Neįgaliems  Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Valstybės biudžetinė įstaiga, duomenys kaupiami ir saugomi VĮ „Registrų centras“
Įstaigos kodas 190757374
Naugarduko g. 10/2, LT 01309, Vilnius
Tel: (85) 231 2357
Faks: (85) 231 2358
El. paštas: muziejus@jmuseum.lt
A. s. : LT347044060001122261, AB SEB bankas
Nėra PVM mokėtojas
APIE MUZIEJŲ
DOKUMENTAI
KONTAKTAI :::
STRUKTŪROS SCHEMA
KONTAKTAI
DIREKTORIUS
SKYRIAI
PATALPŲ NUOMA
ISTORINIAI TYRIMAI
EKSPOZICIJOS
VEIKIANČIOS PARODOS
VIRTUALIOS PARODOS
KILNOJAMOS PARODOS
ŽYDŲ GELBĖTOJŲ CEREMONIJOS
EDUKACIJA
LEIDINIAI
Publikacijos internete
ĮVYKIŲ ARCHYVAS
NUORODOS
PARAMA
MUZIEJUS SOCIALINIUOSE TINKLUOSE
MŪSŲ PARTNERIAI
GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS…

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija

Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai

2015 metų rugsėjo 22 diena

 

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus Teisuolius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

Žmonės, gelbėję žydus, rizikavo ne tik savo, bet ir artimųjų gyvybe ir gerove. Kaip tik todėl savo šalyje, Lietuvoje, žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, kuriuose išgraviruoti žodžiai Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį.

Kiek žydų gelbėtojų Lietuvoje sulaukė daugumos mūsų krašto žydų likimo, istorijai liks nežinoma. Nesužinosime ir jų visų vardų – negausiuose dokumentuose, nužudytų gelbėtojų artimųjų laiškuose išlikę tik nedaugelio vardai. Per šią ceremoniją pagerbiame kunigo Igno Ragauskio (Vyžuonų parapija, Utenos r.) ir eigulio Kazimiero Koženiausko (Jonavos r.) atminimą. Šie kilnūs mūsų piliečiai nedvejodami pasipriešino brutaliam žydų paniekinimui ir žudynėms ir tai jiems kainavo gyvybę.

Žydų gelbėtojams, rizikuojant savo ir artimųjų gyvybe, teko slėpti ir gelbėti pasmerktuosius ne vieną dieną, o ištisus trejus metus. Kad būtų išgelbėtas žmogus, neretai reikėjo daugelio pastangų. Per šią ceremoniją apdovanotos net penkios Jurbarko rajono valstiečių šeimos, per visą okupacijos laikotarpį gelbėjusios 4 asmenų eržvilkiečių Goldšteinų šeimą. Tai, ką per Holokaustą teko patirti Eržvilko gyventojams Menuchai ir Chaimui Goldšteinams, liudija Chaimo Goldšteino ir jo gelbėtojų prisiminimai.

Per šią ceremoniją apdovanoti žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiuose Lietuvos mietuose ir rajonuose: Alytaus, Anykščių, Biržų, Jonavos, Jurbarko, Kauno, Kretingos, Kupiškio, Panevėžio, Prienų, Tauragės, Utenos, Vilkaviškio, Vilniaus. Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali, liudijanti persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir gelbėtojų pasiaukojimą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1993–2014 metais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1297 Lietuvos piliečiai, nepabūgę grėsusio pavojaus ir kartu su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais pasipriešinę okupaciniam režimui ir išgelbėję ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam gyvybę.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė 2015 m. rugsėjo 18 d. dekretu Nr. 1K-437 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 47 asmenis, iš kurių 6 sulaukė šių dienų, kiti, deja, apdovanojami jau po mirties.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos Valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 


Kazys ir Juozefa Apuokai

KAZYS APUOKAS

JUOZEFA APUOKIENĖ

Nacistinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą, rašytojas, publicistas Mejeris Elinas ir muzikos pedagogė Dveira (Busia) Kormanaitė-Elinienė su 1940 m. gimusia dukrele Estera bandė pasitraukti į Rusiją, tačiau jiems nepavyko. 1941-ųjų rugpjūčio 15-ąją Elinų šeima atsidūrė Kauno gete už spygliuotų vielų tvoros. Greitai visiems geto kaliniams tapo aišku, kad pasmerktųjų vaikai –naujajai valdžiai tik balastas, tad jiems pirmiausia gresia pavojus. 1941-ųjų gruodį Kauno gete buvo įsteigta antifašistinė organizacija AKO, kurios vadu ir legendiniu didvyriu tapo Mejerio Elino brolis Chaimas. Vienas iš šios organizacijos tikslų buvo užmegzti kontaktus su žmonėmis už geto ribų ir rasti gerų žmonių, kurie sutiktų gelbėti žydų vaikus. Tokių žmonių ieškojo ir Dveira Elinienė. Vieną 1941 metų gruodžio naktį ji ryžosi gelbėti savo dukrelę. Su mažąja Estera ant rankų D. Elinienė pralindo pro spygliuotų vielų tvorą ir pradėjo ilgas, pavojingas klajones.

Buvo nepaprastai sunku ilgesniam laikui rasti slapstymosi vietą. Nemažai žmonių buvo pasirengę padėti, bet atsirasdavo ir nepatikimų asmenų, skundikų, nuo kurių tekdavo bėgti, kol nevėlu. Iš D. Elinienės 1952 m. sausio 18 d. liudijimo: Aš, Elinienė Dveira, pažįstu Kazį Apuoką, gim. 1885 m., ir Juozefą Apuokienę dar iš prieškario laikų. Jų neapykantą fašizmui, nepaprastą drąsą, užuojautą ir pagalbą engiamiems ir persekiojamiems turėjau progą patirti vokiečių okupacijos metais. Rizikuodami gyvybe, jie suteikė man, pabėgėlei iš Kauno geto, laikiną prieglobstį ir pagalbą maistu. Esu mačiusi, kaip Apuokai taip pat padėdavo karo belaisviams, pabėgusiems iš vokiečių karo stovyklų. Tačiau nebuvo galimybių likti šioje šeimoje ilgesnį laiką.

D. Elinienei ilgai nepavyko rasti nuolatinės slapstymo vietos dukrai Esterai. Ne kartą jai teko grįžti pas Apuokus į tikrą ramybės uostą, bet 1943-iųjų spalį ji pabeldė į garsiųjų Kauno inteligentų Čiurlionių-Zubovų duris. D. Elinienę sujaudino nuoširdumas ir šiluma, kurią jai parodė Sofija Čiurlionienė, jos dukra Danutė ir jos žentas Vladimiras Zubovas. Ši šeima gyveno Kauno centre, tad ilgai slėpti ten Esterą buvo labai pavojinga, todėl mažajai Esterai buvos rastas prieglobstis vienuolių benediktinių ir vyskupo Teofiliaus Matulionio globojamuose Čiobiškio vaikų namuose – ten Estera laimingai sulaukė karo pabaigos. Dauguma D. Elinienės ir jos dukters Esteros gelbėtojų jau yra apdovanoti, pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Džiugu, kad per šią ceremoniją pagerbtas Kazio ir Juozefos Apuokų atminimas.


Magdelena Bajarčienė

Alfonsas Našliūnas. Joniškis, 1929 03 20
 
Aleksandra Našliūnienė 1926 01 01

MAGDELENA BAJARČIENĖ

ALFONSAS NAŠLIŪNAS

ALEKSANDRA NAŠLIŪNIENĖ

1941 metais hitlerininkams okupavus Lietuvą ir liepos bei rugpjūčio mėnesiais prasidėjus masinėms žydų žudynėms, Alytaus ligoninės gydytojas Ovsejus Belkinas kreipėsi pagalbos į Aleksandrą Našliūnienę, toje pačioje ligoninėje dirbusią akušere. Aleksandra ir jos vyras Alfonsas Našliūnas, Žemės ūkio mokyklos direktorius, suteikė Belkinų šeimai prieglobstį, įrengė jiems slėptuvę ir visokeriopai globojo, bet vieta buvo nesaugi – žemės ūkio mokyklos teritorijoje gyveno aukšto rango vokiečių karininkai, todėl po kurio laiko Ovsejui Belkinui su žmona Rašele ir dukrele Šeina teko ieškoti kitos slėptuvės. Dukrai buvo rasta vieta kaime, o tėvus – Ovsejų ir Rašelę – sutiko priimti Alytaus mokytojų seminarijos mokytojo-inspektoriaus Konstantino Bajerčiaus šeima. 1967 m. Sofijos Binkienės išleistoje knygoje Ir be ginklo kariai išspausdinti mokytojo K. Klimavičiaus prisiminimai apie gydytojo Ovsejaus Belkino šeimos gelbėjimą: Gydytoją ir jo žmoną reikėjo pervesti per Alytaus tiltą, bet iš abiejų galų stovėjo vokiečių sargyba. Buvo nutarta tiltą pereiti temstant. Bajarčienė žengė su Belkinu, o šių eilučių autorius – su gydytojo žmona. Tai buvo pavojingas žygis, bet jis baigėsi sėkmingai: vokiečiai į dvi poreles nekreipė ypatingo dėmesio.

Konstantinas Bajerčius ir jo žmona Magdelena savo namuose miškingoje vietoje vyrą ir žmoną Belkinus išslapstė apie dvejus metus. Mokytojų šeimai buvo nelengva rūpintis bėgliais – okupacijos pradžioje Magdelena Borutaitė-Bajarčienė pagimdė kūdikį, tad jam tėvai turėjo skirti pagrindinį dėmesį. Aktyvi Bajerčių padėjėja buvo jų namų darbininkė M. Bielienaitė-Pečiulaitienė, ji saugojo bėglius nuo svetimų akių. Kai Belkinai slapstėsi pas Bajerčius, maistu ir vaistais jiems padėjo Stefanija Haškerienė. Paprastai maistą nešdavo Jurgita Haškerytė (Misikienė). Toliau gyventi pas Bajerčius Belkinams darėsi pavojinga, tad reikėjo rasti kitą vietą. Tuo rūpinosi Stefanija Haškerienė, mokytojai Klimavičius ir Gavelis, gydytojas Petrovas. Jie Belkinus taip pat rėmė pinigais, produktais ir vaistais. Belkinams buvo rasta slėptuvė Vangelionių kaime pas Petrą Pečiulį, kur jie ir sulaukė karo pabaigos. Ovsejus, Rašelė ir Šeina (Gražina) Belkinai po karo apsigyveno Vilniuje.

Konstantinas Bajerčius apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1998 metais, Maksimilijonas Haškeris, Stefanija Haškerienė ir Jurgita Haškerytė-Misikienė 2000 metais, Petras Pečiulis 1992 metais, o per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami Alfonsas ir Aleksandra Našliūnai bei Magdelena Bajarčienė, kurių vaidmuo gelbėjant gydytojo Ovsejaus Belkino šeimą irgi buvo labai reikšmingas.

 


 Antanas ir Agota Balčikoniai su sūnumi Algimantu

ANTANAS BALČIKONIS

Ūkininkai Antanas ir Agota Balčikoniai gyveno Daumėnuose, Panevėžio rajone. Jie turėjo sūnų Algimantą. 1944 metais pavasarį į jų namus pabeldė iš Kauno geto pabėgęs jaunuolis ir dvi jaunos moterys. Vieną iš moterų Antanas atpažino, tai buvo Mina Mirvisaitė (Kalmanovičienė) – jos tėvas kartą pagelbėjo Antanui, kai Ramygaloje šalia Mirvisų namų buvo įklimpęs Antano vežimas.

Drauge su Mina buvo Abramas Gordonas ir jauna kaunietė Libala (pavardė nežinoma). Minos Mirvisaitės tėvas Šabsas Mirvis, motina Chaja Palepskaitė-Mirvisienė, du broliai ir dvi seserys buvo nužudyti prasidėjus nacių okupacijai. Mina iš Kauno Aleksoto lagerio buvo išvežta darbams į lagerį netoli Panevėžio – tiesti kabelio. Iš ten ji pabėgo ir galiausiai pateko pas Balčikonius. Balčikoniai prisimena: Atidarę duris, išvydome tris išsigandusius jaunuolius. Drebėdami iš baimės, jie prašė išgelbėti gyvybę ir suteikti prieglobstį. Situacija buvo labai sudėtinga, tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Nors ir buvo pavojinga, nutarėme rizikuoti ir priglausti tuos jaunuolius. Antanas Balčikonis priėmė visus tris bėglius. Kieme jis įrengė bunkerį, ir Mina Mirvisaitė su savo likimo broliais periodiškai jame slapstėsi, kol buvo išvyti hitlerininkai. Nacių okupantams pasitraukus, Abramas Gordonas įstojo į vieną Raudonosios armijos diviziją. Jis žuvo prieš pat karo pabaigą.

Mina Mirvisaitė (Kalmanovičienė) ir Libala emigravo į Izraelį. Antanas ir Agota Balčikoniai 1994 metais Jad Vašem pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

 


Antanas Bendžius

Juzė Bendžiuvienė

ANTANAS BENDŽIUS

JUZĖ BENDŽIUVIENĖ

KAZIMIERA PETRAITIENĖ (Bendžiūtė)

Prieškariu Stakiuose gyveno apie 130 žydų. Dalis jų dirbo žemės ūkio darbus. Stakiuose veikė vienintelis malūnas, jis priklausė Icchokui Fainšteinui ir jo broliams. Vokiečiai į Stakius įžengė 1941-ųjų birželio 23 dieną. Nė vienas Stakių žydas nespėjo pasitraukti, jų persekiojimas ir kankinimai prasidėjo tuojau pat, 1941-ųjų rugpjūčio 8-ąją prie Mituvos upės buvo sušaudyti pirmieji Stakių žydai. Tą dieną broliams Icchokui ir Hiršui Fainšteinams, Aizikui Kremeriui, Mošei Vinikui ir dviem jo seserims pavyko pasislėpti. Per visus slapstymosi metus buvo iškastas ne vienas bunkeris miške, maisto besislapstantieji gaudavo iš pažįstamų valstiečių, žiemą slėpdavosi valstiečių ūkiniuose pastatuose, dažnai keisdavo vietas. Gelbėdamiesi nuo nesibaigiančių žudynių, padedant vietiniams gyventojams lietuviams, iš Kauno geto pabėgo ir prie besislapstančiųjų miškuose prisidėjo malūnininko Icchako Fainšteino brolis Berelis su žmona, o vėliau ir daugiau žydų. Icchokas Fainšteinas liudija, kad Stakių apylinkių miškuose slapstėsi pabėgėliai iš Stakių, Skirsnemunės, Raseinių, Jurbarko, Raudonės ir apie 50 žmonių, pabėgusių iš Kauno geto, tarp jų buvo ir keli rusų karo belaisviai.

Per visą karą broliams Fainšteinams, jų artimiesiems ir daugeliui kitų žydų gyvybiškai svarbią pagalbą teikė eigulys Antanas Bendžius, jo žmona Juzė ir vyresnieji vaikai. Iš Kazimieros Petraitienės (Bendžiūtės) prisiminimų:

Žiemą žydai slėpdavosi kamaroje, nes ten buvo krosnis, ar daržinėje, bunkeryje. O vasarą miško tankumynėj, nes mūsų sodyba buvo prie miško. Sesuo ir aš nešdavome maistą į mišką: visą kibirą sriubos ir dar visokių priedų. Mamytė kepdavo skanią duoną, reikėdavo pamaitinti 10 ir daugiau žmonių. Kartkartėmis žydai eidavo į kaimą parsinešti maisto, nes tėtei sunku buvo išmaitinti tiek daug žmonių, nors laikė paukščių ir kitokių gyvulių. Kai Fainšteinai iš Kauno geto pasikvietė savo brolį Berelį su žmona, jie pusę metų nuolat gyveno ant namo aukšto, ilgai pas mus gyveno dantų gydytoja Kadušinienė, 2 seserys iš Stakių, kurių pavardžių nebeprisimenu...

Deja, 1944-ųjų liepą bunkeriai miškuose buvo aptikti, ir tik nedaugeliui besislapstančiųjų pavyko pabėgti ir likti gyviems. Šiuose bunkeriuose žuvo apie 50 žmonių, dauguma – pabėgėliai iš Kauno geto. Icchokas Fainšteinas, prieškariu gyvenęs Stakiuose ir likęs gyvas per Holokaustą, karui pasibaigus, 1947 metais, jau gyvendamas Landsbergo mieste, Vokietijoje, parašė prisiminimus apie tragišką Stakių miestelio žydų žūtį ir apie lietuvius, kurie jiems suteikė neįkainojamą pagalbą. Jis ne kartą pamini Antaną Bendžių, Juzę Bendžiuvienę ir jų dukrą Kazimierą Bendžiūtę (Petraitienę).

 

 

Ignatas ir Katarina Bujel
 
Leokadija Katerina Bujel-Chaninovič


 
Kristina Genoefa Bujel-Kovalevskaja savo vestuvių dieną


Išgelbėtoji Feiga Dusiacka. 1948 

IGNAT BUJEL

KATARINA BUJEL

LEOKADIJA KATERINA CHANINOVIČ (Bujel)

KRISTINA GENOEFA KOVALEVSKAJA (Bujel)

1943 metais vasario 13 dieną Vilniaus geto kalinė Feiga (Fania) Dusiacka, gimusi 1919 metais Vilniuje, pakliuvo į Panerius vežamą Vilniaus geto kalinių mirtininkų grupę. Atvykus į Panerius, pradėjo temti, buvo šaudoma jau beveik sutemus, beveik nieko nebebuvo matyti, spigino šaltis. Feiga įkrito į duobę tarp nužudytų, kruvinų kūnų, bet įvyko stebuklas – Feigos nesužeidė nė viena kulka. Policininkai nelipo į duobę pribaigti sužeistųjų. Žudikams pasišalinus, Feiga prasibrovė pro sušaudytų žmonių kūnus ir išlindo iš duobės. Apie tris kilometrus Feiga brido per pusnis mišku, kol priėjo Vaidotų gyvenvietę. Ten ji rado nedidelį namelį, kuriame gyveno Ignatas Bujelis su žmona Katarina ir penkiais vaikais. Tą dieną, 1943-ųjų vasario 13-ąją, Vaidotų bažnyčioje buvo įregistruota vyriausios Bujelių dukters Janinos santuoka.

Feiga Dusiacka pažinojo Bujelių šeimą, nes jos tėvai Alteris ir Asna Dusiackiai, prieškariu gyvenę Vilniuje, savo jaunesniuosius vaikus Henochą, Feigą ir Perlą per vasaros atostogas atveždavo į Vaidotus pas Ignatą ir Katariną Bujelius. Be to, Ignatas Bujelis aprūpindavo Dusiackių šeimą savo ūkyje pagamintais maisto produktais.

Tą lemtingą 1943-iųjų vasario 13-osios naktį, kai Feiga pabeldė į Bujelių duris, Katarina Bujel iš karto ją atpažino, priglaudė, nuprausė, perrengė kitais drabužiais. Staiga pro langą Katarina pamatė du lietuvių policininkus, kurie greičiausiai ieškojo žydų ir rengėsi įeiti į namą. Katarina liepė Feigai ir savo dukroms Leokadijai ir Kristinai lipti ant krosnies. Abi mergaitės atsigulė ant Feigos, užsitraukė antklodę ir apsimetė miegančios. Policininkai apieškojo visą namą. Kai priėjo prie krosnies, Katarina Bujel paprašė jų tyliau kalbėti, nes esą „miega vaikai“. Atitraukę užuolaidėlę, policininkai pamatė dviejų „miegančių“ mergaičių galvas. O Ignatas pakvietė policininkus pasivaišinti jų vyriausios dukters vestuvių proga. Galiausiai policininkai išėjo, Feiga vėl buvo stebuklingai išgelbėta. Kelias dienas Feiga Dusiacka slėpėsi pas Bujelius, paskui ji pasiprašė nuvežama į kitą vietą, kažkiek laiko praleido pas partizanus, paskui vėl grįžo į Vilniaus getą. Iš Vilniaus geto Feiga Dusiacka pakliuvo į Štuthofo koncentracijos stovyklą, vėliau į nedidelę koncentracijos stovyklą netoli Poznanės, ten ji susipažino su savo būsimu vyru Zukenu Boruchu Dobieckiu.

Iš Feigos Dusiackos šeimos Holokausto metais liko gyvas tik jos brolis Henochas Dusiackis. Su V. Anderso armija jis pasiekė Palestiną.

Dėl Ignato ir Katarinos Bujelių bei jų dukterų Leokadijos Katerinos Chaninovič ir Kristinos Genoefos Kovalevskajos apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi Paryžiuje gyvenanti išgelbėtos Feigos (Fanios) Dusiackos dukra Anna Kaplan.

 



Stasė ir Juozas Gaižauskai ir jų sūnus Juozas Jokūbas. Milgaudžių k., 1948 m.

 
Juozas Jokūbas Gaižauskas
 
     


Gelbėtojų susitikimas su Dovydu Goldšteinu ir jo žmona Eržvilke. 1991 m.

JUOZAS GAIŽAUSKAS

STANISLAVA GAIŽAUSKIENĖ

JUOZAS JOKŪBAS GAIŽAUSKAS

 



Petronėlė ir Leopoldas Juškiai



Petronėlė Juškienė sveikina atvykusius į Eržvilką Dovydą Goldšteiną ir jo žmoną. 1991 m.

PETRONĖLĖ JUŠKIENĖ

LEOPOLDAS JUŠKYS


Vincentas Pocius ir Petronėlė Pocienė




Dovydas Goldšteinas su žmona. 1991, liepos 7 

 

 

Dovydo Goldšteino susitikimas su jo šeimos gelbėtojais. Dovydas Goldšteinas dešinėje. Eržvilkas, 1991, liepos 7

PETRONĖLĖ POCIENĖ

VINCENTAS POCIUS

 


Petronėlė Šimkienė


Pranas Šimkus



Danielius Šimkus



Chaimas ir Menucha Goldšteinai su sūnaus šeima JAV 

PRANAS ŠIMKUS

PETRONĖLĖ ŠIMKIENĖ

DANIELIUS ŠIMKUS

 

JUOZAS STŪRONAS

PALIONĖ BAJORINIENĖ (Stūronienė)

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991-aisiais vasarą į Lietuvą iš Los Andželo, JAV, atvyko Dovydas Goldšteinas su žmona. Dovydas atvyko į Eržvilką susitikti su Goldšteinų šeimos gelbėtojais, gelbėtojų šeimų artimaisiais, aplankyti 1941 metais vasarą nužudytų Eržvilko žydų žūties vietų. Tarp nužudytųjų buvo daug Goldšteinų giminių, draugų, kaimynų. Su savo tėvais Chaimu ir Menucha Goldšteinais per visus karo metus kartu slapstėsi ir jų vaikai trejų metų Dovydas ir aštuonerių Arielis. Jei ne Chaimo Goldšteino sumanumas, išradingumas, visų šeimos narių tikėjimas, kad jiems pavyks įveikti šaltį, ligas, visus įmanomus ir neįmanomus sunkumus, ir daugelio lietuvių valstiečių pagalba, Goldšteinų šeimą būtų ištikęs toks pat tragiškas likimas, kaip ir visus Eržvilko žydus.

Prieškariu Chaimas Goldšteinas Eržvilke vertėsi galvijų, grūdų prekyba. Pažinojo daug apylinkių valstiečių. Vokiečiams okupavus Eržvilką, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas, o netrukus visiems žydams buvo įsakyta susiruošti į trijų dienų kelionę į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių visi slapstėsi šalia esančiuose miškuose, maisto gaudavo iš ūkininkų. Orams atšalus, glausdavosi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo vietas.

Iš Chaimo Goldšteino pokario užrašų: Vincas Pocius iš Karklotės kaimo, Tauragės apskr., jo žmona Petronėlė ir keturi jų vaikai: Zofija, Ona, Stasė ir Bronius, – brangiausi mano bičiuliai krikščionys, kurie su Dievo pagalba padėjo mums išsigelbėti. Mano šeima visą gyvenimą lieka jiems skolinga.

Mažiausiąjį Goldšteinų šeimos narį Dovydą dažnai palikdavo pas Pocius ilgesniam laikui, kaimynams buvo sakoma, kad tai giminaičių vaikas. Kai Goldšteinų šeima slapstėsi miške, Pocių paaugliai vaikai naktimis nešdavo jiems maisto. Kartą atšalus orams, kai visi buvo namie, policininkai apsupo trobą ir, radę besislapstančiuosius, su Pocių šeimos nariais sustatė prie sienos sušaudyti. Šeimos galvai Vincentui Pociui tąkart pavyko išpirkti savo ir suimtųjų gyvybes, atidavus gausybę gėrybių: paršą, avį, žąsis, tačiau jį su žydais vis tiek išvežė į Batakius, iš ten pervežė į Tauragę ir uždarė į kalėjimą. Tik po dviejų mėnesių kančių ir vargo Vincentas Pocius grįžo namo, ilgai sirgo, nesikėlė iš lovos. Goldšteinams tąkart stebuklingai pavyko pabėgti iš areštinės, ir vėl prasidėjo jų klajonės, ieškant gerų žmonių pagalbos. Po karo Vincentas ir Petronėlė Pociai su dukra Zofija buvo ištremti į Sibirą, grįžę neturėjo kur gyventi – glaudėsi mažame kambarėlyje. Tada juos iš Kalifornijos pasiekė ir labai sujaudino Chaimo Goldšteino laiškas ir dovanėlės kiekvienam šeimos nariui. Gelbėtojus pradžiugino, kad jų geri darbai neliko pamiršti.

Savo pokario užrašuose Chaimas Goldšteinas mini Šimkų šeimą iš Stirbaičių kaimo. Pranas Šimkus, padedamas sūnaus Danieliaus, įrengė Goldšteinams slėptuvę po gyvenamuoju namu, į kurią buvo galima patekti pro nekūrenamą krosnį. Petronėlė Šimkienė padėdavo slepiamai Goldšteinų šeimai pasigaminti valgio, skalbdavo drabužius, patalynę, nupirkdavo iš ūkininkų maisto produktų.

Iš Chaimo Goldšteino laiško Pranui Šimkui: Kad galėčiau atlėkti pas jus ir visus jus, mano brangūs bičiuliai, pargabenti pas mus ir kartu su jumis gyventi ir kąsnelį duonos su jumis pasidalyti, būčiau labai laimingas, bet bijočiau pasirodyti Jūsų krašte, bijau Jūsų „gaspadoriaus“. Kad Dievas padėtų, kad pasaulį padarytų taikų, dar mes galėtume pasimatyti, kol esame gyvi, labai norėčiau prašyti Dievo, kad sulauktume tokios dienos [...]

Parašyk, ar Eičas Simitukas dar gyvas, ar jo brolis Pranas dar gyvas. Ar Sturonas Juozas dar gyvas, ar Stūrono Juozo broliai, kurie gyveno mokykloje, dar gyvi, ar tavo kaimynas Stirbys Juozas dar gyvas, ar Jončai, du broliai, dar gyvi? Noriu žinoti, parašyk apie viską aiškiai...

Prisimindamas Juškių šeimą, Chaimas Goldšteinas pabrėžia: Juškių šeima iš Aneliškės mus paslėpė, kai pabėgome iš Tauragės areštinės.

Iš Bronislovo Juškio prisiminimų: Tėvai daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Buvo savaičių, kai teko slėpti net žydų šeimas. Tėvas buvo įrengęs miške, šalia kurio gyvenome, slėptuvę. Žydai labai pasitikėjo mano tėvu, jis buvo kilęs iš Eržvilko, pažinojo Eržvilko, Gaurės, Tauragės žydus.

Ilgiausiai mums teko slėpti berniuką Dovydą, kurį buvome pavadinę Jonuku. Jonukas kažkiek laiko pagyvendavo pas mus, paskui jį veždavo į Milgaudžių kaimą ir į Batakių apylinkes pas kitus ūkininkus. Vežime tėvas buvo įtaisęs slėptuvę po sėdyne, kad sutikęs pašalinius žmones ar kaimynus išvengtų dėmesio. Namuose šalia laiptų buvo įrengta slėptuvė, sulojus šuneliui Jonukas bėgdavo į ją slėptis.

Chaimas Goldšteinas dažnai ateidavo pas Juškius pasimatyti su sūnumi, kartais – ne vienas, atsivesdavo žydą draugą.

Tarp sutinkančiųjų 1991 metais į Eržvilką iš JAV atvykusį Dovydą Goldšteiną buvo ir per šią ceremoniją apdovanojami jo gelbėtojai Petronėlė Juškienė ir Juozas Jokūbas Gaižauskas.

Iš Juozo Jokūbo Gaižausko prisiminimų: Mano tėvukas Juozas Gaižauskas su mama Stanislava Gaižauskiene gyveno Gaurės valsčiuje, Milgaudžių kaime, valdė 15 hektarų žemės. Mūsų sodyba buvo vaizdingoje vietoje, prie vieškelio, tolokai nuo miškų. Tai buvo gana pavojinga zona kam nors pas mus persilaikyti. Paslaptingumą sudarė nebent didelis sodas, kiti apie pastatus augantys medžiai. Mirties akivaizdoje Chaimą Goldšteiną atvedė pas mus pasitikėjimas mano tėvais. Tiksliai nepamenu, bet, atrodo, 1942 metais pirmą kartą paryčiais jis pabeldė į mūsų duris ir paprašė prieglobsčio. Nuo vaikų daug kas buvo slepiama, bet aš nugirdau, kad Goldšteinai atėjo ar juos kas atvežė lyg ir iš Stėgvilų kaimo. Pas ką ten persilaikė, nežinau. Tada atvyko Goldšteinas, jo žmona ir kokių 3–5 metų sūnus. Kadangi brolis mokėsi Eržvilko gimnazijoje ir gyveno pas tetas, mane tai pradžiugino. Mes šį vaikutį turbūt saugumo sumetimais vadinome Jonuku. Visiems kaimynų vaikams sakydavau, kad Jonukas – mano pusbrolis, atvykęs iš Eržvilko. Greitai mudu susidraugavome, ir aš tapau jo „angelu sargu“. Kad Jonukas turėjo brolį, nežinojau. [...]

Pamenu, patikimi žmonės mums pranešė, kad vokiečiai darys kratą. Atrodo, buvo pavasaris, ir Šešuvies upė buvo ištvinusi. Reikėjo skubiai slapstomą šeimą išvežti pas patikimus žmones. Bet visi buvo už Šešuvies upės. Tada tėtis ryžosi: pasikinkė du arklius į šventinę brikelę, ant paskutinės sėdynės susodino abu Goldšteinus, ant jų kelių padėjo suvyniotą Jonuką (buvo vaizduojama, kad vežamas į Gaurės bažnyčią krikštyti vaikas) ir dieną per Gaurę pro pat policijos ir vokiečių nosį nuvežė nelaiminguosius ten, kur reikėjo. O Rochė liko pas mus. Aš užlaipinau ją ant tvarto, kur buvo daug šiaudų, ir paslėpiau. Baimėje buvome visi, bet viskas baigėsi laimingai – pasirodė, kad mes nebuvome apskųsti, o vokiečiai, atvykę į kaimą, domėjosi tik gyvuliais [...].

Juozo ir Stanislavos Gaižauskų namuose prieglobstį rasdavo ir kiti persekiojami žmonės. Savo prisiminimuose Stanislavos ir Juozo sūnus Juozas Jokūbas Gaižauskas mini žmones, kuriuos slėpė sodyboje: žydaitę Rochę, skaudviliškį Kelcą, rusų karo belaisvius. Milgaudžių kaime, kur gyveno Gaižauskų šeima, buvo 24 sodybos, ir, pasak Juozo Jokūbo Gaižausko, visi jautė, kad pas mus persilaiko arba karo belaisviai rusai, arba žydai, bet nė vienas neįskundė. Tai ir buvo visų mūsų didžiulė laimė.

Savo užrašuose Chaimas Goldšteinas mini ir šeimos gelbėtoją Juozą Stūroną iš Užvarnių kaimo, suteikusį prieglobstį ir įrengusį slėptuvę savo namų sienoje, kur Goldšteinai slėpdavosi, iškilus pavojui.

Iš Palionės Bajorinienės (karo metais – Stūronienės) atsiminimų: Aš dažnai prisimindavau, pasakodavau savo šeimai, kaip vargo tais laikais, kiek baimės iškentė Goldšteinai. Mes buvome neturtingi, bet kuo turėjom, dalydavomės su jais. Gerai atsimenu, kaip jie pirmą kartą atėjo pas mus – buvo žiema, labai snigo, pustė, buvo labai šalta, naktį pabarškino į langą, mano vyras Juozas atsikėlė, paklausė, kas ten beldžia. Atsakė: „Ar nepažįsti, tai aš Berkiukas“ (taip Goldšteiną vadino mūsų krašte, gal jo tėvavardis buvo toks). Vyras iš karto suprato, juodu buvo pažįstami dar Lietuvos laikais. Jis, Goldšteinas, pasakė, kai atidarė duris: „Aš ne vienas, Juozai, su visa šeimyna.“ Mūsų namas buvo didelis, bet labai senas, medinis, vidinė siena buvo prikimšta spalių, kad būtų šilčiau. Vyras rytojaus dieną išėmė iš sienos spalius, padarė slėptuvę, ir, kai pamatydavo, kad kas iš kaimynų ateina, jie sulįsdavo į tą slėptuvę. [...]

Pirmą kartą atėję pas Stūronus, Goldšteinai išbuvo apie porą savaičių, tačiau netikėtai užklupus kaimynei, jiems teko išeiti. Vėliau Goldšteinų šeima grįžo ir atsivedė dar vieną žydų šeimą. Vyresnįjį Goldšteinų sūnų Arielį, kurį vadino Antanėliu, slėpė ir Palionės Bajorinienės (Stūronienės) brolis Pranas Tarvainis.

Karui pasibaigus, Chaimas Goldšteinas su žmona ir sūnumis emigravo į JAV. Gyvendamas Kalifornijoje, Chaimas Goldšteinas jautė pareigą atsidėkoti visiems jį ir jo šeimą gelbėjusiems žmonėms: rašė jiems laiškus, siuntė siuntinius. Goldšteinų šeimą prisimena daugelis Eržvilko ir aplinkinių kaimų gyventojų, todėl 1991 metais susitikti su Chaimo Goldšteino sūnumi Dovydu atėjo visas būrys eržvilkiečių.

Iš Dovydo Goldšteino 1992 spalio 3 d. laiško Juozui Jokūbui Gaižauskui: Mes niekados nepamiršime, kaip Jūs, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, gelbėjote mus Antrojo pasaulinio karo metais. Su širdies virpesiu prisimenu mūsų vizitą Eržvilke, artimųjų kapavietes, pokalbius su žmonėmis [...].

 

 


Sėdi (iš kairės): Teresė Greičiūtė, Marijona Greičiuvienė, Jonas Greičius; stovi: Rimantas ir Danutė Greičiai. Irkutsko sritis, Bajandajaus rajonas, Chogoto gyvenvietė, 1953

JONAS GREIČIUS

MARIJONA GREIČIUVIENĖ

Nacistinei Vokietijai okupavus Kauną, Sara ir Hiršas Kantoriai su metų sūnumi Bilu pateko į getą. Kantorių šeimos prieškario pažįstami rado moterį, kuri sutiko priimti jų sūnų Bilą. Vaistais užmigdytą berniuką iš geto išnešė Saros dukterėčia Batševa Bravė.

Berniuko tėvai Hiršas ir Sara Kantoriai, atidavę sūnų globėjai, pabėgo iš geto ir iš pradžių slapstėsi skirtingos vietose, kad, jei kuris nors žūtų, sūnus turėtų nors vieną iš tėvų. Pažįstami supažindino Sarą ir Hiršą su Jonu Greičiumi, tąkart atvykusiu su darbo reikalais į Kauną. Karo metais Jurbarko gimnazijos direktorius Jonas Greičius su savo žmona Marijona ir trimis vaikais Terese, Danute ir Rimantu gyveno Barkūnų kaime, šalia Jurbarko. Iš Rimanto Greičiaus prisiminimų: 1944 metais pavasarį tėvas su tarnybos reikalais buvo nuvykęs į Kauną, iš ten grįžo su nepažįstama moterimi, kurią mums liepė vadinti Sele. Mums, vaikams, buvo pasakyta, kad ji tarnaitė ir padės mamytei tvarkytis mūsų ūkelyje. Selė buvo darbšti, ji sukosi namuose, daugiausia virtuvėje. Iki šiol prisimenu jos gamintą pudingą – tai buvo nuostabiausias skanėstas, kokio daugiau niekada nebeteko ragauti. Aš jaučiau, kad ji mane pamilo (gal dėl to, kad Kaune pas kažką buvo palikusi sūnelį), nes ką nors skanesnio visada kyštelėdavo būtent man.

Tik vėliau iš tėvų sužinojau, kad žydę Selę tėvas parsivežė, norėdamas išgelbėti.

Tačiau pikta akis vis tiek pastebėjo Selę, o blogiausia – suprato, kad ji žydė. Kaip 1944 metų vasaros pabaigoje mūsų namuose jos ieškojo naciai su baltaraiščiais, aprašiau savo knygoje „Man nereikia likimo kito“.

Frontui artėjant, Greičių sodybos kieme apsistojo vokiečiai. Situacija tapo grėsminga, tad Jonas Greičius, pasikinkęs į vežimą arklį, išvežė savo šeimą ir „Selę“Sarą Kantor į mišką. Miške jie išsikasė duobę ir ten visi slapstėsi iki Raudonosios armijos atėjimo.

1945–1949 metais Jonas Greičius dirbo Pagėgių gimnazijos direktoriumi. Iš ten 1949 metais visa šeima buvo ištremta į Sibirą, o išgelbėtoji Sara Kantor su sūnumi išvyko iš Lietuvos, todėl ryšiai nutrūko. Remdamasis Saros Kantor 1996 metais užrašytu interviu, Jad Vašem 2014 metais pripažino Joną ir Marijoną Greičius Pasaulio Tautų Teisuoliais.

 



Domicelė Karvelienė (Stukaitė). Beržoniškio k., Anykščių r. Apie 1950


Pranciška Lukošiūnienė
   
 

Pranciška Lukošiūnienė su Kacevų vaikais – Benjaminu ir Hava
 




Išgelbėtoji Frida Segalytė Kacevienė (Katz) su sūnumi

DOMICELĖ KARVELIENĖ

PRANCIŠKA LUKOŠIŪNIENĖ

Segalių šeima prieškariu gyveno Anykščių rajone, Beržoniškio kaime, netoli Sedeikių. Turėjo 12 hektarų miško, rinko sakus, virė dervą, tai ir buvo nelengvas jų pragyvenimo šaltinis. 1941-ųjų vasarą prasidėjus karui, kaimynai įspėjo Segalius, kad žydus rengiamasi kažkur vežti, tačiau Segaliai nebespėjo pasitraukti. Kartą pas juos atėjo kaimynė Domicelė Stukaitė (Karvelienė) ir įspėjo, kad naktį gali ateiti vokiečiai su baltaraiščiais ir suimti juos ar netgi sušaudyti. Domicelė paragino kaimynus bėgti, bet Segaliai nepatikėjo, kad juos gali suimti ir išvaryti iš namų, juk jie nebuvo niekuo prasikaltę. Tik Segalių dukra Frida pasislėpė miške šalimais ir matė, kaip naktį išvarė visą jos šeimą. Kitą rytą Frida nuėjo pas Domicelę Stukaitę ir pasakė, kad jai nebesvarbu – jei išvarė visą šeimą, tegul ir ją išsiveda ir sušaudo. Bet Domicelė įkalbėjo Fridą nueiti pas jos seserį Emiliją Šližienę, kuri gyveno Dubiškių kaime. Ten Frida pernakvojo daržinėje ant šieno. Emilija turėjo kelis mažus vaikus, tad baimindamasi, kad mažieji gali prasitarti kaimynams, nusprendė nuvežti Fridą pas Domicelės Stukaitės gimines Misiūnus, gyvenusius kitoje Šventosios upės pusėje, Sedeikių kaime. Fridą paguldė į vežimą, apkrovė šienu ir sutemus išvežė pas Misiūnus. Pakeliui vežimą sustabdė baltaraiščiai, paklausė, kur važiuoja, strypais badė šieną, bet Fridos neaptiko. Pas Misiūnus Frida pagyveno apie savaitę, bet greitai ją aptiko Misiūnų vaikai, tad vėl buvo pradėta ieškoti saugesnės vietos. Sedeikių kaime šalia miško gyveno vieniša moteris – Pranciška Lukošiūnienė, pas ją retai kas užsukdavo. Misiūnai nutarė pasiteirauti, ar ji negalėtų paslėpti Fridos. Emilija Misiūnienė nuėjo pas P. Lukošiūnienę ir papasakojo jai, kad žydaitė Frida išsigelbėjo ir kažkur slapstosi. Pranciška nedvejodama pasakė: jeigu kas nors pamatys arba sužinos, kur yra Frida, tegul atveda pas ją. Pas Prancišką Lukošiūnienę Frida pragyveno visą karą, kritiniams atvejams buvo įrengta slėptuvė po krosnimi. Kažkam įskundus, kartą užgriuvo vokiečiai. Tuo metu Frida buvo lauke ir spėjo pasislėpti po ėdžiomis, Pranciška ją apdangstė šienu – tragedijos buvo išvengta.

Visi Fridos artimieji: tėvai Chava ir Simonas Segaliai, seserys Rachelė ir Sara, brolis Benjaminas buvo nužudyti, todėl Frida ir po karo liko gyventi su savo gelbėtoja Pranciška Lukošiūniene. Neramiais pokario metais abi nuolat bijojo ginkluotų vyrų. Neištvėrusios įtampos moterys persikėlė į Anykščius. Čia Frida susipažino su uteniškiu Bereliu Kacevu, jie susituokė, ir visi kartu gyveno su Pranciška Lukošiūniene.

Senieji anykštėnai prisimena Fridą: miestelyje ji pardavinėdavo limonadą, o jos vyras Berelis dirbo žemės ūkio produkcijos supirkimo punkte. Fridai ir Bereliui Kacevams gimė du sūnūs ir dukra, Pranciška padėjo Kacevams auginti vaikus. Kai 1972-ųjų lapkritį Kacevų šeima susiruošė emigruoti į Izraelį, jie įkalbinėjo kartu važiuoti ir Prancišką Lukošiūnienę, tačiau ji nusprendė likti gimtinėje.

2015 metais dėl Fridos Segalytės-Kacevienės gelbėtojų Domicelės Karvelienės ir Pranciškos Lukošiūnienės pristatymo apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi Izraelyje gyvenanti išgelbėtosios dukra Hava Kacevaitė-Katz.

 


Kazimieras Koženiauskas (1900–1942). Sušaudytas 1942 05 31 Girelės miške, Jonavos r.





Kazimiero ir Zofijos Koženiauskų šeima

KAZIMIERAS KOŽENIAUSKAS

Kazimieras Koženiauskas su žmona Zofija ir šešiais vaikais Aldona, Voltera Gertrūda, Šarlota Irena, Žoržeta Alfreda, Mečislovu Zigfridu ir Viliumi Romualdu karo metais gyveno Markutiškių kaime, Jonavos rajone.

Kazimieras Koženiauskas dirbo eiguliu ir buvo Markutiškių kaimo seniūnas. Jo eiguvoje buvo slapstomi ir aprūpinami maistu nuo sušaudymo pabėgę Jonavos žydai. Nelaimei, kažkas iš Koženiauskų kaimynų pranešė policijai apie slapstomus žydus. Iš Kazimiero Koženiausko dukters Žoržetos Alfredos Adamonienės 2015 03 17 laiško muziejui: 1942 m. gegužės 29 d. tėvas išvyko į Jonavą į savaitinį seniūnų susirinkimą. Iš susirinkimo jis negrįžo. Atsimenu, kad atvažiavo dviračiu žmogus ir pasakė mamai, kad tėvas suimtas ir yra policijoje. 1942 05 31 mamai buvo pranešta, kad tėvas sušaudytas Girelėje. Mama buvo nuėjusi į policiją, ten jai paaiškino: kadangi kaime buvo rasta žydų tautybės žmonių, tėvą už tai sušaudė. Grįždamos su mama iš Jonavos, užsukome į Girelę, ten mama prie pušies rado tėvo batą, o iš po žemių buvo matyti baltinių dalis. Policijoje mamai pasakė, kad tėvas sušaudytas ir užkastas atskiroje duobėje. Vėliau viskas buvo sudeginta. Po šių įvykių į kaimą atvyko dirbti kitas eigulys, o mes persikraustėme į Jonavą.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos Kaune archyviniame fonde (F.R-972, ap.1, b. 538, 1.3 a. p) 1942–1944 m. suimtų asmenų sąraše įrašytas Koženiauskas, Kazys, gyv. Markutiškių kaime. Sąrašo skiltyse „kada ir už ką suimtas“ ir „kada paleistas arba kur išsiųstas“ nurodyta: „1942 05 29, palaikė ryšius su besislapstančiais“ ir „sušaudytas 1942 05 31“.

 


Kupraičių šeima. Iš kairės: Ieva Kupraitienė, Jonas Kupraitis, Antanas Kupraitis, Ona Kupraitytė.
Stovi: Petras Kupraitis, Juozas Kupraitis, Antanas Kupraitis
 

IEVA KUPRAITIENĖ

ANTANAS KUPRAITIS

JONAS KUPRAITIS

JUOZAS KUPRAITIS

Kunigas Vytautas Baltutis karo metais tarnavo Gražiškių miestelyje, Vilkaviškio rajone. Vieną dieną jis gavo buvusios bendraklasės Miriam Gail laišką. Miriam su broliu Iseriu, seserimis Maša ir Estera buvo įkalinti Kauno gete. Laiške Miriam prašė kunigo padėti jai, jos seserims ir broliui pabėgti iš geto. Vytautas Baltutis nuskubėjo į Kauną, susitiko su Miriam ir pradėjo planuoti pabėgimą iš geto, tačiau, baimindamiesi, kad gali būti sugauti ir nužudyti per vis dažnėjančias įvairias akcijas, Miriam, jos brolis Iseris, sesės Maša ir Estera pabėgo iš geto be jokių dokumentų. Miriam, Iseris, Maša ir Estera sėkmingai pasiekė Gražiškius, ten juos šiltai sutiko kunigas Vytautas Baltutis. Vėliau kunigo prašymu valstiečių Antano ir Ievos Kupraičių šeima, gyvenusi Vaitkabaliuose, Vilkaviškio rajone, priėmė bėglius į savo namus. Esterai Gail ir Iseriui Gailui po kurio laiko buvo rasta kita saugi slapstymo vieta Vilkaviškio rajone, o seseris Miriam ir Mašą Gail Antanas ir Ieva Kupraičiai su sūnumis Juozu ir Jonu slėpė savo sodyboje. Iš Jono Kupraičio prisiminimų: Žydaitė Miriam (Marytė) pas mus buvo neva kaip tarnaitė, o kitą – Mašą (Magdutę) – slapstėme, niekam nerodėme. Ją slėpėme klėtyje po grindimis, buvome padarę bunkerį. Ja su broliu Juozu rūpinomės mes, mama gamino valgyti, o mes nešdavome į slėptuvę, kartais vėlai vakare arba naktį išleisdavome merginą į lauką ir saugojome, kad niekas neužeitų, nepamatytų, neįskųstų. Kelis kartus slapta buvo atėję Mašos ir Miriam brolis Iseris ir sesuo Estera, jie visi būdavo bunkeryje, kurį mes labai saugojome. Mūsų kaimynai buvo nužiūrėję, kad tariama mūsų tarnaitė Marytė yra žydaitė, jie nuolat mums tai primindavo, tačiau mums pavyko juos įtikinti, kad tai netiesa. Slėpdami žydus, mūsų tėvai labai rizikavo, tačiau, būdami labai geros širdies, kitaip pasielgti negalėjo.

Antanas ir Ieva Kupraičiai ir jų sūnūs Juozas ir Jonas savo sodyboje slėpė seseris Miriam ir Mašą Gail, kol šį regioną 1944 metų spalį užėmė sovietų kariuomenė. Po karo Iseris Gailas, Maša Gail (Yaron) ir Estera Gail (Spektor) emigravo į Izraelį, o Miriam Gail (Rabinovič) – į Jungtines Valstijas.

Antanas, Juozas ir Jonas Kupraičiai ir Vytautas Baltutis Jad Vašem 1980 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

 

BRONĖ KUPRIENĖ (Balčiūnaitė)

Karo metais valstiečiai Adomas ir Anelė Balčiūnai turėjo šešis vaikus, gyveno Šilinių kaime, netoli Jiezno, Alytaus apskrityje. 1943 metais gruodį Fruma ir Šliomas Eliezeris Vladislavovskiai pabėgo iš Kauno geto ir paprašė Balčiūnų priglausti jų dukrelę Rają, gimusią gete 1941-aisiais rugpjūtį. Adomas ir Anelė Balčiūnai, būdami tikintys žmonės, sutiko priimti mergaitę, nepaisydami jų šeimai dėl to grėsusio pavojaus. Mergaitę lietuviškai pavadino Aldute, ir ji liko Balčiūnų namuose. Aldutę mylėjo visi gausios Balčiūnų šeimos nariai, bet daugiausia laiko su ja praleisdavo Balčiūnų dukra Bronė: saugodavo nuo pašalinių akių, visą laiką būdavo kartu su Aldute, kartu valgydavo ir miegodavo, šukuodavo mergytei plaukus, elgėsi kaip su jaunesne seserimi.

O Fruma ir Šliomas Vladislavovskiai su dar keliais žydais slapstėsi netoli esančiame miške. Jie mito miško uogomis, gaudavo maisto ir iš vietinių gyventojų, ateidavo pas Balčiūnus apsiskalbti, kartais pernakvodavo jų kluone. Kadangi rabinas nevalgė mėsos, jam valgį gamindavo atskirai. Prieš nacių pasitraukimą keturi žydai, tarp jų Šlioma Eliezeris Vladislavovskis ir viena žydė, slapstėsi pirtyje Dukurnonių kaime, bet juos išdavė Jiezno policijai. Tris žydus ir žydę nužudė, o Rajos tėvą suėmė ir žiauriai kankino, kad jis išduotų žmoną ir dukrą, bet Eliezeris jų neišdavė ir buvo nužudytas.

1944 metais rugpjūtį pasibaigus nacių okupacijai Fruma Vladislavovskienė (Šochat) atėjo pas Balčiūnus atsiimti dukters – Raja buvo sveika ir gyva. Balčiūnų šeima nepaėmė jokio atlygio už savo žygdarbį. Po karo Fruma su dukra Raja emigravo į Izraelį, bet visą laiką palaikė ryšius su savo gelbėtojais. Mirus motinai, išgelbėtoji Raja Vladislavovskytė (Rachelė Davidor) nepamiršo Balčiūnų šeimos ir jų dukters Bronės pagalbos karo metais, ji iki šių dienų šiltai bendrauja su Adomo ir Anelės Balčiūnų dukra Brone Kupriene.

Adomas ir Anelė Balčiūnai Jad Vašem 1994 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 1999 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o per šią ceremoniją, išgelbėtosios „Aldutės“Rajos Vladislavovskytės (R. Davidor) prašymu, apdovanojama ir Balčiūnų dukra Bronė Kuprienė.

 


Kazimieras Lukošius


Barbora Lukošienė


Mošė Blochas

KAZIMIERAS LUKOŠIUS

BARBORA LUKOŠIENĖ

Didelės darbėniškių Mordechajaus ir Rozos Blochų šeimos, kaip ir daugumos Darbėnų miestelio žydų, likimas Holokausto metais buvo tragiškas. Šeimos galva Mordechajus Blochas buvo pirmasis Darbėnų žydas, nacių viešai nužudytas miestelio centrinėje aikštėje. Kazimiero ir Barboros Lukošių dėka išsigelbėjo vienintelis šios šeimos narys Darbėnų žydų mokyklos mokytojas Mordechajaus ir Rozos Blochų sūnus – Mošė Blochas.

Nagingumu Darbėnų apylinkėse garsėjęs dailidė Kazimieras Lukošius su šeima gyveno šalia Laukžemės, Medomiškių kaime. Jo užsakovais dažnai būdavo Darbėnų žydai. Prasidėjus karui, Darbėnų žydai vietinių policininkų buvo suvaryti ir saugomi sinagogoje šalia Laukžemės kelio. Kai kurie vyrai ir moterys buvo atiduoti apylinkių ūkininkams darbams. Taip Lukošių šeimoje atsirado Mošė Blochas. Kai 1941 metų rugsėjį Lukošius pasiekė žinia, kad visus ūkininkams dirbusius žydus reikia grąžinti atgal, Kazys Lukošius, nujausdamas, kas žydų laukia, delsė atiduoti Mošę, kol iš Darbėnų atvažiavo policininkai išsivežė Mošę. Važiuojant tiltu per Kulšės upę, Mošė šoko iš vežimo į vandenį, jam pavyko išvengti policininkų kulkų ir pasislėpti miške. Kitą naktį jis pabeldė į Lukošių sodybos langą, jis buvo priimtas ir paslėptas. Taip prasidėjo ir trejus metus truko be galo pavojingas Mošės Blocho slapstymosi Lukošių namuose periodas. Vasarą Mošė Blochas slapstėsi daržinėje ant šieno, žiemą gyvendavo Lukošių namuose įrengtoje slėptuvėje, į kurią patekdavo per spintą. Sužinojus apie nacių rengiamas kratas ir žydų paiešką, Mošei Blochui tekdavo slėptis miške, o kartą, iškilus suėmimo grėsmei, padedant Kaziui Lukošiui, Mošei Blochui pavyko pasitraukti į Liepoją. Ten jis prabuvo kelis mėnesius, tačiau po kurio laiko vėl grįžo į Lietuvą ir slapstėsi tose pačiose apylinkėse, maisto gaudavo iš Lukošių ir kitų valstiečių.

Kazimiero ir Barboros Lukošių vaikai Bernadeta, Liudvikas ir Zita Aldona per visą karą saugojo šeimos paslaptį ir padėjo tėvams. Jauniausioji Lukošių dukra Zita Aldona prisimena, kaip ji, padedama mokytojo Mošės Blocho, mokėsi skaityti ir rašyti ir taip praskaidrindavo mokytojui kasdienybę. Po karo Mošei Blochui pavyko išvykti iš Lietuvos į JAV, kur jis gyveno iki mirties 1977 m. Prieš kelerius metus Laukžemėje gyvenančią jauniausią Lukošių dukrą Zitą Aldoną Lukošiūtę-Danielienę aplankė išgelbėtojo Mošės Blocho anūkas, JAV gyvenantis ir gydytoju dirbantis Anthony‘s Eidelmanas. Jis parašė savo senelio Mošės Blocho gelbėjimosi istoriją, prisimindamas, kaip senelis pagarbiai atsiliepdavo apie Kazimiero ir Barboros Lukošių šeimą, minėdamas šios šeimos humaniškus poelgius, užuojautą ir suteiktą gyvybiškai svarbią pagalbą.

 

Vladas Markevičius su žmona Brone ir sūnumi Sauliumi. 1962


 


 Romas Markevičius
 
Marija Rytmetienė (Markevičiūtė)
 
Šolomas Šorenzonas




Šolomas Šorenzonas su Jonu Markevičiumi.

ELENA

MARKEVIČIENĖ

ROMAS MARKEVIČIUS

VLADAS MARKEVIČIUS

MARIJA RYTMETIENĖ (Markevičiūtė)

Juozapas Markevičius su žmona Elena ir septyniais vaikais Romu, Valerija, Jonu, Vladu, Jadvyga, Marija ir Regina gyveno Trinapolyje, netoli Subačiaus. Karo metais ši šeima nuo mirties išgelbėjo devynis žmones. Juozapas Markevičius nuo seno pažinojo Subačiaus krautuvininką Volfą Kušnerį. Kušnerio žmona buvo suimta ir nužudyta pirmomis karo dienomis. Kušneris su trimis savo vaikais – trylikos metų Asia, aštuoniolikos Sonia ir septynerių metų sūnumi Josefu – atėjo pas Juozą Markevičių ir paprašė gelbėti. Juozapas Markevičius juos priglaudė svirne. Netrukus prie jų prisidėjo Sima Ševelytė ir du pabėgėliai iš Lenkijos. Nuo 1943-iųjų į Trinapolio vienkiemį, pabėgę iš priverstinių darbų Panevėžyje, atėjo Šolomas Šorenzonas ir Špindelis. Visada grėsė pavojus, kad juos gali sugauti naciai ar jų pagalbininkai. Buvo nelengva išmaitinti tiek daug žmonių ir pasirūpinti kitais jų poreikiais. Nepamainomi Juozapo Markevičiaus padėjėjai gelbėjant žmones buvo jo vyresnieji vaikai Jonas, Romas, Vladas, Marija ir Valerija. Jonas Markevičius pasakojo: Susidarė didelė kuopa, reikėjo maisto aštuoniolikai burnų. Sesuo kepė duoną, man teko nešti pieną, krūmuose virti valgyti.

Po karo Juozapas Markevičius, jo sūnus Romas ir dukra Valerija buvo ištremti į Sibirą.

Net septynis šios šeimos narius Jad Vašem 1991 metais pripažinto Pasaulio Tautų Teisuoliais.

1991 metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Juozapas Markevičius, jo sūnus Jonas ir dukra Valerija. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami ir kiti šios garbingos šeimos nariai: Elena Markevičienė, Marija Rytmetienė (Markevičiūtė), Vladas ir Romas Markevičiai.

 



1944 metais lapkritį, praėjus porai dienų po Valstybinės komisijos atliktos masinių žudynių aukų ekshumacijos, kunigo Igno Ragauskio, nužudyto 1941-ųjų vasarą, palaikai buvo perlaidoti Utenos senosiose kapinėse.

 

IGNAS RAGAUSKIS

Ignas Ragauskis mokėsi Palangos progimnazijoje, 1909 metais įstojo į Kauno kunigų seminariją, ją baigė 1914 metais. Tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu, dirbo įvairiose parapijose. Nuo 1938 metų buvo Vyžuonų parapijos vikaras.

Kunigą Igną Ragauskį pirmomis karo dienomis sukrėtė atviras, ciniškas žydų naikinimas Lietuvoje. Sakydamas pamokslą Vyžuonų bažnyčioje 1941-ųjų liepos viduryje, kunigas Ignas Ragauskis viešai pasmerkė žydų žudikus. Jis klausė susirinkusių parapijiečių, kodėl nesilaikoma vieno pagrindinių Dievo įsakymų: Nežudyk. I. Ragauskis ragino parapijiečius jokiais būdais neprisidėti prie nekaltų žmonių žudynių, nepamiršti ir laikytis elementarių žmoniškumo taisyklių. Šie kunigo Igno Ragauskio žodžiai pasiekė vietinių baltaraiščių ausis. Paaiškėjus, kad kunigas Ignas Ragauskis padėjo slėptis kelioms žydėms, kunigą suėmė ir pasodino į Utenos kalėjimą.

1941-aisiais rugpjūčio 7 dieną kartu su 500 žydų Rašės šile prie Utenos buvo sušaudytas ir kunigas Ignas Ragauskis, išdrįsęs atviro smurto dienomis užtarti nekaltai žudomus žmones.

Iš kanauninko Petro Raudos, 1940–1944 metais Utenos klebono, prisiminimų: Skaudus buvo žydų klausimas. Pradžioje visus suvarė į getą, varydavo į darbus. Paskiau išskyrė silpnuosius, vaikus ir, nuvarę prie Rašės miškelio, sušaudė. Ten jų buvo keturi tūkstančiai su viršum. Tarp jų buvo kun. Ignas Ragauskis ir Daugailių parapijos prokuroras. Tai buvo šiurpi, tamsi diena. Mėginau kalbėtis su komendantu, sakėsi čia esąs bejėgis... (Kan. Petras Rauda. Nesuprantami mums, Viešpatie, Tavo keliai. Atsiminimai. Katalikų Akademija. 2000, p. 173).

1944 metų lapkritį, praėjus porai dienų po Valstybinės komisijos atliktos masinių žudynių aukų ekshumacijos, kunigo Igno Ragauskio palaikai buvo perlaidoti į Utenos senąsias kapines. Iš kanauninko Petro Raudos prisiminimų: Po poros dienų atėjo pas mane saugumietis ir pranešė, kad rytojaus dieną atveš kun. I. Ragauskio, kurį sušaudė su žydais, lavoną, ir paprašė palaidoti kapinėse. Žinoma, sutikau ir, apsitaisęs liturginiais drabužiais, nuėjau pasitikti. Giedodami psalmes, atėjome į bažnyčią. Atlaikiau šv. Mišias, pasakiau pamokslą. Buvo susirinkę žmonių, ir su procesija nužygiavome į kapines, ten jį palaidojome šalia vieno klebono. Man pačiam teko išklausyti kun. I. Ragauskį išpažinties tą baisią egzekucijos dieną... (Kan. Petras Rauda. Nesuprantami mums, Viešpatie, Tavo keliai. Atsiminimai. Katalikų Akademija. 2000, p. 190).

 


Vincentas Ramonas

VINCENTAS RAMONAS

Freda Fridmanaitė (Karpulienė), jos seserys Liuba, Cipora, brolis Josifas prieškariu su tėvais Abramu Fridmanu ir Chaja Sore Fridmaniene gyveno Skaudvilėje. 1941-ųjų liepos vidury visus Skaudvilės žydus surinko į miestelio centrą „svarbiam pranešimui“. Pirmiausia „svarbiems darbams“vyrus atskyrė nuo moterų, buvo pasakyta, kad vyrai gyvens normaliomis sąlygomis, gaus košerinį maistą. Tokios kalbos šiek tiek apramino išsigandusius Skaudvilės žydus. Tačiau greitai vyrus nuvarė į Pužų girią. Moterims, vaikams ir seniems žmonėms buvo leista grįžti į namus. Netrukus moterys išgirdo šūvius, riksmus ir suprato, kad įvyko tragedija – daugiau savo vyrų ir sūnų jos nebepamatė.

Skaudvilės žydes, žydų vaikus ir senus žmones išvežė ir įkalino už kelių kilometrų buvusioje Batakių geležinkelio stotyje. Apie rugsėjo vidurį (tiksli data nežinoma) visus nužudė miške netoli Gryblaukio kaimo. Chajai Sorei Fridmanienei ir jos dukroms Fredai, Liubai ir Ciporai pavyko pabėgti iš stovyklos, tačiau motiną ir dukrą Ciporą sugavo ir nužudė. Freda ir Liuba Fridmanaitės daug dienų klajojo miškuose, maisto gaudavo iš aplinkinių valstiečių, kartais žmonės jas priimdavo ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui. Ypač sunki merginoms buvo itin šalta 1942-ųjų žiema. Kartą netekusios jėgų merginos netgi bandė nusižudyti. Fredai sunkiai susirgus, seserims pavyko pasiekti Kauno getą, ten Fredą išgydė žydų gydytojai. Tačiau akcijoms gete vis dažnėjant Freda Fridmanaitė 1944-ųjų pavasarį pabėgo iš Kauno geto ir pasiekė pažįstamo Benedikto Sindikaičio namus Stakių miestelyje. Pas B. Sindikaitį Freda pragyveno kelis mėnesius. Benediktas Sindikaitis, jo motina Kazimiera ir dukra Stasė kurį laiką slapstė ir tris brolius Fainšteinus iš Stakių. Tačiau iškilus kratų pavojui, visi slapstomi žydai pasitraukė į mišką, ten išsikasė bunkerius. Prie besislapstančiųjų prisidėjo ir nemažai bėglių iš Kauno geto, taip pat keli rusų karo belaisviai – susidarė apie keliasdešimt žmonių. Toje besislapstančiųjų grupėje 1944-aisiais vasarą atsidūrė ir Freda Fridmanaitė. Deja, liepą bunkeriai buvo aptikti, tik nedaugeliui pavyko pabėgti ir likti gyviems. Bunkeriuose žuvo apie 50 žmonių. Freda Fridmanaitė buvo sužeista. Likusi viena, ji ilgai klajojo miške, kol pasiekė pažįstamo Vinco Ramono namus – Vincas Ramonas ne kartą buvo pagelbėjęs Jurbarko ir Stakių rajonų miškuose besislapstantiems žmonėms. V. Ramonas nuoširdžiai priėmė Fredą, nors jam tai nebuvo paprasta, tuo metu pas jį jau slapstėsi du rusų karo belaisviai. Vincas Ramonas išgydė Fredai sužeistą ranką, rūpinosi ja ir išlaikė iki 1944-ųjų spalio, kol į šiuos kraštus įžengė Raudonoji armija.

 


Eduardas ir Akvilina Valintėliai

Motelis Levitanas su anūku

Motelis Levitanas su žmona Dora

EDUARDAS VALINTĖLIS

AKVILINA VALINTELIENĖ

ELVYRA ČYŽAUSKIENĖ (Valintėlytė)

REGINA STASĖ KEŽIENĖ (Valintėlytė)

Eduardas Valintėlis su žmona Akvilina ir dukromis Elvyra ir Regina į Spalviškių girininkijos Dvaroniškio vienkiemį atsikėlė 1937 metais. Eduardas Valintėlis dirbo eiguliu, Akvilina šeimininkavo namuose. Dvaroniškyje 1937 metais jiems gimė sūnus Algimantas, o 1940 metais – sūnus Rimantas. Eigulio namuose vienas kambarys buvo skirtas miško darbininkams. Prieškariu tame kambarėlyje apsistodavo ir miško prekyba vertęsis Biržų gyventojas Motelis Levitanas.

Per Biržų žydų žudynes Pakamponių miške 1941-ųjų vasarą buvo nužudyti Motelio Levitano žmona Chaja, 9 metų sūnus Leiba ir 7 metų dukrelė Golda. Žudikams paleidus pirmąją šūvių papliūpą, Motelis nesužeistas krito ant lavonų krūvos. Iš Elvyros Čyžauskienės (Valintėlytės) prisiminimų: Po sušaudymo vakare Moteliui Levitanui pavyko iššliaužti iš po lavonų ir nuropoti iki netoli gyvenusio ūkininko sodybos. Jam davė kuo persirengti, ir kitą naktį jis bandė pasiekti girią. Neatmenu, po kelių dienų jis atėjo į pamiškę, kur mes su tėte grėbėm dobilus. Jis pašaukė tėvelį ir paprašė jį gelbėti. Tėvai nusprendė, kad naktį jis nakvos klojime, o dieną atsargiai gal ir miške pasėdės. Sutarė, kur padėsim maistą, ir tėtis pasakė, kad maistą teks nešioti man.

Valintėliai ryžosi gelbėti į tragišką padėtį patekusį Motelį Levitaną, nors puikiai žinojo, kas gresia už žydų slapstymą. Kadangi saugotis reikėjo nuolat, Motelis slėpdavosi tai troboje, tai tvarte, tai klojime, tai miške. 1943-iųjų gegužę Valintėlių šeima priglaudė dar ir du karo belaisvius armėnus, pabėgusius iš Šiaulių karo belaisvių stovyklos – Abramianą Apetnaką ir Makarą Sarkisjaną. Ilgiausiai, nuo 1941-ųjų vasaros, Valintėliai slapstė Motelį Levitaną.

Seserys Elvyra Čyžauskienė ir Regina Stasė Kežienė (Valintėlytės) prisimena, kaip, netikėtai pasirodžius svetimiems, teko Motelį ir į duonkepę krosnį kišti. Mergaitės buvo labai išsigandusios, nes tėvų tą kartą nebuvo namuose, bet joms pavyko paslėpti Motelį, ir jo nerado. Arba Elvyra, arba Regina nuolat eidavo sargybą, tėvų išvirtą maistą nešdavo į klojimą, į gilius nendrėmis apaugusius griovius arba palikdavo sutartoje vietoje miške. Kraitė su maistu būdavo apdedama žole, po kuriuo krūmu palikti maistą, Reginai arba Elvyrai pasakydavo tėvas.

1943-iųjų rugpjūčio 1 d. visi Valintėlių gelbėti žmonės pasitraukė į mišką, prisidėjo prie Biržų girioje veikusio Kęstučiopartizanų būrio, kovojusio prieš vokiečius, ir taip sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. Pokariu Motelis Levitanas iš pradžių gyveno Biržuose, vedė žydaitę Dorą, kuri jau turėjo sūnų Borią Abelį, vėliau jiems gimė dukra Golda. Paskui šeima persikėlė į Kauną. Motelis Levitanas ir jo žmona mirė ir palaidoti Kaune, o sūnus Abelis ir dukra Golda apie 1970 metus emigravo į Izraelį.

Dėl Eduardo ir Akvilinos Valintėlių bei jų dukterų Elvyros ir Reginos apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi kreipėsi Izraelyje gyvenantys išgelbėtųjų artimieji – Motelio Levitano marti Malka Levitan ir šios istorijos tyrėjas Izraelio pilietis Mošė Dribinas.

***

Žydų gelbėtojai nepaisė barbariškų nacių įsakymų ir ekstremaliomis aplinkybėmis didžiausios grėsmės gyvybei akivaizdoje stojo į tiesos, žmogaus gyvybės ir orumo gynėjų poziciją.

Teisuolių žydų gelbėtojų vardai įrašyti ne tik jų išgelbėtų žmonių širdyse, bet ir pasaulinio garso memorialiniame muziejuje Katastrofos kankiniams ir didvyriams atminti Jad Vašem. Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jų kilnius darbus mena Teisuolių vaikai ir anūkai.

Žydų gelbėtojų žygdarbio įvertinimas įpareigoja mus prisiminti skaudžią ir tragišką mūsų piliečių žydų žūtį Katastrofos metais ir neleidžia pamiršti žmonių, kurie net juodžiausiais laikais išliko žmonėmis, priglaudė ir išgelbėjo bent dalį nekaltai persekiotų ir žudytų žmonių, tų kraupių dienų liudytojų.

Džiaugiamės, šiandien galėdami pasveikinti šių dienų sulaukusius Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotus žydų gelbėtojus: Kazimierą Petraitienę (Bendžiūtę), Leokadiją Kateriną Chaninovič (Bujel), Kristiną Genoefą Kovalevskają (Bujel), Bronę Kuprienę (Balčiūnaitę), Elvyrą Čyžauskienę (Valintėlytę), Reginą Stasę Kežienę (Valintėlytę).

 

Tekstą leidiniui rengė Danutė Selčinskaja
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėja

Vilnius, 2015

 

  
   
Informacija atnaujinta: 11/25/2015
Informacija
2017.01.30

KAINORAŠTIS

***

 

Dėl ekskursijų ir edukacinių užsiėmimų muziejaus padaliniuose  prašome susisiekti iš anksto: tel.  tel. 8 663 53322,  
el. p. muziejus@jmuseum.lt

***
Tolerancijos centro darbo laikas:
pirmadienį – ketvirtadienį 10–18 val.,
penktadienį 10–16 val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16 val.

***

Holokausto ekspozicijos darbo laikas:
pirmadienį–ketvirtadienį 9–17 val.,
penktadienį 9–16
val.,
šeštadienį nedirbame,
sekmadienį 10–16
val.

Edukacinė programa Holokausto ekspozicijoje 
(Pamėnkalnio g. 12)

Programa skirta 7–12 klasėms
Edukacinės programos
kaina
1,00 € mokiniui
Informacija ir rezervavimas:
tel. (8 5) 212 7083,

el. paštas
jewishmuseum@jmuseum.lt

 ***

Panerių memorialas:
Nuo spalio iki gegužės mėn. muziejus atidaromas pagal pageidavimą
Pirmadienį nedirbame,

antradienį–sekmadienį 9–17 val.

***

Jei norite užsakyti ekskursiją Panerių memoriale,
susisiekite tel. +370 699 90 384 arba elektroniniu paštu mantas.siksnianas@jmuseum.lt
likus bent dienai iki planuojamos ekskursijos

***
Kviečiame aplankyti nuolatines ekspozicijas Tolerancijos centre:

Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa

Žydų gyvenimas Lietuvoje

Dingęs pasaulis

 Sunaikinto litvakiškojo pasaulio ženklai
Gerardo Bagdonavičiaus kūryboje

***

VVGŽM bibliotekos darbo laikas:
I – 11-15 val.
III – 11-15 val.
V – 11 – 15 val.
II ir IV skaitytojai neaptarnaujami.
Tel. (8 5) 261 3128,
+370 652 70179

***

DU PROCENTUS PAJAMŲ MOKESČIO SKIRKITE MUZIEJUI
Skirkite 2 proc. pajamų mokesčio Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejui ir taip paremkite jo veiklą.
Daugiau informacijos

 


 

 


 

 

© Penki Kontinentai 2006. Visos teisės saugomos.