0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų Muziejus
Vilna Gaon State Jewish Museum

0

Mėnesio istorija 2017 m.

 

 Sausis

 

Apeiginė taurelė, 1875, sidabras, h 4,8 cm,
skersmuo 4 cm, svoris 23,10 g, VŽM 2096
Ši sidabro taurelė prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė žydų šeimai iš Žemaičių Naumiesčio (Šilutės raj.). Ji buvo naudota Šabato ir žydų švenčių apeigose.  
 
Eksponato įspaudai ir ornamentika rodo, kad šis sidabro dirbinys pagamintas Rusijos sidabro meistrų. Taurelės dugne išspausti ženklai, kurie leidžia identifikuoti dirbinio žymėjimo metus – 1875, dirbinį žymėjusio meistro inicialus kirilica „V.S“, o tai yra meistras Viktor Savinkov. Taip pat išspaustas 1875 m. galiojęs Maskvos herbas: Šv. Jurgis ant žirgo nukaunantis slibiną.
 
Taurelės puošyba taip pat atskleidžia, kad šis sidabro dirbinys priklauso Rusijos sidabro meistrų rankai. Taurelės centre kiekvieną jos šonų puošia du alternatyvūs motyvai.  Vienas motyvas – rėmeliuose keturi gėlės žiedlapiai su lapeliais. Kitas motyvas kituose dviejuose taurelės šonuose – rėmeliuose panašūs, bet ne identiški miesto bokštai, kurių viename šone miesto pastatai nuožulniais stogais, kitame šone – vienas tų pastatų su iškilusiu špiliumi. Gėlės žiedlapių forma būdinga Rusijos sidabro meistrų stilistikai. Taurelė viršutiniame ir apatiniame kraštuose puošta graviruotomis linijomis su taškiniu ornamentu tarp jų.
 
Ilona Murauskaitė
Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyriaus vedėja
 
Eksponato fotografija Pauliaus Račiūno, 2016 m.
© atvaizdas iš VVGŽM fondų

 

Vasaris

 

Markas Šagalas, Spalvinga vasaros puokštė su įsimylėjėlių pora, pop., spalvota litografija,
70 × 58, tiražas 132/250, sign. ap. d. pieštuku: Marc Chagall. VVGŽM
Markas Šagalas (1887 m. Liozna, Baltarusija – 1985 m. Sen Pol de Vense, Prancūzija) – vienas garsiausių XX a. dailininkų, sukūręs savą siužetų liniją ir plastinės raiškos kalbą. Kiekvienas M. Šagalo paveikslas – tai spalvingas pasakojimas, kuriame žiūrovas-klausytojas yra paklaidinamas tarp praeities ir dabarties, tarp realybės ir fantazijų. Dailininkas sukūrė savo visatą, kurioje negalioja gravitacijos dėsniai, kurioje tik pagal jam vienam žinomas taisykles teka laikas ir egzistuoja erdvė. Ne išimtis ir litografija Spalvinga vasaros puokštė su įsimylėjėlių pora, kurioje aplink margaspalvę gėlių puokštę skrajoja įsimylėjėlių pora, paukščiai ir gyvūnai, o danguje tuo pat metu šviečia ir saulė, ir mėnulis.
 
M. Šagalas savo autobiografijoje yra prisipažinęs, kad greta savo pirmosios žmonos, didžiosios gyvenimo meilės ir mūzos Bellos (Berta Rozenfeld, 1895–1944) jis jautė „nepaprastą ramybę, nesvarumo būseną, skrydį“. Skrydį dailininkas visada tapatino su meile, aistra ir svajonėmis. Tad jo kūriniuose išvysime šimtus skrajojančių įsimylėjėlių porų, o gal tai vis viena ta pati pora – Markas ir Bella? Daugiau nei dviejuose tūkstančiuose paveikslų žiūrovas gali gėrėtis gražiosios Bellos atvaizdais. Mylimajai M. Šagalas skyrė ir eiles:
Žmona
Tu išskleidi savo plaukus
susitikimui su manim, ir aš, pajutęs
tavo žvilgsnį ir kūno virpulį,
vėl noriu klausti:
kur mano senosios gėlės,
puošusios vestuvinę chupą?
Prisimenu: naktis, ir tu greta,
ir pirmą kartą man šalia prigulus,
mes užgesinome Mėnulį,
ir žvakių liepsnos suplazdėjo,
ir mano meilė troško tik tavęs,
tave vienintelę išrinkus.
Ir tu tapai mano žmona.
Mano Saldžiausioji.
Parengė ir eilėraštį iš rusų k. vertė
Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė dr. Vilma Gradinskaitė

 

Kovas

 

Davidas Goldblattas, Įėjimas į žydų kapines, Suterlendas, Vakarų Keipo provincija (2007)
iš ciklo Apie sankirtas, skaitmeninis atspaudas ant popieriaus, 98 x 124, tiražas 2/10, 
sign. ap. d. pieštuku: David Goldblatt. Iš VVGŽM kolekcijų
Davidas Goldblattas (g. 1930 m. Randfonteine, PAR) – vienas žymiausių Pietų Afrikos fotografų. Pasaulinio pripažinimo sulaukęs menininkas yra antros kartos litvakas – D. Goldblatto seneliai kilę iš Žemaitijos miestelio Papilės. Pagrindinė jo kūrinių tema – sudėtingas žmonių gyvenimas Pietų Afrikoje per apartheidą. D. Goldblattas fotografuoti pradėjo 1948 m. – šie metai tapo jo nepaprastai turiningo ir niuansuoto kūrybinio kelio pradžia. Per ilgus kūrybos metus Goldblattas tyrinėjo kasyklų veiklą, klasinį bei rasinį baltųjų pažeidžiamumą, Pietų Afrikos modernizacijos pobūdį, šalies statinius ir žmonių užrašus ant jų, istorijos „įrašus“ kraštovaizdžiuose. Fotografas yra išleidęs ne vieną knygą ir fotografijos albumą, atspindinčius Pietų Afrikos politinį gyvenimą ir socialinius lūžius nuo 1948 m. iki apartheido žlugimo 1994-aisiais.
 
Rengiant ciklą Apie sankirtas, pradinis sumanymas buvo nufotografuoti visus 122 geografinių ilgumų ir platumų susikirtimų Pietų Afrikoje taškus, tačiau pradėjęs darbą menininkas suprato, kad lygiagrečiai egzistuoja daug įdomesnių sankirtų – idėjų, vertybių, istorijų, prieštaravimų, sutapimų, baimių, džiaugsmų, troškimų ir žemės, kurioje – ir dažnai dėl kurios – viskas vyksta.
 
Fotografija Įėjimas į žydų kapines padaryta Suterlendo kapinėse, kuriose yra 11 žydų kapų. 1904 m. mieste gyveno 1626 spalvotieji ir 2829 baltieji gyventojai, iš kurių 32 buvo žydai. 1991 m. ten buvo 2726 spalvotieji, 870 baltųjų ir nei vieno žydo. Įėjimo vartai buvo laikomi sandėlyje apie 40 metų, kol 1999 m. galiausiai grąžinti į savo vietą.
 
Parengė Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė Karina Simonson

 

Balandis

 

Aut. nežinomas, Panerių bunkeris,
piešinio fotografija, XX a. 5 deš. antra pusė, fotopopierius, 10,6 x 15,0,
nuotrauka iš pokario žydų muziejaus. VŽM 8227/7
 Aukščiau esančios antraštės turinys. Nedėti kitų lentelių.
Piešinio fotografijoje vaizduojama viena iš Paneriuose esančių duobių, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais buvo įkalinta 80 asmenų. Daugumą jų sudarė Vilniaus geto žydai ir sovietiniai karo belaisviai. Pagrindinė brigados paskirtis – kūnų deginimas Paneriuose, siekiant sunaikinti nusikaltimų pėdsakus.
 
Tai vienas iš nedaugelio atvaizdų, atskleidžiančių galimą objektų išsidėstymą Paneriuose 1943-1944 m. Be ikonografinių duomenų vienas pagrindinių šaltinių, pagal kurį galima atkurti šios įkalinimo vietos istoriją, yra iš Panerių 1944 m. balandžio 15 d. pabėgusių asmenų liudijimai. Pasak jų, į maždaug 4 m. duobę reikėdavo nusileisti vienomis iš 3 kopėčių: dvejos buvo skirtos ten dirbusiems brigados nariams, o dar vienomis naudojosi tik vokiečiai. Duobės sienos buvo išcementuotos, o dalis jos viršaus (maždaug du trečdaliai) apdengta stogu. Duobėje buvo įrengtas sandėliukas, patalpos miegui ir virtuvė. Joje atskirai gyveno 4 moterys, kurios ruošė maistą. Atvaizde esantys įrašai jidiš kalba įvardina skirtingas Panerių bunkerio (דער בונקער אויף פּאָנאר jid. der bunker af Ponar) dalis, kaip kad aplink esantį minų lauką (מינען פֿעלד jid. minen feld) ir kt.
 
Viena pagrindinių piešinio detalių – po siena ir spygliuotos vielos aptvėrimais iškastas tunelis (דער קאנאל jid. der kanal), vienas iš pastaruoju metu Panerių masinių žudynių vietoje vykdytų tyrimų objektų. Daugiau nei 30 m. ilgio tunelio įrengimas užtruko du su puse mėnesio. 1944 m. balandžio 15 d. maždaug 20 asmenų pavyko tuneliu pabėgti, tačiau sovietinius partizanus pasiekė tik 11.
 
Parengė VVGŽM Panerių memorialo muziejininkas Mantas Šikšnianas

© atvaizdas iš VVGŽM fondų

 

Gegužė

 

Jacques Lipchitz. Eskizinis projektas skulptūrai „Prometėjas, smaugiantis grifą“.
1936 m. Popierius, mišrioji technika, 41x31; VVGŽM 8857
Tai vienas žinomiausių Žako Lipšico (Jacques Lipchitz) „herojinio periodo“ kūrinių, kuriuose skulptorius savitai interpretuoja biblinius pasakojimus ir antikinius mitus.
Hitleriui atėjus į valdžią, skulptorius negalėjo ignoruoti žydų persekiojimo Vokietijoje ir tapo vienu pirmųjų menininkų, savo kūryba protestavusių prieš nacizmą. Menininko protestas itin regimas jo ryškiausiame kūrinyje pasipriešinimo tema – „Prometėjas, smaugiantis grifą“. Prometėjas, nešantis ugnį žmonėms, simbolizuoja mokslą, šviesą ir kitus pažangos elementus, tuo tarpu grifas – tamsos ir regreso simbolis. Prie šio siužeto 1933–1936 m. Ž. Lipšicas grįždavo nuolat. Pirmojoje versijoje jis pasitelkė klasikinę interpretaciją – prie uolos prikaltą Prometėją, tačiau vėliau šios interpretacijos atsisakė. Prikaltas Prometėjas vargu ar padės žmonijai, todėl palengva atsirado Prometėjas, ryžtingai smaugiantis grifą. Skulptorius atsisakė ir Heraklio, išlaisvinančio Prometėją, siužeto, siekdamas pabrėžti ne tiek fizinę, kiek proto ir dvasios pergalę. Tačiau, kaip vėliau pripažino kūrėjas, Hitlerio pradėtos teritorijų aneksijos parodė, kad su lengva pergale skulptūroje jo buvo paskubėta, todėl Ž. Lipšico programinėje devynių metrų aukščio skulptūroje „Prometėjas, smaugiantis grifą“, kuri buvo eksponuojama 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje, Prometėjas grifą smaugia viena ranka, o kita ginasi. Kūrinys išreiškia ne tik menininko vidinę maldą, bet ir atlieka agitacinę misiją – kviečia Prancūziją (ir visą Europą) stoti į kovą su nacizmu. Toks akivaizdus simbolinis pranešimas daug kam nepatiko, tad neilgai trukus skulptūra buvo išmontuota. Vėliau skulptorius išliejo net tris Prometėjus: Rio de Žaneirui, Filadelfijos muziejui ir Mineapolio meno centrui. „Prometėjas“ išgarsino Ž. Lipšicą ne mažiau negu „Gernika“ išgarsino P. Pikasą.
 

Parengė Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė

 

Birželis

Jacques Lipchitz. Eskizinis projektas skulptūrai „Prometėjas, smaugiantis grifą“.
1936 m. Popierius, mišrioji technika, 41x31; VVGŽM 8857
Tai vienas žinomiausių Žako Lipšico (Jacques Lipchitz) „herojinio periodo“ kūrinių, kuriuose skulptorius savitai interpretuoja biblinius pasakojimus ir antikinius mitus.
Hitleriui atėjus į valdžią, skulptorius negalėjo ignoruoti žydų persekiojimo Vokietijoje ir tapo vienu pirmųjų menininkų, savo kūryba protestavusių prieš nacizmą. Menininko protestas itin regimas jo ryškiausiame kūrinyje pasipriešinimo tema – „Prometėjas, smaugiantis grifą“. Prometėjas, nešantis ugnį žmonėms, simbolizuoja mokslą, šviesą ir kitus pažangos elementus, tuo tarpu grifas – tamsos ir regreso simbolis. Prie šio siužeto 1933–1936 m. Ž. Lipšicas grįždavo nuolat. Pirmojoje versijoje jis pasitelkė klasikinę interpretaciją – prie uolos prikaltą Prometėją, tačiau vėliau šios interpretacijos atsisakė. Prikaltas Prometėjas vargu ar padės žmonijai, todėl palengva atsirado Prometėjas, ryžtingai smaugiantis grifą. Skulptorius atsisakė ir Heraklio, išlaisvinančio Prometėją, siužeto, siekdamas pabrėžti ne tiek fizinę, kiek proto ir dvasios pergalę. Tačiau, kaip vėliau pripažino kūrėjas, Hitlerio pradėtos teritorijų aneksijos parodė, kad su lengva pergale skulptūroje jo buvo paskubėta, todėl Ž. Lipšico programinėje devynių metrų aukščio skulptūroje „Prometėjas, smaugiantis grifą“, kuri buvo eksponuojama 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje, Prometėjas grifą smaugia viena ranka, o kita ginasi. Kūrinys išreiškia ne tik menininko vidinę maldą, bet ir atlieka agitacinę misiją – kviečia Prancūziją (ir visą Europą) stoti į kovą su nacizmu. Toks akivaizdus simbolinis pranešimas daug kam nepatiko, tad neilgai trukus skulptūra buvo išmontuota. Vėliau skulptorius išliejo net tris Prometėjus: Rio de Žaneirui, Filadelfijos muziejui ir Mineapolio meno centrui. „Prometėjas“ išgarsino Ž. Lipšicą ne mažiau negu „Gernika“ išgarsino P. Pikasą.
 
Parengė Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė

 

Liepa

 

Henrikas Jonaitis 1980 m. Jad Vašem pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu
VVGŽM, GS, f. 1, b. 207
Prieš karą Henrikas Jonaitis gyveno Plungėje, mokytojavo Plungės gimnazijoje (prieš tai buvo Kaune studijavęs mediciną). Plungėje jis pažinojo advokato Hiršo Rolniko šeimą. Po kiek laiko H. Rolnikas su žmona Taiba ir keturiais vaikais – Miriam, Maša, Raja ir Ruviku – persikėlė į Vilnių. Mokytojas Henrikas Jonaitis taip pat atvyko į Vilnių ir prieš karą gyveno Šopeno gatvėje, dirbo fizikos ir matematikos mokytoju Vilniaus I-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi ir Maša bei Miriam Rolnikaitės. Prasidėjus nacių okupacijai, Henrikas Jonaitis stojo į persekiojamų žydų pusę ir bet kokiomis aplinkybėmis nebijojo jiems ištiesti pagalbos rankos.
Jau antrą karo dieną supratęs, kad netrukus Vilnių užims vokiečiai, Hiršas Rolnikas nusprendė su šeima trauktis ir išskubėjo į stotį bilietų. Esant visuotinei suirutei ir panikai H. Rolnikas pasimetė nuo žmonos ir vaikų.  Jis įsiprašė į besitraukiančių į Minkso pusę rusų kareivių mašiną, o tolesnį karo laikotarpį praleido su 16-ąja lietuviškąja divizija.
 
Nuo vyro pasimetusi T. Rolnikienė su vaikais grįžo namo. Netrukus visi Vilniaus žydai buvo suvaryti į getą. Į getą pateko ir T. Rolnikienė su vaikais. Jos dukrai Mašai tuo metu buvo keturiolika metų. H. Jonaitis jiems nuolat kuo galėdamas padėdavo: nešdavo maisto, pinigų, drabužių, apsiėmė saugoti advokato H. Rolniko biblioteką, tarpininkaudavo susirašinėjant, perduodavo laiškus, palaikė ryšius su žmonėmis, kurie stengėsi gelbėti Vilniaus geto žydus. H. Jonaitis padėjo iš geto į HKP patekusią Miriam Rolnikaitę pervesti pas Konstantiną Jablonskį, kuris buvo sutaręs su kunigu Juozu Stakausku, kad šis priims Mirą į Šv. Ignoto gatvėje esančiame vienuolyne kartu su bendraminčiu Žemaičiu įrengtą slėptuvę. H. Jonaitis Mirą ten palydėjo, čia mergina ir sulaukė išvadavimo. Likviduojant Vilniaus getą, T. Rolnikienė su dviem mažesniaisiais vaikais – devynerių Rajyte ir septynerių Ruviku – buvo nužudyti (spėjama, išvežti į Aušvicą), o Maša Rolnikaitė išvežta iš pradžių į Kaizervaldą Rygoje, vėliau perkelta į Štrasdenhofą (taip pat Rygoje), dar vėliau – į Štuthofą.
 
Hiršui, Mašai ir Miriam Rolnikams pavyko išlikti gyviems. Marija Rolnikaitė visas patirtą kančias ir siaubą aprašė per visus karo metus rašytame dienoraštyje „Turiu papasakoti“ (išleistas 1963 m.; išverstas į 18 kalbų). H. Jonaitis taip pat išgelbėjo savo studijų Kauno medicinos universitete laikų bendramokslį Gutmaną. Praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios, H. Jonaitis susisiekė su į labai sunkią padėtį patekusiu Gutmanu ir jį paslėpė savo sesers namuose atokiame kaime. Kai vienoje slapstymosi vietoje tapdavo pernelyg pavojinga, H. Jonaitis pasirūpindavo rasti kitą vietą ir savo bičiulį pervesdavo ten. Visu karo laikotarpiu jis aktyviai rūpinosi tiek Gutmanu, tiek kitais žydais.
 
Parengė Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus muziejininkė Jovita Stundžiaitė

 

Rugpjūtis

 

Rafaelis Chvolesas. „Vilniaus žydų kvartalo griuvėsiai su Vilniaus Gaono sinagoga“, apie 1946,
akvarelė, puskartonis, 38 x 49, VŽM 6541
Rafaelis Chvolesas (1913-2002) – litvakų dailininkas peizažistas, Vilniaus mylėtojas. Nuo jaunumės intensyviai tapė bei aktyviai dalyvavo socialinėje veikloje: prieškariu priklausė dailininkų ir literatų grupei „Jung Vilne“, ėjo sekretoriaus pareigas Basanavičiaus gatvėje (tuo metu Pohuliankoje) įsikūrusioje Vilniaus dailininkų žydų draugijoje, vadovavo Vileikos (dab. Baltarusija) meno mokyklai; po karo dirbo Meno reikalų valdybos paskirtoje meno komisijoje. Kaip prisimena dailėtyrininkas Romualdas Budrys, Chvoleso nuolat visur buvo pilna. 1959 m. dailininkas išvyko gyventi į Lenkiją, o 1969m. – į Prancūziją. Už nuopelnus kūryboje menininkas gavo šių šalių, taip pat JAV bei Izraelio prestižinius apdovanojimus. Reminiscencinis Vilnius išliko svarbiu motyvu Chvoleso egzilio kūryboje. Tarytum pagrįsdamas Carlo Gustavo Jungo sinchroniškumo teoriją dailininkas nuolat išvysdavo gimtąjį miestą kitose Europos sostinėse – regėdamas atsikartojančius rakursus, siluetus, koloritą ir kitus sutapimus bei sugretinimus. Taip buvo sukurtos „vilnietiškos“ Maskva ir Varšuva, „vilnietiškas“ Paryžius. Pasak Abraomo Suckeverio, „Chvolesas visur regėjo Šiaurės Jeruzalę“.
 
Paveikslas „Vilniaus žydų kvartalo griuvėsiai su Vilniaus Gaono sinagoga“ sukurtas  apie 1946 m. Darbe plačiais minkštais potėpiais fiksuojami pastatų griuvėsiai. Antrame plane matyti sinagogų kieme (Šulhoif– jidiš k.) netoliese Didžiosios sinagogos stovėjusios Vilniaus Gaono sinagogos fasadas su užrašu, kuriame pavartotas Gaono Elijo vardo akronimas „Hagra“.
 
Tuoj po mūšio dėl Vilniaus iš Rusijos grįžęs Chvolesas vienas  pirmųjų dailininkų pamatė karo nuniokotą gimtąjį miestą. Artimųjų  (nužudyti tėvai, pirmoji žmona, trys seserys) ir bičiulių netektys, iš geto pabėgusių dviejų seserų skausmingi pasakojimai ginė tapytoją į jam brangių vietų griuvėsius.  Jidiš literatūros kritikas ir poetas Šlomo Belis-Legis taip apibūdino savo bičiulio vidinę būseną ir kūrybinę nuotaiką: „Su palete rankoje jis klaidžiojo tarp apgriuvusių sienų, kopė į skeveldrų kalnus ir be atvangos tapė. Diena po dienos. Mėnuo po mėnesio. Tai buvo tyrinėtojo, sekančio ką tik vykusių įvykių pėdsakais, skubūs apmatai. Visą tuo metu sukurtą dailininko darbų ciklą būtų galima pavadinti „Kitą dieną po Sunaikinimo“. Šiuose kūriniuose juntamas dailininko sielvartas dėl sugriautų gimtųjų namų. Gimtasis lopšys sutryptas. Širdis taip pat. Visa tai buvo autentiški istoriniai dokumentai. Griuvėsiai prabilo savita kalba – faktų kalba... „ (Belis-Legis, „S., Rafał Chwoles. 30 reprodukciji“, Warszawa, 1962, s. 3).
 
Kitas Chvoleso jaunystės draugas, vilnietis, jidiš rašytojas ir poetas A. Suckeveris, apibūdindamas ypatingą švytėjimą šio ciklo paveiksluose, rašė: „Jo kūrinių spalvos – lyg sudžiūvę šviesos spinduliai, susimaišę su jo ašaromis“ ( Suckever, A., „Rafael Chvolès, the painter of the „Young Vilna“ group“, „Rafael Chvoles“, Tel-Aviv, Amlei, 2004, p. 114).
 
Tarsi nujausdamas atminties vietų laikinumą, menininkas pasitelkia detalizuotą, dokumentiškai aplinką fiksuojančią meninę kalbą. Nuojauta pasitvirtino: po kelerių metų nebeliko Didžiosios sinagogos, kaip ir viso Šulhoifo, Užupio kapinių ir kitų žydiškojo Vilniaus vietų.
Teptuku ir mėgėjišku fotoaparatu Chvoleso įamžinti unikalūs vaizdai šiandien leidžia pasižvalgyti po dingusio Vilniaus atminties vietas ir įvertinti dailininko, Vilniaus metraštininko, indėlį greta Jano Bulhako, Juozo Kamarausko, Vlado Drėmos ir kitų šio miesto mylėtojų, fiksavusių karo veiksmų ir didžiųjų pokario „valymų“ padarytą žalą miestui.
 
Aušra Rožankevičiūtė
Rinkinių saugotoja-tyrinėtoja
 
Eksponato fotografija Pauliaus Račiūno
© atvaizdas iš VVGŽM fondų

 

 Rugsėjis

Vilniaus geto bibliotekos ir skaityklos bylos viršelis (1941 09 15 – 1942 09 15), VŽM 4474
Pastatas, pažymėtas šeštuoju numeriu Vilniaus Strašūno gatvės pradžioje (dabar – Žemaitijos g. 4), nuo XX a. pradžios buvo vienas iš kultūros židinių daugiakultūriame mieste. „Meficei Haskala“ bibliotekos, vėliau pervadintos 5-ąja viešąja valstybine Vilniaus miesto biblioteka, o nacių okupacijos metais – Vilniaus geto biblioteka, įkūrimas ir aktyvi veikla įnešė reikšmingą indėlį į Vilniaus ir jo gyventojų istorijos, kultūros ir tapatybės raidą. 
Rugsėjo 6 d. Ostlando Reicho komisaro Heinricho Loshe įsakymu per 40 tūkst. Vilniaus žydų buvo suvaryti į du senamiestyje įsteigtus getus – Didįjį ir Mažąjį, kuriuos skyrė Vokiečių gatvė. Jau kitą dieną Žydų tarybos (Judenrato) nurodymu patyrusiam bibliotekininkui iš Varšuvos Hermanui Krukui buvo pavesta įsikurti viename iš bibliotekos „Meficei Haskala“ kambarių ir pasirūpinti šia biblioteka, kuri buvo pavaldi Žydų tarybos Kultūros skyriui.
 
Jau rugsėjo 18 dieną savo dienoraštyje H. Krukas džiaugėsi, kad į biblioteką renkasi „<...> intelektualai, visi tie, kurie kaip nors susiję su kultūra, literatūra“, ir ji yra tapusi kultūros židiniu (KRUK, Herman. Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos 1939–1944. Vilnius, 2004, p. 115). Bibliotekos poreikį rodė ir didėjantis nuo rugsėjo iki gruodžio į skaityklą užsiregistravusių skaitytojų skaičius. Gruodžio 25 d. H. Krukas rašė: „Pas mane ateina žmonės ir sako: „Baigiu išprotėti, nes nėra kur pasislėpti. Duok man darbo. Atsisakau bet kokio užmokesčio, noriu tik padėti tau.“ (KRUK, Herman. Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos: Vilniaus geto ir stovyklų kronikos 1939–1944. Vilnius, 2004, p. 116) Visa tai parodo, kad biblioteka žydų bendruomenės nariams buvo ne mažiau svarbi ir socialiniu aspektu.
 
Bibliotekos pastate Krukas rašė geto dienoraštį, šiandien žinomą kaip „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“. Čia jis įkūrė statistikos tarnybą, geto archyvą, muziejų, adresų biurą, knygų parduotuvę, laikraščių kioską, knygrišyklą. Vilniaus geto mokslinis institutas, kuriam vadovavo pirmasis JIVO Vilniuje vadovas Zelikas Kalmanovičius, taip pat veikė bibliotekos pastate, kur keliuose kabinetuose žydai mokslininkai turėjo bent minimalias sąlygas tęsti ir viešai gete pristatyti savo tiriamuosius darbus. Literatų ir menininkų sąjungos, Istorijos draugijos ir kitų kultūrinių organizacijų renginiai dažnai vykdavo bibliotekos salėje. Apie renginių gausą liudija iki šių dienų Lietuvos centriniame valstybės archyve bei Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fonduose išlikusios į renginius kviečiančios afišos, renginių dalyvių rašyti prisiminimai.
 
Biblioteka buvo aktyviai susijusi ir su Vilniaus geto pasipriešinimo organizacijos, kuriai vadovavo Icikas Vitenbergas, veikla. Po pastatu esančiame rūsyje pasipriešinimo organizacijos nariai mokėsi naudotis ginklais, knygrišykloje buvo slepiami pogrindžio kovotojų į getą įnešti ginklai, skaitykloje slapčia svarstytas tolesnių veiksmų planas – sukilti gete ar trauktis pas partizanus. Bibliotekos rūsyje buvo įrengtos slėptuvės, kuriose buvo slepiamos JIVO ir Strašūno bibliotekos bei archyvo knygos, rankraščiai ir meno vertybės. Kieme geto kalinių pastangomis buvo įrengta geto sporto aikštelė, kurioje vykdavo įvairios varžybos ir turnyrai.
 
Žvelgiant per išlikusius aktyvią Vilniaus geto bibliotekos veiklą liudijančius dokumentus, matome, kad rugsėjo 22 d., paskutinę Vilniaus geto egzistavimo dieną, bibliotekoje buvo išduotos 47 knygos. Kitą dieną Vilniaus getas buvo likviduotas. Dauguma iš 10 tūkst. geto kalinių buvo išvežti į nacių priverstinio darbo ir koncentracijos stovyklas, netinkantys darbui buvo sušaudyti Paneriuose.
 
1944 m. liepą vykstant mūšiams dėl Vilniaus, geto bibliotekos kieme liepsnojo knygų, rastų vienoje slėptuvių, buvusių po bibliotekos pastatu. Ne viskas sudegė – išliko apie 2 tūkst. knygų iš M. Strašūno bibliotekos. Didžioji jų dalis dabar yra saugoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriuje.
 
Po karo tie, kurie net ir būdami gete bandė išsaugoti žydų kultūros likučius, vos sugrįžę į sugriautą Vilnių ėmė ieškoti išlikusių, paslėptų žydų kultūros vertybių ir pradėjo kalbėti apie muziejaus įkūrimą buvusioje Vilniaus geto bibliotekoje. Kaip prisiminė buvusi Vilniaus geto kalinė ir aktyvi geto pogrindžio kovotoja Rachilė Margolis, 1944 m. liepą pastatas stovėjo nusiaubtas, be langų, durų, nuo bombardavimo apgriautomis sienomis. Tačiau rašytojas Šmerelis Kačerginskis manė, kad „tokio pastato nedera perduoti kokiai nors įstaigai: istorinis kampelis pats savaime nuolat primena žydams apie tai, kas čia vyko“ (MARGOLIS, Rakhil’. Nachalo. In Evreiskii muzei. Vil’nyuse, p. 12).  Pats susijęs su aktyvia bibliotekoje vykdoma veikla, Š. Kačerginskis akcentavo pastatą esant unikalų dėl čia vykusios aktyvios veiklos, reikšmės bendruomenei, emocinio ryšio ir artumo. Karo metais geto kalinių vadinta Kultūros centru, pokariu išgyvenusiųjų Holokaustą – „mūsų Luvru“, ši vieta užėmė ypatingą vietą kolektyvinėje Vilniaus žydų atmintyje. 1944 m. lapkritį geto bibliotekos patalpose įkurto Žydų muziejaus idėja ir buvo vienas iš svarbiausių bandymų išsaugoti litvakų kultūros atmintį in situ. Š. Kačerginskio supratimu, muziejus turėjo tiesiogines sąsajas su atmintimi. Deja, sovietinė valdžia neįžvelgė muziejaus unikalumo, neįvertino jo veiklos svarbos, ir 1949 m. stalininės antisemitinės kampanijos įkarštyje Vilniaus žydų muziejų uždarė. Sukauptos kolekcijos ir eksponatai buvo išdalinti kitiems Lietuvos muziejams ir archyvams, o pastatas perduotas Kultūros ir švietimo įstaigų komitetui. Apie buvusią Vilniaus geto biblioteką bei buvusios bibliotekos patalpose įkurtą žydų muziejų – vienintelį tokį ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje – 40 metų buvo viešai nekalbama.

 

 Spalis

Algirdas Savickis  (1917–1943)
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre 2017-ųjų vasario – gegužės mėnesiais buvo eksponuojama Savick(i)ų šeimos menininkų tapybos paroda „Kartos ir likimai“, skirta dailininko Algirdo Savickio 100-osioms gimimo metinėms. Tragiška jauno ir talentingo dailininko žūtis Kauno gete gelbstint žmoną Juliją iki širdies gelmių sukrėtė ir taip daug kančių patyrusius Kauno geto kalinius. Algirdą Savickį gerbė ir mylėjo visi, kas pažinojo, tad jo laidotuvėse Vilijampolės geto kapinėse dalyvavo daugybė geto žydų.
 
Algirdas Savickis gimė 1917 m. spalio 10 d. Kopenhagoje, Danijoje, Lietuvos diplomato ir rašytojo Jurgio Savickio ir iš Peterburgo žydų kilusios medikės Idos Trakiner-Savickienės šeimoje. 1919 m. Jurgiui ir Idai Savickiams gimė antras sūnus – Augustinas. Prieškariu Jurgis ir Ida Savickiai išsiskyrė, Jurgis Savickis liko gyventi užsienyje, kur sukūrė antrą šeimą. Į Lietuvą jis nebegrįžo, o Ida Savickienė su sūnumi Augustinu atvyko į Kauną ir liko ten gyventi.
 
Vyresnysis Savickių sūnus Algirdas tuo metu jau studijavo: iš pradžių mokėsi Vokietijoje, vėliau studijavo anglų kalbą Šveicarijoje. Grįžęs pas motiną į Kauną 1938 m. Algirdas Savickis vedė žydę Juliją ir įsidukrino jos dukrelę Reginą. 1938–1940 m. Algirdas Savickis studijavo tapybą Kauno meno mokykloje, 1940 m. dirbo Kauno universitete. Lietuvą okupavus naciams, Augustinas Savickas spėjo pasitraukti į Rusiją, o jo motina ir brolis Algirdas su šeima atsidūrė Kauno gete. Giminės ir draugai įkalbinėjo Algirdą neiti į getą, bet jis nė nesvarstė galimybės palikti žmoną ir dukrą. Per Didžiąją akciją Algirdas ir Julija Savickiai pateko į „blogąją“ pusę. Pasmerktuosius varant į egzekucijos vietą, Algirdas Julijos dukrelę nešė ant rankų, o Julija puldinėjo prie sargybinių ir bandė įrodyti, kad jie lietuviai, rodė sargybiniams pasą, kuriame buvo parašyta, kad Algirdas Savickis – lietuvis. Galiausiai vienas sargybinis jų pasigailėjo ir leido slapta grįžti į getą. Dvokiančiame kanalizacijos vamzdyje sulaukę nakties, Savickiai parsigavo į getą.  
 
Po tos siaubingos akcijos Ida paskutinį kartą paprašė Algirdo pasitraukti iš geto, bet jis buvo neperkalbamas. Julija iš geto bėgti irgi negalėjo – maža dukra, sena motina, ligota sesuo, todėl moterys nusprendė pasilikti. Algirdas su kitais geto kaliniais eidavo į priverstinius darbus, kartais, nusisegęs geltonas žvaigždes, nueidavo pas gimines, į getą šeimai atnešdavo maisto, sužinodavo fronto naujienas. Vieną 1942-ųjų vasaros dieną, jam sugrįžus į getą iš dėdės namų Linksmadvaryje, sargybiniai Algirdą iškratė, atėmė maistą, pridaužė, suspardė ir paliko gulėti kraujo klane.
 
Tačiau nepataisoma tragedija įvyko 1943-ųjų spalio 1 dieną. Iš žmonos Julijos Savickienės prisiminimų: „Vyras galėjo likti laisvėje. Bet jis mane mylėjo ir nė kiek nesvyravo. Jis nuėjo kartu su manimi į getą, nors giminės ir pažįstami visaip atkalbinėjo, ir kartu su manimi gete kentė pažeminimus [...]. 1943-iųjų spalio pirmosios vakare mudu su Algirdu per geto daržus ėjome namo. Staiga mus sustabdė praeinantis geto sargybinis Kučinskas, pradėjo kamantinėti, kur ir ko einame. Algirdas kantriai aiškino jam, kad grįžtame iš darbo. Kučinskas pažiūrėjo man į veidą, kažką sumurmėjo ir, sugriebęs už rankos, ėmė tempti į šalį. Algirdas atlenkė jo ranką ir suriko man: „Bėk zigzagais ir atsivesk žmonių!“ Aš nubėgau neatgaudama kvapo. Kai išgirdau šūvį, maniau, kad šaudo į mane. Bet kai grįžau su kitais, mano Algirdas gulėjo kraujo klane, o žudikas rūkydamas stovėjo prie jo. Išspjaudamas nuorūką Kučinskas pasakė: „Eidamas iš sargybinės, pasakiau sau: šiandien turiu nušauti vieną žydą. Va, šitas ir pasipainiojo.“ Dvi valandas, kurios man virto dvejais metais, jis man neleido prieiti prie sužeistojo. Jis laukė, kol Algirdas nukraujuos...“ (A. Gumbaragis, „Pasakyk man dar vieną žodelį“ [Julijos Savickienės pasakojimas], Švyturys, 1963, Nr.8, p. 21).
 
Algirdo ir Augustino motina Ida Savickienė nuo 1944-ųjų pavasario slapstėsi pas gimines, tačiau, visai prie pat priartėjus frontui, neištvėrusi skaudžių netekčių palūžo ir nusižudė. Likviduojant Kauno getą, Julija Savickienė su dukrele Reginute pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Joms koncentracijos stovyklos siaubą padėjo ištverti tuo metu ten kalėjęs rašytojas Balys Sruoga.
  
Parengė muziejaus Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja

VVGŽM, GS, f. 1, b. 480

 

Lapkritis

 

J. Epšteino žydų gimnazijos dėstomąja hebrajų kalba pučiamųjų orkestras. Vilnius. 1925 m.
Nuotrauka daryta 1925 m., reverse užrašas hebrajų k.: „J. Epšteino žydų gimnazijos dėstomąja hebrajų kalba pučiamųjų orkestras. Vilnius. 1925 m.“ Antroje eilėje: antras iš dešinės mokinys Ošeras Šapiro, ketvirtas iš dešinės gimnazijos direktorius dr. Josifas Regensburgas. Ošeras Šapiro (g. 1909 m.) mokėsi gimnazijoje nuo 1921 m. iki 1927 m. Muziejaus rinkiniuose saugomas atestatas, išduotas 1927 m. birželio 20 d. Vilniaus J. Epšteino privatinės žydų gimnazijos dėstomąja hebrajų kalba humanitarinės pakraipos abiturientui Ošerui Šapiro.
 
1915 m. gydytojas Josifas Epšteinas Vilniuje įsteigė žydų gimnaziją dėstomąja hebrajų kalba. 1916 m. pavasarį gimnazijai išnuomojamos patalpos Pylimo g. 4. Gimnazijai priklausė 18 kambarių ir 2 salės antrame ir trečiame aukštuose. Gimnazijos steigėjas ir pirmasis direktorius J. Epšteinas 1916 m. vasarą mirė per šiltinės epidemiją. Gimnazija buvo pavadinta jo vardu. 1916–1928 m. J. Epšteino žydų gimnazijos direktoriumi buvo gydytojas Josifas Regensburgas. 1921 m. gimnazijoje mokėsi 400 mokinių, 1936 m. – apie 500 mokinių ir dėstė 25 mokytojai. XX a. 3 deš. organizacija „Tarbut“ (hebr. k. „kultūra“) pradėjo globoti gimnaziją, ir gimnazija buvo pavadinta „Tarbut“.
 
„Tarbut“ gimnazija veikė iki 1940 m. vasaros. Atėjus sovietams, organizacija „Tarbut“ buvo uždaryta, gimnazijos pastatas nacionalizuotas. Nuo 1940 m. rugsėjo 1 d. buvusios „Tarbut“ gimnazijos patalpose pradėjo veikti vidurinė žydų mokykla nr. 13 dėstomąja jidiš kalba. Po metų, prasidėjus karui, mokyklos nebeliko ir žydų mokyklos čia jau niekada daugiau nebuvo. Dabar šiose patalpose Pylimo g. 4 veikia Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė ir VVGŽM skyrius, būsimasis Lietuvos žydų  kultūros ir tapatybės muziejus.
 
Parengė Olga Movšovič
Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyriaus rinkinių saugotoja-tyrinėtoja 
 
© atvaizdai iš VVGŽM rinkinių

 

Gruodis

  

Šiaulių geto kalinių Nathano ir Simos Katzų vestuvės gete
Šiaulietis Nathanas Katzas su giminaičiais 1941 metų vasarą buvo įkalintas Šiaulių gete. Ten jis susipažino su tokio paties likimo drauge Sima iš Kybartų. Jauni žmonės pamilo vienas kitą. 1943 metais naciams pradėjus patirti pralaimėjimus fronte, gyvenimas gete tapo dar žiauresnis. Pasklido kalbos, kad getas bus likviduotas, o belaisviai išvežti į Aušvicą. Gete buvo manoma, kad sutuoktinius į koncentracijos stovyklas išveš kartu, todėl 1943 metų rugpjūčio 23 dieną Nathanas Katzas ir Sima geto žydų taryboje susituokė. Tai buvo atlikta paskubomis be tradicinės chupos, Nathanas tik ištarė savo išrinktajai Simai: „Harei at mekudešes li be’tabaat zu, ke’das Mošė ve’Isroel“ („Su šiuo žiedu tu man pašventinta pagal Mozės ir Izraelio įstatymą“). Šiaulių geto viršininkas kvatojo iš šių vestuvių, sakydamas, kad Hitleris visus žydus mato jau tik kaip muziejų eksponatus, ir įsakė radistu dirbusiam lietuviui nufotografuoti jaunuosius, o nuotrauką atidėti būsimo muziejaus apie išnykusią „padermę“ archyvui. Bet Katzai nelaukė nei kol taps muziejaus eksponatais, nei kol bus likviduotas getas. Tais pačiais 1943 metais, tuoj po Vaikų akcijos, Nathanas su žmona Sima ir tėvu Aronu, padedami Arono pažįstamo rietaviškio Antanaičio, pabėgo iš geto ir slapstėsi Telšių apylinkėse pas ūkininkus Oną ir Joną Žilevičius. Dėl šios šeimos pasiaukojimo ir pastangų Nathanas ir Sima Katzai 1944 metais sulaukė karo Lietuvoje pabaigos. Po karo Nathanas kartą Vilniuje netikėtai sutiko tą patį lietuvį radistą-fotografą. Šis neteko žado, pamatęs gyvą ir sveiką planuotą „muziejaus eksponatą“, ir net susizgribo surasti garsiąją nuotrauką. Pasak Nathano Katzo, jie su Sima – bene vienintelė pasaulyje gete susituokusi pora, turinti oficialią savo vestuvių nuotrauką.
 
Jovita Stundžiaitė
Pagalbinio fondo rinkinių saugotoja-tyrinėtoja
 
© atvaizdas iš VVGŽM fondų
 
Nuotraukos:
Nathanas ir Sima Katzai savo vestuvių dieną Šiaulių gete 1943 m. rugpjūčio 23 dieną
Nathanas ir Sima Katzai po 50 metų, savo auksinių vestuvių dieną

 

 
smart foreash