APDOVANOJIMO CEREMONIJOS BUKLETAS "GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS"

Muziejus

Pradžia > Muziejus > Žydų gelbėtojai > Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius > APDOVANOJIMO CEREMONIJOS BUKLETAS "GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS"

←

Publikuota: 2019-09-20

GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS…

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių įteikimo ceremonija
Vilnius, Lietuvos Respublikos Prezidento rūmai
2019 metų rugsėjo 20 diena

Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą.

Šiomis dienomis prisimename ir žydų gelbėtojus, Lietuvos piliečius, kurie pasipriešino okupaciniam režimui ir, nepaisydami mirtino pavojaus, gelbėjo pasmerktuosius mirti.

Žydų gelbėtojai Lietuvoje veikė itin sudėtingomis sąlygomis – iš laikraščių puslapių sklindant nuožmiai antisemitinei agitacijai, vykstant masiniams ir sistemingiems žydų šaudymams, kuriuose, kaip rodo dokumentai, dalyvavo nemažai vietinių talkininkų.

Nacių okupacijos metais slėpti ir gelbėti žydus teko ne vieną dieną, o ištisus trejus metus. Tam reikėjo visų gelbėtojų šeimos narių pritarimo, daugelio žmonių pastangų ir pasiaukojimo. Besislapstantiems žydams ir jų gelbėtojams pavojus grėsė nuolat, tačiau, nugalėję baimę ir okupacinės valdžios grasinimus, žydų gelbėtojai, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, slėpė ir gelbėjo nekaltai persekiojamus savo kaimynus, pažįstamus, dažnai ir nepažįstamus beviltiškoje padėtyje atsidūrusius žydus.

Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o memorialinis institutas Holokausto aukoms ir didvyriams atminti Jad Vašem Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, kuriame išgraviruoti žodžiai: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“.

Kiekvieno išgelbėto žmogaus istorija yra unikali, liudijanti persekiojamų žmonių kovą dėl gyvybės ir gelbėtojų pasiaukojimą.

Per šią ceremoniją apdovanojami žydų gelbėtojai karo metais gyveno įvairiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose: Kaune, Alytaus, Jonavos, Kėdainių, Anykščių, Biržų, Lazdijų, Marijampolės, Šakių, Plungės, Telšių, Mažeikių, Šalčininkų, Švenčionių rajonuose.

Izabelė ir Pranas Bagdonavičiai ir jų vaikai per visą nacių okupacijos laikotarpį savo sodyboje Kėdainių rajone, Lipliūnų kaime, slapstė iš šaudymo duobės pabėgusį kėdainiškį Benediktą Birgerį.

Vabalninko miestelio gyventojų mylimo ir gerbiamo kunigo Stepono Galvydžio dėka buvo išgelbėta šio miestelio gyventoja Feigė Jofaitė. Tikėdamasis apsaugoti merginą, kunigas Steponas Galvydis pirmiausia ją pakrikštijo, tačiau paaiškėjus, kad Feigės gyvybei vis tiek gresia pavojus, nusiuntė ją pas savo giminaičius Kazį ir Oną Baltuškas, gyvenusius šalia Svėdasų.

Daugiau nei 20 Šakių rajono valstiečių šeimų gelbėjo Kudirkos Naumiesčio gyventojus Malką Glikienę ir keturis jos vaikus – du sūnus ir dvi dukras. Šių laikų sulaukęs kaunietis gydytojas Izaokas Glikas prisimena visus savo šeimos narių gelbėtojus, tarp kurių buvo ir labai geranoriška, visada pasirengusi padėti Šakių r. Piečiškių k. gyventoja Genovaitė Stanaitytė (vėliau Barniškienė).

Telšiuose ir Plungės r. gyvenusiems žydams gerai žinoma Šarnelės kaimo gyventojų Pasaulio Tautų Teisuolių Juozo ir Bronislavos Straupių šeima. Juozo Straupio iniciatyva ir rūpesčiu bei keleto kitų Šarnelės kaime gyvenusių valstiečių pastangomis iš Alsėdžių ir Telšių geto buvo išgelbėti 25 žmonės. Šiandien apdovanoti šios legendinės žydų gelbėjimo istorijos dalyviai Martynas Bedaukis, Stasė ir Konstantinas Kaniavos, kurie kiek išgalėdami padėjo Straupiams ir jų kaimynams ūkininkams Kerpauskams maistu, kepė ir vežė duoną, o Bronislavos Straupienės (Mačernytės) sesuo Emilija Korzienė parūpindavo vaistų, iškilus pavojui, priėmė į savo namus Taibę Jankelevičiūtę, pranešdavo apie pavojus. Simboliška, kad prisimenant Juozo ir Bronislavos Straupių žygdarbį apdovanota ir jų dukra – Bronislava Birutė Straupytė (vėliau Jereminienė), karo metais dešimties metų mergaitė, ne kartą gelbėjusi visus šeimos narius ir slepiamus žydus nuo pražūties, neišdavusi besislapstančių net per kratą Straupių sodyboje 1942-ųjų vasarą.

Kauno „Aušros“ gimnazijos mokytojas, žinomas geografas Antanas Bendorius nedvejodamas tapo mažos mergaitės Rivos Bialik, su kurios tėvais jį siejo pažintis iš prieškarinio gyvenimo Klaipėdoje, gelbėjimo organizatoriumi. Prižadėjęs mergaitės motinai, kad išveš mergaitę iš geto ir perduos slapstyti giminėms į kaimą, Antanas Bendorius savo pažadą tesėjo – nuvežė Rivą į savo tėvų ūkį Giraitėlių kaime netoli Lazdijų, kur jo sesers Marės ir jos vyro Petro Goberio bei Goberių vaikų globojama Riva sulaukė karo Lietuvoje pabaigos.

Žinomos Kauno gydytojos Frumos Gurvičienės dukras Belą ir Etą bei jos dukterėčią Naomi išgelbėjo Frumos kolegės gydytojos kaunietės – Ona Landsbergienė, Matilda Zubrienė ir Marija Butkevičienė. Mažąją Naomi reikėjo gelbėti pirmiausia. Jos gelbėjime dalyvavo ir gydytojos Marijos Butkevičienės vaikai – dukra Ona ir sūnus Povilas. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas Povilas Butkevičius, kurio ryžtas priimti mažą žydų mergaitę slapstyti nepaisant pavojų iš dalies ir nulėmė Naomi likimą.

Keliems Simno žydams 1941-ųjų vasarą pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Tarp jų buvo ir du broliai – Josifas ir Abelis Vainšteinai. Jiems išlikti padėjo keliolika šio krašto valstiečių šeimų. Per trejus slapstymosi metus broliai Maksiukai(taip brolius Vainšteinus vadino juos pažįstantys šio krašto gyventojai) daugelį kartų keitė slapstymosi vietas. Per šią ceremoniją apdovanoti Zigmas ir Sabina Emartai, jų dukra Lionė, Jonas Juknelevičius bei Jonas ir Marė Krasnickai.

Albertas ir Alvina Mucininkai karo metais savo sodyboje, Buknaičių kaime, Mažeikių rajone, slapstė nuo nacių persekiojimo iš Liepojos pabėgusius Edvardą Kacą ir jo žmoną. Kacų šeimos gelbėjime dalyvavo visa Alberto ir Alvinos Mucininkų šeima – tėvams padėjo ir abi dukros Livija (vėliau Prazauskienė) ir Rita (Giniotienė).

Verkiančią vienišą ketverių metų mergaitę Rachelę Fridmanaitę, klaidžiojančią Jašiūnų geležinkelio stotyje, pamatė stoties viršininkas Anton Krumynis-Lozovskij (Antoni Kruminis-Łozowski). Supratęs, kad pasimetusi mergaitė yra žydaitė, nusprendė ją priglausti ir parsivedė į savo namus. Antrąja mama mažajai Rachelei tapo Antonio žmona Marija. Kruminių šeima globojo mergaitę iki karo Lietuvoje pabaigos ir jam pasibaigus, kol atsirado mergaitės giminaičiai.

Už išgelbėtą gyvybę Sara Abramovič dėkinga žemaičiams ūkininkams Jonui ir Marcelei Labanauskams. Karo metais Dubinių kaime, Luokės valsčiuje, gyvenę Labanauskai priglaudė jauną žydaitę Sarą ir saugojo ją iki 1944-ųjų rudens.

Jonavos rajone, Panoterių apylinkės Kaušankos kaime, gyvenę Jadvyga ir Zigmas Stanevičiai ir keturi jų vaikai – Henrikas, Napoleonas, Regina ir Irena – tapo antrąja šeima mažametei Libai Bernšteinaitei, kurios tėvai gyvi neišliko. Stanevičiai Libą vadino Lione, po karo Zigmas Stanevičius užregistravo mergaitę savo pavarde, ji tapo Liongina Stanevičiūte.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992–2018 metais Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 1467 Lietuvos piliečiai, nepabūgę grėsusio pavojaus ir kartu su artimaisiais, draugais ir bendraminčiais išgelbėję gyvybę ne vienam savo kaimynui, draugui, pažįstamam ar nepažįstamam.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2019 m. rugsėjo 18 d. dekretu Nr. 1K-71 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumiapdovanojo 38 asmenis, iš kurių 4 sulaukė mūsų dienų, kiti, deja, apdovanoti jau po mirties.

Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių poelgis įvertintas Lietuvos Valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

IZABELĖ BAGDONAVIČIENĖ

PRANAS BAGDONAVIČIUS

MARIJA BUKAUSKIENĖ

Marijos Bagdonavičiūtės-Bukauskienės vestuvėse Bencelis (Benediktas) Bergeris

buvo pajauniu (stovi tolėliau už jaunųjų 2-as iš kairės). Pokaris

Prano Bagdonavičiaus klojimas, kuriame vasarą slėpėsi Bencelis (Benediktas) Bergeris Kėdainių r., Lipliūnų kaime. Pokaris

Pranas ir Izabelė Bagdonavičiai su savo vaikais Česlovu ir Marija karo metais gyveno Lipliūnų kaime, Kėdainių rajone. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis, kai vyko žydų perkėlimai į laikinas izoliacijos stovyklas, pas Bagdonavičius atėjo nuo persekiotojų pabėgusi gera jų pažįstama parduotuvės savininkė Chana su savo vaikais ir keletu kitų žydų iš Kėdainių. Visi glaudėsi ūkiniame pastate, Izabelė Bagdonavičienė jiems gamindavo valgį, abu su vyru padėdavo kuo galėdami. Tada dar niekas nenujautė, kad žydams nelemta išlikti gyviems, atrodė, kad po pirmųjų neramių savaičių vėl gyvenimas sugrįš į įprastas vėžes ir žydai galės sugrįžti į savo namus. Deja, kažkas sužinojo apie slepiamus žydus ir atvykęs policininkas įsakė visiems per 24 valandas persikraustyti į getą Kėdainiuose. Nematydami kitos išeities, jie taip ir padarė, nors Pranas Bagdonavičius jiems ir neliepė išeiti. Deja, visi sugrįžusieji į Kėdainius 1941-ųjų rugpjūčio 28 d. buvo sustatyti prie šaudymo duobės, tačiau vienas iš jų – Benediktas (Bencelis) Birgeris krito į duobę nesužeistas. Naktį Birgeris išsikapstė iš po lavonų ir įsitikinęs, kad aplink nėra sargybinių, bėgo laukais, kol pasiekė Bagdonavičių namus ir paprašė pagalbos. Į tai jam Pranas Bagdonavičius atsakė: jei Dievas tau leido gyventi, tai kaip aš, būdamas žmogus, tau nepadėsiu. Abu iškasė bunkerį po karvės ėdžiomis, apšiltino ir tame bunkeryje, nematydamas dienos šviesos, Benediktas Birgeris praleido daugybę dienų ir mėnesių, kol sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. Visi Bagdonavičių šeimos nariai rūpinosi Benediktu, nešiodavo jam maistą, stebėdavo aplinką, pranešdavo apie pavojus, naktimis įsileisdavo į namus ir niekam neprasitarė apie slapstomą žmogų. Ištikimais tėvų pagalbininkais per visą karą buvo ir Bagdonavičių vaikai – Česlovas ir Marija. Po karo Benediktas Birgeris gyveno Kėdainiuose, vedė lietuvę Stasę, susilaukė 2 dukrų ir 2 sūnų, šeimos ilgą laiką labai šiltai bendravo. Izabelė ir Pranas Bagdonavičiai bei jų sūnus Česlovas pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem 1998 metais, per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Izabelė ir Pranas Bagdonavičiai ir šių dienų sulaukusi jų dukra Marija Bukauskienė (Bagdonavičiūtė).

STEPONAS GALVYDIS

KAZYS BALTUŠKA

ONA BALTUŠKIENĖ

Steponas Galvydis, Pušaloto klebonas

Prieš karą Vabalninke, Kupiškio gatvėje, gyveno Jofių šeima. Joje augo keturi vaikai: vyriausioji Feigė, gimusi 1922 metais, dvejais metais už ją jaunesnis Jankelis, šešeriais jaunesnė Sėlia ir mažėlė Ona. Jau pirmomis karo dienoms pradėta kalbėti, kad vokiečiai suiminės ir šaudys žydus, todėl Jofių šeima iš karto sunerimo. Jofienė nusprendė, kad reikia visiems apsikrikštyti. Feigę ir jos mamą Miriam 1941-ųjų vasarą pakrikštijo kunigas Steponas Galvydis, jis Feigei davė savo vardą ir tapo jos krikštatėviu, o mažąsias Jofaites pakrikštijo iš Utenos kilęs kunigas Petras Markevičius. Jofė vyresnysis su septyniolikmečiu sūnumi Jankeliu nesutiko krikštytis, liko prie savojo tikėjimo. Ir tėvas Jofė jau pirmomis karo dienomis buvo nužudytas. Taip susiklostė, kad nacių okupacijos Lietuvoje pradžioje Jofaitė dirbo Vabalninko teisėjo Vitkausko šeimoje namų darbininke. Feigė: „Manęs atėjo samdyti dirbti viena ponia. Užsinorėjo už dyka darbininkės. Milicininkas pažinojo mane ir pasakė, kad [imtų] mane. Tai toji ir paėmė. Taip ir pradėjau dirbti sąžiningai. Pamatė, tai gal pagailo ir laikė mane. O tada visus išvarė [žydus sušaudyti], o manęs ne. Paskui jie pradėjo sakyti, kad viršaitis žada juos apskųsti.“ Supratęs, kad visiems gresia pavojus, teisėjas Vitkauskas vėlgi kreipėsi patarimo į kunigą Steponą Galvydį. Kunigas nusprendė išsiųsti devyniolikmetę Stefaniją pas savo giminaičius Oną ir Kazimierą Baltuškas į Kunigiškių kaimą šalia Svėdasų. Kunigo brolis padarė merginai netikrą asmens dokumentą Stefos Barzdaitės vardu ir Feigė Stefa iškeliavo pėsčia į Kunigiškius. Pas senukus Baltuškas Feigė Stefa išbuvo trejus metus nuo 1941-ųjų vasaros iki 1944-ųjų vasaros. Iš visos šeimos Feigė Jofaitė per nacių okupaciją vienintelė išliko gyva. Jos tėvą nužudė netoli Kupiškio, brolį Jankelį – prie Biržų, o motina su jos dviem mažosiomis sesutėmis buvo sušaudytos prie Pasvalio. Steponas Galvydis savo išgelbėtąja rūpinosi ir po karo: kai kunigo tėvus išvežė į Sibirą, Galvydis pasakė Feigei eiti gyventi į likusius tuščius jo tėvų namus Svėdasuose, dar vėliau padėjo pinigais įsigyjant nuosavą namelį. Po kiek laiko Stefanija ištekėjo už lietuvio Juozo Gudonio, vėliau pora apsigyveno Utenoje.

Po karo dėl įtempto darbo pašlijus sveikatai ir ėmus persekioti sovietiniam saugumui, 1947–1948 metais S. Galvydis buvo paskirtas Ragelių (Rokiškio r.) parapijos administratoriumi, 1948–1964 metais tarnavo Pušaloto parapijoje, nuo 1964 m. balandžio paskirtas į Traupio (Anykščių r.) Šv. Onos parapiją, kur klebonavo iki gyvenimo pabaigos.

GENOVAITĖ BARNIŠKIENĖ (STANAITYTĖ)

Genovaitė Stanaitytė (Barniškienė). 1933

Motiejus ir Konstancija Stanaičiai su vaikais. Apie 1917 m.

Sėdi iš kairės: Chana Mina ir Pešė Dvoira Glikaitės. Stovi – Izaokas Glikas. Kudirkos Naumiestis, apie 1940

Jankelis ir Malka Glikai su penkiais vaikais gyveno Kudirkos Naumiestyje. Nacistinės Vokietijos kariuomenės daliniai į miestelį įžengė pirmąją karo dieną – 1941-ųjų birželio 22-ąją. O jau liepos 4-ąją buvo išžudyti miestelio vyrai žydai, tarp jų ir Jankelis Glikas su vyriausiuoju sūnumi Leiba. Padedant miestelio vaistininko Kazimiero Gudėno, pas kurį prieš karą dirbo Pesė Glikaitė, ūkvedžiui Juozui Vaičiūnui, Malkai Glikienei, jos dukterims Pesei ir Minai bei sūnums Izaokui ir Kopeliui pavyko pabėgti prieš galutinį Kudirkos Naumiesčio žydų sunaikinimą 1941-ųjų rugsėjo 15-ąją.

Malkai Glikienei ir jos vaikams per visą okupacijos laikotarpį padėjo ir pavieniai asmenys, ir apie 20 valstiečių šeimų. Pasak išsigelbėjusio ir šių dienų sulaukusio kauniečio gydytojo Izaoko Gliko, jų šeimą gelbėję lietuviai ūkininkai buvo sumanūs ir geros širdies žmonės, mokėjo įrengti slėptuves, maitino ir slėpė juos, rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybe. Saugumo sumetimais visi Glikai pagal galimybes dažnai keisdavo slapstymosi vietas, kitus patikimus žmones padėdavo rasti jų gelbėtojai.

Kelias pirmąsias nacių okupacijos dienas Glikai slapstėsi Kazimiero Gudėno ūkyje, iš ten jo ūkvedys Juozas Vaičiūnas pervežė Glikus į Piečiškių kaimą (Žvirgždaičių vlsč.) pas ūkininkus Konstanciją ir Motiejų Stanaičius. Malka Glikienė ir 4 jos vaikai Pesė, Mina, Izaokas ir Kopelis nuo 1941 m. rudens iki 1944 m. pakaitomis ar atskirai nuolat buvo slapstomi Motiejaus ir Konstancijos Stanaičių Piečiškių kaime. Karo metais su tėvais ūkyje gyveno ir prie Glikų gelbėjimo labai aktyviai prisidėjo Stanaičių dukra Genovaitė. Išgelbėtasis Izaokas Glikas prisimena Genovaitę buvus labai geros širdies, visada pasirengusią padėti, sumanią ryšininkę. Genovaitė stebėdavo aplinką, įspėdavo apie planuojamus policijos reidus, jos dėka, gyvendami pas Stanaičius, Glikai išvengė didelių pavojų. Glikus taip pat slapstė Antanina ir Zigmas Jonynai, Agota ir Feliksas Valaičiai ir kitos ūkininkų šeimos. Iš gydytojo Izaoko Gliko prisiminimų: „Šiais laikais žydų tarp Kudirkos Naumiesčio gyventojų nėra. Per Holokaustą iš mūsų miestelio žydų gyva liko tik dalis mūsų šeimos. Mus slapstė, maitino ir rengė apie 20 lietuvių šeimų. Vieniems iš gelbėtojų suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, kiti apdovanoti Lietuvos Respublikos apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Deja, iš Glikų šeimos aš vienintelis sulaukiau šių dienų, tad laikau savo pilietine pareiga pasidalyti praeities prisiminimais, surasti savo gelbėtojus ar jų palikuonius ir jiems padėkoti.“ 2014 metais Motiejus ir Konstancija Stanaičiai apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Išgelbėtojo Izaoko Gliko prašymu per šią ceremoniją apdovanota su tėvais karo metais gyvenusi Genovaitė Barniškienė (Stanaitytė), kurios drąsa ir nuolatinė pagalba Glikų šeimos nariams buvo itin reikšminga.

MARTYNAS BEDAUKIS

Zita Butaitė (kairėje) ir Ona Jelskaitė (dešinėje) karo metais gyveno Martyno Bedaukio ūkyje

ir padėjo jam rūpintis Straupių ir Kerpauskų slapstomais žydais. 1955

1941 m. birželio 24 d. – trečiąją karo dieną – baltaraiščiai Alsėdžių ir aplinkinių kaimų žydus suvarė į laikinąją stovyklą. Liepą Alsėdžių getas buvo likviduotas, visi žydai sušaudyti, laikinai buvo palikta tik kailiadirbio Faktoriaus šeima, kol baigs dirbti iš aplinkinių kaimų valstiečių suvežtus kailius. 1941-ųjų rugpjūtį Juozas Straupis suorganizavo Faktorių šeimos gelbėjimo operaciją: Josefą Berą su žmona Chaja Gita, jų sūnų Izraelį su žmona Feiga ir vaikais Guteliu ir Abraomu, kitą sūnų Mejerį su žmona Chase ir dukterimi Hanele, taip pat dukteris Feigą Fiškinienę, jos vyrą Jochelį Fiškiną ir Adiną Faktoraitę Juozas Straupis, iš anksto sutaręs, atgabeno dvikinkiu vežimu ir dviem dviračiais į Šarnelės kaimą pas pažįstamus ūkininkus Juozą ir Adolfiną Kerpauskus. Šie visus apgyvendino nedideliame kambarėlyje antrame namo aukšte. Iš pradžių gyveno dvylika, vėliau šešiolika žmonių, nes prie gausios Faktorių šeimos prisidėjo Josifo Faktoriaus sesuo Chana Ritovienė su dukra Sara Ritovaite ir berniuku Hariu Fraku iš Telšių geto. Išmaitinti šitokį būrį žmonių vienai šeimai buvo neįvykdoma užduotis, bet į gelbėjimą įsitraukė ir kiti Alsėdžių apylinkių valstiečiai. Tarp jų ir Martynas Bedaukis su savo nesantuokine žmona Ona Jelskaite, karo metais gyvenę Šarnelės kaime. Martynas Bedaukis turėjo apie 70 hektarų žemės. Ši šeima prikepdavo duonos, kepalus sukraudavo į vežimo galą, apkraudavo šiaudais, ant jų pasodindavo trejų metų įdukrą Zitą Pelagiją ir veždavo į Straupio ir kitų žydus slapsčiusių valstiečių namus. Martyno Bedaukio pagalbą žydams patvirtina ir archyviniai dokumentai – Pirmojo Pabaltijo fronto Vidaus reikalų liaudies komisariato užnugario apsaugos kariuomenės viršininko pareigas ėjusio papulkininkio Romanovo 1944 metų spalio 18 dienos pranešimas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui (LYA, f. V-141, ap. 3, b. 1, l. 281–282) apie nacių okupacijos metais žydus gelbėjusius Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus gyventojus: „6. Bedaukis Martynas, apie 60 metų, vidutinis valstietis, lietuvis, Šarnelės kaimo gyventojas. Jis ir jo šeima šelpė žydus drabužiais ir maisto produktais“, p. 2.

ANTANAS BENDORIUS

MARĖ GOBERIENĖ

PETRAS GOBERIS

Antanina ir Antanas Bendoriai su savo dukromis Aušra ir Jūra. Apie 1937

Marė Goberienė su dukra Birute, 1936

Iš kairės: Birutė Goberytė, Antanas Bendorius, Marė Goberienė ir jų kaimynai Giraitėlių kaime, 1940

Antanas Bendorius su žmona Antanina prieš karą gyveno Klaipėdoje. Antanas Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose baigė geografijos studijas, Klaipėdoje dirbo geografijos mokytoju, 1935–1940 metais – Pedagoginio instituto lektoriumi, parengė gimnazijoms geografijos kurso programą. Jo žmona Antanina turėjo mezgimo verslą ir bendravo su Klaipėdoje gyvenusiu tekstilės fabriko savininku Jokūbu Simonu. Klaipėdoje gyveno ir Jokūbo sesers vyras Josefas Bialikas, verpyklos savininkas. 1936 metais Josefui Bialikui ir Friedai Bialik (Simon) gimė dukra Riva.

1939 metais Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą, Antanas Bendorius su žmona ir dviem dukrelėmis persikėlė į Kauną, dėstė geografiją „Aušros“ ir Šančių gimnazijose. Į Kauną iš Klaipėdos persikėlė ir Bialikų šeima, tačiau Josefas Bialikas, baimindamasis, kad Vokietija gali okupuoti Lietuvą, nusprendė ieškoti darbo JAV, kad užtikrintų sau ir šeimai saugią ateitį.

1940-ųjų spalio 21 dieną Josefas Bialikas atvyko į Niujorką, tačiau jam nepavyko išgabenti iš Lietuvos savo šeimos. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Josefo žmona Frieda su dviem dukrelėmis ir kitais šeimos nariais buvo įkalinti gete Vilijampolėje.

Pasklidus gandų, kad žydų vaikai bus išvežti iš geto sunaikinti, Frieda Bialikienė, padedama Simono Bialiko, susitarė, kad Antanas Bendorius išveš iš geto ir perduos savo giminėms į kaimą jos dukrą Rivą. Planą Antanas Bendorius įgyvendino: mergaitė iš pradžių buvo atvesta į Bendorių namus, iš ten 1943 metais išvežta į ūkį Giraitėlių kaime, netoli Lazdijų.

Ūkyje gyveno Antano Bendoriaus tėvai Jonas ir Rožė Bendaravičiai ir jų dukra Marė Goberienė (Bendaravičiūtė) su vyru Petru Goberiu. Rivą globojo visi šeimos nariai, taip pat ir Goberių vaikai, ypač dukra Ina.

Iš Inos Stankevičienės (Goberytės) laiško Jurai Vizbar (Bendoriūtei): „Mums ją atvežė 1943-iųjų vasarą. Jau buvo suvežtas šienas, mudvi tą naktį miegojome ant šieno. Iš pradžių ji su niekuo nenorėjo bendrauti. Ją atvežė Tavo tėtis Bendorius ir mums vaikams pasakė, kad ji rusiukė, motina išvežta į Vokietiją darbams, o tėvas žuvęs fronte. Jai daryta gerklytės operacija, todėl kurį laiką negalės kalbėti, jai reikės kuo daugiau būti grynam ore, tik žiūrėkit, neskriauskit, o mūsų tėvams pasakė tiesą. Man paliepė eiti į laukus perrišti karvių ir kartu pasiimti mergaitę, kurios vardas Lydutė. Jai tada buvo apie 9 ar 10 metų.“

Riva labai greitai susidraugavo su Ina ir pasisakė, kad jos vardas ne Lydutė, o Riva. Goberių vaikams buvo liepta saugoti šią paslaptį, neprasitarti kaimynams. Riva greitai išmoko kalbėti lietuviškai, tapo Goberių šeimos nare. Po karo Riva, Lydutės Lukauskaitės pavarde, pradėjo lankyti Papečių mokyklą. Deja, tikroji mergaitės motina neatsirado – likviduojant Kauno getą buvo išsiųsta į Štuthofą ir ten žuvo. Neatsirado ir Rivos sesė.

1946 metais paaiškėjo, kad gyva išliko Rivos motinos pusseserė Chaja Gilis. Ji paprašė atvežti mergaitę į Kauną. Riva atpažino tetą ir jos dukrą Gudelą, labai džiaugėsi ir Marė Goberienė perdavė išgelbėtą mergaitę Chajai Gilis, o ši išsivežė Rivą į Vokietiją ir pasirūpino, kad 1946-aisiais gruodžio 20 dieną laivu U.S.S. Marine Marlin Riva Bialik pasiektų Niujorke gyvenusį savo tėvą Josefą Bialiką.

Deja, Rivai nebuvo lemta ilgai pasidžiaugti laime: ji sunkiai susirgo ir 1948 metais lapkričio 30 dieną mirė William Backus ligoninėje Norviče, Kontektikute.

Rivos gelbėtojai Petras ir Marė Goberiai 1947 metais iš Amerikos gavo Rivos laišką, tačiau atsakyti nespėjo, nes juos su dukromis 1947 metais ištrėmė į Sibirą ir į Lietuvą jie grįžo tik po 12 metų. 1944 metais į Vakarus emigravo ir Antano ir Antaninos Bendorių šeima, apie jų išgelbėtos mergaitės Rivos likimą jie sužinojo iš Lietuvoje išsigelbėjusios Rivos giminaitės Chanos Rochman.

PETRAS BLIŪDŽIUS

ANTANINA BLIŪDŽIUVIENĖ

Iš dešinės: Petras Bliūdžius, Antanina Bliūdžiuvienė. Tarpučių k., Marijampolės r. Prieškarinė nuotrauka

Bliūdžių ir Mažylių giminės susitikimas Tarpučių kaime prieškariu

Petras Bliūdžius su žmona Antanina ir vaikais Tarpučių kaime, čia Lilijana Levintoff sulaukė nacių pasitraukimo iš Lietuvos

Lilijana Levintoff (Aldutė Urbanavičiūtė). 1944

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Prano Mažylio privačioje akušerijos ir ginekologijos klinikoje Putvinskio gatvėje, Kaune, P. Mažylio ir klinikos personalo pastangomis karo metais buvo išgelbėtas Kauno gete gimęs berniukas Grigorijus Teperis. Į žydų gelbėjimą įsitraukė ir Prano Mažylio žmona Antanina, dukra Liūda Mažylytė (vėliau Rasteikienė), Mažylių giminaičiai ir artimi draugai. Jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Prano ir Antaninos Mažylių namuose prieglobstį rado statybos rangovas inžinierius Isakas Judelevičius, vėliau Mažyliai į savo namus priėmė buvusio nuomininko dukrelę, 7-erių Lilijaną Levintoff. Antaninos Mažylienės dukterėčia, Kauno geto žydų gelbėtoja Petronėlė Lastienė gavo Lilijanai gimimo liudijimą Aldonos Urbanavičiūtės vardu. Iš geto atvesta mergaitė buvo labai nusilpusi ir nemokėjo lietuviškai – kalbėjo tik rusiškai ir žydiškai, o tai tuomet buvo itin pavojinga. Todėl Liūda mokė Aldutę lietuvių kalbos, o vėliau išvežė ją į Marijampolės rajoną, Tarpučių kaimą. Ten gyveno Prano Mažylio sesuo Antanina Bliūdžiuvienė su vyru gydytoju Petru Bliūdžiumi. Jie pakvietė Aldutę kurį laiką pas juos pabūti, sakė, kad mergaitė pagers šviežio pieno, pabus gamtoje, atsigaus. Bliūdžiai žinojo Aldutės kilmę, tačiau saugumo sumetimais savo vaikams Rimgaudui, Jonui Algirdui ir Gražinai apie tai nepasakojo. Pas Bliūdžius nuo vokiečių mobilizacijos slapstėsi ir Mažylių sūnus Jonas. Iš Rimgaudo Bliūdžiaus prisiminimų: „1943 metais birželį buvo atvežta mergaitė, pavadinta Aldonos vardu ir mums pristatyta kaip tolima giminaitė. Mums, vaikams, buvo pasakyta, kad jos tėvai yra mirę. Daugiausia su ja žaisdavau aš, nes mano brolis buvo mažesnis. Ji buvo panašaus ūgio kaip aš, prašydavo manęs užverti slieką, kai eidavome žvejoti. Buvo labai graži. Kadangi mūsų name vienu metu buvo įsikūręs vokiečių štabas, jie ją pasiimdavo pavežioti, o mes labai pykdavome. Mums buvo keista, kad ji supranta vokiškai. Ji sakydavo, kad jos tėvai šnekėdavę vokiškai, todėl ji viską suprantanti, bet kalbėti nemokanti.“ Išgelbėtą mergaitę iš Antaninos ir Petro Bliūdžių šeimos pasiėmė jos tėvas, kuriam pavyko pabėgti likviduojant Kauno getą ir pasislėpti pas Mažylius. Naciams pasitraukus, Petronėlė Lastienė padėjo Levintoffui su dukrele apsigyventi Kaune. Ji įleido juos į savo sesers gydytojos Aldonos Mikužienės, pasitraukusios į Vakarus, butą. Deja, Levintoffas greitai mirė nuo širdies ligos ir Lilijaną jos motinos seserys išsivežė į tuometį Leningradą, ten ji baigė mokslus, dirbo kurčnebylių mokykloje, vėliau ištekėjo, tapo Lilija Makarova, gyveno Rusijoje, Bratske.

Pranas ir Antanina Mažyliai 1993 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 2006-aisiais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Antanina ir Petras Bliūdžiai, pas kuriuos Lilijana Levintoff sulaukė karo Lietuvoje pabaigos.

VLADAS BOGUSLAUSKIS

ZOFIJA BOGUSLAUSKIENĖ

Zofija Boguslauskienė su anūku

Leibzonų šeima su gelbėtojais. Iš kairės: Efraimas Leibzonas, Ada Leibzonaitė, Mina Leibzonienė,

Zofija Boguslauskienė, Dovydas Leibzonas, Juozukas Simokaitis, Zosė Simokaitienė, Juozas Simokaitis. Kaunas, 1948

Prieškariu Kaune gyveno žydų Leibzonų šeima. Mina Leibzonienė buvo baigusi žydų gimnaziją Marijampolėje, studijavo Belgijoje, prieškariu Kauno amatų mokykloje dėstė užsienio kalbas ir namų ruošą. Jos vyras Efraimas Vienos universitete studijavo chemiją, dirbo inžinieriumi „Silvos“ fabrike. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Mina Leibzonienė, Efraimas Leibzonas, jų trylikos metų duktė Ada ir septynmetis Dovydas buvo įkalinti Kauno gete. Leibzonai gyveno viename bute su dar keturiomis šeimomis. Bute po grindimis vyrai įrengė slėptuvę, kurioje suaugę ir vaikai slėpėsi per naikinimo akcijas. Pasklidus žiniai apie 1943-iaisiais lapkričio 5 dieną Šiaulių gete įvykusią Vaikų akciją, Mina ir Efraimas Leibzonai pradėjo ieškoti žmonių, kurie sutiktų išgelbėti jų vaikus. Minos Leibzonienės pažįstama dailininkė Šleivytė susisiekė su toje pačioje mokykloje su Mina dirbusia mokytoja Zofija Simokaitiene ir ši, pasitarusi su vyru Juozu, sutiko priimti slapstyti Miną Leibzonienę irjos vaikus Adą ir Dovydą. Tačiau Kaune likti buvo pernelyg pavojinga, todėl po kurio laiko buvo nuspręsta Miną su sūnumi Dovydu išsiųsti pas Zofijos Simokaitienės tėvus Vladą ir Zofiją Boguslauskius į Žemalės vienkiemį Žemaitijoje. Sudėtingą ir kupiną pavojų kelią į tolimą Žemaitiją Minai Leibzonienei ir jos sūnui Dovydui padėjo įveikti Zofijos Simokaitienės brolis Antanas Boguslauskas.

Mažeikių apskrityje, Tirkšlių valsčiuje, Žemalės kaime, gyvenę ūkininkai Vladas ir Zofija Boguslauskiai brangino savo nederlingą ir akmenuotą žemę, daug dirbo ūkyje, užaugino ir išleido į mokslus penkis vaikus. Dori ir darbštūs ūkininkai negalėjo atsakyti savo vaikams ir priėmė žydę su vaiku, nors puikiai žinojo, kas už tai gresia. Iš šiuo metu Vilniuje gyvenančio Dovydo Leibzono prisiminimų: „Kaime motina dirbo ūkyje, siuvo drabužius, o man teko piemenauti. Viskas buvo ne taip paprasta. Aš juk nemokėjau kalbėti lietuviškai. Buvau uždarytas kambaryje kaip ligonis ir turėjau skubiai išmokti lietuviškai. Aš tai supratau ir dažnai net atsibudęs naktį klausdavau mamos, kaip lietuviškai vienas ar kitas daiktas. Pavyko, nors per tą laiką patyrėm daug pavojingų situacijų.“

Dovydo Leibzono seserį Adą Juozas Simokaitis išvežė į savo sesers Petronėlės Zasimauskienės ūkį Kauno rajone, Naujatriobių kaime. Stasio ir Petronėlės Zasimauskų šeimoje Ada gyveno kaip giminaitė, esą atvykusi prižiūrėti vaikų ir laimingai sulaukė karo pabaigos. Šeimos galva Efraimas Leibzonas pabėgo iš Kauno geto prieš pat likvidaciją, slapstėsi pas Simokaičius, kritiniu atveju jam padėjo Kauno Šv. Antano bažnyčios klebonas Juozapas Želvys. Boguslauskių, Simokaičių ir Zasimauskų dėka visi Leibzonų šeimos nariai išsigelbėjo, dauguma jų gelbėtojų yra pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją apdovanoti Vladas ir Zofija Boguslauskiai, kurių ūkyje nacių okupacijos metais gyveno ir karo pabaigos sulaukė Mina Leibzonienė su sūnumi Dovydu.

MATRIONA BURLAKOVA

AKSENTIJ BURLAKOV

FIODOR BURLAKOV

Fiodoras Burlakovas savo sodyboje Mylių kaime

Izraelis Gantovnikas su žmona Rachele prieš karą gyveno Stajėtiškyje (Švenčionių r.). Rugpjūčio viduryje Švenčionių apskrities policijos viršininkas valsčių policijos viršininkams išsiuntinėjo įsakymą dėl visų apskrities žydų suvarymo prie Švenčionėlių ir dėl žydų turto konfiskavimo. Vasaros pabaigoje gimė Izraelio ir Rachelės Gantovnikų dukra Rebeka, o 1941-ųjų rugsėjo 26 d. visiems Stajėtiškio žydams buvo liepta pasiimti trijų dienų maisto atsargas ir eiti Švenčionėlių link. Švenčionių krašto žydai buvo sušaudyti Švenčionėlių poligone 1941 m.spalio 7–8 d., bet keliolikai Stajėtiškio žydų, tarp kurių buvo ir Gantovnikų šeima, pavyko pabėgti ir išvengti mirties. Po ilgų klajonių, gyvenimo Baltarusijos getuose Gantovnikai grįžo į gimtąjį kraštą ir apsistojo Švenčionių gete. Pasklidus žiniai apie artėjantį Švenčionių geto likvidavimą, jiems vėl teko bėgti. 1942 m. rudenį naktį jie pasibeldė į Mylių kaime gyvenusių sentikių Burlakovų duris. Šeimininkai Aksentijus, Matriona ir jų suaugę vaikai Fiodoras ir Zinaida juos svetingai priėmė, pamaitino, o kai pailsėję ir apšilę Gantovnikai susiruošė eiti toliau, Burlakovai pasiūlė palikti mažąją Rebeką pas juos Myliuose, nes su mažu, dažnai verkiančiu vaiku bėgliams būtų rizikinga tęsti kelią, be to, artėjo šalčiai. Izraeliui ir Rachelei, kurie iki tol nė dienai nebuvo išsiskyrę su savo dukryte, buvo sunku apsispręsti, tačiau, pajutę Burlakovų geraširdiškumą, ryžosi palikti mažąją Rebeką pas juos. Užsirašę šeimininkų adresą ir vardus, jie išėjo. Dvejus metus Gantovnikai slapstėsi aplinkiniuose kaimuose ir miškuose, o 1944 m. liepą grįžo į Stajėtiškį. Iš 350 miestelio gyventojų žydų gyvi liko tik 7. Izraelis ir Rachelė nuvyko į Mylius ir rado Rebeką gyvą ir sveiką, laimingai sulaukusią karo pabaigos Aksentijaus, Matrionos bei jų suaugusių vaikų Fiodoro ir Zinaidos, padėjusių pagyvenusiems tėvams globoti mergaitę, Burlakovų šeimoje. Izraelis, Rachelė ir Rebeka emigravo į Izraelį. Ilgus metus jie neturėjo galimybės palaikyti ryšių su Rebekos gelbėtojais, bet kritus geležinei uždangai atvyko į Mylius padėkoti visai Burlakovų šeimai už Rebekos išgelbėjimą. Deja, Aksentijaus ir Matrionos jau nebebuvo tarp gyvųjų, Rebeka (Rivka Golan) susitiko tik su jų sūnumi Fiodoru – vienu iš savo gelbėtojų, vis dar gyvenusių tame pačiame name, kur Rebeka praleido dvejus savo gyvenimo metus pačiu pavojingiausiu žydams laikotarpiu.

POVILAS BUTKEVIČIUS

Povilas Butkevičius

Gydytoja Fruma Gurvičienė su dukra Eta (kairėje) ir dukterėčia Naomi (dešinėje)

Butkevičių šeima apie 1966 metus, Kaunas, Molėtų g. 14

Gydytoja Fruma Gurvičienė, kurios dukros – dvylikametė Eta ir šešiolikmetė Bela – bei penkiametė dukterėčia Naomi per Vaikų akciją 1944 metais kovo 27 ir 28 dienomis Kauno gete tik per stebuklą išliko gyvos, suskubo ieškoti žmonių, kurie sutiktų mergaites gelbėti. Pirmiausia Fruma kreipėsi į buvusius kolegas. Tik anaiptol ne kiekvienas išdrįso pažvelgti Frumai į akis, buvo užtrenktos ne vienos durys. Gydytoja Fruma Gurvičienė buvo apimta nevilties, vis dėlto stebuklas įvyko: padėti nedvejodama sutiko buvusi bendramokslė vaikų gydytoja Marija Butkevičienė, karo metais gyvenusi Žaliakalnyje, Molėtų gatvėje.

Iš gydytojos Frumos Gurvičienės prisiminimų: „Pasuku į Žaliakalnį pas gydytoją Mariją Butkevičienę, su kuria kadaise kartu mokėmės. Ji gyveno Molėtų g. Nr. 14. Namelis nedidelis, medinis. Greičiausiai ir čia nieko neišeis. Bet kas tai? Mane maloniai ir šiltai priėmė, pasodino, užjaučiamai išklausė ir, netikiu savo ausimis, sutiko priimti penkiametę mano sesers dukterį Naomi. Juk ji mūsų šeimoje buvo mažiausia, ir ją pirmiausia reikėjo gelbėti. Išgirdusi, kad sutiktų paimti vaiką, ir įsitikinusi, kad tai realu, aš ne tik neapsakomai apsidžiaugiau, bet ir išsigandau. Kokią teisę turiu užtraukti žmonėms tokį pavojų? Aš paaiškinu, kad mergaitė juodbruvė, nepanaši į jų šeimos narius ir taip toliau. Bet gydytoja Marija Butkevičienė, jos dukra Onutė ir sūnus Povilas mane guodžia ir žada, kad jei tik pasiseksią pristatyti pas juos mergaitę, jie pasistengsią ją paslėpti. Laiminga, pakilia nuotaika, pajutusi žmogišką gerumą ir kilnumą, aš išėjau iš jų mažo kuklaus namelio.“ Išaušus lemiamam rytui, mergaitė, su savo mėgstamiausiu žaislu meškiuku įkišta į maišą, iš viršaus palikus nedidelį plyšį, ir kartu su kitais maišais įdėta į vežimą, laimingai pravažiavo pro geto vartus. Vežime sėdėjo du geto darbininkai, kurie pakraudavo ir iškraudavo maišus. Paprastai vežimas stabtelėdavo įvairiose vietose. Jame sėdėjęs vokietis ne visada susigaudydavo maršrutuose. Kaip ir buvo sutarta, vežimas sustojo nurodytoje vietoje, prieangyje mergaitė buvo išimta iš maišo ir palikta Marijai Butkevičienei, jos dukrai Onai ir sūnui Povilui. Tik po kurio laiko Fruma Gurvičienė sužinojo, kad Naomi atvyko laimingai, tačiau Butkevičiams teko patirti daug neramių akimirkų: jų butas buvo pirmame aukšte, kiemas bendras, aplink daug kaimynų, tarp kurių buvo ir prijaučiančių naciams, ir tiesiog smalsuolių.

Abi gydytojos Frumos Gurvičienės dukras išgelbėjo kiti jos kolegos: Etą – gydytoja Matilda Zubrienė su sutuoktiniu Antanu, o Belą – akių gydytoja Ona Landsbergienė. Naomi tėvai neišliko gyvi, ją po karo įdukrino Fruma Gurvičienė ir 1959 metais jos repatrijavo į Izraelį. Marija Butkevičienė ir jos dukra Ona Butkevičiūtė (vėliau Griniuvienė) 1998 metais pripažintos Pasaulio Tautų Teisuolėmis, jos apdovanotos ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas ir Marijos Butkevičienės sūnus Povilas Butkevičius, nacių okupacijos metais kartu su savo motina ir seserimi išgelbėjęs gydytojos Frumos Gurvičienės dukterėčią Naomi.

ZIGMAS EMARTAS

SABINA EMARTIENĖ

LIONĖ JANKAUSKIENĖ

Zigmas Emartas

Sabina Emartienė

Broliai Abelis ir Josifas Vainšteinai

Keliems Simno žydams pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Pavyko ir Abeliui (vėliau Aba Gefenas) su jaunesniuoju broliu Josifu. Vaikinukus Simno gyventojai vadino Maksiukais. Vainšteinams gelbėtis padėjo Juknelevičių, Kazakevičių, Emartų, Krasnickų, Onos Matulevičienės, Šiupienių, Berčiūnų, Beinaravičių šeimos.

1945 metais su lenkų repatriantais Abelis Vainšteinas (Aba Gefenas) su broliu Josifu išvyko iš Lietuvos. Aba Gefenas savo knygose Defying the Holocaust: A Diplomat‘s Report ir Israel at a Crossroads taip pat mini jiems padėjusius išlikti Simno rajono gyventojus, tarp jų ir Zigmą su Sabina Emartus. Iš Abos Gefeno prisiminimų: „Kai išėjau iš Kazakevičių, nusprendžiau eiti pas Zigmą Emartą, gyvenusį Simne. Turėjau lazdą su rankena ir vinimi kitam gale, kad būtų lengviau eiti per užšalusį ežerą. Bet vis tiek buvo sunku eiti prieš vėją, slidu, teko eiti naktį pro katalikų kapines, buvo labai baisu. Emartas man davė naują šautuvą ir penkis šovinius. Pasakė, kad ginklas geras, šaudo taikliai, kulkos skrodžia geležį. Taip pat davė tris maldų knygas: Roš ha Šhana maldų, Jom Kipur maldų ir kasdienių maldų. Tos knygos priklausė Becaleliui Talkunskiui: grįžęs jis jas būtų pasiėmęs. Taip pat Emartas davė man agitacinį lapelį, kurį tarp vokiečių platino rusai. Lapelyje buvo rašoma, kad Raudonoji armija prie Stalingrado sutriuškino nacistinės Vokietijos kariuomenę, kuri buvo apgulusi miestą nuo 1942 metų lapkričio 23 iki 1943 metų vasario 2 dienos.“

Pas Zigmą ir Sabiną Emartus Abelis Vainšeinas (Aba Gefenas) buvo sugrįžęs ir 1943-iųjų pavasarį. Emartai padėdavo broliams Vainšteinams maistu, įspėdavo apie vietinės policijos planuojamas brolių Vainšteinų paieškas, nepasidavė policininkų įkalbinėjimams, kai šie siūlė Zigmui atlygį, kad tik jis padėtų sugauti Abelį Vainšteiną. Per šią ceremoniją apdovanoti Zigmas ir Sabina Emartai bei jų dukra Lionė Jankauskienė (Emartaitė), rizikavę gyvybe slapstant Abelį ir Josifą Vainšteinus.

RITA GINIOTENĖ

ALVINA MUCININKIENĖ

LIVIJA PRAZAUSKIENĖ

Albertas Mucininkas prie savo namo, kuriame slėpė Edvardo Kaco šeimą Mažeikių r., Buknaičių k,. 1968 m.

Alvina Mucininkienė (sėdi viduryje) Livija Mucininkaitė (Prazauskienė, Rita Mucininkaitė (Giniotienė)

Albertas ir Alvina Mucininkai su dukromis Livija, gimusia 1931 metais, ir Rita, gimusia 1933-iaisiais, karo metais savo sodyboje, Buknaičių kaime, slapstė nuo nacių iš Liepojos pabėgusius Edvardą Kacą ir jo žmoną.

Albertas Mucininkas buvo 1919–1920 metų Lietuvos Nepriklausomybės Kovų savanoris, doras ir sąžiningas žmogus. 1929 metais jis apsigyveno Buknaičių kaime, sukūrė šeimą. Albertas ir Alvina Mucininkai buvo latvių tautybės, abu išpažino liuteronų tikėjimą. Tais laikais Lietuvoje gyveno nemažai latvių šeimų, ypač Latvijos pasienyje, kur ir buvo Buknaičių kaimas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 metais krašto laikraštyje „Gimtinė“ Mucininkų žygdarbį aprašė Buknaičių aštuonmetėje mokykloje, vėliau Mažeikių 2-ojoje vidurinėje mokykloje dirbęs mokytojas Antanas Poška, šio krašto istorijos tyrinėtojas, kraštotyrininkas, karo metais gyvenęs Buknaičiuose, Mucininkų kaimynystėje. Iš A. Poškos prisiminimų: „Vokiečių okupacijos metais Albertas Mucininkas, rizikuodamas šeimos likimu, gelbėjo iš Latvijos Liepojos miesto pasitraukusią Edvardo Kaco šeimą (vyrą ir žmoną). Per visą nacių okupaciją (1941–1944) Edvardas Kacas su žmona nelegaliai gyveno Mažeikių r., Buknaičių k., ūkininko Alberto Mucininko sodyboje. Jie slėpėsi tvarte, pirtyje ir gyvenamojo namo palėpėje įrengtose slėptuvėse. Slapstytis buvo labai sunku, nes sodyba buvo atvirame lauke, toliau nuo miškų, supama kaimynų. Nuolat grėsė pavojus, reikėjo ypatingos konspiracijos, tačiau protarpiais kaimynams vis tiek kildavo įtarimų.“ Iš Mucininkų dukters Livijos Prazauskienės prisiminimų: „Kartkartėmis, kilus įtarimų, tėvelis ir mes su seserimi Rita naktį išveždavome kelioms dienoms Kacus arba į tėvelio tėviškę Lūšės kaime, arba į Latviją. Dalydavomės su įnamiais paskutiniu duonos kąsniu, tuo rūpinosi tėvelis, dažnai tą duonos kąsnį atitraukdamas nuo mūsų. Kuriam laikui išvežus, paskui reikėdavo Kacų šeimą vėl parsivežti. Norėjome, kad jie jaustųsi gerai, lengviau ištvertų tą psichinę įtampą. Kai kaimynų vaikai pastebėdavo svetimus žmones, mums tekdavo meluoti arba apsimesti kvailelėmis, arba kurti legendas. Nes vienas neatsargus žingsnis arba prasitartas žodis galėjo pražudyti abi šeimas.“ Kai Alvina Mucininkienė negalėdavo pagaminti maisto, tai darydavo mergaitės. Taip globojami visų šeimos narių Kacai sulaukė karo Lietuvoje pabaigos ir emigravo į Belgiją.

Albertas Mucininkas 1993 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją apdovanotos Alberto Mucininko žmona Alvina Mucininkienė bei Mucininkų dukros – Livija Prazauskienė ir Rita Giniotienė, karo metais išgelbėjusios Edvardą Kacą ir jo žmoną.

BRONISLAVA BIRUTĖ JEREMINIENĖ

Straupių šeima: sėdi Bronislava ir Juozas, stovi iš kairės - Jadvyga, Juozas, Birutė,. Telšiai, apie 1957 m.

Juozas ir Bronislova Straupiai. Telšiai, 1964 m.

Miriam ir Mauša Blatai su dukrele Liba. Telšiai, 1940 m.

Juozas ir Bronislava Straupiai su trimis savo vaikais gyveno Šarnelės kaime, Plungės rajone. Įsiveržus naciams, Juozas Straupis ryžosi gelbėti mirčiai pasmerktus žydus. Pirmiausia jis iš Alsėdžių į Šarnelę pas Juozą ir Adolfiną Kerpauskus atvežė 12-os asmenų Faktorių šeimą, po kurio laiko iš Telšių geto ten pat buvo atvežti dar keli žmonės. Vėliau Juozas Straupis iš Telšių geto į savo namus parsivežė telšiškius gydytojus Miriam ir Maušą Blatus su dukrele Liba, Miriam motiną Chają Todesienę, Taubę Jankelevičiūtę ir Malką Kaplanaitę. Likvidavus Telšių getą, paskutinį Juozas Straupis parsivežė gydytoją Dovydą Kaplaną.

Vyresnioji Straupių dukra Birutė buvo šeimos akys ir ausys – viską matydavo ir girdėdavo, jei pasirodydavo, kad šeimos „didžiajai paslapčiai“ gresia pavojus, tuoj įspėdavo tėvus ar senelę. Kartą pro langą pamačiusi, kad atvažiavo du vežimai ir iš jų iššokę žmonės pradėjo bėgti link jų namo, Birutei įspėjus, jos tėvas Juozas Straupis suspėjo pasislėpti netoliese buvusiame rugių lauke.

Bronislava Birutė Jereminienė (Straupytė) prisimena, kaip 1942-ųjų vasarą į sodybą įsiveržę rudamarškiniai, grasindami visus sušaudyti ir sudeginti sodybą, liepė tuojau pat parodyti, kur Straupiai slepia žydus, naršė po visą sodybą, durtuvais badė daržinėje sukrautą šieną, išlandžiojo tvartus, klėtį, pašiūres. Eidama iš paskos iš išgąsčio ir baimės linkstančiomis kojomis, Birutėkartojo: Gerasis Dievulėli, padėk, kad nerastų, pasigailėk mūsų... ir tikėjosi, kad rudamarškiniai neras vištidės, kurioje po laktomis buvo žydų bunkeris ir sulaikę kvėpavimą tūnojo šeši žmonės. Laimei, bėgdamas į rugius slėptis, Juozas Straupis spėjo užbėgti į vištidę, perspėti apie kratą ir gresiantį pavojų, uždarė bunkerio dangtį, apmėtė išmatomis, todėl vokiečiai jo ir nepastebėjo. Bronislava Straupienė šito nežinojo ir eidama į vištidę manė, kad čia jau kelio galas. Mintyse atsisveikino su visais, bet neišsidavė, nesusvyravo. Pamačiusi, kad bunkeris užmaskuotas, ramiau atsiduso. Nemalonus kvapas ir prie blizgančių chrominių aulinių batų limpančios išmatos nervino vokiečius, jie raukėsi, spjaudėsi ir neilgai ten „svečiavosi“. Išėję laukan ilgai trynė batus į žolę ir keikėsi. Iš Birutės Jereminienės prisiminimų:

„Iš vištidės paskutiniai išėjo gestapininkas ir mama. Pamatę mane, sėdinčią ant akmens, priėjo, ištraukė iš kišenės šokolado gabalėlį ir pasakė: Matau, esi protinga mergaitė, pasakyk, kur slepiasi žydai, ir aš tau duosiu daug daug šokolado. Išsigandau. Žiūrėdama į jo tamsiai rudas, beveik juodas, žaižaruojančias pykčiu akis, pasakiau, kad pas mus jokių žydų nėra: yra piemuo, vaikis, mergė, babūnė, brolis, sesuo, mama tėtis ir aš. Tų baisių akių niekad nepamiršiu. Jis pagriebė mane už pečių didžiulėmis gauruotomis rankomis, pakėlė nuo akmens ir pradėjo baisiai purtyti rėkdamas: Pasakyk, arba užmušiu kaip šunytį! Mama stovėjo suakmenėjusi, ašaros ritosi per jos skruostus, o akys tarytum maldavo: Birutėle, tik nepasakyk, būk tvirta... Aš nieko nežinau, pas mus nėra jokių žydų, – sulemenau vos girdimu balsu ir pravirkau. Vokiečiai pradėjo tarp savęs kažką garsiai kalbėti, prie mūsų priėjo vertėjas, truktelėjo už peties mane purčiusį gestapininką: Ko durnavoji, paleisk tą vaiką, matai vos begyva iš baimės, baik draskyti. Užteks, važiuojam, pats matai, kad nieko nėra, visur apieškojom.“

Juozas ir Bronislava Straupiai pripažinti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuoliais 1981 m., apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1999 metais. Per šią ceremoniją apdovanota Juozo ir Bronislavos Straupių dukra Bronislava Birutė Jereminienė, kurios pastabumas, nuovokumas ir drąsa ne kartą gelbėjo visus šeimos narius ir slepiamus žydus nuo pražūties.

JONAS JUKNELEVIČIUS

Jonas Juknelevičius, 1938 m.

Abelis Vainšteinas (vėliau Aba Gefenas)

Josifas Vainšteinas po karo

Besislapstantiesiems ir jų gelbėtojams nuolat grėsdavo pavojus: Juknelevičių namuose ne kartą buvo daromos kratos, Abeliui ir Josifui dažnai tekdavo keisti slapstymosi vietas, visiems šeimos nariams nuolat reikėdavo stebėti aplinką, laiku įspėti Maksiukus. Prie Abelio ir Josifo gelbėjimo prisidėjo ir kartu su tėvais Adomu ir Elena gyvenęs ir ūkininkavęs Jonas Juknelevičius, kurį Aba Gefenas ne kartą pamini ir savo dienoraštyje „Hope in the darkness. The Aba Gefen Holocaust diaries“ (Holocaust Library, New York, 1989).

Iš Abos Gefeno 2012 metų laiško Jono Juknelevičiaus sūnui Romualdui: „Juknelevičiai ir Kazakevičiai buvo labai geri žmonės, ir aš lankiausi pas juos daugelį kartų, kai slapsčiausi nuo nacių. Aš apsistodavau pas juos tik vienai arba kelioms dienoms, bet mano jaunesnysis brolis Josifas būdavo pas juos po savaitę arba dvi.“

Abeliui ir Josifui Vainšteinams pavyko išvengti tragiško daugumos Simno žydų likimo. 2012 metais Kolonistų kaimo ūkininkų Juknelevičių ir Kazakevičių šeimos apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotasAdomo ir Elenos Juknelevičių sūnus Jonas Juknelevičius, kartu su šeimos nariais rizikavęs gyvybe, gelbėjant Abelį ir Josifą Vainšteinus.

KONSTANTINAS KANIAVA

STASĖ KANIAVIENĖ

Konstantinas Kaniava

1941 m. birželio 24 d. – trečiąją karo dieną – baltaraiščiai Alsėdžių ir aplinkinių kaimų žydus suvarė į laikiną stovyklą. Liepą Alsėdžių getas buvo likviduotas – visi žydai sušaudyti, laikinai buvo palikta tik kailiadirbio Faktoriaus šeima, kol baigs išdirbti iš aplinkinių kaimų valstiečių suvežtus kailius. 1941-ųjų rugpjūtį Juozas Straupis suorganizavo Faktorių šeimos išvežimą: Josefą Berą su žmona Chaja Gita, jų sūnų Izraelį su žmona Feiga ir vaikais Guteliu ir Abraomu, kitą sūnų Mejerį su žmona Chase ir dukterimi Hanele, taip pat dukteris Feigą Fiškinienę, jos vyrą Jochelį Fiškiną ir Adiną Faktoraitę Juozas Straupis, iš anksto sutaręs, atgabeno dvikinkiu vežimu ir dviem dviračiais į Šarnelės kaimą pas savo pažįstamus ūkininkus Juozą ir Adolfiną Kerpauskus. Šie visus apgyvendino nedideliame kambarėlyje antrame namo aukšte. Iš pradžių gyveno dvylika, vėliau šešiolika žmonių: prie Faktorių šeimos prisidėjo Josifo Faktoriaus sesuo Chana Ritovienė su dukra Sara Ritovaite ir berniuku Hariu Fraku iš Telšių geto. Išmaitinti šitokį būrį žmonių vienai šeimai buvo neįvykdoma užduotis, todėl į gelbėjimą įsitraukė ir kiti Alsėdžių apylinkių valstiečiai. Vieni iš jų buvo Konstantinas Kaniava su žmona Stase. Karo metais Kãniavos gyveno Jurgaičių kaime už keturių kilometrų nuo Alsėdžių. „Nors šeima gyveno neturtingai, Konstantinas Kaniava kiek išgalėdamas veždavo gausiai Faktorių šeimai maisto produktų, o kai savi ištekliai išsekdavo, rinkdavo slepiamiesiems produktus pas patikimus žmones“, – 1944 metų gruodžio 27 dienos laiške liudija dėkingas Josefo Faktoriaus sūnus Izraelis Faktorius. Konstantino Kaniavos pagalbą žydams patvirtina ir archyviniai dokumentai – Pirmojo Pabaltijo fronto Vidaus reikalų liaudies komisariato užnugario apsaugos kariuomenės viršininko pareigas ėjusio papulkininkio Romanovo 1944 metų spalio 18 dienos pranešimas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui (LYA, f. V-141, ap. 3, b. 1, l. 281–282) apie nacių okupacijos metais žydus gelbėjusius Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus gyventojus: „8. Konstantinas Kaniava, 35 metų, lietuvis, valstietis, gyveno Alsėdžių valsčiaus Jurgaičių km. Jis ir jo šeima rėmė slapstomus žydus maistu.“

EMILIJA KORZIENĖ

Antrojo pasaulinio karo metais Alsėdžiuose gyvenusi mokytoja Emilija Korzienė padėjo gelbėti žydus savo seseriai Bronei Straupienei ir jos vyrui Juozui Straupiui, gyvenusiems Šarnelės kaime, Alsėdžių valsčiuje. 1941 metų birželio 25 dieną Emilijos Korzienės vyras Boleslovas Korza su kitais 75-iais Telšių kalėjimo kaliniais buvo žiauriai nukankintas NKGB Rainių miškelyje. Nugalėjusi netekties skausmą Emilija Korzienė ryžosi gelbėti nacių režimo mirčiai pasmerktus nekaltus žmones ir tapo aktyvia žydų gelbėtojo Juozo Straupio pagalbininke.

Juozas Straupis buvo šio regiono žydų gelbėjimo iniciatorius ir su kaimynais Juozu ir Adolfina Kerpauskais, padedant ir kitiems Šarnelės ir aplinkinių kaimų valstiečiams, išgelbėjo 25 žydus. Emilija Korzienė pranešdavo Straupiams apie planuojamus policijos reidus ir kratas, apie kuriuos sužinodavo iš Alsėdžių policijos nuovadoje dirbusio pažįstamo. Pas Emiliją Korzienę buvo apgyvendinta Straupių slapstyta Taubė Jankelevičiūtė (vėliau Kaplanienė). Susirgus kuriam nors iš slapstomų žydų, gydytojams Maušai Blatui arba Dovydui Kaplanui paprašius, Emilija Korzienė per savo draugę gydytoją Antoškienę gaudavo ir nupirkdavo reikiamų vaistų. Emilijos Korzienės pagalbą žydams patvirtina ir archyviniai dokumentai – Pirmojo Pabaltijo fronto Vidaus reikalų liaudies komisariato užnugario apsaugos kariuomenės viršininko pareigas ėjusio papulkininkio Romanovo 1944 metų spalio 18 dienos pranešimas LSSR vidaus reikalų liaudies komisarui (LYA, f. V-141, ap. 3, b. 1, l. 281–282) apie žydus gelbėjusius Telšių apskrities Alsėdžių valsčiaus gyventojus. Didelė dalis šiame dokumente minimų asmenų yra vienaip ar kitaip pagerbti – pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais ir apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Visi šiame dokumente minimi pavieniai asmenys ar šeimos karo metais gelbėdami žydus mirtinai rizikavo savo ir šeimos narių gyvybe. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota Emilija Korzienė, kurios pagalba buvo itin reikšminga gelbėjant jos giminaičių Juozo ir Bronislavos Straupių slapstomus žydus.

JONAS KRASNICKAS

MARĖ KRASNICKIENĖ

Alytaus rajone, Simne, prieš karą gyveno Mejeris Vainšteinas su žmona Ruhama ir keturiais sūnumis Jehuda, Josifu, Benjaminu ir Abeliu. 1941-ųjų birželio 22 dieną į Simną įsiveržė vokiečiai – prasidėjo žydų genocidas. 1941-ųjų rugpjūčio 22 dieną naciai su vietiniais pagalbininkais atrinko apie 100 jaunesnių, fiziškai stiprių Simno žydų ir išvežė į Alytų. Į šią grupę pateko ir Mejeris Vainšteinas su sūnumi Benjaminu. Juos sušaudė miške netoli Alytaus kalėjimo. Simne liko tik seni žydai ir moterys su vaikais. Rugsėjo 10 dieną likusiems žydams buvo įsakyta susirinkti į barakus, kuriuos buvo pasistatę rusų kareiviai. Suimtieji manė, kad iš ten juos veš į kitą miestą darbų, tačiau visus nuvarė į Pošnelės mišką ir sušaudė – 68 pagyvenusius vyrus, 197 moteris ir 149 vaikus. Tarp jų ir Abelio ir Josifo Vainšteinų motiną Ruhamą su broliuku Jehuda.
Keliems Simno žydams pavyko pasislėpti ir išvengti mirties. Pavyko ir Abeliui (vėliau Aba Gefenas) su jaunesniuoju broliu Josifu. Vaikinukus Simno gyventojai vadino Maksiukais. Vainšteinams gelbėtis padėjo Juknelevičių, Kazakevičių, Emartų, Krasnickų, Onos Matulevičienės, Šiupienių, Berčiūnų, Beinaravičių šeimos. Dauguma Abelio ir Josifo Vainšteinų gelbėtojų yra apdovanoti.

Šiais metais Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti pristatomos Zigmo ir Sabinos Emartų bei Jono ir Marės Krasnickų šeimos, taip pat Adomo ir Elenos Juknelevičių sūnus Jonas, karo metais gelbėję Simno žydus Abelį ir Josifą Vainšteinus.

Jonas ir Marė (Marijona) Krasnickai gyveno Kolonistų kaime, Alytaus rajone. Iš Albino Krasnicko prisiminimų: „Aš gyvenu toje pačioje sodyboje, kur slapstėsi du broliai, juos visi vadino Maksiukais. Aš juos labai gerai prisimenu. Vieną gražų rytą valgėme pusryčius. Tik staiga pamatėme kieme vokietį. Labai persigandome ir puolėme slėpti jaunesnįjį broliuką į užkrosnį. Tėvukas greitai uždengė jį suplyšusiais kailiniais, o vokietis viską apžiūrėjęs išvažiavo iš mūsų sodybos. Iš išgąsčio visi buvome apmirę, o Josifas net pajuodęs, dar kokią savaitę vaikščiojo kaip nesavas. Vyresniojo Maksiuko tuomet nebuvo. Jis ateidavo aplankyti brolio, pabūdavo ir vėl išeidavo. Vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Retkarčiais pernakvoja ir vėl išeina pas kitus žmones, bet nežinojome, pas ką jie daugiau slapstėsi, nes tėvukai mums nesakydavo, buvome dar per jauni.“

Jonas ir Marė (Marijona) Krasnickai 2018 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais

MARIA KRUMINIS- ŁOZOWSKA

ANTONI KRUMINIS-ŁOZOWSKI

Maria Kruminis-Lozowska ir Antoni Kruminis-Lozowski su išgelbėta mergaite Rachele Fridmanaite (vėliau Varjes) Jašiūnuose, 1942

Antoni ir Marijos Krumini-Lozowski anūkas Marek Kruminis-Lozowski su Rachele Varjes (Fridmanaite)

priima savo senelių Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimą. Jad Vašem, 2012

Rachelė Fridmanaitė gimė 1938 metų vasarį Kaune. Prasidėjus karui 1941 metų vasarą buvo nužudytas jos tėvas, vieno iš Kaune jidiš kalba leistų laikraščių redaktorius Zalmanas Fridmanas, o Rachelė su motina Chaja Estera ir septyneriais metais vyresniu broliu Abramu pateko į Kauno getą. Chaja Estera su vaikais 1942 metų pradžioje pabėgo iš geto ir pradėjo slapstytis. Po kelių mėnesių motina nežinomomis aplinkybėmis žuvo ir vaikai liko vieni. Vasaros pradžioje jie atsidūrė netoli Vilniaus – Jašiūnuose. Čia vaikų keliai išsiskyrė. Verkiančią keturmetę Rachelę, klaidžiojančią po Jašiūnų geležinkelio stotį, pastebėjo stoties viršininkas Anton Krumynis-Lozovskij (Antoni Kruminis-Łozowski). Supratęs, kad mergaitė – žydė, nusprendė ją priglausti. „Ar nori eiti su manimi?“ – paklausė Rachelės ir, šiai sutikus, parsivedė ją namo. Antonis ir Marija (Marja) Kruminiai-Lozovskiai ir jų suaugę vaikai Kazimieras, Jozefas, Helena ir Aleksandras apgaubė Rachelę šiluma ir dėmesiu. Mergaitę Kruminiai-Lozovskiai įregistravo kaip nesantuokinę vyresniojo sūnaus Jozefo dukrą ir pavadino ją Hana Čechovič. Rachelė Antonį ir Mariją vadino tėčiu ir mama. Kruminiai-Lozovskiai Rachelę akylai saugojo, neleisdavo žaisti su svetimais vaikais, vienai išeiti iš kiemo. Šioje šeimoje Rachelė sulaukė karo pabaigos. Po karo ją susirado keturiolikmetis brolis Abramas. Ir nors Antonis pamažu ir atsargiai pratino Rachelę prie minties, kad ji žydė, o Abramas – jos brolis, vaikui tai buvo didelis sukrėtimas, nes ji nebeprisiminė savo praeities ir tikrosios šeimos. Rachelė pas Kruminius-Lozovskius gyveno iki 1950 metų, paskui ją įsidukrino giminaičiai – močiutės brolio šeima. 1959 metais Rachelė ištekėjo. Gyvendama Lietuvoje, Rachelė Fridmanaitė (Varejes) palaikė glaudžius ryšius su savo gelbėtojais. 1972 metais, Rachelei išvykus į Izraelį, o Antonio ir Marijos sūnums – į Lenkiją, ryšys tarp šeimų nutrūko iki 2011 metų. Tačiau Rachelė nepamiršo savo gelbėtojų. Antonis ir Marija Kruminiai-Lozovskiai iki pat gyvenimo pabaigos gyveno Jašiūnuose, Šalčininkų rajone. Rachelės Fridmanaitės-Varejes prašymu 2005 metais Antonis ir Marija Kruminiai-Lozovskiai po mirties pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais.

JONAS LABANAUSKAS

MARCELĖ LABANAUSKIENĖ

Jonas ir Marcelė Labanauskai, karo metais gyvenę Dubinių kaime, Luokės valsčiuje, priglaudė jauną žydaitę Sarą, kurią saugojo iki 1944-ųjų rudens.

Kaip prisimena tų įvykių dalyvė, jauniausia Labanauskų dukra Teodora, su mažyčiu ryšulėliu rankose Sara jų namuose atsirado 1943-iųjų vasarą. Tą dieną, kai Sara atėjo pas Labanauskus, pas juos dėl pyliavų buvo atvykę valdžios atstovai. Laimė, mergina iš karto užėjo į kambarį, kuriame buvo Marcelė Labanauskienė. Ji greitai nuvedė merginą į tvartelį, o savo vyrui ir vyresniesiems vaikams apie slepiamą žydaitę papasakojo tik po kelių dienų. Mažesniesiems vaikams buvo pasakyta, kad mergina yra vardu Stasė. Jonas ir Marcelė Labanauskai iš viso turėjo šešis vaikus: tris dukras – Jadvygą, Uršulę ir Teodorą ir tris sūnus – Aloyzą, Kazį ir Joną. Jonas ir Jadvyga dirbo ūkyje, Kazys tuomet jau buvo Žemės ūkio akademijos studentas, sesuo Uršulė baigė Telšių amatų mokyklą ir įgijo siuvėjos specialybę, mažieji ganė karves, žąsis. Visi Labanauskų vaikai kuo galėdami prisidėjo prie ūkio darbų. Nors Sara buvo saugoma, kad niekas nepamatytų, tačiau saugumo sumetimais kuriam laikui Labanauskų sūnus Kazys buvo išvežęs ją pas patikimus kaimynus – Šiukštienę ir Padvalskius.

Po karo įsigalėjus sovietinei santvarkai, stambių ūkininkų Jono ir Marcelės Labanauskų šeimą ištiko daugelio lietuvių likimas – Jonas, Marcelė ir jų sūnus Aloyzas 1948 metais buvo ištremti į Sibirą, du Labanauskų sūnūs Jonas ir Kazys ir dukra Uršulė pasitraukė į Vakarus, Jadvyga Dapšienė (Labanauskaitė) jau buvo ištekėjusi ir su mažąja Teodora liko Lietuvoje. Lietuvių pabėgėlių stovykloje Vysbadene Jono ir Marcelės Labanauskų vaikus susirado jų išgelbėta Sara, kuri po karo ištekėjo ir tapo Abramovič ir su vyru per Lenkiją pasitraukė iš pradžių į Vokietiją, vėliau – į JAV. Sara Abramovič labai šiltai atsiliepė apie gyvybę jai išgelbėjusius Marcelę ir Joną Labanauskus ir kurį laiką susirašinėjo su JAV gyvenusia Labanauskų dukra Uršule Ilgūnas. Marcelė ir Jonas Labanauskai iš tremties grįžo 1958 metais ir iki savo gyvenimo pabaigos gyveno Utenoje pas dukrą Teodorą Sukarevičienę.

JADVYGA STANEVIČIENĖ

ZIGMAS STANEVIČIUS

Liba Bernšteinaitė (Leonarda Stanevičiūtė, Lionė)

Ukmergė, 1954

Liba Bernšteinaitė (Lionė Stanevičiūtė-Tarasiuk) su savo vaikais ir Jadvyga Stanevičiene

Kauno apskrities, Jonavos valsčiaus, Karčių kaime gyveno žydų Bernšteinų šeima. 1938 metų gegužės 1 dieną jiems gimė dukra, kurią Bernšteinai pavadino Liba. Lietuvoje prasidėjus karui, Bernšteinus ištiko visų tuometės Lietuvos žydų likimas – jie tapo medžiojami nacių, kad būtų sunaikinti. Vieną žvarbią 1941-ųjų rudens naktį Bernšteinai atklampojo į pažįstamų Jadvygos ir Zigmo Stanevičių namus – ėjo keturiese: du vyrai ir Bernšteinienė su dukrele ant rankų. Stanevičiai su keturiais vaikais – Henriku, Napoleonu, Regina ir Irena – anuomet gyveno Panoterių apylinkės Kaušankos kaime. Bėgliai paprašė priimti apšilti. Stanevičiai įsileido juos į pirkią. Besišnekučiuojant Bernšteinienė įsidrąsino ir paprašė: „Noriu tau ją [Libą] palikti, Stanevičien. Patys gerai nežinome, kur nakvosime. Po kelių dienų atbėgsiu pasiimti.“ Jadvygai Stanevičienei neleido širdis išvaryti į šaltį pusnuogio vaiko. Taip trejų metų Liba Bernšteinaitė liko pamiškės trobelėje pas Stanevičius. O Libos tėvai netrukus buvo sušaudyti Pivonijos šile. Stanevičiai Libą vadino Lione (Liongina, Leonora), mergaitė augo, kėlė ir gulė su Zigmo ir Jadvygos vaikais. Kai apylinkėse pasidarydavo itin neramu, Stanevičienė Libą Lionę išvesdavo naktimis miegoti į pirtį arba ant tvarto. Po karo, 1950 metais, Zigmas Stanevičius užregistravo Bernšteinaitę savo pavarde, ir ji tapo Liongina Stanevičiūte. Stanevičių augintinė baigė mokyklą, vėliau įgijo virėjos specialybę. Ištekėjusi Lionė Stanevičiūtė tapo Tarasiuk ir su vyru išvyko gyventi į Ukrainą. Stanevičiai žuvusių Bernšteinų dukrai visą gyvenimą atstojo tėvus, kitaip ji jų nė nevadino.

* * *

Žydų gelbėtojai nepaisė barbariškų nacių įsakymų ir ekstremaliomis aplinkybėmis didžiausios grėsmės gyvybei akivaizdoje stojo į tiesos, žmogaus gyvybės ir orumo gynybos poziciją. Persekiojamų ir negailestingai žudomų žmonių ryžtas išlikti ir jų gelbėtojų pasiaukojimas jaudina mus ir dabar.

Išgelbėtas Lietuvos žydų vaikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Icchokas Meras žydų gelbėtojams skyrė šiuos žodžius:

Tie, kurie vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus, atliko iškiliausią tautinę pareigą.

Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną ir žmogaus gyvybės vertę. Jie sąmoningai ar nesąmoningai priešinosi naikinančiai nacių jėgai ir jos įrankiui – tiems, kurie žudė.

Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu.

Daugumos žydų gelbėtojų jau nebėra tarp mūsų, tačiau jų kilnius darbus prisimena išgelbėti žmonės, jų vaikai ir anūkai.

Džiaugiamės šiandien galėdami garbingo Lietuvos Valstybės apdovanojimo proga pasveikinti šių dienų sulaukusias Mariją Bukauskienę, Ritą Giniotienę, Lionę Jankauskienę, Bronislavą Birutę Jereminienę ir visų apdovanotų žydų gelbėtojų artimuosius, priėmusius apdovanojimus savo tėvų, senelių ar prosenelių vardu.

Tekstą leidiniui rengė:

Danutė Selčinskaja

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus

Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja

Vilnius, 2019

↑

←

Naujienlaiškis

APDOVANOJIMO CEREMONIJOS BUKLETAS "GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS"

Naujienlaiškis

Paieška

Naujienlaiškis

APDOVANOJIMO CEREMONIJOS BUKLETAS "GYVENIMĄ DOVANOJUSIOS ŠIRDYS"

Paieška

Naujienlaiškis