0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų Muziejus
Vilna Gaon State Jewish Museum

0

Mėnesio istorija 2016 m.

 

 Sausis

Kazys Grinius ir Kristina Griniuvienė su sūneliu Liūtu 1928 m. 

Kazys Grinius (1866–1950) ir Kristina Griniuvienė (1896–1987)
Pasaulio tautų teisuoliai
Visuomeninė Pasaulio Tautų Teisuolių pripažinimo komisija, veikianti Jad Vašem Holokausto memorialiniame muziejuje, remdamasi buvusio Kauno geto kalinio, vieno iš Antifašistinės kovos organizacijos vadų Dmitrijaus Gelperno liudijimu, pripažino Kazį Grinių ir Kristiną Griniuvienę Pasaulio Tautų Teisuoliais. Ši žinia pasiekė Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų 2015-ųjų gruodį.
 
2016 metų gruodį bus minimos Lietuvos Prezidento, Steigiamojo Seimo komiteto pirmininko, Lietuvos Konstitucijos rengėjo, šeštojo Lietuvos Ministro Pirmininko, gydytojo, publicisto Kazio Griniaus 150-osios gimimo metinės. Todėl 2016-uosius metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais.
 
Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Selemos Būdos kaime. 1887 m. baigė Marijampolės gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1893 m. gavęs medicinos gydytojo laipsnį dirbo gydytoju laive Kaspijos jūroje. 1894 m. grįžo į Lietuvą. Marijampolėje vertėsi gydytojo praktika, aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Buvo vienas Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių ir Varpininkų organizacijos vadovų.
 
Pirmasis pasaulinis karas K. Grinių su šeima nubloškė į Rusiją. 1896 m. jis buvo vedęs Joaną Pavalkytę, su kuria susilaukė sūnų Jurgio ir Kazio bei dukros Gražinos, (1918 m. žmoną ir dukrą Kislovodske žiauriai nužudė plėšikavę kareiviai).
 
 1917 m. Voroneže K. Grinius tapo Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje nariu ir Tarybos pirmininku. 1919 m. vyko į Prancūziją, Taikos konferencijoje buvo pakviestas į Lietuvos laikinosios vyriausybės delegaciją, tapo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku. Padėjo tautiečiams grįžti iš vokiečių nelaisvės į Lietuvą. Tų pat metų rudenį grįžo į Lietuvą, kur tuo metu jau buvo rengiamasi pirmiesiems demokratiniams Steigiamojo Seimo rinkimams.
 
Kazys Grinius – Steigiamojo Seimo, I, II ir III Seimo narys. Rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę, pilietines teises. Nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1922 m. vasario 2 d. vadovavo VI-ajam ministrų kabinetui.
 
1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. Lietuvos Respublikai vadovavo iki 1926 m. gruodžio 17 dienos perversmo, kai perversmininkai privertė atsisakyti prezidento pareigų.
 
Kazio Griniaus gyvenimas ir veikla atspindi ir permainingą XIX a. antrosios pusės – XX a. vidurio lietuvių tautos istoriją: carinę priespaudą, spaudos draudimą, bandymus kurti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus ir okupacijas, tremtį ir emigraciją.
 
1927 m. K. Grinius vedė Kristiną Arsaitę, jiems gimė sūnus Liūtas.
 
Lietuvos prezidento Kazio Griniaus žmona ir bendražygė Kristina Griniuvienė (Arsaitė) gimė 1896 m. Rusijoje, Saratove. Vėliau su šeima atvyko j Lietuvą, baigė Kauno gimnaziją, Maskvos ir Kauno universitetuose studijavo teisę, vėliau darbavosi profilaktinės medicinos srityje. Kristina Griniuvienė bendradarbiavo su katalikišku žurnalu „Moteris“,laikraščiu „Lietuvos žinios, „Pieno lašo“draugija (jai padedant buvo pastatyti šios draugijos namai Kaune).
 
Vokiečių okupacijos metais – 1942-ųjų lapkričio 14-ąją – dr. Kazys Grinius ir buvę Lietuvos ministrai prof. Jonas Pranas Aleksa ir prof. kunigas Mykolas Krupavičius lietuvių tautos vardu pasirašė ir įteikė okupacinės vokiečių kariuomenės generaliniam komisarui Lietuvoje gauleiteriui Adrianui fon Rentelnui memorandumą. Tuo metu tai reiškė savanorišką kelią į mirtį: sušaudymą nedelsiant arba kankinamą žūtį konclageryje, manė istorikai. Memorandume buvo protestuojama dėl Lietuvos kolonizavimo, lietuvių, lenkų, rusų represijų ir žydų žudynių. Tuometė užsienio spauda stebėjosi, kad trys lietuviai atvirai metė iššūkį naciams, kai daugelis bijojo net pašnibždomis ištarti priešišką žodį. J. P. Aleksa ir M. Krupavičius gestapo buvo ištremti į Vokietiją. Prezidentui Kaziui Griniui buvo skirtas namų areštas ir tremtis į Selemos Būdos kaimą.
 
Kazys Grinius ir jo žmona Kristina ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė ryžtą ginti nekaltai žudomus bendrapiliečius. Kauno geto Antifašistinės kovos organizacijos vado pavaduotojas Dmitrijus Gelpernas (1914–1998) Spielbergo fondui liudijo, kad naciams užpuolus Sovietų Sąjungą jis bandė trauktis į Rytus, bet vokiečių armija aplenkė juos, todėl teko grįžti į Kauną. Pakeliui Dmitrijus Gelpernas sutiko Chaimą Jeliną su šeima. Iki geto įsteigimo su Ch. Jelinu jie slėpėsi pas D. Gelperno giminaitę. Vyrai nekeldavo iš namų kojos, nes žinojo, kad žydų vyrus žudo tiesiog gatvėje. D. Gelperno giminaitė buvo Kristinos Griniuvienės studijų laikų draugė. Griniuvienė puikiai pažinojo ir Dmitrijų, nes ir vienas, ir kitas domėjosi pašto ženklais ir kartais jais keisdavosi. Vieną dieną minėta giminaitė sutiko mieste K. Griniuvienę ir papasakojo, jog Dima Gelpernas irgi Kaune. K. Griniuvienė pasakė, kad jei reikės, ji pasirengusi padėti. Bet D. Gelpernas tąkart kartu su kitais Kauno žydais persikėlė į getą. Vis dėlto po Didžiosios akcijos nusprendė kreiptis pagalbos į Griniùs. Jie jį šiltai priėmė, davė atskirą kambarį. Dmitrijus valgydavo kartu su Grinių šeima prie vieno stalo. Kartais pas Griniùs ateidavo svečių, bet jie neslėpdavo nuo bičiulių D. Gelperno, tarp jų nebuvo antisemitų. Grinių namuose D. Gelpernas gyveno kelis mėnesius, bet kartais išeidavo į miestą, įsiliedavo į iš darbo varomų žydų koloną ir taip patekdavo į getą. Grinius parūpindavo Gelpernui medikamentų ir pasakodavo jį dominančią informaciją.
 
Dmitrijaus Gelperno bendražygė hab. dr. prof. Sara Ginaitė, buvusi Kauno geto kalinė bei antinacinio pasipriešinimo dalyvė, prisimena, kad D. Gelpernas visą pirmąją nacių okupacijos žiemą iki Prezidento Kazio Griniaus ištrėmimo į Selemos Būdą slapstėsi Grinių šeimoje.
 
Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento K. Griniaus palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos.
 
Kristina Griniuvienė mirė 1987 m. gegužės 2 d. Vašingtone.
 
Kazys Grinius ir Kristina Griniuvienė 1993 metais už žydų gelbėjimą apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
 
2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais
 
Šaltiniai ir literatūra:
Grinius K. Atsiminimai ir mintys. – Tübingen: Patria, 1947. – T. I. – 304 p.
Ilgūnas G. Kazys Grinius. – Vilnius: Pradai, 2000. – 627 p.
VVGŽM, GS, f.1, b.168
 
Parengė Jovita Stundžiaitė
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus muziejininkė

 

Vasaris

Maksas Bandas, Jeruzalė, apie 1935
drb., al., 26x40, sign. ap. d.: Max Band
Maksas (Mordechajus) Bandas gimė 1900 m. religingoje šeimoje Naumiestyje (dab. Kudirkos Naumiestis). Kai M. Bandui tebuvo treji, mirė jo tėvas, o būdamas penkerių berniukas neteko ir motinos. Jį su sesute priglaudė Marijampolėje gyvenusi teta. Marijampolės žydų gimnazijos direktorius, pastebėjęs išskirtinį jaunuolio talentą, išsiuntė jį mokytis dailės į Berlyną. Išgarsėjo M. Bandas Paryžiuje, o būdamas 33-ųjų, Amerikoje jau tapė prezidento Franklino D. Ruzvelto portretą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui M. Bandas su šeima visam laikui persikėlė į JAV. Dailininkas surengė virš 40 personalinių parodų, jo kūryba įvertinta daugybe pasaulinių apdovanojimų, apie jį išleistos kelios monografijos prancūzų ir anglų kalbomis. Mirė dailininkas Los Andžele 1974 m.
 
M. Bandas sukūrė labai savitą, itin minimalistinį ir elegantišką prancūziškojo ekspresionizmo su impresionizmo blyksniais stilių. Dailininko darbų intriga slypi jų paprastume – nesudėtingose kompozicijose ir sąmoningai ribojamoje spalvų paletėje. M. Bandas tapė kasdienius motyvus ir neieškojo ekstremalių situacijų, įspūdingų gamtos reiškinių, lūžinių momentų žmogaus gyvenime. Ypatingą dėmesį jis skyrė nuotaikai. Jonas Veisbartas rašė: „Liūdnas ilgesys ir romus stebėjimas, tyli rimtis, idiliškas susisvajojimas – štai kurie nusiteikimai čia vyrauja“ (Joh. Weisbarth, 1932, Vairas, Nr. 10, p. 69). O Alfredas Banga pastebėjo: „M. Bando paveikslai netinka miesčionių valgomiems kambariams [...] Visas sunkumas tame, kad šiuos paveikslus reikia ne tik akimis matyti, bet ir jausti savo vidujiniais jausmais“ (A. Banga, 1932, Suvalkietis, Nr. 29, p. 3).
 
Palestinoje M. Bandas lankėsi tik vieną kartą, 1935 metų žiemą. Įkvėptas Pažadėtosios žemės peizažo ir Tanacho motyvų dailininkas sukūrė tapybos darbų ciklą, kuriame įamžino Jeruzalės, Safedo, Tiberijos miestų ir Galilėjos jūros vaizdus. Šiam ciklui priklauso ir M. Bando drobė Jeruzalė, nutapyta prancūziškojo ekspresionizmo stiliumi. Šviesiomis spalvomis elegantiškais potėpiais dailininkas tapo Jeruzalės panoramą: pirmame plane jis akcentuoja senąjį miestą supančią sieną, o balto akmens namų eilėse išskiria kelių mečečių kupolus. Svarbų dėmesį M. Bandas skiria tolumoje žaliuojantiems kalnams ir dangumi besiritantiems kamuoliniams debesims. Dailininkas Palestinoje lankėsi žiemą, tad šiame paveiksle mes matome ne labiau tradicišką ryškiuose saulės spinduliuose ir giliuose šešėliuose skendinčią Jeruzalę, o M. Bandui labiau artimą „paryžietiškąją“ Jeruzalės versiją.
 
Parengė dr. Vilma Gradinskaitė
Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė

 

Kovas

 

Chaimas Mejeris Fainšteinas. „Senasis Vilnius“. 1938 m. 22,6 x 29,6
Popierius, lino graviūra. VŽM 874

1991 m. Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui Vilniaus dailės muziejus perdavė vilniečių Rafaelio Chvoleso, Jokūbo Šero, Šeinos Efron, Hadasos Gurevič ir kitų dailininkų kūrinius, tarp jų ir kauniečio Fainšteino darbus: raižinių ciklą „12 iš universiteto“ (1935–1937 m.) ir lino raižinius „Vyro portretas“ (1937 m.) bei „Senasis Vilnius“ (1938 m.).

Talentingas studentas Chaimas Mejeris Fainšteinas, kaip ir kiti Kauno meno mokyklos Grafikos studijos auklėtiniai, pradėjo kurti Lietuvos laikinojoje sostinėje 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių sandūroje. Anksti išryškėjo dvi stipriosios grafiko Fainšteino pusės – portretas ir peizažas. 4-ajame dešimtmetyje Fainšteinas dalyvavo Lietuvos dailininkų sąjungos parodose, iliustravo Šolom Aleichemo kūrinius. 1935–1937 m. sukūrė Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų portretų ciklą „12 iš universiteto“, 1935 m. eksponavo estampus tarptautinėje grafikos parodoje Košicėje (Slovakija), 1940 m. iliustravo Mošės Kulbako poemą „Vilnius“.

Raižinyje „Senasis Vilnius“ dailininkas naudoja lino raižiniams būdingas meninės raiškos priemones: supaprastintos architektūrinės detalės, juodų ir baltų plokštumų kontrastas, ekspresyvios linijos. Chaimo Fainšteino Vilnius – tai dar vienas praviras langelis į jau prarastą taikų pasaulį. Siauros gatvelės perspektyva, seni ir apšiurę namai, nykios sukarikatūrintos praeivių figūros. O virš niūrios kasdienybės – audringas dangus. Žiūrovas mato paprastą, nepagražintą miesto vaizdą, gali pajausti įtaigiai perteiktą bendrą kūrinio nuotaiką neįkyrint neesminėmis detalėmis. Tai dar viena įamžinta Vilniaus miesto praeities akimirka.

Trumpas tarsi akimirksnis buvo ir autoriaus gyvenimas: Chaimas Mejeris Fainšteinas gimė 1911 metais Kaune. Studijavo Kauno meno mokykloje, dalyvavo parodiniame gyvenime kartu su dailininkais Zale Bekeriu, Černe Percikovičiūte, Jakovu Lipšicu ir Estera Lurjė. Manoma, kad kalėjo Kauno gete. Žūties vieta ir laikas nežinomi.

Irina Nikitina
Menotyrininkė, VVGŽM Dailės rinkinių saugotoja-tyrinėtoja

Eksponato fotografija Pauliaus Račiūno

 

Balandis

 

Butrimonių „Betaro“ grupė 
XX a. 3–4 deš.,VŽMP 5770
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre 2009 m. sausio 26 d. buvo atidaryta kilnojama paroda, skirta Butrimonių žydų bendruomenės gyvenimui ir likimui. Paroda buvo parengta Rivos Lozanski-Bogomolnajos (1920–2002) surinktų fotografijų, dokumentų ir žmonių prisiminimų pagrindu. R. Lozanski-Bogomolnaja – viena iš nedaugelio butrimoniškių, kuri išvengė mirties visuotinio žydų naikinimo metais. Ji savo gyvenimą pašventė aukų atminimui įamžinti: tyrinėjo ir aprašė Butrimonių miestelį, vaikščiojo po nužudytųjų namus ir rinko juose niekam nebereikalingas asmenines žydų nuotraukas bei jų daiktus; jos iniciatyva buvo aptvertos žydų žudynių vietos, sutvarkytos žydų kapinės ir pastatytas paminklas aukoms atminti. R. Lozanski-Bogomolnaja suprato tai kaip savo, išgyvenusiosios, pareigą ir siekė atskleisti Butrimonių žydų likimą visam pasauliui.R. Lozanski-Bogomolnaja surinko daugiau nei 500 fotografijų kolekciją, kurią daug metų tyrinėjo, sistemino ir identifikavo fotografijose pavaizduotus asmenis. Jos surinktų fotografijų kolekcijoje yra nuotrauka, kurioje įamžinta Butrimonių žydų organizacijos „Betar“ parengiamoji grupė. „Betar“ – tai sionistinė jaunimo organizacija, įkurta 1923 m. Rygoje. Grupės nariai laikėsi Vladimiro Žabotinskio (1880–1940) revizionistinio sionizmo idėjų. Jaunuoliai aktyviai rengėsi vykti į Palestiną: mokėsi žydų istorijos, hebrajų kalbos, šokių, dainų, daug sportavo. Jie itin daug dėmesio skyrė fiziniam pasiruošimui, kad galėtų dirbti ekstremaliomis sąlygomis, plėsti Palestinos žemės ūkį ir statyti namus. Nuotraukoje pavaizduoti lentpjūvėje dirbantys jaunuoliai. 
 
Galina Zhirikova Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė 

© atvaizdas iš VVGŽM fondų

 

Gegužė

 

Vilniaus geto afiša: atskleista paslaptis
Vilniaus geto afiša,1943, pop., tušas, rankraštis, 50,8 x 35,1 cm, VŽM 1041
Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, be kitų išlikusių Vilniaus geto artefaktų, saugoma Vilniaus geto afišų kolekcija. Vilniaus geto afišos anonsuoja kultūrinio Vilniaus geto gyvenimo įvykius: koncertus, geto teatro spektaklius, paskaitas ir kitus renginius.
 
Eksponuojamoji afiša skelbia dviejų 1943 m. balandžio dienų – 17 (šeštadienio) ir 18 (sekmadienio) – renginius Vilniaus geto teatre. Dviejų renginių anonsai šioje afišoje atskirti horizontaliu ištisiniu juodo tušo brūkšniu.
 
Pirmasis anonsas jidiš kalba juodu tušu baltame popieriaus lakšte – tai dramos ir muzikos vakaras. Viršutiniame dešiniajame afišos kampe pavaizduota Vilniaus geto teatro emblema, kurios dešinėje pabraukti žodžiai jidiš kalba „Vilner geto“ (Vilniaus geto), o kairiau nuo jų emblemoje stilizuotomis raidėmis įrašyta „teater“ (teatras). Afiša pateikia vakaro programą, konkrečią renginio datą bei konkretų laiką:
Vilniaus getas. Šabat. 1943 m. balandžio 17 d. 20.30 val.
Dramos ir muzikos vakaras
Programoje:
A. Lejeles. „Šleime molcho“ (Karalius Saliamonas). Fragmentas
H. Leivik. „Golem“ (Golemas)
A. Suckever. „In lectn goirl“ (Galutinei lemčiai ištikus), „Tfile cum nes“
(Malda stebuklui). Eilėraščiai
R. Godovski. „Elegija“
L. Bethoven. Sonata „Apasionata“ (I d.)

Antrasis anonsas jidiš kalba – simfoninio orkestro koncertas:
Sekmadienį, [1943 m.] balandžio 18 d. 20.30 val.
Simfoninio orkestro koncertas
Dirigentas:
Volf Durmaškin
Solistė:
Roza Nadelman
Programoje:
Bethoven. Uvertiūra „Leonora Nr. 3“
Šopen. „Koncertas klavyrui e-moll“
Čaikovski. „Simfonija Nr. 5“
[Bilietų] kainos nuo 0,35 RM [Reicho markių]

Kaip rodo afišos tekstas, Vilniaus gete vyko iškilių jidiš literatūros klasikų kūrinių skaitymai. Antai Aronas Lejeles-Glanc (1889–1966) buvo garsus žydų poetas ir eseistas, kūręs jidiš kalba. Afišoje įrašyta ir Avromo Suckeverio pavardė: jis tarpukariu išgarsėjo kaip žydų menininkų ir rašytojų avangardinio sambūrio Jung Vilne (Jaunasis Vilnius) poetas, buvo Vilniaus geto kalinys, partizaninio pasipriešinimo naciams judėjimo dalyvis, po karo – Lietuvos žydų kultūros lobių saugotojas ir Žydų muziejaus Vilniuje vienas steigėjų, jidiš literatūros klasikas. Eksponuojamoji afiša anonsuoja ir pasaulio muzikos klasikos kūrinių koncertą, atliekamą iškilių tarpukario Lietuvos žydų muzikų, kurių vardai pažymėti šiame artefakte.
 
Afišos turinys čia plačiau komentuojamas neatsitiktinai. Ši afiša kurį laiką buvo „pasislėpusi“. Ir toji paslapties istorija ne ką mažiau įdomi nei pačios afišos atsiradimo ir išlikimo siaučiant epochos kataklizmams istorija.
 
1989 m. atkūrus Lietuvos žydų muziejų Vilniuje, dalis Vilniaus geto artefaktų, tarp jų ir dalis Vilniaus geto afišų, buvo Žydų muziejui grąžinta iš kitų Lietuvos muziejų ar archyvų.  Žydų muziejaus, 1997 m. pavadinto Vilniaus Gaono vardu, Istorijos tyrimų muziejininkai parengė ir 2007 m. išleido Vilniaus geto afišų albumą-katalogą, kuriame pateikiamas taip pat ir Lietuvoje saugomų Vilniaus geto afišų trumpas sąvadas su afišų atvaizdais. Šį sąvadą sudaro:  16 saugomų Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje afišų ir per 200 Lietuvos valstybės centriniame archyve saugomų afišų. Eksponuojamosios afišos tarp visų pateiktų Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejuje saugomų afišų išleistame albume-kataloge nėra. Ši paslaptis išaiškėjo, kai 2012 metais muziejuje saugomos afišos buvo restauruotos. Mat pašalinus kartoną, kuriuo afišos buvo sutvirtintos, vienos afišos reverse buvo atidengta čia eksponuojamoji afiša. Šis atradimas buvo itin svarbus: kaip rodo afišos turinys, atsivėrė papildoma žinia iš Vilniaus geto apie literatūrinę ir muzikinę veiklą Vilniaus gete 1943 m. bei Lietuvos žydų kultūros kūrėjus, kurių tik dalis išgyveno Holokaustą. Tarp išgyvenusiųjų buvo ne vienas, tapęs garsiu pasaulinio masto Lietuvos žydų kultūros skleidėju.
 
O toji afiša, tiksliau jos aversas, kuri laikinai slėpė eksponuojamąją, susijusi su Vilniaus gete plėtota dailininkų veikla: ji anonsuoja dailės parodą Vilniaus geto teatro fojė 1943 m. balandį. Taigi muziejaus išleistą Vilniaus geto afišų albumą-katalogą nuo 2012 m. būtų galima papildyti dar viena afiša, saugoma Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje.
 
Ilona Murauskaitė
Raštijos ir dokumentų rinkinių saugotoja-tyrinėtoja

Eksponato atvaizdas Pauliaus Račiūno
 
© atvaizdas iš VVGŽM fondų

 

 Birželis

 

Nuotrauka VŽM 8812-1.
Buvęs Vilniaus geto kalinys, vienas Plastinio Vilniaus plano 1942–1943 m.kūrėjų Baruchas Šubas (dešinėje) ir Yossi Šubas. 2015 m. liepos 12 d., Vilnius. Fot. Paulius Račiūnas.
2015 m. liepos 12 d. Baruchas Šubas su sūnumi Yossi Šubu lankėsi VVGŽM Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyriuje (Pylimo g. 4) ir apžiūrėjo Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus gete sukurto Plastinio Vilniaus plano plokštes, restauruotas 2013 m., saugomas VVGŽM. Baruchas Šubas papasakojo apie savo vaikystę ir šeimą Vilniuje prieš karą, Vilniaus getą, Plastinio Vilniaus plano kūrimą gete.  
 
Parengė Fotografijos rinkinių saugotoja-tyrinėtoja  Olga Movšovič

© nuotrauka iš VVGŽM rinkinių
 
Ištrauka iš dr. Aistės Niunkaitės Račiūnienės parengto leidinio Plastinis Vilniaus planas iš Vilniaus geto. Aplinkybės, liudijimai, autoriai. Vilnius, 2015
 
Ištrauka iš dr. Aistės Niunkaitės Račiūnienės parengto leidinio Plastinis Vilniaus planas iš Vilniaus geto. Aplinkybės, liudijimai, autoriai. Vilnius, 2015
„Baruchas Šubas gimė 1924 m. Vilniuje Chabad Liubavič chasidų šeimoje. Prieš karą su šeima: mama Riva, tėvu Jozefu, seserimis Cipora, Rachele ir broliuku Šmuliku, gyveno Vilniuje, Sodų g. [...] Būdamas mažas Baruchas lankė chederį, jį baigęs, studijavo Chabad Liubavič chasidų ješivoje. Vėliau mokėsi Vilniaus Ch. Epšteino ir I. Špaizerio gimnazijoje, aukštojoje technikos mokykloje studijavo mechaninę inžineriją.
 
Gyvenimas buvo puikus iki 1941 m. birželio, kai Vilnių okupavo vokiečiai. Laimingas, idiliškas gyvenimas staiga dingo. Žydai buvo masiškai žudomi Paneriuose, o tie, kurie išgyveno, 1941 m. rugsėjo pradžioje buvo uždaryti gete. [...] Baruchui padėjo jo draugas, buvęs aukštesnių gimnazijos klasių mokinys Gabrielis (Gabikas) Sedlis. Jis pasisiūlė padėti Baruchui įsidarbinti Plastinio Vilniaus plano kūrimo grupėje. Perėjęs nuodugnų šio projekto vadovo G. Guchmano patikrinimą, Baruchas buvo priimtas į darbą. Jis pateko į Floros Rom vadovaujamą jaunimo grupę, kuri gavo leidimus vaikščioti po miestą, kad galėtų piešti Vilniaus pastatus, o grįžus į darbo vietą, juos išdrožti iš medžio. [...] Atlikdamas oficialų Plastinio Vilniaus plano darbą, Baruchas drauge su keliais kitais draugais iš savo vadovų gavo ir kitą užduotį – slapta nuo vokiečių parengti Šulhoifo (Sinagogų kiemo) maketą, kuris turėjo įamžinti Vilniaus Didžiosios sinagogos ir kitų sinagogų atminimą. Šulhoifo maketo gamybą jie turėjo laikyti didelėje paslaptyje, o tai nebuvo lengva, nes vokiečiai galėjo bet kada ateiti patikrinti jų darbo. [...] Deja, Vilniaus gete nelegaliai daryto Šulhoifo maketo likimas nėra žinomas.
 
Darbas prie Plastinio Vilniaus plano, suteikęs galimybę gana laisvai vaikščioti po miestą, padėjo Baruchui įgyvendinti ir vieną svarbiausių jo siekių – prisidėti prie geto pogrindžio ir partizanų. [...] 1943 m. rugsėjo pradžioje, likus dviem savaitėms iki Vilniaus geto likvidavimo, Baruchas su Vilniaus geto pogrindžio grupe pasitraukė į miškus pas partizanus. Sugrįžęs į Vilnių 1944 m. liepą sužinojo, kad visa jo šeima išžudyta – mama su seserimi ir mažuoju broliuku – Paneriuose, o tėvas prieš pat pasitraukiant vokiečiams iš Vilniaus – HKP darbo stovykloje. [...]
 
1945 m. Baruchas Šubas atvyko į Erec Izraelį ir įsiliejo į organizacijos Hagana veiklą, Izraelio Nepriklausomybės karo metu tarnavo techniku oro pajėgose. Po kelių metų pradėjo dirbti EL AL oro linijų bendrovėje, tapo vyriausiuoju skrydžių inžinieriumi.
 
[...] Baruchas Šubas sako: „Aš esu Partizanų, pogrindžio kovotojų ir geto sukilėlių organizacijos Izraelyje pirmininkas, Išgyvenusiųjų Holokaustą organizacijų centro Izraelyje valdybos narys [...]. Turiu žmoną, kuri išgyveno Holokaustą. Ji vienintelė išgyvenusi iš savo visos šeimos. [...] mes sugebėjome sukurti naują žydišką šeimą Izraelyje, ir aš tuo didžiuojuosi.“ Baruchas Šubas turi du sūnus ir aštuonis anūkus.
 
Baruchas Šubas kelis kartus lankėsi Vilniuje. Jis gerai prisiminė Plastinį Vilniaus planą, kurį drauge su kitais gamino Vilniaus gete. Mums pavyko susitikti Vilniuje, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, 2015 m. liepos 12 d. ir pasikalbėti. Tą dieną Baruchas po daugelio metų pamatė kadaise Vilniaus gete kurto Plastinio Vilniaus plano fragmentus ir žiūrėdamas į išlikusią per stebuklą plokštę su galbūt jo paties išdrožinėtais nameliais ir preciziškai pavaizduotomis Šnipiškių gatvelėmis, kuriomis jis vaikščiojo savo jaunystės metais lankydamasis pas ten gyvenusius senelius ir gimines, papasakojo savo istoriją.

 

Liepa

 

Maldynas (sidur) SEDER HA-AVODA, Vilnius, Našlės ir brolių Romų spaustuvė, 1911,
popierius, kartonas, odos imitacija; 22,5 x 14,5 x 2,5 cm. VŽMP 882
Siduras (sidur hebr. tvarka) metų ciklo judėjų maldynas: maldos sudėliotos tam tikra nustatyta nekintama tvarka. Visas pagrindines judėjų maldas suformulavo, struktūravo ir į sidurą sudėjo Didžiojo Susirinkimo vyrai laikais, kai buvo atstatyta Antroji Šventykla, maždaug prieš du tūkstančius penkis šimtus metų.
 
Sidure tradiciškai rasime tris kasdienes maldas (religinis judėjų įstatymas nurodo kasdien melstis tris kartus: rytą, dieną ir vakare; rytą kalbama šacharit, malda, kurią nurodė Abraomas; pusiaudienį – mincha, malda, kurią kalbėjo Izaokas; vakare – maariv arba aravit, malda, suformuluota Jokūbo), taip pat Šabo, Roš Chodešo (jaunaties dienos) ir švenčių dienų maldos. Dėl patogumo šventinių dienų – Roš ha-Šanos ir Jom Kipuro – maldos leidžiamos ir atskiru maldynu, vadinamu machzor („ciklas“). Dažnai leidžiami ir atskiri Trijų Švenčių – Pesacho, Šavuoto ir Sukoto, per kurias senovėje žydai keliaudavo į Jeruzalės Šventyklą, machzoras.
 
Iš pradžių siduras buvo sakytinės Toros dalis, žmonės maldas mokėjo atmintinai. VI a., pasibaigus Talmudo užrašymo epochai, kai žydų tauta jau buvo atsidūrusi tremtyje ir pasklidusi po pasaulį: nuo Ispanijos vakaruose iki Afganistano ir dar toliau rytuose, nuo Vokietijos šiaurėje iki Jemeno pietuose, iškilo reikiamybė užrašyti ir siduro maldas. Pirmiausia buvo surašytos švenčių maldos: kadangi objektyviai jos būdavo kalbamos rečiau, jos ėmė pasimiršti. Netrukus buvo surašytos ir kasdienės maldos. Tai vyko IX–X amžiais. Taip atsirado ankstyviausias mus pasiekęs Suros miesto (Babilonas) ješivos Gaono Amramo (IX a.) siduras, kurį jis parengė Barselonos žydų prašymu. Gaono Amramo sidurą netrukus ėmė perrašinėti ir naudoti ne tik Ispanijoje, bet ir Prancūzijoje bei Vokietijoje. Amramo siduras Seder Rav Amram Gaon rankraščio pavidalu egzistavo apie 1000 metų, o pirmą kartą išspausdintas buvo 1865 m. Varšuvoje. X a. sidurą arabų kalba su paaiškinimais ir nurodymais arabų šalių žydams sudarė Gaonas Saadija. Labai tiksliai ir detaliai XI a. sidurą struktūravo ir aprašė Rambamas (teologas Mošė Maimonas). Taip susiformavo Ispanijos ir Viduržemio regiono ir Rytų šalių judėjų siduras, vadinamas sefardų siduru (Sfarad hebr. Ispanija).
 
Esama skirtingų tradicijų sidurų: sefardų (ispaniškoji tradicija), aškenazių (Prancūzijos, Vokietijos ir Rytų Europos žydų) ir chabado siduras, sudarytas Zalmano Šneuro (XVIII antra pusė–XIX pr.).
 
Pirmasis spausdintinis siduras – Minjag Romi (Romos arba Italijos judėjų) – pasaulį išvydo 1486 m. Italijoje, Sončine. Pirmasis aškenazių siduras buvo išspausdintas Prahoje 1513 m. (2 d. – 1516 m.). Pirmasis spausdintinis sefardų siduras pasirodė 1542 m. Venecijoje.
 
Eksponuojamasis sidurasSeder ha‘avoda(avoda hebr. tarnystė, darbas) yra aškenaziškasis variantas. Pavadinimas Seder ha‘avoda (hebr. tarnystės tvarka) perteikia tarnavimo Kūrėjui esmę – tarnystę širdimi, o tai visada yra malda.
 
Siduro priešantraštinis lapas puoštas Avnerio Grilicheso graviūra (XIX a.), kurioje vaizduojami liūtas, erelis, tigras ir elnias. Tradiciškai ši gyvūnų grupė Lietuvos žydų mene simbolizuoja tarnystę Visagaliui. Pirkei avot sakoma: „Būk stiprus kaip leopardas, lengvas kaip erelis, greitas kaip elnias, stiprus kaip liūtas, kad išpildytum Tėvo Danguje valią.“
 
Parengė Pagalbinio fondo saugotoja-tyrinėtoja Jovita Stundžiaitė

© VVGŽM Pagalbinio fondo eksponatas

 

Rugpjūtis

 

Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz)
Eskizas skulptūrai „Europos pagrobimas“, XX a. 4–5 deš., popierius, akvarelė, 31,5 x 23,7 cm. VŽM 8051
Eskizas skulptūrai – vienai iš variacijų tema „Europos pagrobimas“ – atspindi Žako Lipšico plastinės raiškos perėjimą iš klasikinio į vadinamąjį „barokinį“ kubizmą ir siužetinį posūkį prie „herojinės kūrybos“ – laisvai interpretuojamų mitologinių ir biblinių temų. Šį posūkį skatino tarptautinės politikos pokyčiai Europoje, stiprėjantis antisemitizmas. Iki tol universalesnes kosmopolitines idėjas reiškęs skulptorius pajuto poreikį raiškiomis priemonėmis ir metaforomis eiti su persekiojama savo tauta kančios kelią bei meno kalba reikšti pilietiškumą ir bendražmogišką laisvės siekį. Savo požiūrį į susiklosčiusias politines aplinkybes Lipšicas išreiškė trejaip: kaip žydas, kaip žmogus ir kaip konkreti asmenybė. Ši triada skulptoriaus darbuose pasireiškia visu 1933-1948 m. kūrybos laikotarpiu. Ryškiausi šio periodo kūriniai – „Dovydas ir Galijotas“, „Prometėjas smaugiantis grifą“, „Europos pagrobimas“.
 
Skirtingos eskizų variacijos „Europos pagrobimo“ tema, kurią Lipšicas tęsė ir karo bei pokario metais, turėjo akivaizdžią politinę potekstę: pirmuose eskizuose, remiantis klasikine mito interpretacija, rodomas Europos, nešamos buliaus (Hitlerio) bejėgiškumas. Tačiau šiame eskize Europa tarytum raginama nepasiduoti – gintis ir pulti. Besigrumiančių kūnų dalys suauga – menininko užuomina, kad siekdamas nugalėti blogį, turi nugalėti ir dalį savęs.
 
Vėlesnėse šios temos interpretacijose, suaugindamas figūras į brutalų erotinį ryšį, menininkas tarytum kritikuoja Europos vangumą, demaskuoja jos silpnumą, prisitaikėliškumą.
 
Susipažinti su pasaulinio garso litvakų skulptoriaus Žako Lipšico, gimusio 1891 m.  rugpjūčio 22 d. Druskininkuose, kūryba iš VVGŽM, Paryžiaus Žoržo Pompidu centro, Paryžiaus Judaizmo meno ir istorijos muziejaus, taip pat Lietuvos dailės muziejaus ir privačių kolekcijų rinkinių galima apsilankius parodoje „Gyvenimas skulptūroje. Žakui Lipšicui – 125“. Paroda veiks iki 2016 m. rugsėjo 25 d. VVGŽM Tolerancijos centre.
 
Parengė Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė

© VVGŽM Žako Lipšico memorialinio rinkinio eksponatas.
Lipchitz šeimos dovana muziejui

 

 Rugsėjis

 

Antanas Jaroševičius (1870–1956)
Dailininko, kultūros veikėjo, pedagogo Antano Jaroševičiaus vardas gerai žinomas Giedraičių rajono gyventojams. Antano Jaroševičiaus vardu pavadinta Giedraičių gimnazija, apie A. Jaroševičiaus gyvenimą ir veiklą pasakoja šioje mokykloje įkurtas muziejus, pagal A. Jaroševičiaus projektą 1932 m. Giedraičiuose pastatytas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę ties Giedraičiais 1920 metais“.
 
Kovose už Lietuvos laisvę ties Giedraičiais 1920 metais ypatingu didvyriškumu ir drąsa pasižymėjo ir Giedraičių progimnazijos direktorė, aktyvi visuomenės veikėja Malvina Valeikienė.
 
Tačiau iki šių dienų buvo labai mažai buvo žinoma apie šių Giedraičių šviesuolių pasiaukojimą Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjant Giedraičių gyventoją Esfirą Gutmanaitę.
 
Esfiros Gutmanaitės gelbėjimo istoriją pavyko atskleisti tik gavus Esfiros dukters Guodos Litvaitienės ir Esfiros gelbėtojos Mildos Valeikaitės-Markonienės dukters Elonos Ruzgienės prisiminimus.
 
Karas užklupo Esfirą pakeliui į Ukmergę, kur Esfira, džiugiai nusiteikusi, skubėjo atsiimti Ukmergės gimnazijos baigimo atestatą. Netikėtai prasidėjus bombardavimams, supratusi, jog prasidėjo karas, Esfira nusprendė sugrįžti į gimtuosius Giedraičius ir tuojau pat susidūrė su siaubinga tikrove – nuožmiu žydų persekiojimu.
 
Iš Mildos Emilijos Markonienės (Valeikaitės) dukters Elonos Ruzgienės prisiminimų: Vokiečiams užėmus Giedraičius prasidėjo žydų areštai. Mano mama Milda Valeikaitė paslapčia nuo senelių atsivedė savo draugę Esfirą ir slėpė ją mansardoje, kur seneliai neužlipdavo, ten nešdavo Esfirai valgyti. Milda nuo vaikystės draugavo su žydaite iš Giedraičų Esfira Gutmanaite. Nors mano senelė Malvina Valeikienė po savo vyro Mato Valeikos mirties gyveno ir dirbo Kaune, ji dažnai sugrįždavo į Giedraičius, todėl Milda nuo savo mamos nieko slėpti nenorėjo, pasisakė jai, ir abi nusprendė slėpti Esfirą kiek bus įmanoma. Prasidėjus kratoms ir žydų žudynėms, bijodamos, kad kas nors gali įduoti, Malvina Valeikienė ir jos dukra Milda nusprendė paprašyti Mato Valeikos pusbrolio Antano Jaroševičiaus, žinomo šiuose kraštuose dailininko, kraštotyrininko priimti slapstyti Esfirą Gutmanaitę. 1941-ųjų rudenį, Esfirą vežime uždengę šiaudais, nuvežė į Karklynės vienkiemį pas Antaną ir Marcelę Jaroševičius. Kai sužinodavo, kad vienkiemiuose bus kratos, tekdavo Esfirą slėpti kitur. Antanas Jaroševičius turėjo apie 40 avilių, kartais Esfirai tekdavo ilgai tūnoti avilyje.
 
Esfira Gutmanaitė Karklynės vienkiemyje pas Antaną ir Marcelę Jaroševičius buvo slepiama nuo 1941 rudens iki 1943 m. rudens. Iškilus pavojui būti demaskuotiems, Jaroševičiai surado Esfirai saugią slapstymo vietą Dudėnų kaime. Malvina Valeikienė, kiek įmanydama, padėjo ir miške besislapstantiems Esfiros tėvams. Esfiros tėvas Icikas Gutmanas 1944 m. besislapstydamas miške sunkiai susirgo ir mirė, o Esfira ir jos motina Beilė Gutmanienė, globojamos šių Giedraičių krašto šviesuolių Malvinos Valeikienės ir jos dukters Mildos, Antano ir Marcelės Jaroševičių, išliko gyvos. Po karo Esfira Gutmanaitė ir jos motina Beilė Gutmanienė gyveno Vilniuje. Beilė Gutmanienė mirė 1956 m., o Esfira Gutmanaitė-Litvaitienė 1976 m. Dėl savo motinos Esfiros Gutmanaitės-Litvaitienės gelbėtojų pristatymo apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2016 metais į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų kreipėsi Esfiros Gutmanaitės-Litvaitienės duktė Guoda Litvaitienė ir perdavė muziejui šią Antano Jaroševičiaus fotografiją, kuri daugelį metų kaip relikvija buvo saugoma šeimos archyve.
 
Danutė Selčinskaja
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo
skyriaus vedėja
 
Nuotrauka iš VVGŽM,
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus archyvo,
VVGŽM, GS, f. 1, b. 1286

 

Spalis

 

1941 metų spalio kalendoriaus lapas
1941 metų spalio kalendoriaus lapas, kuriame lenkų žurnalistas Kazimierzas Sakowiczius (1894–1944), Antrojo pasaulinio karo metu gyvenęs Paneriuose, pieštuku pažymėjo masinių Vilniaus žydų žudynių dienas.  

1941 m. liepos mėn. Panerių miške, prie Vilniaus, prasidėjo masinės žydų ir kitų nacistiniam režimui neįtikusių žmonių žudynės. Žmonės buvo varomi pėsčiomis arba gabenami sunkvežimiais iš Lukiškių kalėjimo, o vėliau, nuo rugsėjo, ir iš Vilniaus geto. Žudynes vykdė vokiečių saugumo policijos ir SD policijos ypatingasis būrys, taip pat žinomas „Vilniaus ypatingojo būrio“ pavadinimu, kuriam didesnių „akcijų“ metu talkindavo ir kai kurie lietuvių savisaugos (policijos) batalionai.  

Apie penkiasdešimt metrų nuo žudynių vietos gyveno lenkų žurnalistas ir leidėjas Kazimierzas Sakowiczius, kartu su šeima persikėlęs gyventi į Panerius (tuomet Ponary Jagiellonow), kai 1941 m. sausį sovietų valdžia uždarė jo leidžiamą laikraštį ir nacionalizavo redakcijos patalpas, kuriose ir gyventa. 1941 m. liepą Paneriuose prasidėjus masinėms žudynėms, K. Sakowiczius ėmė rašyti dienoraštį, fiksuodamas paskutines tūkstančių vilniečių gyvenimo akimirkas, kartu kalendoriuje pasižymėdamas žudynių dienas.

Čia pateikiamas kalendoriaus lapelis – vieno kruviniausių puslapių Vilniaus istorijoje liudininkas. 1941 m. spalį šūviai Paneriuose aidėjo daugiau nei savaitę – 2, 3, 16, 21, 25, 27, 30, 31 dienomis.  
 
IX.25, siaubingas šeštadienis

Apie 8.20 val. ryto ant plento, šalia koplyčios, pasirodė ilga pasmerktųjų eisena. Kai ji priartėjo prie pervažos, pamačiau, kad tai buvo vien moterys – ir pagyvenusios, ir jaunos, o kartu ir vaikeliai vežimėliuose <...>. Puikus oras, saulėta. Tuo metu miške jau viena po kitos aidėjo šūvių salvės. <...> Kai pirmoji eisenos eilė priartėjo prie pervažos, buvo lygiai 8.52 val., o kai priartėjo paskutinė  eilė, buvo 9.17 val.! Voros ėjo gana lėtai, veiduose matėsi siaubingas nuovargis <...> Pasmerktosios pradėjo jaudintis. Viena iš jų kreipėsi į stovintį šalia būdelės Vysockį: „Kokia čia vietovė?“ Anas, nepaisydamas, kad už kalbėjimąsi su pasmerktaisiais grėsė mirtis <...> atsakė, jog tai Paneriai, susijaudinusi balsu atsakė skiemenuodama Pa – ne – riai. Eilėse pasigirdo verksmas. Žydės ėmė trauktis atatupstos.“
 
IX.30

Oras gražus, saulėtas. 9 val. ryto atvažiuoja 4 sunkvežimiai su lietuvių kareiviais ir karininkais. Netrukus dar 4 automobiliai, pilno pagyvenusių moterų ir vaikų. Nuaidi šūviai. 10 val. prie koplytėlės pasirodo ilga eisena. Kai įžengė į Gardino plentą, keli žmonės bandė pabėgti, vėl šūviai. Ar pabėgo – nežinau. Pervažos priekyje – moterys, gale – vyrai. Moterys mažai saugomos, vyrus supa tankus kareivių tinklas <...>.

Dalį dienoraščio K. Sakowiczius patalpino stikliniuose buteliuose ir užkasė savo namo sode. 1948 m. šie užrašai netikėtai rasti ir perduoti susikūrusiam Žydų muziejui, o šį netrukus uždarius, pateko į LSSR centrinio valstybinio archyvo fondus. 1998 m. dienoraštis grąžintas Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. 1957 m. rasta K. Sakowicziaus užrašų dalis atiteko Vilniaus revoliucijos muziejui, o pastarąjį uždarius, nukeliavo į Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus. 1999 m. buvusi Vilniaus geto kalinė Rachilė Margolis (1921–2015) iššifravo visą dažnai sunkiai įskaitomą K. Sakowicziaus dienoraščio tekstą ir parengė spaudai lenkų kalba. Šiandien K. Sakowicziaus „Panerių dienoraštis“ išverstas į hebrajų, vokiečių, anglų ir lietuvių kalbas. Beje, iki šiol nerasta trečioji lenkų žurnalisto dienoraščio dalis, kurią ji rašė nuo 1943 m. lapkričio 6 d. iki 1944 m. liepos 3-4 dienos.

K. Sakowicziaus mirties aplinkybės iki šiol nėra visiškai aiškios. Žinoma, kad 1944 m. liepos 5 d. jis, važiuojantis dviračiu į miestą, buvo sunkiai sužeistas šaunamuoju ginklu ir po dešimties dienų mirė. Tai, jog vyras buvo palaidotas Rasų kapinėse kartu su AK (lenk. Armija Krajowa) nariais, leidžia daryti prielaidą, kad  K. Sakowiczius buvo vienaip ar kitaip susijęs su antinacistiniu lenkų pogrindžiu.
 
Zigmas Vitkus
Panerių memorialo vadovas
 
 
© atvaizdas iš VVGŽM fondų 

 

Lapkritis

 

 

Levas Raibšteinas. Pranciškus Smuglevičius, 1989.
Galvanika, varis, žalvaris, aversas, reversas, skersmuo 150, VŽM 192, 193.
Levas Raibšteinas gimė 1950 m. Vilniuje. Baigė fiziką Vilniaus valstybiniame universitete ir dailės pedagogiką Vilniaus dailės institute. Nuo 1991 m. gyvena Tel Avive, Basis skulptūros ir dizaino mokykloje dėsto tapybą bei kaligrafiją. Parodose dalyvauja nuo 1984 m., surengė apie 20 personalinių parodų visame pasaulyje. Šiandien dailininkas yra žinomas Leo Ray vardu.
 
L. Raibšteinas – tapytojas, grafikas, piešėjas, kaligrafas, skulptorius ir medalių kūrėjas. Lietuvoje dailininkas daugiausiai kūrė medalius, skirtus žymiems Lietuvos ir pasaulio rašytojams, dailininkams, muzikams ir mokslininkams. Vienas skulptoriaus medalių (aversas ir reversas) yra skirtas žymiausiam klasicizmo dailininkui Lietuvoje Pranciškui Smuglevičiui (1745–1807), tapiusiam religinius, istorinius, mitologinius ir buities siužetus, taip pat įamžinusiam Vilniaus architektūrą ir jo gyventojus. Nuo 1797 m. iki mirties profesorius P. Smuglevičius vadovavo Piešimo ir tapybos katedrai Vilniaus universitete.
 
Medalio averse L. Raibšteinas itin gyvai pavaizdavo P. Smuglevičiaus portretą judesyje: besigręžiantis į žiūrovą tapytojas pagauna jo žvilgsnį – akių kontaktas tarp P. Smuglevičiaus ir žiūrovo užsimezga akimirksniu. P. Smuglevičiaus atvaizdų beveik nėra išlikę. Poznanės nacionaliniame muziejuje yra saugomas bene vienintelis išlikęs tapytojo autoportretas, sukurtas apie 1780 metus. Šiuo autoportretu ir sekė L. Raibšteinas. Medalio reverse L. Raibšteinas pavaizdavo virš Vilniaus senamiesčio bokštų sklendžiančią mūzą su teptuku ir knyga rankose – taip pabrėždamas P. Smuglevičiaus kūrybinius ir pedagoginius nuopelnus.
 
Šiandien VVGŽM fonduose yra saugomi aštuoni L. Raibšteino medaliai, kuriuos muziejaus lankytojai gali išvysti iki 2016 m. lapkričio 30 d. Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) veiksiančioje parodoje „Ženklai ateičiai. Medaliai iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir privačių kolekcijų“.
 
Parengė dr. Vilma Gradinskaitė
Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė
 

Atvaizdai iš VVGŽM fondų 

 

Gruodis

 

Žakas Lipšicas ir Pablas Pikasas šio rezidencijoje
Pietų Prancūzijoje. 1965. VŽM 5322
Fotografija, kurioje pozuoja du pasaulinio garso menininkai – Žakas Lipšicas ir Pablas Pikasas, sukurta  praėjus daugiau negu 50-čiai metų nuo dviejų bičiulių pažinties Paryžiuje.
 
1913 m. Diego Rivera pristatė dar tik pirmuosius žingsnius pripažinimo link žengiantį skulptorių Žaką Lipšicą  Pablui Pikasui – kubizmo žvaigždei, cole de Paris pradininkui ir, pasak profesoriaus Antano Andrijausko, nekarūnuotam valdovui. Apžvelgęs Pikaso studijoje esančius kūrinius, Lipšicas neišlaikė nepasidalinęs kritinėmis pastabomis su jų autoriumi. Tačiau užuot įsižeidęs dėl stačiokiškų pirmąsyk matomo jaunuolio įžvalgų, Pikasas jomis susidomi, o ši dviejų menininkų pažintis išauga į šešiasdešimt metų trukusią bičiulystę.
 
Kai 1909 m. į Paryžių atvykęs Ž. Lipšicas kūrė skulptūras dar veikiamas O. Rodeno tradicijos, P. Pikasas jau kūrė „Moters galvą“ (Fernandes), kuri laikoma pirmąja kubistine skulptūra. Nuo to laiko iki jų pažinties praėjo keli labai svarbūs modernistinės dailės raidos metai, per kuriuos kubizmo adeptai nuėjo ilgą kelią, diegdami naują požiūrį į formalius struktūrinius meno kūrinio elementus vaizduojamoje dailėje. P. Pikaso ir Ž. Brako ieškojimai koliažo ir reljefinės tapybos srityje buvo svarbūs tolesnės kubistinės skulptūros raidai (Antanas Andrijauskas. Litvakų dailė Lécole de Paris aplinkoje. 2008, p. 193).
 
Autobiografinėje knygoje My Life in Sculpture Žakas Lipšicas taip prisimena draugystės su Pikasu poveikį savo kūrybai: Būtent 1913 metais, kai Rivera mane nusivežė į Pikaso studiją, pradėjau rimtai į savo kūrybą įsileisti dar ne tikrąjį kubizmą, bet, kaip aš sakau, supaprastintų kubistinių geometrinių kompozicijų prototipus.  Prie jau dešimtmetį gyvuojančio kubistinio sąjūdžio prisidėjusį jaunąjį skulptorių Pablas Pikasas ir Chuanas Grisas šmaikščiai praminė „kubistų pagranduku“ (Le benjamin des cubistes), tačiau jo savitą plastinę raišką netrukus įvertino autoritetingiausi šio sąjūdžio atstovai ir Žakas Lipšicas greitai tapo vienu pagrindinių lyderių skulptūros mene.
 
Paskutiniaisiais bičiulių gyvenimo metais (abu mirė tais pačiais 1973-aisiais: P. Pikasas – balandį, Ž. Lipšicas – gegužę) menotyrininkas Arnasonas taip apibendrino jų nueitą kūrybinį kelią:
Aštuoniasdešimtmetis Žakas Lipšicas su (devyniasdešimtmečiu) Pikasu ir (aštuoniasdešimt dvejų) Marku Šagalu yra paskutinieji išlikę dvidešimtojo amžiaus tapybos ir skulptūros atstovai, kurių darbai siekia pirmąjį heroizmo laikotarpį. Tai menininkai, kurie 1910 metais jau buvo Paryžiuje ir kiekvienas savaip skatino revoliucines šiuolaikinio meno idėjas ir suvokimą. Nors Pikaso skulptūros išties vertos dėmesio, jis visada visų pirma buvo tapytojas. Todėl Lipšicas, būdamas grynas skulptorius, yra paskutinysis iš pirmosios šiuolaikinių skulptorių kartos ir neabejotinai vienas iš iškiliausių šio amžiaus skulptorių (H. H. Arnason. Introduction. My Life in Sculpture. 1972, p. xvi.).
 
Aušra Rožankevičiūtė
Žako Lipšico memorialinio rinkinio saugotoja ir tyrinėtoja

© atvaizdas iš VVGŽM fondų

 

 

 

 
smart foreash