0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų Muziejus
Vilna Gaon State Jewish Museum

0

2017 09 27 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus įteikimo ceremonija

 
Publikuota: 2017-11-30

Teisuolių pasiaukojimas – vertingiausias žmogiškumo liudijimas

 

Trečiadienis, rugsėjo 27 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo Lietuvos piliečius, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjo žydus nuo mirtino pavojaus.
 
Šiemet Lietuvoje minimos 76-osios Holokausto metinės. Valstybės apdovanojimai Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga skirti 43 žydų gelbėtojams. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, todėl apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo Teisuolių vaikai, anūkai ir proanūkiai, kiti šeimų nariai.
 
Pasak Prezidentės, šiais apdovanojimais sveikiname gyvenimą.
 
Šalies vadovė atkreipė dėmesį, kad taikos sąlygomis nesunku kalbėti apie pasiaukojimą, pareigą žmogiškumui. Tačiau visai ką kita tai reiškė Antrojo pasaulinio karo metais – atverti namų duris ir širdį pasmerktiems žmonėms, gerai suvokiant tokio žingsnio pasekmes.
 
„Toks buvo jų apsisprendimas – priimti pasmerktųjų ir atstumtųjų likimą. Tarytum savo rankomis užsisiūti Dovydo žvaigždę. Kiekviena tų istorijų – vertingiausias žmogiškumo liudijimas, kurio mums reikia kaip atramos ir šių dienų gyvenime.  Tai ir atsakymas į amžiną klausimą, ką gali paprastas beginklis žmogus“, – sakė Prezidentė.  
 
Šalies vadovė linkėjo visiems širdyje saugoti atminimą apie šių žmonių kilnumą – kaip pažadą, kad žmogiškumas išliks aukščiausia vertybe, o Teisuolių pavyzdys bus neišsenkantis įkvėpimo šaltinis.
 
Prezidentės spaudos tarnyba
 
 
 

 
Elžbietos Bosikienės apdovanojimą priima anūkė Valerija Litvaitienė

 

 

Henriko Jonaičio anūkas Mindaugas priima savo senelio apdovanojimą

 



Juozo ir Eugenijos Kazlauskų apdovanojimus priima anūkai: Gintaras Kazlauskas, Jūratė Mankevičienė ir Gytis Ulba

 

 
 

Savo ir tėvelių Juozo ir Domicėlės Kazlauskų apdovanojimus priima duktė Aldona Lugauskienė
 
 
 

Aldona Medzevičienė priima savo motinos Valerijos Kniukštienės apdovanojimą
 
 
 

Ona Rukšėnienė su savo artimaisiais priima savo motinos Onos Petraitienės apdovanojimą
 
 
 
 

 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo Ryšardą Janą Plokšto už Galinos Vyšniauskienės (kairėje) gelbėjimą

 

 

Jono ir Zosės Sabų apdovanojimą priima Danutė Puišienė bei anūkai Irena ir Arūnas Puišiai
 
 
 

Algimantas ir Vytautas Zokaičiai su artimaisiais priima savo motinos Aldonos Zokaitienės, senelio Laurino ir prosenelio Laurino Sondeckų apdovanojimus
 
 
 

 
Rozalijos Sondeckienės apdovanojimą priima jos anūkas Saulius Sondeckis

 

 

Ernestas Šiupienis su artimaisiais priima savo tėvo Vytauto Juozo Šiupienio ir senelių Onos ir Prano Šiupienių apdovanojimus
 
 

Stefos Šupenienės ir Antano Šupenio apdovanojimus priima duktė Irena Kurmienė ir anūkas Gediminas Kurmis
 
 

Antosės ir Juozo Totoraičių apdovanojimus priima anūkė Rasa Totoraitė ir jų artimieji giminaičiai
 
 
 
 

Juozo ir Magdės Uleckų apdovanojimus priima duktė Eleonora Kutkaitienė
 
 


Zbignevo ir Elenos Vidugirių apdovanojimus priima anūkai Rita Vizbarienė, Liudvikas Arbačiauskas ir Marius Urbonas
 
 
 
 
Marės ir Jono Voveraičių apdovanojimus priėmė dukterys Livija Bronė Jurkevičienė ir Vida Vosylienė
 
 
 
 
 
Adomo ir Petronėlės Žilevičių bei Mateušo ir Liudvikos Žilevičių apdovanojimus priima vaikai ir anūkai Adolfina Sakarauskienė ir Stanislovas Žilevičius
 
 
Remdamiesi autentiškais išsigelbėjusių žmonių liudijimais, pristatome asmenis, kurių kilnus poelgis įvertintas Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
 

Apdovanojimo ceremonijos bukletas „Gyvenimą dovanojusios širdys“

 

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky kalba

 
 
 
 
Man didelė garbė būti čia ir pagerbti tikruosius Lietuvos didvyrius. Suteikę gerumo prieglobstį persekiojamiesiems, jie įžiebė gyvenimo viltį neapykantos dogmos tamsybėje, suteikė prasmę žiaurumo beprasmybėje, tapo gyvybės sargais ir žmonijos mokytojais.
 
„Jie sako, kad yra taip: jei aš įsipjausiu pirštą, jam dėl to neskaudės“ – tai vieno žmogaus, gyvenusio netoli Treblinkos mirties stovyklos, įžvalga. Vykdytojo ar stebėtojo vaidmenį Holokausto metais prisiimti daug kam atrodė natūralus pasirinkimas. Būtent dėl šio pasirinkimo, tiksliau – moralinio pasidavimo, Lietuva neteko ištisų štetlų su visu jų intelektiniu potencialu, sužlugdytas Lietuvos kultūrinis, ekonominis centras, sudaužyti ištisų šeimų likimai ir amžiams paveldėtas Katastrofos skausmas ir žydšaudžio kaltė.
 
Žydų gelbėtojai, skirtingai nuo daugelio kitų, nesuvokė tuometės situacijos kaip beviltškos ir neturinčios išeities. Net ir slegiami pačių nepalankiausių sąlygų, jie nemąstė apie kompromisus ar prisitaikymą, o atliko jiems likimo skirtą šventą gyvybės gelbėjimo misiją. Be ginklo šie žmonės kovojo už žmoniškumą, nepaisydami rizikos, nepasiduodami baimei, netapdami kruvino pasirinkimo įkaitais.
 
Gelbėtojų vardai privalo būti žinomi ir tariami, jų atminimas puoselėjamas. Mūsų didvyriai savo darbą jau atliko, dabar Lietuvai metas atlikti savuosius – tikiuosi, kad, praėjus kone 14 metų po a. a. Icchoko Mero kreipimosi į Lietuvos vadovus, sulaukus šimtmečio, sostinę papuoš paminklas, prie kurio Gelbėtojų vardus tars mūsų vaikai, prie kurio pasimelsti galės išgelbėtieji ir jų palikuoniai. Paminklas, kuris bus tik nedidelis simbolis mūsų amžino dėkingumo, žydų tautos dėkingumo už dovanotą gyvenimą, lietuvių – už išgelbėtą garbę.
 


Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus Marko Zingerio kalba

 

 
Ponia Prezidente,
Jūsų Ekscelencijos,
Gerbiami Gelbėtojai ir jų šeimų nariai,
Išgelbėtieji Lietuvoje,
LŽB nariai,     
ponios ir ponai
 
Šiais laikais mus pasiekia žinios apie gamtos katastrofas su baisiais padariniais žmonijai, apie teroro aktus ir šimtais pabėgėlių pergrūstus laivus, skęstančius Viduržemio jūroje. Įvairiuose pasaulio regionuose rusena seni arba įsiplieskia nauji konfliktai.
 
Imame tai priimti kaip žinią apie dabarties pasaulio nuolatinę būseną, kurią dažnas skaitytojas žiovaudamas permeta akimis. Ką reiškia pavienis žmogus arba net kokia nors tautelė pasaulinių sukrėtimų fone?
 
Todėl žydų Gelbėtojų pavyzdys, jų atjauta asmenybei, nepaisant pavojaus nacių režimo metais, tampa ypač reikšmingi. Jie mums ryškiais pavyzdžiais paliudija, kad bet kada ir bet kur svarbiausia yra žmoniškumas.
 
Akivaizdu, kad Gelbėtojai ir jų humanizmo mastas nebepriklauso vien tik tragiškam XX amžiaus viduriui, jie reikšmingi ir dabar ir yra svarbūs mūsų ateičiai, kiek galime ją nuspėti ir numatyti.
 
Jie moko mus būti atidžius vieni kitiems nepaisant laikų, kuriais gyvename, nepaisant politinių manipuliacijų, supriešinančios propagandos ir agitacijos. Pasak Jochanano Faino, išgelbėto Paulavičių šeimos, apdovanotos šiuose rūmuose anksčiau, šeimos, kuri gelbėjo ne tik Lietuvos žydus, bet ir rusų karo belaisvius, ką tik išleistos memuarų knygos „Berniukas su smuiku“: „Gyvenime mes laikome sudėtingus egzaminus ir kartais atsiduriame situacijoje, kai tai, kas uždrausta, yra leistina, o tai, kas neteisėta, tampa aukščiausiu moralės įstatymu.“ Į tokią situaciją pateko žmonės, kuriems teko priimti gyvybinius sprendimus nacių režimo valdomoje šalyje, kur skelbimai, iškabinėti ant tvorų, grasino mirtimi. Tokios pozicijos laikėsi ir paprasti žmonės, ir net skrupulingi pagal pareigas, tačiau kilnios širdies diplomatai, tokie kaip vicekonsulas Kaune Č. Sugihara, kurio tyrinėtojui Japonijoje žydų muziejus neseniai perdavė naujus, japonams dar nežinomus dokumentus.
 
Sugebėjimas išlikti žmogumi, esant didžiausiems ir neįsivaizduojamiems išbandymams, kurie gali ištikti asmenį, šeimą, kaimynus, tautas, – tai vertybė, kurią autentiškai pagerbti nelengvai ras išraiškos priemonių ir menininkas, ir net visas valstybės aparatas, galintis išreikšti aukščiausiojo žmoniškumo pripažinimą tik valstybės apdovanojimu.
 
O kaip galima atsidėkoti labiau?
 
Kokie žodžiai ar koks filmas pajėgtų perteikti, pavyzdžiui, kaip prie sudeginto Kauno geto raudojo žydų kaimynė lietuvė, atgaivinusi nualpusį žydų berniuką, atbėgusį iš slėptuvės ir aptikusį apanglėjusius tėvų ir mažos sesutės kūnus?
 
Manau, svarbiausia mūsų žinia žmonėms, gyvenusiems ir veikusiems tuo baisymečiu, turėtų būti ne vien žodžiai „mes jus supratome bei jumis žavimės ir didžiuojamės“, ne vien oficialūs ritualai, o ir jų humanizmo tęsimas poelgiais, mintimis ir darbais bet kokių žmoniškumo išbandymų akivaizdoje.
 
Padedant mūsų epochos nuskriaustiesiems ir pažemintiesiems, diskriminuojamiesiems, pasmerktiesiems.
 
Niekados nepamirštant, kaip lengva pakurstyti žemiausius žmogaus instinktus, neapykantą ir destrukciją. Sofijos Binkienės, vienos žymiausių Lietuvos Gelbėtojų, knygoje Golda Perienė taip rašė apie šiandien apdovanojamą Kotryną Jonikytę, pas kurią apsistodavo bėgliai: „Aš laukiu žmogaus, kurio nugalėtojai nelaiko žmogumi, todėl aš noriu jam parodyti, koks jis man brangus ir kaip jį gerbiu.“
 
Gerbiamieji,
Gelbėtojų kryžių įteikimo Lietuvoje ceremoniją tradiciškai lydi ir Prezidentūros leidžiami bukletai, tad jau susidarė ištisa Teisuolių istorijų bibliotekėlė, kurią vertėtų įteikti švietimo centrams, kad jie galėtų naudotis šia pamokoma medžiaga.
 
Gelbėtojų pavyzdys visuomet bus visuotinio sąmonės aptemimo priešnuodis. Šviesdami visuomenę, bendraudami vieni su kitais, rašydami žiniasklaidoje, tęskime didįjį pasakojimą apie humanizmą Lietuvoje, kurio herojų pagerbti šiandien susirinkome.
 
 

Marko Petuchausko kalba

 

 

Šiandien ypatinga diena – devyni mano gelbėtojai pristatyti ir visi apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Tie devyni žmonės atstovauja dviem šeimoms: septyni – Jackaus Sondeckio, daugiamečio Šiaulių burmistro, giminės, jie mane gelbėjo; ir du žmonės – tai profesorius, garsus teisininkas Kazimieras Šalkauskis ir jo žmona Vanda. Nors apie juos aš labai daug rašiau, bet Lietuvoje labiau žinomas Sondeckis ir visa jo giminė, o Kazimieras Šalkauskis su žmona Vanda žinomi tik nedideliam šiauliečių ratui ir keliems specialistams Vilniuje. O juk teisininkas K. Šalkauskis labai daug nuveikė Lietuvai. Garsus teisininkas, teisės aktų kodifikuotojas labai daug padarė steigiant pirmąją Lietuvoje, būtent Šiauliuose, advokatūrą savo pirktame name. Nepaprastas žmogus: mokslininkas, kurio „Lietuvos novelas“ Lietuvos teisės mokslininkai iki šiol laiko mūsų teisės pagrindu. Negana to, tai nepaprastai kilnus, drąsus, nuoširdžiai geras žmogus. Plačių liberalių pažiūrų, kurios gerokai skyrėsi nuo jo brolio ateitininkų krypties filosofo pažiūrų. Nors gyveno viename name, bet per visus tuos metus jis nieko nepasakojo nei broliui, nei jo šeimai. Ir tai, kad jis mus su motina gelbėjo, ta šeima sužinojo tik atkurtos nepriklausomybės metais iš manęs. Šis žmogus, rizikuodamas gyvybe, ėjo ir gavo (tai ilga istorija, kurią aprašiau savo knygose, tad čia nepasakosiu), vis dėlto gavo tuomečio hitlerinio statytinio Šiaulių apskrities... atsiprašau, Vilniaus apskrities – buvusios Šiaulių, o dabar Vilniaus apskrities – viršininko Kalendros parašus. Kalendra galėjo išduoti, bet jis ne tik neišdavė, o ir pasirašė – taip padėjo išgelbėti mane su motina. Mes gavome tikrus dokumentus – tikrus netikrus dokumentus – kuriuose buvo paties Vilniaus apskrities viršininko parašas. Taip aš tapau Jonu Petrausku, o mano mama – Marija Petrauskiene. Tokia šio žmogaus istorija. Apie tai jis niekam neprasitarė nei hitlerinės Vokietijos okupacijos metais, nei sovietmečiu. Šis žmogus buvo nepaprastai kuklus. Ir nepaprastai doras. Kovotojas su fašizmu. Jis visuomet sielojosi dėl to, kas Lietuvoje įvyko, ir sakė, kad lietuvių tauta ilgai nenusiplaus šios juodos dėmės, kuria žydšaudžiai suteršė mūsų tautą. Bet grįžtu prie šios dienos: kaip jau sakiau, ji man labai svarbi ir džiaugsminga. Šiandien kartu, visa lietuvių tauta, galime nusilenkti tiems žmonėms, kurie iš tikrųjų buvo ir be ginklo kariai, kaip savo knygą pavadino S. Binkienė dar sovietmečiu. Tai buvo pirma ir unikali knyga apie gelbėtojus; unikali ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje, unikali po šiai dienai... kurioje ji rašė... ji kreipėsi ir į mane, mes su ja dirbome radijo redakcijoje, daug metų draugavome; tai buvo nuostabi viena pirmųjų gelbėtojų ir, galima sakyti, Kauno žydų gelbėtojų štabo įkūrėja. Apie ją ir jos šeimą, apie poetą K. Binkį ir jo šeimą sukosi visi gelbėtojai, visi kreipėsi į juos. Panašiai Vilniuje veikė kita nuostabi lietuvė – bibliotekininkė, kaip aš ją vadinu – lietuvių Motina Teresė Ona Šimaitė, pirmoji lietuvių Teisuolė, pirmas Lietuvoje žmogus, gavęs Pasaulio Teisuolio vardą. Tokie tat du štabai, kaip aš juos vadinu, veikė Lietuvoje. Jų nebėra, bet prisiminimai apie juos visuomet gyvi.
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 

 

 
Parengė Danutė Selčinskaja
 
Nuotraukos:
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Robertas Dačkus
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus / Pauliaus Račiūnas

 

 
smart foreash