0
Jūsų krepšelis tuščias.
Krepšelis atnaujintas
Nėra galimybes įsigyti nurodyto produkto kiekio.

Pasiteirauti dėl didesnio kiekio

Paieška

Valstybinis Vilniaus Gaono Žydų Muziejus
Vilna Gaon State Jewish Museum

0

Naujas, 2017-2018 ceremonijos įrašas (pavyzdys)

 
Publikuota: 2017-08-23
2016-ųjų gegužės 5-ąją LR Vyriausybės rūmuose vyko Pasaulio Tautų Teisuolių pagerbimo ceremonija. Izraelio Valstybės ambasadorius Lietuvai J. E. Amiras Maimonas įteikė Izraelio Valstybės apdovanojimus – Pasaulio Tautų Teisuolių medalius ir diplomus – septynioms žydų gelbėtojų šeimoms, vienuolikos Teisuolių artimiesiems.  
 
Kalbėdamas renginyje Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius pažymėjo, kad prieš 75-erius metus Holokausto tragedija pražudė šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių, mūsų draugų, kaimynų, artimųjų. Ir jų būtų buvę dar daugiau, jei ne tie, kurie išdrįso net ir sunkiausiomis akimirkomis išlikti žmonėmis.
 
„Pasaulio Tautų Teisuoliai yra tikrieji didvyriai. Jie rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybėmis, suteikdami prieglobstį žmonėms, kurie būtų buvę nužudyti budelių. Šie žmonės nepaisė savo padėties, vadovavosi širdies balsu. Jie padėjo nukentėjusiesiems pasislėpti, pamaitino, suteikė pastogę, apkabino“, – sakė A. Butkevičius.
Ministras Pirmininkas pabrėžė, koks nepaprastai svarbus švietimo vaidmuo aiškinant Holokausto tragediją. Jo teigimu, mūsų vaikai turi žinoti apie XX amžiaus kančią ir didvyrius, kurie aukodami viską bandė tą kančią sumažinti. „Reikia skleisti šią žinią per atminimo dienas mokyklose, per ekspozicijas apie žydų tautos ir jų gelbėtojų istoriją Lietuvos muziejuose. Tik pažindami savo krašto, savo žmonių istoriją, mes sukursime gražią, jautrią ateities Lietuvą“, – kalbėjo Ministras Pirmininkas.
 
Izraelio Valstybės nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus Lietuvai Amiro Maimono kalba:
 
Talmudas moko: jei žmogus sunaikina vieną gyvybę – sunaikina visą pasaulį, o jei žmogus išgelbėja vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį.
Šiandien mes pagerbsime vienuolika narsių žmonių, Pasaulio Tautų Teisuolių. Jų drąsa matuojama jų išgelbėtomis gyvybėmis – vieno vaiko, vieno pabėgėlio, vieno tuomečio draugo – taip jie padėjo išgelbėti mūsų pasaulį.
Tomis tamsiomis dienomis Teisuoliai buvo saulės spindulys. Žmoniškumo blyksnis. Kai būdavo užveriamos širdys, jie atverdavo langus. Kai viešpatavo diktatoriškas žiaurumas ir visuomenės bejėgiškumas, jie praradusiesiems viltį ištiesdavo ranką. Savo apsisprendimu ir veiksmais jie gelbėjo žydams gyvybes tuo metu, kai žydo gyvybė buvo bevertė.
Išlikusieji per Holokaustą, Teisuolių ir išgelbėtųjų šeimų nariai, garbingi svečiai!
Susirinkome čia pagerbti naujų pripažintų Pasaulio Tautų Teisuoliųir patvirtinti teiginio NIEKADA NEPAMIRŠIM, DAUGIAU NIEKADA (NEVER FORGET, NEVER AGAIN). Ne tik šiandien, Holokausto aukų atminimo dieną, bet ir per amžius.
Klausydamiesi kiekvienos gelbėjimo istorijos, būsime priversti savęs paklausti, o ką tokiomis aplinkybėmis būtume darę mes!
Užduodu šį klausimą, nes nors Holokaustas ir buvo išskirtinio žiaurumo reiškinys, dar neregėtas, su niekuo nepalyginamas žmonijos istorijoje nusikaltimas, – neapykantos sėklos, kurias subrandino Šoa ignoravimas, taip pat arogancija, gailestį išduodantis abejingumas, visada buvo ir yra šalia mūsų. Jos išleido šaknis pasaulio kultūrose, tikėjimuose, žmonių kartose.
Akistatoje su realybe šiandien turime pripažinti, kad antisemitizmas visame pasaulyje stiprėja. Negalime to nuneigti. Matome, kad žydų šeimos palieka savo namus didžiuosiuose Europos miestuose, ten, kur gyveno jų kartų kartos – nes jie nebesijaučia saugūs.
Bet turime įrodyti, kad išmokome praeities pamokas. Tai yra atsikratyti abejingumo. Turime ugdyti tarpusavio supratingumą ir užuojautą, gyventi ir veikti išvien su kitokiais: su mažumomis, nesvarbu, krikščionis tai ar žydas, ar induistas, ar musulmonas, ar bedievis; nesvarbu, ar mažuma yra kilusi iš čia, ar imigravusi.
Tik taip išmoksime pamoką, taip dažnai minimą Toroje: priimti svetimšalį, nes ir mes kadaise buvome svetimšaliai. Tada mes niekada nepamiršime – jei ne tik atminsime Šoa pamokas, bet ir rodysime tai savo veiksmais.
Šiandien su mumis yra ponia Sulamit, kuri gimė Šiauliuose 1941 metų birželio 22-ąją – dieną, kai nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą.
Visa jos šeima buvo įkalinta Šiaulių gete, kur jiems teko susidurti su visais žiaurumo pavidalais. 1943-iųjų lapkričio 5-ąją buvo surengta Vaikų akcija. Beveik visi geto vaikai buvo nužudyti. Sulamit šeimai per stebuklą pavyko išvengti šios tragedijos. Po to, kas nutiko gete, jos mama p. Polina Fromanienė sugebėjo ištrūkti iš geto ir rasti prieglobstį vienuolės Marijos Rusteikaitės dvare Vaiguvos miestelyje, Kelmės rajone. Marija buvo Dievo Apvaizdos seserų vienuolijos steigėja. Ir ten prieglobstį rado ne tik Fromanų šeima. Marija Rusteikaitė slėpė ir globojo apie 15 žmonių. 1996 metais Marija buvo pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole.
1945 m. kovą Polina Gavronsky-Froman (Sulamit mama) iš Vilniaus siuntė laišką savo gelbėtojai. Leiskite paskaityti kelias šio laiško eilutes: „[ ..]. Gerb. Motinėle, aš Jums amžinai dėkinga už sunkią valandą suteiktą pagalbą. Jei ne Tamstos gera širdis ir drąsa, mes visos, t. y. mama, Mamytė ir aš, būtume žuvusios. Kai buvome iš visų pusių supamos priešų ir neturėjome, kur dingti, Jūs mums ištiesėte pagalbos ranką ir priglaudėte mus. To pamiršti niekada negalima, nes padėdama mums Jūs rizikavote galva.
Gyvenam mes kaip ir pirmiau. Sunku pradėti viską iš naujo. Daug ko trūksta. Bet aš jau pripratau tenkintis mažu. Svarbu, kad yra laisvė, o visa kita pamažu susitvarkys...“
Izraelio Valstybės ir žmonių vardu dėkoju visiems vienuolikai naujai pripažintų Pasaulio Tautų Teisuolių. Šiandien tariu AČIŪ jų artimiems giminaičiams, nuoširdžiai ačiū! Toda raba!
 

Per šią ceremoniją Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais ir diplomais apdovanoti:
Kazys Grinius (1866–1950) ir Kristina Griniuvienė (1896–1987),
Viktorija Jacinavičaitė (1897–1988) ir Elena Jacinavičiūtė (1895–1975),
Juozas Petrulis (1904–1975),
Balys Simanavičius (1907–1984),
Konstantin Sokolovskij (1885–1962) ir Viktorija Sokolovskaja (1888–1963), Helena Talkevičiūtė (1899–1986),
Juozas Zaveckas (1891–1978) ir Marcelė Zaveckienė (1900–1971). 
Nė vienas iš šių apdovanotųjų žydų gelbėtojų Pasaulio Tautų Teisuolių nebesulaukė šios dienos, apdovanojimus priėmė Teisuolių artimieji.
Kazys ir Kristina Griniai visą pirmąją nacių okupacijos žiemą savo namuose Kaune slapstė Kauno geto antifašistinės kovos organizacijos vado pavaduotoją Dmitrijų Gelperną. Prezidentas Kazys Grinius iki pat ištrėmimo į Selemos Būdą parūpindavo Dmitrijui Gelpernui medikamentų, teikdavo jį dominančią informaciją.
 
 Kazio ir Kristinos Grinių apdovanojimus priėmė jo giminaitis Kazio Griniaus progimnazijos direktorius Stasys Šimanauskas
Seserys Viktorija ir Elena Jacinavičiūtės, keisdamos gyvenamąsias vietas Kaune ir Kauno apylinkėse, išgelbėjo mažą mergaitę Adą Chaną Feldšteinaitę. Paaiškėjus kad mergaitės tėvai žuvo, Elena ir Viktorija užaugino Adą.
 
Viktorijos ir Elenos Jacinavičiūčių apdovanojimus priėmė Liudvikas Milašius ir jo žmona Laimutė
Juozas Petrulis su draugais ir bendraminčiais išgelbėjo gydytojos Rivos Trusfus-Jofienės šeimą: šešerių metų dukrelę Rūtą, aštuonerių sūnų Maušą, Rivos seserį Etą Koladnienę ir senutę motiną.
 
Juozo Petrulio apdovanojimą priėmė jo sūnėnas Antanas Tamošiūnas
Balys Simanavičius karo metais gelbėjo dvi mažas mergaites – Rutą Lopianskaitę ir Danutę Pomerancaitę; jo vadovaujamame kailių fabrike „Lapė“ buvo įrengta slėptuvė, kurioje ilgą laiką slapstėsi keliolika Kauno geto žydų.
 
Balio Simanavičiaus apdovanojimą priėmė jo dukra Marija Rupeikienė
Konstantinas ir Viktorija Sokolovskiai su savo penkiais vaikais karo metais gyveno kaime netoli Nemenčinės ir išgelbėjo pabėgusį nuo šaudymo duobės septynerių metų žydų berniuką iš Nemenčinės Stanislavą (Chlonkę) Šapiro, našlaitį jie globojo ir po karo, užaugino kaip savo sūnų.
 
Konstantino ir Viktorijos Sokolovskių apdovanojimą priėmė anūkės Zita Tumel ir Vanda Mickevič
Už Rivkos Goniondskienės ir jos sūnaus Benjamino išgelbėjimą apdovanota buvusi Benjamino mylima auklė Helena Talkevičiūtė
 
Helenos Talkevičiūtės apdovanojimą priėmė jos sūnėnas Steponas Tolkevičius su žmona Ona Irena
Juozas ir Marcelė Zaveckai suteikė prieglobstį ir gavo padirbtus dokumentus Berlui Krengeliui, jo žmonai Esterai, sūnui Abraomui ir Jakutieliui Fridmanui. Vėliau Juozas Zaveckas Krengelių šeimą nuvežė iki Vokietijos sienos, kurią jie sėkmingai kirto su savo netikrais lietuviškais dokumentais ir išliko gyvi.
 
Juozo ir Marcelės Zaveckų apdovanojimą priėmė dukra Ona Kraujalienė ir anūkė Danutė Kraujalytė
Per Teisuolių apdovanojimo ceremoniją skambėjo talentingos dvylikametės smuikininkės Ugnės Katinskaitės atliekama melodija iš filmo „Šindlerio sąrašas“, Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleivės Gabrielė Dubrovinaitė ir Estera Pociūtė padainavo nacių nužudytos parašiutininkės Hannos Senesh sukurtą dainą „Pėsčiomis į Kesariją“, o ceremonijos pabaigoje Lietuvos operos solisto Rafailo Karpio atliekama Moriso Ravelio gedulo malda Kadiš sujaudino ceremonijos dalyvius.
 
Ceremonijos rengėjai ir vedantieji – Izraelio Ambasados Lietuvoje darbuotojai Jehuda Gidron ir Liana Jagniatinskytė 
Izraelio ambasados parengtą video medžiagą apie apdovanotus Pasaulio Tautų Teisuolius rasite http://embassies.gov.il/Vilnius/Pages/default.aspx
 

Informaciją apie Pasaulio Tautų Teisuolių apdovanojimo ceremoniją parengė
Danutė Selčinskaja, nuotraukos Pauliaus Račiūno

 
smart foreash