Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio sveikinimo kalba:
Jūsų Ekselencija Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadore Anna Derse,
Jūsų Ekselencijos ambasadoriai,
Gerbiami Seimo nariai ir valstybės pareigūnai,
Mieli Švietimo apie Holokaustą programos dalyviai
Ponios ir ponai
Šis muziejus, kaip žinoma, yra buvęs Žydų dramos teatras.
Deja, istorinė drama yra tai, kad ne vien tik Lietuvos žydų teatro, bet ir pačių žydų, ypač anų, prieškario žydų ir jų palikuonių, Lietuvoje beveik nebėra.
Šis Muziejus liko kone vienintele vieta, kur galima akis į akį susitikti su jų daugiaamže istorija.
Lietuvos žydų istorija tai ir daugelio JAV, ir Izraelio, ir kitų šalių piliečių praeitis.
Be to Lietuvos žydų istorija, Europos žydų istorija yra ne tik praeitis, bet ir dabartis.
Akivaizdu, kad tai ne vien ne tik pačių žydų, bet ir Europos, ir Lietuvos, net, iš dalies, Rusijos ir Amerikos istorija.
Gal ir dėl to Holokausto Lietuvoje temos dažnai tampa politinių manipuliacijų objektu. Komentarai apie Holokaustą lietuviškame internete yra itin gausūs, ir visiems žinoma yra tai, kad tarp jų pasitaiko nemaža pritvinkusių tulžingos neapykantos ir Holokausto aukoms, ir jų palikuonims. Holokausto iškraipymai, nutylėjimai, neargumentuotos interpretacijos sukelia Lietuvoje ir pasaulyje karštas diskusijas. Manau, kad mūsų užduotis šiandien yra tai, kad šiose diskusijose dalyvautų svarus istorikų balsas ir kad Lietuvos viešoji erdvė nebūtų užleista neapykantos kurstytojams.
Jeigu mes neužimsime šios pozicijos viešose diskusijose, mus išstums Holokausto neigėjai, iškraipytojai ir Lietuvoje rasis daugiau vaisingos dirvos nepakantumo ideologijoms. Todėl ypač svarbu, kaip Holokausto istoriją įsisavina ir mokytojai, ir mokiniai. Tikiu, kad šis projektas prisidės ir prie žmoniškesnės visuomenės ugdymo Lietuvoje
Juk nepaisant to, kad Lietuvoje įgyvendinamos reikšmingos švietimo iniciatyvos, tokios, kaip Prezidentinė istorinių tyrimų komisija, kaip Atminties namai, žiūrėk, ir vėl viešojoje erdvėje ima vyrauti profaniški balsai, lyg nebūtų nueita tam tikro švietimo kelio nuo naujosios Nepriklausomybės atgavimo laikų.
Ar istorikai ir akademikai, švietėjai ir mokytojai gali tarpusavyje
tvirčiau sutarti bent dėl pamatinių tiesų istorinio veiksmo, per trejus metus sunaikinusio civilizaciją, gyvavusią 600 metų Lietuvoje ir veik du tūkstančius metų Europoje?
Tikiuosi, kad mes su jumis imamės naudingos, nors gal ir kiek pavėluotos iniciatyvos.
To reikalauja ne tik būtinumas Lietuvai turėti kompetentingus istorijos dėstytojus ir mokytojus, bet ir pati Panerių tyla: iš tų pušų ošimo išauga klausimas, ar Lietuva galų gale suprato, kas iš tikrųjų įvyko ir kokias tai turi pasekmes ligi šiolei.
Tikiu, kad šie užsiėmimai gali praturtinti jūsų žinias, suteikti peno jūsų apmąstymams – jums kaip asmenims, jums kaip profesionalams.
Leiskite man tikėtis, kad pavasarinei ateinančių metų sesijai besibaigiant seminaro dalyviai informuos Tolerancijos centrą, internetu ar kitaip, kaip jiems sekėsi pritaikyti seminaro metu įgytas žinias jūsų vedamiems užsiėmimams.
Nuoširdžiai dėkoju partneriams iš JAV ambasados ir mano kolegoms muziejininkams, visiems, parėmusiems, parengusiems ir įgyvendinantiems šį projektą.
Linkiu įdomaus ir prasmingo darbo. |