0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų Muziejus
Vilna Gaon State Jewish Museum

0

2018 09 21 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremonija

 
Publikuota: 2018-11-16

Žydų gelbėtojai – didžioji žmogiškumo pamoka

 
 
LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė su Filomena Lipinskiene ir jos šeima
 
 
Penktadienis, rugsėjo 21 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos piliečius, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus.
 
Šiemet Lietuvoje minimos 77-osios Holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną sueina lygiai 75 metai, kaip buvo sunaikintas Vilniaus getas. Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 39 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.
 
Pasak šalies vadovės, kas kartą, kai pagerbiame Holokausto aukų atminimą, prisimename ir jų gelbėtojus – didžiąją žmogiškumo, pasiaukojimo ir drąsos pamoką. Šios ceremonijos dalyviai yra gyvas ryšys tarp dabarties ir to meto, paženklinto žiaurumu ir ypatingu altruizmu.
 
Anot valstybės vadovės, šalis didžiuojasi kiekvienu tautiečiu, kuris baisioje karo metų tragedijoje išdrįso blogiui priešintis širdies gerumu. Ir tai buvo ne žodžiai, o veiksmas – apsisprendimas atverti namų duris ir pasidalinti savo gyvenimu, galbūt ir likimu. Baigties niekas nežinojo ir vis tiek rizikavo. 
 
Prezidentė valstybės vardu padėkojo visiems gelbėtojams ir paragino visada saugoti atmintį apie Teisuolius ir branginti jų paliktą šviesą.
 

Prezidentės spaudos tarnyba

 

 

 

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikia
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimus žydų gelbėtojams:

 
 

Savo senelio Jono Čižinausko ir motinos  Birutės Alimovos apdovanojimus priima  
Ruslanbekas Alimovas ir Ronochon Leščinskienė
 
 
 

Prano Beinario ir Kotrynos Beinorienės apdovanojimus priėmė dvi anūkės ir proanūkiai
 
 
 

Elenos Budvytienės ir Antano Budvyčio apdovanojimus priėmė dukra Regina Agata Budvytytė su giminaičiais ir
po karo kartu buvusia tremtyje Julijana Zarchi (iš kairės antra)
 
 
 
Anelės Bukantienės ir Aleksandro Bukančio apdovanojimus priėmė
dukra
Nijolė Gudeliauskienė (kairėje)
 
 
 
 
Savo senelės Marijos Graževičienės ir motinos Vandos Lukšienės apdovanojimą priėmė Rimvydas Lukšys su šeima
 

 

Konstantino Jablonskio apdovanojimą priėmė anūkai  Augis Rimantas ir Dovilė Svetikienė
 
 
 

Prano ir Emilijos Kareivų apdovanojimą priėmė dukra Vanda Balandienė
 
 

Adelės Kilikevičienės apdovanojimą priėmė sūnūs Jonas ir Algimantas Juozas Kilikevičiai
 
 


Bronislavos Labul apdovanojimą priėmė dukros Vladislava Sadovskaja ir Marija Bogdiun
 
 
 
LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių Filomenai Lipinskienei
 
 
 

Silvestr Mikolajun ir Zuzanos Mikolajun apdovanojimus priėmė
anūkai  Liucyna Jevaltienė ir Genrikas Zdanovskij
 
 
 

Senelių Vinco Mikšos ir Marijonos Mikšienės ir tėvo Jaronimo Mitkaus apdovanojimus
priėmė dukros Zita Kapočienė, Regina Domkuvienė, Dalija Gavorkienė
 
 

Onos Narsutienės apdovanojimą priėmė  dukra Gražina Juozapavičienė ir
anūkas Rytis Juozapavičius su žmona
 
 
 

Antano Norkaus apdovanojimą priėmė anūkė  Lina Stonytė -Lapienė
 
 
 

Savo mamos Julijos Papreckienės ir senelių Antano Rusecko ir
Elzės Ruseckienės apdovanojimus priėmė  Zita Eglinskienė
 
 
 

Sofijos Prokopovič apdovanojimą priėmė  anūkė Olga Markevič
 
 
 

Romualdo Rakovskio apdovanojimą priėmė sūnus Jan Rakovski
 
 
 
 
Vinco Savicko ir Kastulės Savickienės  apdovanojimus priėmė 
dukra  Irena Kargelienė su šeima
 
 
 

Jelenos Sinkevič apdovanojimą priėmė  dukra Marija Dicevičienė
 
 
 

Uršulės Stankevičienės apdovanojimą priėmė sūnus  Jonas Stankevičius su anūkais
 
 
 
Savo senelių Marijos ir Josifo Voroneckių ir tėvo Viktoro Voroneckio  apdovanojimus
priėmė Danuta Volčok
 
 
 
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba
 
 


Jau šį sekmadienį, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną vėl žengsime Panerių pasmerktųjų taku. Visi, kurių netekome turi vardą - svarbus kiekvienas, kurio gyvybė buvo užgesinta masinių žydų žudynių metu. Praėjus 75 m. metams nuo Vilniaus geto sunaikinimo, tapusio Holokausto Lietuvoje simboliu, prieiname prie išvados, jog dabar lygiai taip pat svarbus kiekvienas, liudijantis Holokausto atmintį. Netgi demokratijos sąlygomis, pasirinkimas liudyti istorinį teisingumą reikalauja drąsos, išmintingumo, valios ir elementaraus žmogiško sąmoningumo. Galime tik numanyti, kokiu vertybiniu katalogu pasižymėjo asmenybės, radusios savyje ryžto vaduoti mirčiai pasmerktus žmones: žydų vyrus, moteris ir visiškai bėjėgius karo akivaizdoje žydų vaikus.
 
Mes, žydų tauta, Esame Šoa skausmo paženklinti ir įpareigoti: pamintume protėvių atminimą, jei atleistume tiems, kurie, sąmoningai tapo nacių politikos vykdytojais, kurie vis dar neretai pristatomi Lietuvos didvyriais. Tačiau Holokausto patirtimi paveldėjome ir pamatinį supratimą apie neįkainojamą gyvenimo dovaną, negalėdami pamiršti tų, kurie ją iš mūsų atėmė, taip pat nuolat prisimename tuos, kurie ją mums, tarsi antrieji tėvai, iš naujo dovanojo.
 
Daugiau nei 800 lietuvių priėmė lemtingą sprendimą Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinti autorizuotai neapykantai. Jų vienintelis ginklas buvo jų sąžinė, kurios vedinas pasirinkimas išlikti žmogumi lėmė jiems, ne žydams, tapti amžinąja, dvasine, mūsų tautos dalimi. Žodžiais mūsų dėkingumas nenusakomas, neišmatuojamas skaičiais, neaprėpiamas ir neapčiuopiamas, tapęs tarsi šviesuliu Dieviškosios būties netobuloje pilkoje geto ar miško slėptuvės buity. Tai žmonės, kurių dėka atgimėme naujam gyvenimui, susigrąžinome jėgas senam tikėjimui.
 
Šie drąsūs lietuviai nutiesė amžinus tiltus tarp tautų ir kartų - tapo tikraisiais geros valios ambasadoriais, atstovaujančiais viltį, žmogiškumą ir tikėjimą. Atėjo metas Lietuvai įsivardinti savo tautos didvyrius - jų vardai ir jų istorijos turėtų būti įrašomi į vadovėlius, jų vardais turi būti vadinamos gatvės ir mokyklos, kilti paminklai.
 
Šiandien, po 28 Nepriklausomybės metų, švenčiant Valstybingumo šimtmetį, atminimo ženklas Pasaulio Tautų Teisuoliams papuoš ir Vilniaus Misionierių sodus, primindamas Valstybės įsipareigojimą prisiminti savo didvyrius. Lenkiu galvą dėkodama visiems, žinomiems ir nežinomiems žydų gelbėtojams, šiandien čia esantiems, ir tiems, kuriuos jau pasiglemžė laikas. Ačiū Jums visiems, Mums, žydų tautai, Jūs buvote, esate ir visada būsite.
 
  
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio kalba
 
 
Jūsų Ekselencija ponia Prezidente,
Gerbiami Gelbėtojai ir jų giminės,
Mieli svečiai,
 
Daugybę metų muziejus tiria ir teikia Prezidentės administracijai kruopščiai parengtus Gelbėtojų sąrašus.
 
Ir daugybę metų, nušviesdami šiuos įvykius, aptinkamus praeities prieblandoje, muziejaus darbuotojai nesiliauja stebėtis, kiek skirtingų asmenybių ir jų veiklos aplinkybių lėmė, kad žūstančiam ir persekiojamam žmogui būtų ištiesta pagalbos ranka.
 
Raudonoji okupacija ir po to sekęs Rudasis maras Lietuvoje nulėmė tai, kad gyventojus dažnokai apimdavo slogūs jausmai, akla neapykanta, tūžmastis, keršto troškimas, net ir nekalbant apie atvejus, kai destruktyvias emocijas kurstydavo agitatoriai ir provokatoriai. Vienas teisuolis prisiminė, kad jį nacių okupacijos metais sakytum sukaustydavo dvi baimės: viena, kas bus su juo ir jo visa šeima, jeigu apie juos bus pranešta valdžiai; ir antras košmaras: o kas bus su tais ligoniais, moterimis, vaikais ir nekaltais kaimynais, jeigu jis jų negelbės. Tos baimės jo ir daugelio kitų gelbėtojų atveju grūmėsi tarpusavyje, ir jo atveju antroji baimė dėl to, kas nutiks su pabėgėliais iš getų ir žudynių vietų, jeigu jis jų negelbės, įveikė pirmąją baimę. Ir žmogus išliko žmogumi.
 
Ogi nacių okupantams buvo paranku naudoti savai agitacijai ir propagandai, filmuoti ir fotografuoti atskirų gyventojų grupių išpuolius prieš žydus Lietuvoje, Latvijoje ir Ukrainoje. Nes tai buvo efektyvūs įvaizdžiai jų rasistinei agitacijai. Tačiau tokioje atmosferoje vyko tai, ko okupacinė valdžia kontroliuoti negalėjo, kad ir stengėsi, visaip grasindama gyventojams – kaimynai ir net nepažįstami gelbėjo persekiojamuosius.
 
Bet iš kur bėgo šie žmonės? Kaip žinoma, dažniausiai iš getų. O kas pasirašydavo įsakymus getus steigti? Vietinių savivaldybių administracija. Tie pareigūnai, kurie tai pasirašydavo, kaip tai bebūtų aiškinama, atsidūrė kitoje moralės iš žmoniškumo barikadų pusėje. Taigi, Lietuva turėtų ne tik demonstruoti pasauliui gelbėtojų pripažinimą ir susižavėjimą jais, bet ir nedviprasmišką pasmerkimą asmenų ir jų veiksmų, kurie buvo Holokausto mechanizmo Lietuvoje sraigteliai, o be jų nesisuktų ir visa mirties mašinerija.
 
Mano kolega ir bičiulis šviesios atminties britų premjero Čerčilio istorikas, Seras Martinas Gilbertas, daug rašęs ir apie nacių okupacijos laikotarpį Europoje, ir keliolika puslapių minimoje studijoje apie gelbėtojus skyręs ir Lietuvai, pastebėjo, kad Europoje žuvo šeši milijonai dėl nacių kruopščiai suderinto ir tiksliai veikiančio biurokratinio mechanizmo, dėl kraugeriškos propagandos ir agitacijos, spiegiančios iš imtuvų ir laikraščių visose okupuotos Europos šalyse ir vietinių kolaborantų veiksmų; tačiau nepaisant nieko dešimtis tūkstančių žydų išgelbėjo pavieniai asmenys, šeimos, draugų ir kolegų rateliai, ir slaptos organizacijos.
 
Tai reikalavo, istoriko žodžiais, principų, tvirto moralinio stuburo. Tokių žmonių visuomet prireikia visuomenėms krizių laikotarpiais, jie, savo, atrodytų, natūraliais veiksmais, gelbėjo Lietuvos vardą tuomet. Jie mums reikalingi ir šiandien. Ir bus reikalingi visados, ypač krizių laikotarpiais.
 
O tie iš Europos gelbėtojų, kurie buvo tikintys krikščionys, manau, buvo arčiau Dievo negu to meto bažnyčia, kuri, kaip institucija, egzistuojanti nacių režimo kontekste, politikuodavo ir neretai užimdavo prisitaikėlišką poziciją.
 
Lietuvoje, tikrai mažoje Europos šalyje, jau apdovanota gerokai per tūkstantį tokių padorių ir didvyriškų žmonių. Tačiau ateis, ko gero, ir tas laikas, kai išseks ir gelbėtojų, ir jų šeimų narių sąrašas, mūsų teikiamas Prezidentūrai.
 
Visgi, tai nereikštų, kad visi didvyriai bus pažymėti, prisiminti, apdovanoti. Kaip žinoma, neretas gelbėtojas laikė savo veiksmus tiek savaime suprantamais, kad niekad ir nemąstė apie jokį apdovanojimą ar atlyginimą. Ir tą savąjį širdies balsą, tebuvusį šnabždesiu šeimoje, nusinešė su savimi į kapus.
 
Kaip tik todėl šiandien aš noriu paminėti ir tuos gelbėtojus – o karo ir pokario metų aplinkybių įsivaizdavimas leidžia tikėti, kad tokių buvo, gal ir nemažai -- kurių vardai nenuaidės jokiose iškilmingose ceremonijose Juos amžiams nusinešė Lietuvos istorijos upių verpetai.
 
Tai Niekam Nežinomi gelbėtojai, apie kuriuos niekas ir niekuomet nieko nesužinos, nes laikas išblukina ir nusineša viską.
 
Juk ir jie verti paminėjimo ir paminklo, žodinio ar materialaus. Lygiai taip, kaip įvairiose šalyse yra iškilę paminklai Nežinomam kareiviui. Tai buvo mūšiai Gėrio su Blogiu gūdžios nakties ir kultūros degradacijos Europos istorijoje laikotarpiu.
 
Taigi, pamąstykime ir apie tai, kad ir visoje Europoje, ir Lietuvoje egzistavo, be čia nuskambėjusių pavardžių, ir Nežinomas Gelbėtojas.
 
Įsivaizduokime ir tai, kad ir jis vertas paminklo, bent jau dvasinio, lygiai taip, kaip Europos šalyse ir Lietuvoje egzistuoja Nežinomo kareivio kapas, pagerbiant nežinomus ar neatpažintus karius, žuvusius už Tėvynę.
 
Paminėkime, greta apdovanotųjų, ir tą Nežinomą gelbėtoją, bent jau mintimis.
Ačiū jums.
 
Apdovanojimo ceremonijai pasibaigus:
 
 
Parengė Danutė Selčinskaja
Renata Titovienė
 
Nuotraukos:
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Alfredas Pliadis
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus / Pauliaus Račiūnas

 

 
smart foreash