2009 m. rugsėjo 10 dieną Tolerancijos centre atidaryta multimedijų paroda „Pergyvenant istoriją. Vilniaus portretai“, parengta Living Imprint organizacijos (Didžioji Britanija). Parodos atidarymo vakarą dalyvavusiems svečiams rodytas Jesse Quinons ir Daniel Quinones režisuotas dokumentinis filmas „Pergyvenant istoriją“, rodytas Kanų kino festivalyje, 2009 m. gegužės mėnesį, bei surengtas žymios jidiš dainininkės Polinos Shepherd pasirodymas.

Projekto bendraautoriai ir rėmėjai: Vilniaus Jidiš institutas, Airijos ambasada Vilniuje bei Jungtinės Karalystės ambasada Vilniuje.

Polinos Shepherd pasirodymas

Susirinkusiuosius sveikina muziejaus direktorius M. Zingeris

Vakaro dalyvius pasveikino Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius J.Markas Zingeris, Living Imprint organizacijos įkūrėja Shivaun Woolfson, Didžiosios Britanijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Simon Butt, Airijos ambasados misijos vadovo pavaduotoja Janice McGann. O taip pat ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams – Rachilė Kostanian, šį kartą kalbėjusi kaip viena iš parodą įkvėpusių žmonių – tų, kuriems pavyko išgyventi Holokaustą. Ekspozicija, apjungianti instaliacijas, stendus su fotografijomis, tekstais, video biografijomis, paremta dešimties žmonių, išgyvenusių Holokaustą, atsiminimais bei jų dabarties vizualizacija.  

Savo kalboje, parodos iniciatorė Shivaun Woolfson, pasakojo: „Mano susidomėjimas Lietuvos žydais kilo iš kankinančios minties, koks galėjo būti mano pačios šeimos ir giminės likimas, jei bėgdami nuo pogromų XX a.pr. jie nebūtų atvykę į Airiją. Kai 2007 m. sausį staiga mirė mano tėvas Solomonas Woolfsonas, aš nusprendžiau ištirti jo litvakiškas šaknis, todėl leidausi kelionėn į Rytų Europą, kurią aplankyti jis vis sau žadėjo, bet taip niekad ir neišvyko. Jo garbei aš atvykau čia, ir bandžiau surasti tai, kas belikę iš kažkada klestėjusios žydiškosios kultūros. Sutikti žmonės pasidalino su manimi savo atsiminimais. Jie mums aprodė reikšmingas vietas, kuriose leido pasigrožėti brangintais daiktais: nuotraukomis, šeimos relikvijomis, rankdarbiais, kurie kas dieną juos supo. Supratau, kad neužtenka vien tik užrašyti jų atsiminimus, bet privalu pagerbti ir pačius gyevnimus, neatskiriamus nuo šių prisiminimų. Dabarčiai būtent ir yra svarbus išgyventos praeities patyrimas“.