender gelbėtojai: Olga Mongirdienė, Eduardas Satkevičius, Valerija Satkevičienė
 
Iš kairės: Algirdas Mongirdas, Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzi Landau, Izraelio Valstybės ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov
 
Iš kairės: Zigmuntas Vytautas Satkevičius, Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzi Landau, Izraelio Valstybės ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov
 
Olga Mongirdienė 1925 metais
 
Margalit Stender

Prieš karą smuikininkas Eduardas Satkevičiaus ir koncertmeisteris, smuikininkas bei dirigentas Robertas Stenderis buvo kolegos – abu dirbo tame pačiame Kauno Valstybės teatre. Karui prasidėjus, Robertas Stenderis, jo žmona Roza ir 2-jų metų dukrelė Margalit atsidūrė Kauno gete. 1941-ųjų rugpjūčio 18-ąją Kauno gete įvyko pirmoji, taip vadinamoji – Inteligentų Akcija, per kurią buvo nužudyta 534 vyrai iš išsilavinusių sluoksnių. Tarp jų buvo ir Margalit tėvas Robertas Stenderis. 1943 metais, vis dažnėjant Akcijoms Kauno gete, Roza Stender ryžtasi gelbėti dukrelę. Į mergaitės gelbėjimą buvo įtraukta daug žmonių, tačiau lemtingą reikšmę gelbstint Margalit turėjo Vlado Varčiko, Valerijos ir Eduardo Satkevičių bei Olgos Mongirdienės ryžtas ir pasiaukojimas.

Pas Valeriją ir Eduardą Satkevičius Margalit Stender buvo atvesta 1943-ųjų metų lapkričio mėnesį. Slapstymo sąlygos buvo labai sudėtingos, nes artimiausių kaimynų sūnus atvirai palaikė nacių režimą. Sutuoktiniai Satkevičiai kaip įmanydami saugojo mergaitę ir jos buvimo paslaptį, tačiau smalsūs kaimynai ją pastebėjo. Vieną 1944-ųjų balandžio rytą, kai Margalit buvo viena namuose, uniformuotiems kaimynams pavyko patekti į butą. Laimei, mergaitė neišsidavė, ji atkakliai kartojo išmoktą legendą: aš Irina Petrova, mano tėvas kare, motiną išvežė į  Vokietiją dirbti, o mane nupirko turguje. Nelaukiant kol užgrius policija teko skubiai keisti mergaitės buvimo vietą ir, Vladui Varčikui padedant, tą pačią naktį mergaitė buvo pervesta pas Olgą Dauguvietienę, iš kur buvo perduota Kauno Valstybės teatro dainininko Mikalojaus Mongirdo šeimai. Jie nuvežė Margalit į Vilkiją, pas Mikalojaus motiną Olgą Mongirdienę.

Olgos Mongirdienės motiniškai globojama, jos namuose Vilkijoje, Margalit sulaukė išvadavimo, čia ji susitiko su savo motina Roza Stender. Nors Margalit tada buvo dar maža mergaitė, tačiau Olga Mongirdienė, Valerija ir Eduardas Satkevičiai išliko jos atmintyje visam gyvenimui.
  Apdovanojami Edmundo Ruvino Zeligmano gelbėtojai: Ona Norbutienė, Marijona Stonkienė, Povilas Stonkus
 
Edmundas Ruvinas Zeligmanas
 
Iš kairės: Izraelio Energetikos ir vandens išteklių Ministras p. Uzi Landau, Izraelio Valstybės ambasadorė p. Hagit Ben-Yaakov, Valerija Jukniuvienė

Ona Norbutienė su anūke Valerija, 1956

Stovi pirmas iš dešinės Edmundas Ruvinas Zeligmanas su Stonkų šeima, kaimo gyventojais

Edmundas Ruvinas Zeligmanas gimė 1931 m. vasario 25 d. Šilalėje, kantoriaus šeimoje. Vokiečiai Šilalę užėmė 1941 m. birželio 23-ąją. Šilalės žydai jau žinojo apie nacių vykdomą žydų genocidą, mėgino bėgti, tačiau tai pavyko tik nedaugeliui šeimų. Prasidėjo žudynės.

1941 m. liepos 7 d. daugiau kaip šimtą vyrų ir jaunuolių suvarė į sinagogą ir uždarė. Naktį sargybiniai ėmė mėtyti pro langus granatas ir daugelis viduje buvusių žydų žuvo. Likę gyvi buvo nužudyti rytojaus dieną. Prie mirtininkų duobės Edmundas matė, kaip jo mylimas tėvas griuvo į duobę. Kilus sumaiščiai, Edmundas pabėgo ir sugrįžo į Šilalę, kur buvo likusios moterys su vaikais. Edmundui stebuklingai pavyko pabėgti ir iš kitų žudynių, kai buvo šaudomos moterys su vaikais Tūbinės miške ir kai žydai buvo varomi sušaudymui iš Telšių geto.

Po kelių miškuose praleistų naktų Edmundas pasiekė Šilalę ir pasibeldė į gerai pažįstamų kaimynų Lašaičių namo langą. Lašaičiai baisėjosi klausydamiesi, ką berniukui teko iškęsti, nuprausė, pavalgydino. Tačiau pas buvusius kaimynus galėjo bet kas pastebėti Edmundą, todėl jį nusiuntė į Jokūbaičių kaimą už 5 km nuo Šilalės ir apgyvendino pas Oną Norbutienę. Edmundui teko slapstytis šaltoje kamaroje, retkarčiais jis išeidavo į lauką, apvilktas Onos Norbutienės sūnaus Povilo drabužiais. Dažnai jo negalėdavo išleisti į lauką, nes namai buvo prie pat kelio, pro šalį dažnai pravažiuodavo vokiečiai, dar dažniau – baltaraiščiai. Ona Norbutienė sutarė su seserimi Marijona ir jos vyru Povilu Stonkais, kurie gyveno Žvingių miestelyje, kad jie priims berniuką. Pas Stonkus vasarą  Edmundas „gyveno" rugiuose, o rudenį ir pavasarį – daržinėje po šienu įrengtoje slėptuvėje. 1944 m. spalio mėnesį vokiečiai pasitraukė iš Žvingių. Po ilgų ir sunkių trejų slapstymosi metų Edmundas Zeligmanas pagaliau sulaukė išvadavimo. Edmundo motina mirė prieš karą, o tėvą, du brolius ir seserį sušaudė. Po karo Edmundas apsigyveno pas Praną Šimutį ir jo seserį, kurie gyveno netoli Šilalės miestelio. Jie priglaudė Edmundą kaip savo vaiką. Čia gyvendamas 1951 m. baigė Šilalės gimnaziją, vėliau Vilniaus universitetą, fizikos-matematikos fakultetą.

Apdovanojami Aviva Tkač-Sandler gelbėtojai:Petras Povilaika, Ona Povilaikienė ir jų dukra Konstancija Povilaikaitė-Babinskienė


Aviva Tkač-Sandler (antra iš kairės) su Konstancijos Povilaikaitės-Babinskienės dukromis Regina Aigiliene, Lina Žydeliene ir Virginija Leonavičiene

Aviva Tkač-Sandler

Stovi iš kairės: Ona ir Petras Povilaikos

Konstancija Povilaikaitė-Babinskienė

1944 metais 17-metė Konstancija Povilaikaitė (vėliau Babinskienė) mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje ir kartu su kitomis gimnazistėmis nuomojosi butą Vilkaviškyje. Kartą į šiuos namus šeimininkų giminės iš Kauno atvežė dvejų metų mergaitę, kalbančią tik žydiškai. Mergaitę jie rado paliktą pintinėje prie savo namo ir, baimindamiesi laikyti Kaune, atvežė į Vilkaviškį.

Konstancija Povilaikaitė, išgirdusi, kad ir čia mergaitės nenori laikyti, nedvejodama apsisprendė ją gelbėti. Kitą dieną, paėmusi mergaitę į glėbį, ji nešė ją apie 10 kilometrų į tėvų namus, Kuosių kaimą, šalia Lankeliškių bažnytkaimio. Konstancijos tėvai – neturtingi ūkininkai Petras ir Ona Povilaikos palaikė dukros apsisprendimą. Jie su meile rūpinosi mažąja Vitute, nesKonstancija grįžo tęsti mokslų į Vilkaviškį.

Tik priartėjus fronto linijai, paaiškėjo tikrasis Vitutės vardas ir jos tikrieji tėvai: Vitutė – Aviva Tkač, advokato Tkačo iš Kauno dukra.

Dabar Aviva Tkač-Sandler gyvena JAV, ji palaiko ryšius su savo gelbėtojų artimaisiais.

Specialiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Teisuolių apdovanojimą atvykusi Povilaikų šeimos išgelbėta p. Aviva Tkatsch-Sandler sveikino visus susirinkusius į ceremoniją:

Laba diena. Dėkoju Jums už suteiktą galimybę kalbėti čia apie labai svarbius žmones mano gyvenime. Aš, Aviva Tkatsch-Sandler, esu labai sujaudinta  galėdama  dalyvauti šioje didvyriškų žmonių, Pasaulio Tautų Teisuolių, pagerbimo ceremonijoje.

Šiandien mes pagerbiame tuos lietuvius, kurių moralinės nuostatos, suvokimas nukreipė juos link pagalbos žydams, žinant, kad už tokią pagalbą gresia mirtis.

Šiandien esu čia ir kalbu su Jumis, vienos tokios šeimos dėka... Tai Petras ir Ona Povilaikos, Konstancija Povilaikaitė. Jie išgelbėjo mane prieš 68 metus.


Aviva Tkatsch-Sandler

Aš gimiau Kauno gete ir beveik visus pirmuosius dvejus savo gyvenimo metus praleidau slėpdamasi kartu su mama duobėje, iškastoje po grindimis. Pavojus grėsė nuolat ir tėvai suprato, kad aš neišgyvensiu, jei naciai getą likviduos. Po kelių bandymų surasti man prieglobstį, mama rado moterį, sutikusią mane globoti. Mane užmigdė, įdėjo į maišą, paslėpė vežime po šienu ir išvežė iš geto. Buvo pasakyta, kad sutartoje vietoje kažkas mūsų lauks.

Tolimesnius įvykius aš žinau tiek, kiek man pasakojo. Kažkas mane paėmė, aš pabudau kažkokiame name, kuriame gyveno gimnazistės. Kiekvieną dieną jos eidavo į mokyklą,  o savaitgaliais važiuodavo namo. Pabudusi labai išsigandau, verkiau ir šaukiau jidiš kalba... , nieko nesupratau, ką man sakė. Moteris išsigando, juk name gyveno daug žmonių, ir mane galėjo kas nors išgirsti. Toji moteris pakvietė keletą gimnazisčių ir pasakė, kad paliktų mane tam tikroje vietoje, tikėdamasi, kad kas nors paims mane į savo namus. Ji nieko nenorėjo žinoti apie tuos žmones, kurie, galbūt, priglaus mane, jei kas apie juos klausinėtų.

Vis dėlto kažkas mane pasiėmė į savo namus, ir tai buvo Konstancija Povilaikaitė. Ji nešė mane ant nugaros apie 10 km., ir jaudinosi, kad jos tėvai nebus jau taip džiaugsmingai nusiteikę mane pamatę. Vis tik tie žmonės buvo labai man geri, aš greitai išmokau kalbėti lietuviškai. Konstancija namuose būdavo tik savaitgaliais. Džiaugiausi saule, gyvūnais, su kuriais galėjau ten pažaisti. Tuose namuose buvo nuostabūs žmonės kurie mane mylėjo, aš  juos irgi mylėjau. Konstancija buvo pati nuostabiausia moteris, kokią buvau kada nors mačiusi.

Taigi sulaukusi vos trejų metų aš jau patyriau ir pačius baisiausius, ir gražiausius dalykus, kokius tik gali patirti žmogus.

Po karo grįžo mano senelė paimti manęs... Jai teko įrodyti, kad ji yra mano senelė, kitaip Povilaikų šeima būtų neatidavusi jai manęs ir būtų auginę kaip savo vaiką.

Mano mama buvo labai traumuota karo baisumų, todėl ji labai skausmingai reaguodavo, kai kalbėdavau apie lietuvių šeimą. Išgyvenę Holokaustą vaikai visada jaučia skausmingą naštą, bandydami apsaugoti savo tėvus, ypač nuo jų pačių emocinių proveržių. O kuomet persikėlėme gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, atsiminimai apie tuos žiauriuosius laikus, kuriam laikui buvo palaidoti.

Deja, Konstancija mirė, kai rengiausi ją aplankyti.

Kuomet žlugo Sovietų Sąjunga, mano pusseserę Izraelyje pasiekė Konstancijos laiškas, ji persiuntė tą laišką mano tėvams. Mano mama labai jaudinosi, ji slėpė šį laišką apie metus. Nepaisydama savo tėvų reakcijos, aš ketinau susirašinėti su Konstancija, atsiųsti fotografijas.

Todėl nusprendžiau dalyvauti šioje ceremonijoje, pagerbti Konstanciją ir jos tėvus, susitikti su Konstancijos  dukterimis.

Norėčiau pasakyti visiems, kurių šeimas šiandien susirinkome pagerbti – Jūs galite didžiuotis. Jūsų šeimose buvo didvyrių.

Edmundas Ruvinas Zeligmanas

Onos Norbutienės bei Marijonos ir Povilo Stonkų išgelbėto Edmundo Ruvino Zeligmano kalba:

Ekscelencija ambasadore, ponios ir ponai

 Aš esu vienas iš tų, kurie buvome išgelbėti nuo mirties tų žmonių, kurie šiandien buvo apdovanoti.

Nuoširdžiai dėkoju ekscelencijai ambasadorei už apdovanojimus.

Žemai lenkiu savo galvą prieš tuos, kurie mus gelbėjo nuo mirties, rizikuodami savo gyvybėmis. Aš, būdamas dešimties metų, net penkis kartus buvau labai arti mirties. Man teko išgyventi siaubą, kai buvome uždaryti sinagogoje ir naktį apmėtyti pro langus granatomis, kai mano brolis buvo užmuštas. Kitą dieną buvau nuvarytas kartu su tėvu į žydų kapines prie iškastos duobės ir mačiau, kaip mano mylimas tėvelis krito nužudytas į duobę. Taip pat teko matyti, kaip mano seserį sušaudė jos gimnazijos draugas. Tada jai buvo vos septyniolika. Tačiau Dievas taip norėjo, kad dabar po septyniasdešimties metų turiu galimybę dar kartą nuoširdžiai padėkoti savo gelbėtojams ir pasakyti didelį ačiū visiems, atlikusiems tokį žygdarbį.

Ačiū


Iš kairės: Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius,
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus sveikinimo kalba:

Gerbiamieji šiandien susirinkusieji, Gerb. Pasaulio Tautų Teisuole, Janina Grigaliūniene

Sveikinu visus susirinkusius į šią iškilmingą ceremoniją, ir džiaugiuosi galėdamas pasveikinti Pasaulio Tautų Teisuolius. Jūs, Jūsų, tėvai, seneliai atlikot didžiulį žygdarbį, sunkiomis sąlygomis. Man labai patiko ministro Pasaulio Tautų Teisuolių ir Mozės istorijos palyginimas, deja Lietuvoje nebuvo Mozės, kuris galėjo išvesti ir išgelbėti žydus. Bet buvote Jūs, Pasaulio Tautų Teisuoliai, išgelbėję Lietuvos vardą. Jeigu Jūsų nebūtų, būtų kalbama tik apie žudikus ir holokaustą.

Deja pasaulyje yra dar žmonių, neigiančių holokaustą, tai žino ir Izraelio žydai. Todėl mes, Lietuvos žydai, litvakai, puikiai suprantame, kas yra holokaustas, ir užjaučiame tuos, kuriems nuolat gresia pavojus Izraelyje.

Jūsų pavyzdys padeda mums kovoti su antisemitizmu, ksenofobija Lietuvoje, padeda mums kovoti su tais, kurie neigia holokaustą. Man džiugu, kad vieną apdovanojimą atsiėmė mūsų aktyvus bendruomenės narys, David Koc, kurio mama buvo išgelbėta.

Ačiū Jums už Jūsų žygdarbį

 

Renginio organizatoriai:

Izraelio ambasada

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus,
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyrius

Lietuvos žydų bendruomenė

  Parengė: Renata Kripaitė
Fotografas Gintaras Jonaitis
Informacija atnaujinta: 11/18/2014
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel.  tel. 8 663 53322,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.