0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Vilniaus Gaono Žydų Istorijos Muziejus
Vilna Gaon Jewish History Museum

0

MĖNESIO EKSPONATAS 2019 M.

 

 Sausis

 

 
Samuelis Bakas. Akis už akį A, B (diptikas):
AKIS UŽ AKĮ A, 2009 (drobė, aliejus), AKIS UŽ AKĮ B, 2009 (drobė, aliejus)
Šiame gyvenime neegzistuoja absoliuti tiesa, gali padėti tik kompromisai.

Tai ciklas, skirtas teisingumo temai. Kerštas lemia mirčių ir karų seriją. Istorija – liudininkė, kad tautos išžudo vienos kitas, jei vadovaujasi teisingumo samprata „akis už akį“. Abiejose drobėse matomos dvi žmonių, turinčių savo „akies koncepciją“, grupės. Dvi skirtingos stovyklos dalijasi teisingumo naštą, išreikštą tūkstantmečių senumo posakiu „akis už akį“. Nėra aišku, kuri iš dviejų grupių nukentėjusi ar koks nusikaltimas įvykdytas. Negyvos ir statiškos gipsinės akys, kadaise greičiausiai priklausiusios vienam skulptūriniam veidui, dabar tapo priešingų stovyklų grobiu. Nėra vienos tiesos, bet yra skirtingos tiesos interpretacijos.
 
S. Bakas gimė 1933 m. Vilniuje, o savo pirmąją piešinių parodą surengė sulaukęs vos devynerių. Stebuklingai išgyvenęs nacių okupacijos laikotarpį, jis atsidūrė perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, vėliau gyveno Izraelyje ir Vakarų Europoje. 1993 m. dailininkas įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur tęsia savo kūrybinį kelią.
 
Parengė VVGŽM Tolerancijos centro ir Samuelio Bako muziejaus vadovė Ieva Šadzevičienė

 

Vasaris

 

 

 Kasrielis Broido, „Tos pačios gatvės ir tramvajai“

Iš Šmerelio Kačerginskio rinktų Vilniaus geto dainų

Daina sukurta Vilniaus gete, tekstas ir muzika – Kasrielio Broido.
Ant Vilniaus geto vartų kabėjo didžiulis plakatas: „Dėmesio! Raupų pavojus! Čia gyvena žydai. Arijams įėjimas griežtai draudžiamas!” Ši pastaba nurodyta Š. Kačerginskio parengtame Geto dainų ir eilėraščių rinkinyje, išspausdintame Prancūzijoje 1947 m.
 
Kasrielis Broido gimė 1907 m. Vilniuje, baigė hebrajų gimnaziją. Tapo profesionaliu aktoriumi. Nuo 1935 m. dirbo marionečių teatro Maidim (Išdaigininkai) aktoriumi. Kūrė dainų ir kupletų tekstus. Vilniaus gete taip pat kūrė dainas, reviu tekstus, muziką, vaidino. Jis pagarsėjo reviu Korene jorn un vei cu di teg (Rugių metai ir o vargas dienoms), Moiše, halt zich (Moiše, laikykis) bei Men ken gorništ visn (Nieko negali žinoti). 
1943 m. deportuotas į Estijos Narvos ir Kivioli koncentracijos stovyklas, 1944 m. jūra nuplukdytas į Štuthofą, iš ten – darbams prie Karaliaučiaus. Po darbo ten su aktoriais broliais Fima ir Mareku Šapiromis dainomis ir eilėmis žadino kalinių dvasią. 1945 m. prasidėjus kalinių „mirties maršui”, vokiečių ir ukrainiečių sargybos apsupti kaliniai, tarp jų ir Broido, nuvesti prie Baltijos jūros, kur sausio 29-osios naktį suvaryti į jūrą ir sušaudyti.
                                   
Tos pačios gatvės ir tramvajai –
Numeris 11 ir 4,
Tie patys jaunuoliai bėga, šaukia:
„Pirkite laikraštį, pirkit iš manęs!”
 
Tas pats dangus begalinis,
Žmonės, kurie po juo,
Saulė šviečia visur aiškiai,
Girdžiu, balsas manyje klausia:
 
Priedainis:
Ar gali taip būti?
Ar turi taip būti?
Vienam skirta laimė,
O kitam viskas uždrausta.
Kas taip nustatė,
Kad toks pasaulis turi būti?
Klausia mano širdis:
Ar gali taip būti?
Ar turi taip būti?
 
Jiems skverai ir bulvarai,
Man šis kvartalas.
Kodėl kažkas mane turi apgaudinėti,
Kodėl man ašaros plūsta?
 
Kodėl užrašas ant lentos:
„Toliau eiti draudžiama!”?
Kodėl jiems mano namai, mano lova,
O mano guolis kietas kaip akmuo?
 
 
Parengė ir tekstą iš jidiš į lietuvių k. vertė VVGŽM Raštijos rinkinių saugotoja-tyrinėtoja
Ilona Murauskaitė
 
Eksponatą fotografavo Paulius Račiūnas
 
© Iš VVGŽM rinkinių

 

Kovas

 

 

Asmens liudijimas, išduotas Šepseliui Bliacheriui 1941 m. spalio 1 d., popierius, spauda,
VŽM 1302.
Šabtajus (Šepselis) Bliacheris gimė 1904 m. Vilniuje, augo darbininkų Hiršo ir Dinos šeimoje kartu su broliu ir seserimi. Vaikai gavo tradicinį žydišką išsilavinimą: Š. Bliacheris mokėsi chederyje - religinėje pradinėje mokykloje, vėliau gimnazijoje su dėstomąja hebrajų kalba. Dar besimokydamas gimnazijoje, vaikinas buvo vienu iš aktyviausių dramos ratelio narių ir vaidino pirmo plano vaidmenis mokyklos rengiamuose spektakliuose.
 
1919 m. Š. Bliacheris kartu su grupe Vilniaus vaikų išvyko į vasaros stovyklą netoli Varšuvos, kur susižavėjo jidiš kalba dainuojamomis dainomis ir spektakliais. Jaunasis teatro mylėtojas vasaros kolonijoje inicijavo dramos ratelio įkūrimą ir, kartu su mokytojo pagalba, kas dvi savaites su vaikais pristatydavo po naują vaidinimą.
1921 m. Vilniaus meno draugija įkūrė teatro studiją, Š. Bliacheris tapo vienu iš pirmųjų jos studentų. Iki to laiko mokęsis technikume, nusprendė studijas mesti ir atsiduoti teatrui: dirbo aktoriumi, sufleriu ir vertėju. Baigęs teatro studijas 1923 m. Š. Bliacheris pradėjo dirbti Folks teater – Tautiniame teatre, šiek tiek dirbo operetės teatre, 1926 m. išvyko dirbti į Rygą Naujajame žydų teatre. Po keleto metų sugrįžęs į Vilnių dirbo geriausiose miesto žydų teatro trupėse kartu su didžiausiomis to laikmečio jidiš teatro žvaigždėmis: Julium Adleriu, Ester Rokh ir Ida Kaminskomis, Zigmundu ir Jonu Turkovais bei kitais.
 
Šabtajus Bliacheris buvo vienas iš idėjos įkurti teatrą Vilniaus gete iniciatorių. 1941 m. pabaigoje jo kambarėlyje gete (pagal Vilniaus geto kalinių 1942 m. sąrašus, Š. Bliacheris su žmona Gitel gyveno adresu Strašuno g. 7-16) susirinko aktoriai ir poetas Avromas Sutzkeveris. Po ilgų diskusijų jie nusprendė įkurti teatrą. Nepaisant pradinio pasipriešinimo kad „kapinėse nedera kurti teatro“, jis  greitai tapo vienu iš svarbiausių dvasinės rezistencijos vietų, kurioje gete kalėję žydai galėjo įkvėpti vilties ir prisiminti, kad nepaisant baisių aplinkybių – jie vis dar žmonės.
 
Gete Š. Bliacheris aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime: prisidėjo prie jaunimo klubo veiklos, buvo geto rašytojų, dailininkų ir artistų draugijos valdybos nariu, vėliau tapo šios draugijos sekretoriumi.
 
Dar vienas labai svarbus Š. Bliacherio gete atliktas darbas - atsiminimų apie nužudytus artistus užrašymas. Jis aprašė 20 nužudytų ir 1 mirusio nuo ligos geto aktorių likimus. 1943 m. jo užrašai buvo rasti besimėtantys gatvėje ir išsaugoti, o 1962 m. išleisti originalo – jidiš kalba. Knygos sudarytojai prie 21 Š. Bliacherio parašytos biografijos pridėjo dar vieną – jo paties istoriją, todėl knyga pavadinta „Dvidešimt vienas ir vienas“ (Ein un cvancik un einer).
 
1943 m. rugsėjo 23 d. po Vilniaus geto likvidacijos Š. Bliacheris buvo išvežtas į nacių koncentracijos stovyklą Kloogoje (Estijoje), kur 1944 m. rugsėjo 19 d. buvo nužudytas.
 
Parengė: Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė Saulė Valiūnaitė
© Iš VVGŽM fondų

 

Balandis

 

Ritualinė Pesacho lėkštė, metalas, VŽM 1025
Pesach švenčiamas pavasarį, pradedant 15-ąją nisano diena ir jos minėjimas tęsiasi ištisą savaitę.  Šventės pavadinimas yra verčiamas kaip praėjo pro šalį (hebr. k. pasach) bei primena dešimtąją Išėjimo knygoje aprašytų Egipto bausmių, kuomet buvo išžudyti Egipto naujagimiai, išskyrus tuos namus, kurie buvo pažymėti avinėlio krauju. Kaip tik po šios bausmės faraonas skubiai sutiko žydų tautą išleisti iš vergijos Egipte. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o aukos vardas buvo pesach.
 
Šios šventės centrinis ritualų akcentas – visas aštuonias dienas nevartoti nieko rauginto, vartoti neraugintą duoną macą ir du pirmus šventės vakarus atlikti ritualinės vakarienės ceremoniją, kuri hebrajiškai vadinama seder (liet. k. tvarka) bei skaityti Hagada šel Pesach (liet. k. Pesacho pasakojimas), kuriame surašyta visa žydų istorija išeinant iš Egipto ir klajojant po dykumą Mozės vedamiems.
 
Šventės išvakarėse paskutinį kartą namų šeimininkas, dažniausiai lydimas ir vaikų, turi apeiti namus su plunksnele ir mediniu šaukštu, ir patikrinti, ar tikrai kur nors neužsiliko nors trupinėlis raugintų maisto produktų. Jei dar randa chamec, tai sušluoja jį plunksnele į šaukštą ir šį sudegina. Pesach šventėje neretai būdavo naudojamas specialus indų rinkinys, kuriuose niekuomet nebuvo gaminami ir pilami rauginti patiekalai.
 
Pesach seder metu pagal tam tikrą tvarką yra valgomi ritualiniai patiekalai: beica (kiaušinis), zroa (vištos sparnelis), maror (karčios žolelės), karpas (nekarčios daržovės [virta bulvė, petražolės, morkos]), charoset (trinti obuoliai, riešutai, kiti prieskoniai, spalva ir konsistencija primenantys statybinę tvirtinamąją plytų medžiagą statant namus ir piramides Egipto faraonui]), chazeret (trinti krienai). Šie patiekalai turi simbolinę prasmę: zroa primena Pesacho aukojimą sugriautoje Šventykloje; beica – pavasario ir atsinaujinimo simbolis, pamirkytas pasūdytame vandenyje, simbolizuoja sugriautos Šventyklos gedulą; maca – vienu metu simbolizuoja ir vergiją, ir laisvės duoną, nes žydai nespėjo surauginti tešlos prieš iškeliaudami iš Egipto; maror – žydų kartaus gyvenimo ir vargų Egipte simbolis; karpas – pavasarį ir naujas viltis; charoset – statybinę medžiagą, kuria buvo tvirtinamos plytos žydams statant piramides ir namus Egipto faraonui.
 
Pareiga pasakoti daugiau ir atsiminimas apie tai, jog išėjimas iš Egipto vyko naktį, lėmė papročio užsisėdėti iki vėlumos atsiradimą. Tam, kad vaikai, kuriems yra būtina dalyvauti vakarienėje iki pabaigos, nenuobodžiautų ir neužmigtų anksčiau laiko, jiems yra uždavinėjami tradiciniai klausimai (pvz.: kuo ši naktis skiriasi nuo kitų naktų ir pan.). Taip pat sederio pabaigoje vaikams pasiūloma surasti sederio pradžioje paslėptą macos gabalėlį – afikoman, už kurio suradimą priklauso dovana.
 
 
 
Parengė Neringa Latvytė-Gustaitienė
© Fotografija Pauliaus Račiūno
© Iš VVGŽM fondų

 

Gegužė

 

Prano Vocelkos savo žmonai Feigai padirbtas lietuviškas pasas Cecilijos Jansonsaitės-Morkunienės vardu
Kauno čekas Pranas Vocelka, mirtinai rizikuodamas, išvedė iš Kauno geto savo žmoną Feigą ir tris vaikus – Mariją, Zofiją ir Juozą bei svetimą vaiką – Julijaną Zarchi, kurią perdavė jos senelei. Savo šeimą Pranas apgyvendino bute, kuris neturėjo nei langų, nei, rodėsi, jokio įėjimo. Pranas Vocelka palaikė ryšį su geto kaliniais ir žydų gelbėtojais, lankydavosi Helenos Holzman namuose. Vocelka buvo dokumentų besislapstantiems žydams padirbinėjimo meistras. Taip jis padėjo išsigelbėti ne vienam žmogui: ne tik šeimos nariams, bet ir Rozalijai Osipavičienei (Chaitinaitei), jos dukrai Zofijai (dabar Karkazienė), buvusio bendradarbio Šimono Joselevičiaus vaikams Pesachui ir Chanai bei kitiems Kauno geto žydams.
 

 
 
Prano Vocelkos savo žmonai Feigai padirbtas lietuviškas pasas Cecilijos Jansonsaitės-Morkunienės vardu
 
Parengė Jovita Stundžiaitė
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyrius
 
© atvaizdas iš VVGŽM Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus

 

Birželis

 

Pakrantės peizažas, 1988. Popierius, akvarelė. 51,5 x 73 VŽM7287
Dailininkė akvarelininkė bei grafikė Izabelė Bindler, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, gimė 1932 m. Vladivostoke (SSRS). 1953 m. baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, Grafikos katedrą, o nuo 1957 m. dalyvavo dailės parodose.
 
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejuje saugomi 45 menininkės darbai: natiurmortai, portretai, plakatai, peizažai. Izabelės Bindler kūryboje dominuoja tradicinis žanras – peizažas, šlapiosios akvarelės technika atlikti darbai.
 
1988 metų I. Bindler akvarelė „Pakrantės peizažas“ – tai lengvas, nuoširdus etiudas, romantiškas peizažas ir kartu šiuolaikiška abstrakcija. Darbui būdinga darni kompozicijos visuma, skaidrūs potėpiai, gaivios, subtilios spalvos. Akvarelė – tai visada įamžinta akimirka. Peizažas atliktas sudėtinga ilgaamže šlapiosios akvarelės technika, laikoma didžiausio meistriškumo reikalaujančia akvarelės rūšimi. Spalvų maišymasis, skverbimasis ir liejimasis drėgnu popieriaus paviršiumi yra sunkiai nuspėjamas. Tenka dirbti greitai, kad neliktų nebeįmanomų pašalinti potėpių, todėl įvaldyti šią techniką prireikia daugelio metų praktikos.
Vakarų Europoje šlapiosios akvarelės technika atsirado japonų ir kinų akvarelių pagrindu. Akvarelės, kaip atskiro žanro, pradžia laikytini 1804 m., kai Londone įsisteigė savarankiška akvarelininkų draugija.
 
Lietuvoje akvarelės žanras formavosi XX a. trečiajame dešimtmetyje. Iškiliausi Lietuvos akvarelininkai – Jonas Buračas, Adomas Galdikas, Mstislavas Dobužinskis, Gerardas Bagdonavičius. Pokariu šią tapybos sritį plėtojo Juozas Mikėnas, Augustinas Savickas, Petras Stauskas, Algirdas Lukštas, Ignas Budrys ir jaunesnių kartų dailininkai.
 
Parengė Irina Nikitina
Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyrius (fondai)

 

Liepa

 

Vilniaus Didžiosios sinagogos statinių komplekso dalies – mikvos – sienos plytelės fragmentas,apsk. nr. VŽM 9013/31 (nuotr. 1)
Vilniaus Didžioji sinagoga garsėjo kaip svarbus Lietuvos žydų dvasinis ir švietimo centras nuo XVI a. pabaigos iki XX a. penktojo dešimtmečio, suteikęs Vilniui Šiaurės Jeruzalės vardą. 2011 m. pradėti Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijos archeologiniai tyrimai, siekiant nustatyti, kiek išlikę šios sinagogos komplekso fragmentų. Tyrimai tęsti 2015–2018 m. Š. m. liepos 1 d. prasideda naujas tyrimų, kuriuos vykdo tarptautinė archeologų grupė, sezonas.
 
Kaip vertingosios sinagogos savybės Kultūros vertybių registre yra įvardintos Vilniaus Didžiosios sinagogos konstrukcijos: XVIII a. II p.–XIX a. pab. mūrinės sienos fragmentas su įėjimo į sinagogą vieta; XVII a. I p. pietryčių mūrinės sienos fragmentas su Aron kodešo niša; sinagogos rytinio kampo mūro fragmentas; patalpų architektūrinės detalės. Taip pat registre įvardytos buvusių komplekso statinių liekanos ar jų vietos, t. y. XIX a. I p.–XX a. I p. pirties pastato su ritualiniais baseinais (mikvomis) liekanos. Mikva – specialus baseinas prie sinagogos ritualiniam apsivalymui. Apsivalymas atliekamas visiškai pasineriant į vandenį.
 
Būtent 2017 m. archeologinių tyrimų (vadovas M. Daubaras) metu aptiktos dviejų mikvų liekanos. 6-oje perkasoje atidengti tokie aptariamojo objekto fragmentai: XIX a. I puse datuojamų viešųjų pirčių pastato išorinė siena, vidaus patalpų molinių plytų grindys, 1911 m. renovuota mikva su išlikusiais laipteliais. 7-oje perkasoje atidengti XIX a. I puse datuojamo viešųjų pirčių pastato išorinė siena, vidaus patalpų molinių plytų grindys, 1911 m. renovuotos mikvos ir vėlyvesnio etapo vandens rezervuaro fragmentai.
 
Mikvų konstrukcija suformuota iš rausvai gelsvų aštriabriaunių degto molio plytų ir cemento skiedinio. Išlikę nusileidimo angos, kanalizacijos trapas. Vidinės mikvų dalies sienos išklijuotos baltomis kvadratinėmis plytelėmis, o dugnas – geltonų bei mažų raudonų plytelių mozaika. Šios plytelės gamintos Gardine ir, kliaujantis istoriniais šaltiniais, turėjo būti panaudotos mikvai dekoruoti 1911 m. Gardino plytinė ir koklių fabrikas „Stanisławów“ XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje veikė buvusios Stanislovo Augusto Poniatovskio užmiesčio rezidencijos, vadinamos Stanislavovu, teritorijoje.
 
 
 
 
 2017 m. archeologinių tyrimų metu 6-oje perkasoje atidengta mikva (nuotr. 2)
 
Parengė Asta Vasiliauskaitė
Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyriaus rinkinių saugotoja-tyrinėtoja
 
© Nuotrauka (1) Neringos Dargytės
© Nuotrauka (2) Manto Daubaro

 

 Rugpjūtis

 

Žakas Lipšicas. Hagara dykumoje. Eskizas skulptūrai. Popierius, mišrioji technika; 41 x 34; VVGŽM
Skulptoriaus Žako Lipšico (1891 – 1973) eskizas skulptūrai „Hagara dykumoje“ įkvėptas biblinio pasakojimo apie Hagarą, Saros tarnaitę iš Egipto, su kuria Abraomas susilaukė sūnaus Izmaelio, kai su sutuoktine buvo praradę viltį turėti bendrų palikuonių. Po kivirčų su šeimininke, nėščia Hagara pasitraukė į dykumą, tačiau įkalbėta angelo grįžo į šeimą. Įvykus stebuklui ir Sarai pagimdžius Izaoką, nesutarimai su Hagara atsinaujino ir ji kartu su sūnumi antrą kartą išėjo į dykumą. Ten juos nusilpusius rado angelas ir pažadėjo Hagarai, kad iš jos sūnaus šioje žemėje taip pat išaugs stipri tauta.
 
Žakas Lipšicas šiame kūrinyje vaizduoja antrąjį Hagaros pasitraukimą. Naudodamas savo dar ankstyvojoje kūryboje kubistų pamėgtą figurų persidengimą, menininkas šioje kompozicijoje sulieja į vieną Hagaros, Izmaelio ir angelo figūras. Vienos figūros dalis tampa kitos dalimi (antai motina laiko išsekusio ir sukniubusio sūnaus galvą, kuri tuo pačiu yra ir jos krūtinės dalis). Dviejų figūrų lygiagrečiai ištiestos rankos tarytum simbolizuoja skirtingus veiksmus: Hagaros ištiesta ranka – maldavimą, o angelo gestas – pažadą ir nuorodą.
 
Kurdamas skulptūras bei gausybę eskizų joms, Ž. Lipšicas prie to paties siužeto grįždavo ne vieną kartą, neretai ir po kelių dešimtmečių. Minimą eskizą jis sukūrė 1948 m., o bronzinę skulptūrą – 1969 m.
 
Motinystė – vienas iš kertinių Žako Lipšico vadinamojo „Amerikos kūrybinio periodo“ (1941-1973) siužetų. Karo pabaigos ir pokario metais, kai Amerikos visuomenę pasiekė pirmieji šiurpūs vaizdai iš koncentracijos stovyklų, Ž. Lipšicas sukūrė eilę dramatiškų kompozicijų pavadinimu „Motina ir vaikas“. Būdamas humanistas ir ieškodamas susiskaldžiusį pokario pasaulį suartinančių simbolių, skulptorius priėmė savo pažįstamo abato iš Prancūzijos pasiūlymą ir sukūrė Dievo Motinos skulptūrą bažnyčiai, esančiai Aukštutinėje Savojos departamente, o vėliau skulptūrą tuo pačiu pavadinimu – Argailo abatijai Škotijoje. Viename iš skulptūrų postamentų skulptorius paliko įrašą:  „Jakobas Lipšicas, žydas, ištikimas savo protėvių religijai, sukūrė šią Dievo Motiną, siekdamas paskatinti dvasinį gyvenimą, stiprinantį žmonių tarpsusavio supratimą.“
 
1948 m. įvyko keli stebuklai Žako Lipšico gyvenime: brandžiame amžiuje jis tapo tėvu – gimė dukra Loyla, o pasaulį apskriejo žinia apie atgimusią Izraelio valstybę. Ž. Lipšicas savo džiugesį išreiškė kūrinyje „Stebuklas“, kuriame panaudojo daug judaizmo simbolių. Tačiau netrukus Šventojoje žemėje prasidėję kariniai konfliktai itin nuliūdino menininką. Išeities kaip ir ankščiau jis ėmė ieškoti biblinėse istorijose ir atkreipė dėmesį į pasakojimą apie Hagarą. Kaip vėliau menininkas prisiminė savo autobiografinėje knygoje „Mano gyvenimas skulptūroje“, kūrinys „Hagara dykumoje“ simbolizuoja viltį, „kad pavyks sugyventi broliškai, kaip buvo nuo amžių...“
 
Parengė Istorijos tyrimų skyriaus muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė

 

 Rugsėjis

 

Jehošua Kovarskis, Kasandra, 1965, 182,3 x 107,5 cm.
2019 m. Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų pasiekė vertinga dovana – 28 didelio formato Jehošuos Kovarskio paveikslai. Nuoširdžiai dėkojame dailininko artimiesiems – sūnėnui Davidui Finkelsteinui ir dukterėčiai Sandrai Ben-Artzi, gyvenantiems JAV, už dosnią dovaną. J. Kovarskio paveikslus muziejaus Tolerancijos centro lankytojai išvysti gali parodoje, kuri veikia nuo š.m. gegužės iki spalio mėn.
 
Jehošua Kovarskis gimė 1907 m. Vilniuje. 1924 m. septyniolikmetis jaunuolis išvyko į Palestiną, mokėsi Becalelio dailės mokykloje Jeruzalėje. Persikėlęs į Tel Avivą dirbo scenografu hebrajų teatre ir net svajojo tapti aktoriumi. 1928 m. grįžo į Vilnių, tačiau po trejų metų jį suviliojo Paryžius, kur praleido 1931–1935 metus. Dailininkas vis blaškėsi tarp Prancūzijos ir Palestinos: po kelerius metus gyvendavo tai vienoje, tai kitoje šalyje. Įkūrus Izraelio valstybę, jis apsistojo Safedo mieste, kuriame tuo metu būrėsi dailininkų kolonija. 1951 m. emigravo į JAV. Mirė 1967 m. Los Andžele.
 
Idėjinei ir emocinei raiškai J. Kovarskis pasirinko abstrakcionizmą, tačiau visiškai neatsisakė figūrinio vaizdavimo. Jo kūrybai būdinga ryški siurrealizmo filosofija, stiprūs romantikos bei misticizmo elementai. J. Kovarskis teigė, kad „abstrakcionizmas privalo būti prasmingas“, tad dailininko siužetuose vyrauja antikos ir skandinavų mitai, Afrikos ir Meksikos legendos bei Biblijos istorijos.
 
Viena J. Kovarskio drobių pasakoja princesės Kasandros istoriją. Anot graikų legendos, princesę Kasandrą įsimylėjo graikų dievas Apolonas ir, siekdamas ją suvilioti, pasiūlė jai pranašystės dovaną. Kasandra sutiko būti Apolono mylimąja, tačiau gavusi pranašystės dovaną jį atstūmė. Supykęs Apolonas negalėjo atsiimti dovanos, tad prakeikė Kasandrą, kad jos pranašystėmis niekas niekada netikėtų. Nors Kasandra ir numatė Trojos sunaikinimą ir perspėjo trojėnus, bet niekas ja nepatikėjo.
Tapydamas J. Kovarskis nenaudoja seniau sukurtų simbolių. Jis ieško savos simbolinės kalbos, kuri skatintų žiūrovą mąstyti ir interpretuoti, suartintų autorių su žiūrovu, sustiprintų dvasinį kūrėjo ir žiūrovo ryšį.
 
 
Teksto autorė menotyrininkė dr. Vilma Gradinskaitė

 

Spalis

 

 
VŽM 408. Nuotraukų albumas (19 nuotr.) „Žydų vaikų namai. Kaunas, Giedraičių g. 4 ir Pilies g. 13“. Albumas priklausė Liubai Solominai, Kauno žydų vaikų namų auklėtojai ir direktorei.
1932 m. Kaune, Žaliakalnyje, Giedraičių g. 4, pagal vokiečių architekto Hirschfeldo ir Kauno inžinieriaus Borucho Klingo projektą pastatyti žydų vaikų namai. Saulės šviesa, švara ir erdvė buvo itin svarbios projektuojant šį pastatą. Priešais pastatą buvo suformuota didelė aikštelė „saulės vonioms“, taip pat numatytas sodas.
Chaimas Vilionskis (g. 1931 m. Kalvarijoje), buvęs Kauno žydų vaikų namų auklėtinis, prisimena: „Tarpukariu Kaune buvo treji žydų vaikų namai, juos išlaikė žydų bendruomenė. Vieni jų – žydų vaikų namai ikimokyklinio amžiaus vaikams Žaliakalnyje, Giedraičių g. 4 (dab. Giedraičių g. 8). Kiti – žydų vaikų namai mokyklinio amžiaus berniukams Ugniagesių g. 15 (dab. J. Gruodžio g. 25 / Smalininikų g. 21). Treti – žydų vaikų namai mokyklinio amžiaus mergaitėms Pilies g. 13 (dab. Rotušės a. 4). Žaliakalnio vaikų namuose gyvenau iki mokyklos. Čia mumis labai rūpinosi. Atsimenu auklėtoją ir direktorę Liubą Solominą. 1938 m. buvau perkeltas į vaikų namus Ugniagesių g. 15...“
 
Vasarą vaikai turėjo galimybę ilsėtis vasaros stovykloje Lampėdžiuose. Taip pat ir 1941 m. vasarą. Vasaros pradžioje vaikai iš Kauno žydų vaikų namų Giedraičių g. 4 buvo perkelti į vasaros stovyklą Lampėdžiuose. Prasidėjus karui po kelių dienų čia įvyko didelė tragedija: buvo nužudyti daugiau nei 80 kūdikių ir mažamečių vaikų su auklėtoja Cipora.
 
Nuo 1941 m. ir po Antrojo pasaulinio karo Kauno žydų vaikų namų pastate Giedraičių g. 4 (dab. Giedraičių g. 8) veikė vaikų infekcinė ligoninė, suaugusiųjų infekcinė ligoninė. Šiuo metu rekonstruotame pastate įsikūręs Kauno apskrities priklausomybės ligų centras.
 
Žydų vaikų namai Lietuvoje veikė iki 1948 metų. Vėliau jų auklėtiniai buvo perkelti į mišrius vaikų namus. Chaimas Vilionskis vaikų namuose gyveno iki 1951 m., vėliau įstojo į Kauno politechnikos institutą.
 
 
Buv. prieškario Kauno žydų vaikų namai ikimokyklinio amžiaus vaikams Giedraičių g. 4. (dabar Giedraičių g. 8, Kauno apskrities priklausomybės ligų centras). 2010 m. Fot. Judita Rozina
Buv. prieškario Kauno žydų vaikų namai ikimokyklinio amžiaus vaikams Giedraičių g. 4. (dabar Giedraičių g. 8, Kauno apskrities priklausomybės ligų centras). 2010 m. Fot. Judita Rozina
 
Buv. prieškario Kauno žydų vaikų namai ikimokyklinio amžiaus vaikams Giedraičių g. 4. (dabar Giedraičių g. 8, Kauno apskrities priklausomybės ligų centras). 2010 m. Fot. Judita Rozina
Buv. prieškario Kauno žydų vaikų namai ikimokyklinio amžiaus vaikams Giedraičių g. 4. (dabar Giedraičių g. 8, Kauno apskrities priklausomybės ligų centras). 2010 m. Fot. Judita Rozina
 
VŽM 408. Nuotraukų albumas (19 nuotr.) „Žydų vaikų namai. Kaunas, Giedraičių g-ve. 4 ir Pilies g. 13“. Albumas priklausė Liubai Solominai, Kauno žydų vaikų namų auklėtojai ir direktorei.
VŽM 408. Nuotraukų albumas (19 nuotr.) „Žydų vaikų namai. Kaunas, Giedraičių g-ve. 4 ir Pilies g. 13“. Albumas priklausė Liubai Solominai, Kauno žydų vaikų namų auklėtojai ir direktorei.
 
Buv. Žydų vaikų namai Kaune, Giedraičių g. 4 (dabar Giedraičių g. 8). 1932 m. VŽM 408-1.
Buv. Žydų vaikų namai Kaune, Giedraičių g. 4 (dabar Giedraičių g. 8). 1932 m. VŽM 408-1.
 
VŽM 408-3. Jųjų pirmoji vasara. „Saulės vonios“ erdviame balkone
VŽM 408-3. Jųjų pirmoji vasara. „Saulės vonios“ erdviame balkone
 
VŽM 408-5. Žaidimai ir darbas. Auklėtoja Cipora veda užsiėmimus su mažais vaikais.
VŽM 408-5. Žaidimai ir darbas. Auklėtoja Cipora veda užsiėmimus su mažais vaikais.
 
VŽM 408-12. Žiemą ore. Vaikų namų kieme. 1935 m. Dešinėje auklėtoja Liuba Solomina
VŽM 408-12. Žiemą ore. Vaikų namų kieme. 1935 m. Dešinėje auklėtoja Liuba Solomina
 
VŽM 8508-7. Chaimas Vilionskis (dešinėje) su draugu N. Rudiku 1946 m. Pokario Kauno žydų vaikų namai Nr. 4.
VŽM 8508-7. Chaimas Vilionskis (dešinėje) su draugu N. Rudiku 1946 m. Pokario Kauno žydų vaikų namai Nr. 4.
 
Parengė Olga Movšovič
Rinkinių apskaitos, tyrinėjimo ir apsaugos skyriaus rinkinių saugotoja-tyrinėtoja
© atvaizdai iš VVGŽM rinkinių
 
Šaltiniai:
1. Chaimo Vilionskio, buvusio Kauno vaikų namų auklėtinio, byla VŽM 8508
2. Chaimas Vilionskis. Apie žydų vaikų namus. Brasta. 2018, Nr. 1 (9)
3. Рувим Блюм, Торонто. Тайна трагедии в Лампиджяй. «Еврейский камертон» (Израиль). 8 марта 2012. ( Evreiskii Kamerton)
4. Kastytis Rudokas. Vaikų infekcinė ligoninė (buv. Žydų vaikų namai) Kaune (išlikęs) [žiūrėta 2019-08-06].
5. Alvydas Laiškonis. Infekcinės ligos Kaune XVI–XXI a. Žurnalo Internistas priedas Infekcinės ligos 2016, Nr. 1 (10) [žiūrėta 2019-08-06].

 

 Gruodis

 


VŽMP 3877

Ilja Bereznickas

POGROMAS. 1972, linoraižinys, 26,5 x 22,3 cm

1995 m. perdavė Ilja Bereznickas
©VVGŽM fondai

Iljos Bereznicko ankstyvosios kūrybos darbas, skaudžios jo tautos istorijos reminiscencija.

Menininkas gimė Vilniuje 1948 metais, 1965-aisiais baigė Vilniaus keturmetę meno mokyklą, 1970-aisiais – Kauno politechnikos institutą, įgijo architekto specialybę. Nuo 1970 metų aktyvus karikatūros parodų dalyvis, bendradarbiavo anuomečiame satyros žurnale „Šluota“, tai jauną menininką paskatino stoti į Aukštuosius režisūros kursus Maskvoje (1982–1985), įgijo animacinių filmų režisieriaus specialybę. Nuo 1981 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, 1988-aisiais tapo Lietuvos kinematografininkų sąjungos nariu. Nuo 1970 metų iliustravo knygas. Nuo 1985-ųjų iki dabar (su pertraukomis) dirba animacinių filmų režisieriumi ir dailininku. Sukūrė apie 15 animacinių filmų, bene garsiausias iš jų – „Baubas“ (1987). I. Bereznicko filmai ir karikatūros apdovanoti tarptautiniuose kino festivaliuose ir parodose. Nuo 1993 metų JAV, Niujorke, 4 metus dirbo J. Zanderio legendinio animacinio filmo „Tomas ir Džeris“ režisieriaus studijoje. Su Lietuvos konsulatu suorganizavo kelias Lietuvos dailininkų parodas Niujorke ir Čikagoje. 2002-aisiais Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje I. Bereznickas įsteigė animacijos specialybę, parengė vadovėlį „Animacijos menas“. 2003–2004 metais Niujorke School of Visual Art dėstė animaciją. Iljos Bereznicko filmografiją sudaro daugiau kaip 30 animacinių filmų, kuriems jis kūrė scenarijus ir kuriuos režisavo, buvo šių filmų dailininkas statytojas. Dirbo animacinių filmų režisieriumi ir animatoriumi Norvegijos, JAV, Izraelio, Rusijos, Ukrainos kino studijose. Lietuvoje išleistos 5 jo knygos, paskutinė – „Animacija nuo idėjos iki ekrano“ (2017), Lietuvos ir užsienio leidyklos (Lenkijoje, Izraelyje, JAV) išleido apie 30 jo iliustruotų knygų vaikams. Daugiau kaip 2000 iliustracijų ir karikatūrų publikuotos Lietuvos ir užsienio žurnaluose ir laikraščiuose. I. Bereznicko darbai pelnė prestižinių apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, knygų iliustracijų ir karikatūrų bienalėse Lietuvoje ir svetur. Dėstydamas Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje docentas I. Bereznickas išaugino ne vieną jaunų animacijos kūrėjų kartą. 2014 metais jo veikla įvertinti ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, 2015 metais Fredrikstado animacijos festivalyje Norvegijoje Ilja Bereznickas už viso gyvenimo laimėjimus apdovanotas „Auksiniu Gunaru“ (Golden gunnar-Lifetime Achievement).
 
 
Parengė Pagalbinio fondo saugotoja-tyrinėtoja Jovita Stundžiaitė-Olšauskienė

 

 

 
smart foreash