0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Vilniaus Gaono Žydų Istorijos Muziejus
Vilna Gaon Museum of Jewish History

0

MĖNESIO EKSPONATAS 2020 M.

 

 Sausis

 

SLĖPTUVĖ, 1959 (drobė, aliejus)

6-ajame dešimtmetyje S. Bakas manė, kad visą Holokausto metu išgyventą siaubą jam geriausiai pavyks perteikti abstrakcijomis
Baigęs studijas École des Beaux Arts dailės mokykloje Paryžiuje S. Bakas aktyviai kūrė. 1959 m. išvyko į Romą, kur surengta jo pirmoji abstrakčių paveikslų paroda turėjo didelį pasisekimą. 1961 m. savo kūrybą pristatė Tarptautinėje Carnegie parodoje Pitsburge, 1963 m. Jeruzalės ir Tel Avivo muziejuose įvyko personalinės dailininko parodos. S. Bakas sulaukė visuotinio pripažinimo. Šeštajame XX a. dešimtmetyje abstraktusis ekspresionizmas (užgimęs 4 deš. Niujorko dailininkų bendruomenėje) tapo viena iš vyraujančių dailės krypčių. Tuo laikotarpiu S. Bakas manė, kad visą siaubą, kurį išgyveno Holokausto metu, geriausiai pavyks perteikti abstrakčiomis priemonėmis ir arte povera (it. skurdusis menas) stiliumi. Jis kūrė koliažus: ant drobės klijavo vandenyje išmirkytą vilną, juodus ar baltus popierius kurdamas tekstūrą, naudojo tai, kas randama gamtoje – purvą, žemę.
 
„Slėptuvė“ – prisiminimas, kaip S. Bakas jautėsi su mama slėpdamasis nuo bombardavimų: kažkas dega, girdisi triukšmas, krenta bombos, aplink lieka akmenys, kalkės, purvas, praraja. „Turiu prisipažinti dėl vieno: anuomet Romoje tapiau pagal tada galiojusias taisykles. Abstraktumas padėjo išvengti pernelyg skausmingų detalių, išlaikyti tarp savęs ir jų pakenčiamą atstumą“, – yra pasakojęs S. Bakas.
 
S. Bakas gimė 1933 m. Vilniuje, o savo pirmąją piešinių parodą surengė sulaukęs vos devynerių. Stebuklingai išgyvenęs nacių okupacijos laikotarpį, jis atsidūrė perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, vėliau gyveno Izraelyje ir Vakarų Europoje. 1993 m. dailininkas įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur tęsia savo kūrybinį kelią.
 
 
Parengė VVGŽM Tolerancijos centro ir Samuelio Bako muziejaus vadovė Ieva Šadzevičienė

 

 Vasaris

 

Irvingas Normanas, Aukso veršis, 1957, drobė, aliejus, 211x140 cm ©VVGŽM

2008 m. muziejų pasiekė Irvingo Normano paveikslas Aukso veršis, kurį padovanojo jo žmona Hela Norman ir mecenatė Susana Carson.
Irvingas Normanas gimė kaip Izaokas Noachovičius 1906 m. sausio 10 d. Vilniuje (mirė 1989 m. Gales Ferry, Konektikute), kai miestas priklausė Rusijos imperijai. Jo tėvas Jehuda Leiba Noachovičius ir mama Nachame laikė krautuvėles. Irvingui buvo devyneri, kai 1915 vokiečiai užėmė miestą. Tuo metu berniuko tėvas paliko šeimą, tačiau mama atrado stiprybės auginti keturis vaikus – dukrą Beti ir tris sūnus Irvingą, Henrį ir Albertą. Nuo vaikystės Irvingui patiko piešti ir vieni pirmųjų jo piešinių įamžino vokiečių armijos okupuotą Vilnių.
 
 Šeima skurdo, ir Irvingas stengėsi padėti mamai įvairiais būdais – gatvėje pardavinėjo laikraščius, siekdamas privilioti pirkėjus išpuošė mamos parduotuvėlės langus įvairia savo piešta reklama. Irvingas prisiminė: „Mano dėdė manė, kad aš esu daug žadantis dailininkas, jis net norėjo, kad aš mokyčiausi dailės mokykloje, tačiau atėjo karas ir planai žlugo.“

Lenkijai okupavus Vilnių, šeima persikraustė į Kauną. Apie šį laikotarpį Normanas prisimena: „Aš sėkmingai pardavinėjau laikraščius. Turėjau daugiausiai pirkėjų mieste. Buvau laisvas, ir, beje, visiškai laimingas.“
 
1923 m. septyniolikmetis Irvingas kartu su seserimi Beti emigravo į JAV. Jis atsiminė: „Mes svajojome…svajojome apie tą šalį. Ta šalis mums tapo ypač įdomi dėl Kaune matytų amerikietiškų filmų. Amerikietiški filmai; didmiesčiai, žmonės vairuojantys mašinas. Aš sakydavau, dieve, jei žmonės gali turėti mašinas, spėju, jie turi užtektinai duonos pavalgyti.“
 
I. Normanas apsistojo Niujorke ir pradžioje įsidarbino kirpėju. 1925 m. iš Lietuvos atvyko jo mama bei broliai Henris ir Albertas. 1929 m. I. Normanas tapo JAV piliečiu. 1938 m. I. Normanas įstojo savanoriu į armiją kovoti prieš fašizmą Ispanijoje. Tai, anot I. Normano, buvo karas tarp demokratijos ir fašizmo, karas tarp gėrio ir blogio, ir jis privalėjo tame kare dalyvauti. Kova tarp gėrio ir blogio tęsis visą I. Normano gyvenimą, vėliau – jo tapyboje.
 
Rusų poetas ir dailininkas Borisas Pasternakas yra pasakęs: „Kiekviena karta turi savo kvailį, kuris sako tiesą, taip kaip ją supranta.“ I. Normanas paskyrė savo kūrybą tiesai. Socialinio siurrealizmo stiliumi didelio formato drobėse dailininkas maištavo prieš visuomenės vartotojiškumą ir kolektyvinį gobšumą, prieš religinį fanatizmą ir politinę korupciją pasaulyje. Jo monumentalus, gausus simbolių, politizuotas menas kelis dešimtmečius erzino JAV meno „elitą“, o 1949 m. lieta akvarelė Didmiestis net buvo nukabinta iš 1950 m. parodos San Francisko muziejuje. Tai buvo vienintelis paveikslas, kada nors nukabintas šiame muziejuje.
 
I. Normano tapyba pripažinta tik 1970 m., o 1973 m. kritikas Alfredas Frankenšteinas rašė: „Iki dabar mes buvome nepajėgūs suprasti Irvingo Normano. Ilgą laiką Normano paveikslai mums atrodė per dideli,…per detalūs, …per daug kritikuojantys Amerikos visuomenę.“
 
I. Normano darbai – tai lyg mūsų laiko metraštis. Vienas tokių yra ir paveikslas Aukso veršis. Drobėje dailininkas prisimena izraelitų aukso veršio garbinimo istoriją (ST, Išėjimo 24:12–18, 32:1–30) ir reflektuoja ją per šiuolaikinio didmiesčio gyvenimą. Tolimajame paveikslo fone matyti Mozės nuo Sinajaus kalno parsineštų Dekalogo plokščių reminiscencija, kuriose dviem stulpeliais surašyti dešimties Dievo įsakymų pirmieji žodžiai. Deja, skubantiems megapolių gyventojams šios etikos ir moralės normos neberūpi. Dailininko siunčiama žinia kaip niekad aktuali šiandien.
 
VVGŽM istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė dr. Vilma Gradinskaitė

 

 Kovas

 

 

Skaitmeninį atvaizdą (aps. Nr. VŽMP 8293/ 61) po apsilankymo 2019 metais gimtajame tėvo Vilniuje ir Tolerancijos centre muziejui dovanojo Zyron Krupenia iš Australijos, kurio tėvas Izraelis Krupenia gimė ir iki 1930 metų gyveno Vilniuje, vėliau emigravo į Pietų Afriką. Reverse užrašas hebrajiškais rašmenimis juodu pieštuku: אוּיפן שלאַס - בארג / 1928.9.23 / י. קרופ. („Ant Pilies kalno 1928.9.23 / I. Krup [Izraelis Krupenia]“.
Grupiniui portretui pozuoja 6 jauni žydų vyrai prie vainikais ir simboliniais ženklais puošto kryžiaus Pilies kalne (taip pagal lenkišką tradiciją tuo metu vadintas Gedimino kalnas) Vilniuje 1928 m. rugsėjį. Ant kryžiaus kabo ąžuolų šakų vainikas, papėdėje atremtas dar vienas žalumynų ir gėlių vainikas. Po ąžuolų šakų vainiku – lenkiškas simbolis: vertikalaus ovalo rėme kryžius su herbiniu lenkišku ereliu centre ir data – „1918.XII.31“ (1918 m. gruodžio gale iš Vilniaus pasitraukus vokiečių okupacinei armijai, Vilnių kelias dienas kontroliavo lenkų nacionalistų pajėgos, vadinusios save Vilniaus savanorių savigynos būriais).
Kryžius su inkaro ir širdies simboliais, suprojektuotas architekto Antano Vivulskio (1877–1919), pastatytas 1917 metais rugpjūčio 17 dieną Gedimino kalne kunigo Stanislovo Išoros ir Zigmanto Sierakausko (1826–1863) atminimui. Tą pačią dieną vokiečių okupacinės valdžios buvo pašalintas. Atstatytas 1921 metais sausio 23 dieną sukilimo metinių proga. 1925 metais prie kryžiaus įrengtos dvi plokštės: viena su užrašu lenkų kalba „Nežinomam kareiviui“, kita – su Lukiškių aikštėje mirties bausme nubaustų 1863–1864 metų sukilimo dalyvių pavardėmis. 1940 metų birželį (kitais duomenimis, Antrojo pasaulinio karo pradžioje) kryžius vėl dingo. Pasak istoriko Dariaus Staliūno (Savas ar svetimas paveldas?: 1863–1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta. – Vilnius, [2008], p. 65), kryžius dingo ne karo metais, o 1940 metais galimai buvo nugriautas lietuvių.
 
2017–2018 m. Gedimino kalne rasti 1863–1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko, Konstantino Kalinausko ir dar 18 sukilimo dalyvių palaikai 2019 metų lapkričio 22 dieną iškilmingai perlaidoti Vilniuje, Rasų kapinių centrinės koplyčios kolumbariume.
 
Šaltiniai:
Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas (http://www.vilniauspilys.lt/kulturos-vertybes/);
 
Parengė Pagalbinio fondo saugotoja-tyrinėtoja Jovita Stundžiaitė-Olšauskienė.
© VVGŽM fondai

 

 

 
smart foreash